Klausimas iš „Facebook“. Jeigu aš teisingai supratau, viso ko pradžia yra šaknyje – dvasiniame pasaulyje, ir leidžiasi šakomis į mūsų pasaulį.
Tuomet išeina, kad viskas, kas vyksta Žemėje, prasideda dvasiniame pasaulyje, – ir visos riaušės, ir vargai, esantys materialiame pasaulyje, yra dvasinės šaknies pasireiškimas? Šio teisinio ir socialinio chaoso pradžia kilo šaknų pasaulyje?
Atsakymas. Ne. Esmė ta, kad egzistuoja dvasinių šaknų leidimasis į mūsų pasaulį. Ir šiame leidimosi kelyje vyksta moralinė degradacija visų dvasinių jėgų, kol jos praeina būseną, vadinamą ,,sudužimu“, kuomet visos jėgos keičiasi į sau priešingas – žiaurias, egoistines jėgas, matomas mūsų pasaulyje.
Tai ir yra mūsų pasaulis – pats žemiausias, pats žiauriausias, absoliučiai priešingas dvasiniam pasauliui.
Klausimas. Ar galima pagal tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, spręsti apie dvasines šaknis?
Atsakymas. Paversk viską į priešingą pusę, neapykantą – į meilę, – ir gausi dvasinį.
#229629

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus tiesos paieškose, I dalis

Dvasinių šaknų pasireiškimas mūsų pasaulyje

Dvasinė šaknis ir žemiška šaka

Klausimas. Gyvūnų veiksmai ir ketinimai sutampa, o žmonių ne?
Atsakymas. Gyvūnai neturi ypatingų ketinimų, nes ketinimas tampriai susijęs su pačiu veiksmu. Žmonių veiksmai gali būti įvairūs, bet ketinimai visada egoistiniai.
Klausimas. Mūsų pasaulis skirtas, kad žmonės gyventų kaip gyvūnai, ar reikėtų į jį žiūrėti kaip į pradinį tašką norint įgyti sielą?
Atsakymas. Ir viena, ir kita. Kaip sakoma kabaloje, mūsų pasaulyje „visi panašūs į gyvūnus“. Bet jis egzistuoja tam, kad paverstume jį pradine aikštele, iš kurios kiltume į kitą lygmenį, į ketinimą duoti, į dvasinį pasaulį.
Dvasiniame pasaulyje ištriname absoliučiai visi veiksmai. Tu matai tik ketinimus.

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo jėga

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Ketinimas – aukščiau materijos

Klausimas. Ar galite matyti visą pasaulį nuo krašto iki krašto?
Atsakymas. Matau šio pasaulio prigimtį, suprantu, kaip ji sukurta, suprantu žmones. Kitaip tariant, permatau šį pasaulį kiaurai – jo egoizmą įvairiausiais vystymosi etapais: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. O virš šio pasaulio egoizmas virsta altruizmu.
Klausimas. Sakoma, kad „dvasinis embrionas mato visą pasaulį nuo krašto iki krašto, žvakė dega virš jo galvos ir moko Toros”. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Alegoriškai sakoma, kad embrionas mato keturias šviesos stadijas ir jose „visą pasaulį nuo krašto iki krašto”. Šiuo atveju „žvakė dega virš jo galvos”, t. y. šviesa persmelkia visas egoistines stadijas.
Klausimas. Kodėl negalima parašyti paprasta kalba, kad visiems būtų aišku?
Atsakymas. Norint suprasti Torą, būtina ją tinkamai studijuoti. Tada už kiekvieno žodžio išvysime dvasinius veiksmus / objektus ir drauge suprasime, kodėl jie aprašyti būtent per mūsų pasaulio alegorijas.
Mums paaiškės sąsajos tarp iš tikrųjų egzistuojančio dvasinio pasaulio ir materialaus pasaulio, esančio tik mūsų vaizduotėje. Ir nors gyvename tik šiame apgaulingame, įsivaizduojamame pasaulyje, negalime iš tiesų suvokti dvasinio pasaulio aprašymo – tinkamai jo suprasti.
Todėl kabalistams belieka, bent tokiu būdu perteikti nors kokią dvasinę informaciją. Taip parašyta „Tora“, „Pranašai“, „Talmudas“, „Mišna“, kitos šventos knygos.
Klausimas. Baal Sulamas rašė paprastus straipsnius tautai hebrajų kalba, tačiau izraeliečiai jų nesupranta. Kodėl?
Atsakymas. Nesupranta ir nesupras tol, kol neįgis nors kokių dvasinių pojūčių.
Jei mūsų pasaulyje esame tokios žemos būsenos, tai dvasiniame pasaulyje – žemiau bet kurios ribos, nuliniame lygyje, ir niekaip negalime jo apibūdinti. Esame atskirti nuo jo, neturime į jį panašių, jį atitinkančių jausmų ir minčių.
Todėl, nors žmogus ir girdi jo aprašymą, jam tai svetima kalba. Mūsų egoistiniame pasaulyje davimo ir meilės kalba nesuvokiama.
Klausimas. Ar kabalistas kenčia dėl to, kad yra nesuprastas?
Atsakymas. Kabalistas puikiai supranta, su kuo susiduria, tačiau neturi kito pasirinkimo. Jis turi skatinti žmones pasiekti tai, o ne suprasti savo žemiškuoju egoistiniu protu.
Materialiniame pasaulyje viskas remiasi egoizmu, tad čia negali būti teisingo supratimo.
Baal Sulamas nusivylęs šaukė, kad karta neverta to, ką jiems rašo, juk nenori nieko suvokti net ir tiek, kiek tai susiję su žemiškomis problemomis, o ką ir kalbėti apie dvasines. Jie nenorėjo girdėti net apie paprastą tautos vienybę, todėl jis turėjo liautis skleidęs savo medžiagą.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Tora kalba apie visus

Tora ir kabala

Klausimas. Dvasiniame pasaulyje įvykiai vyksta vieni po kitų. Vadinasi ten vis dėlto yra laikas?
Atsakymas. Ne. Dvasiniame pasaulyje įvykiai vyksta griežtai nuosekliai pagal priežasties–pasekmės grandinę, tai vadinama laiku. Tačiau tai ne tas laikas, kurį skaičiuoja žadintuvas ar bokšto laikrodis.
Tai laikas, kuris matuojamas veiksmų skaičiumi. Kuo daugiau veiksmų, tuo greičiau eina laikas.
Klausimas. Ką kabala sako apie galimybę persikelti laike?
Atsakymas. Tu tam vadovauji. Paties laiko nėra. Pagal A. Einšteino teoriją laikas priklauso nuo koordinačių, kuriose esi. O pagal kabalos mokslą mes patys apibrėžiame tas koordinates, todėl laikas priklauso nuo mūsų.
Klausimas. Ar galima grįžti į praeitį?
Atsakymas. Ne. Galima padaryti tik taip, kad tau praeitis, dabartis ir ateitis apskritai liautųsi egzistavę.
Klausimas. Ir kas tuomet liks?
Atsakymas. Nuostabi laikui nepavaldi būsena.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Išeiti iš laiko ribų

Pagreitintas laiko pulsas

Klausimas. Dvasinis pasaulis geras? Kuo jis geresnis už šį?
Atsakymas. Kas suvokia dvasinį pasaulį – žino viską. Jis viską gali, viską moka. Jis jaučiasi amžinai egzistuojąs, vientisas, pripildytas, laimingas. Trumpai tariant, jaučiasi absoliutu.

Iš 2017 m. birželio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti – užpildyti artimo norus

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Klausimas. Jeigu šeimoje vadovauja moteris, ir vyras su tuo sutinka, kaip tai atsispindi jų dvasiniame vystymesi?
Atsakymas. Nereikia žiūrėti į žemiškąją lytį! Žinoma, su tuo susijęs charakteris, požiūris į pasaulį, auklėjimas, tačiau dvasingumui tai neturi reikšmės, dėl to, kad dvasingumui svarbiausia – noras!
Noro forma neturi reikšmės. Svarbiausia – ar noras nukreiptas į save, ar į kitus. Noras, nukreiptas į save, vadinamas moterišku, nukreiptas į kitus – vyrišku.
Moteris, kuri eina vakarais dalinti kabalistinės literatūros, dirba vyrišką darbą, ir ji – vyras šitame platinimo veiksme. Vyras, kuris tuo metu sėdi namuose, žiūri futbolą ir geria alų, šitame veiksme – moteris. Tačiau, jeigu vyras liko namuose su vaiku, kad sudarytų galimybę moteriai platinti, jis atlieka vyro veiksmą. Viską lemia ketinimas. Dvasiniame pasaulyje nėra lyčių, nėra mūsų pasaulio! Dvasinis pasaulis – tai ketinimų pasaulis!

Daugiau šia tema skaitykite:

Veiksmas ir ketinimas

Moteris – tai noras

Pasaulio vienybė – harmonijoje tarp vyro ir moters

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Mūsų gyvenimas toks primityvus: atidirbai, grįžai namo, pavakarieniavai, eini miegoti, kad ryte prabudęs vėl pėdintum į darbą. O jūs kalbate apie kažkokį „aukštesnįjį pasaulį“!
Norėčiau jį išvysti, bet kai žiūriu viršun, matau tik lubas. Ar galiu ką nors pakeisti savo gyvenime? Kur tas aukštesnysis pasaulis?
Atsakymas. Kabaloje kalbant apie aukštesnįjį pasaulį, kuris yra virš mūsų pasaulio, omenyje turima ne įprastinis aukštis neva tai būtų lubos ar žvaigždės danguje.
Kalbama apie aukštas vidines žmogaus savybes. Būna, kad sakome: „Koks aukštas žmogus, jis aukščiau visų!“, tačiau negalvojame apie jo ūgį. Napoleono ūgis tebuvo pusantro metro, bet jis buvo didi asmenybė. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia „žemas“ ir „aukštas“.
Kabaloje „aukštas“ – reiškia „aukštą“ savybėmis. Aukščiausiosios savybės – tai davimas, meilė, vienybė. O jeigu žmogų vadiname žemu, ar niekingu, tai omenyje turime ne jo ūgį, o negražias savybes.
Todėl dvasinis pasaulis vadinamas aukštesniuoju pasauliu, mat jame karaliauja meilė ir vienybė. Ir priartėti prie jo galima būtent vienijantis.
Kodėl nejaučiame Kūrėjo ? Mat nesame susivieniję. Jei norime pajausti visą pasaulių sistemą apimančią jėgą, tai irgi turime susivienyti ir tapti kaip vienas.
Kabala sako, kad net jeigu dešimt žmonių susivienys it vienas žmogus jie pajaus aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį. Kabalistinėse grupėse stengiamės kaip tik taip susivienyti.
Tai ir yra metodikos esmė, aprašyta tikrosiose kabalistinėse knygose – Ari, Baal Sulamo knygose, knygoje „Zohar“.

Iš 2015 m. rugsėjo 6 d. 103FM radijo programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Atitolti, kad suartėtume

Klausimas. Kaip kabaloje apibrėžiami „vyrai“ ir „moterys“: griežtai pagal lytinius požymius ar pagal elgesį ir mintis? Ar viskas daug sudėtingiau?
Atsakymas. Čia iš tiesų kyla papildoma problema, nes šviesos atžvilgiu ir vyrai, ir moterys yra gaunančioji, moteriškoji dalis.
Dvasiniame pasaulyje vyru laikomas tas, kuris gauna, kad duotų. Davimas yra vyriškoji dalis, nes savo moteriškąją dalį paverčiame vyriškąja. O moteriškoji dalis ir toliau gauna.
Todėl vystydamiesi dvasiniame kelyje, priklausomai nuo mūsų dvasinio lygmens, t. y. ekrano (pasipriešinimo egoizmui jėga), mes elgiamės arba kaip vyrai, arba kaip moterys, nepriklausomai nuo fiziologinių lyties požymių.

Iš 2015 m. gruodžio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Apie meilę paprastai

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Klausimas. Kaip atsiveria dvasinis pasaulis?
Atsakymas. Sėdi dešimt žmonių, mokosi, kalbasi apie susijungimą, kiekvienas anuliuoja save prieš kitą ir taip visi susivienija.
Susivienijimas sukelia jiems aukštesniojo pasaulio atsiskleidimo pojūtį. Tai ir yra kabalos mokslo realizacija.
Tai taip paprasta ir artima! Tik anuliuodami savo egoizmą, pakildami virš jo, mes atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį – aukštesniąją sistemą, valdančią mūsų pasaulį. Kiekvienas žmogus gali ją atskleisti!
Kabalos mokslas labai paprastai aiškina, kaip tai padaryti. Pasitelkę šią metodiką mes galime pasiekti tokią būseną, kai pažinsime šią sistemą – kaip ji veikia, kaip mus valdo, kaip mes galime reaguoti į ją ir valdyti savo likimą.

Iš 2015m. liepos 12 d. radijo stoties „103 FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Buvome tarsi sapne

Dviejų jėgų pasaulis