Klausimas: Jeigu žmogus prašo priartinti jį prie Šviesos, argi tai ne egoistiška? Juk jis nori, kad nuo to jam būtų geriau.
Atsakymas: Tai nesvarbu. Tai vadinasi „lo lišma“ (egoistiškai, dėl savęs trokšti dvasingumo).
Žmogus nori pajausti dvasinį pasaulį, gauti dvasinį gyvenimą, pajusti tikrąją realybę, pamatyti, kad jo gyvenimas ne veltui. O gyvenimas juk bėga, ir kas žino, kiek jam laiko liko– žmogus nenori baigti gyvenimo beprasmiškai.
Žmogus nuo pat pradžių negali galvoti apie nieką kitą, išskyrus naudą sau. Todėl, jeigu netrokš dvasingumo egoistiškai, jeigu neįsivaizduos, kaip ten gera, niekada jo ir nesieks.
Todėl dvasinis kelias prasideda egoistiniu siekiu ( lo lišma), o toliau, veikiant Šviesai (Or Makif), pats egoistinis požiūris į dvasingumą keičiasi į altruistinį (lišma).
Todėl žmogaus egoizmas vadinasi „pagalba prieš save patį“ („ezer ke negdo“), nes atveda žmogų į tokią būseną, kai jis staiga pamato: „Juk tai egoizmas man trukdo!”
Tą patį egoizmą, kuris man taip padėjo ir stūmė pirmyn, dabar turiu sunaikinti. Bet ne pačius norus – tik jų egoistinį ketinimą. Štai taip pamažu Šviesa keičia mane.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Didi davimo jėga“

„Duoti naudingiau nei imti“

Klausimas: Kabalistinis terminas „lišma“ yra išverstas „dėl Kūrėjo“. Kas čia turime omenyje?
Atsakymas: Kad visi kūriniai, turintys egoistinį norą „dėl savęs“, turi išsitaisyti, pasikeisti, tarsi išsinerti iš kailio, kad viską darytų ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo ar kitų, kas, apskritai, yra tas pats.
Taip ir pasakyta išminčių: „Nuo meilės sau – prie meilės draugams ir paskui – prie meilės Kūrėjui“. Kitaip tariant, tai yra tapatu, tik meilė Kūrėjui suprantama, kaip visuotinė meilė, nepaisant įvairiausių skirtumų tarp visų. Iki tol tiesiog praktikuojame meilę draugams.
Klausimas: Kitaip tariant, ir gauti, ir duoti aš turiu ne dėl savęs, o dėl kitų ar Kūrėjo. Kodėl?
Atsakymas: Todėl, kad tokiu atveju tavo norai tampa beribiai, ir tu pradedi juose jausti tai, ką jaučia Kūrėjas: amžinybę ir tobulumą. Tarsi tu turi duoti, o iš tikrųjų – gauni.
Klausimas: Čia kaip viename organizme, kur kiekvienas organas gauna tai, ko jam reikia, o visa kita atiduoda, ir dėl to organizme yra palaikoma gyvybė, ir visi iš to gauna naudos. Ir kabala aiškina, kad tokią būseną visi turime pasiekti?
Atsakymas: Mes turime pasiekti tobuliausią, geriausią, didžiausią pripildymą, žinojimą. Todėl „kabala“ iš hebrajų kalbos verčiamas kaip „gavimo mokslas“. Šis gavimas gali būti beribis, begalinis, tik jei jis veikia kartu su kitais.
Klausimas: Vadinasi, tokio tipo sąveika turi būti tarp visų žmonių?
Atsakymas: Taip. Ji ir leidžia gauti amžiną ir tobulą pripildymą.
Klausimas: Kas turi nutikti, kad tai įvyktų?
Atsakymas: Turime suvokti mūsų dabartinės būsenos blogį.
#265190

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Nematomas apdovanojimas

Klausimas. Ar gali moters siela po mirties persikūnyti į vyro, ir atvirkščiai? Kaip paaiškinti, kad moteris turi vyrišką charakterį?
Atsakymas. Žmogaus charakteris nieko nesako apie jo sielos savybes.
Jeigu žmogus užsiima kabala, jam atsiranda jėgų iš aukščiau, iš Supančiosios šviesos. Po keleto metų rimto darbo, kai žmogus pereina iš būsenos ,,lo lišma‘‘ į būseną ,,lišma‘‘, jo charakteris smarkiai keičiasi, jis tampa visiškai kitoks.
Dėl moteriškosios sielos persikūnijimo į vyriškąją, ir atvirkščiai, – tai dvasiniame pasaulyje to nėra.
Kiekviena siela susideda iš vyriškosios ir moteriškosios dalių. Negali būti vienos be kitos, tai dvipolis. Tu susijungi su kažkuo savo vyriškąja dalimi, o su kažkuo moteriškąja, nes visos sielos tarpusavyje susijungusios į kaskadas. Kiekviename iš mūsų kuri nors dalis dominuoja: arba moteriškoji, arba vyriškoji, bet, iš esmės, jos tarpusavyje pusiausviros.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Moteriška jėga – kūrinijos jėga

Nuo priešybės į tobulumą

Penktoji pamoka Sankt Peterburgo kongrese
Klausimas. Kaip teisingai kurti norą „gavimas dėl davimo“?
Atsakymas. Gavimas dėl davimo yra neįtikėtinai sudėtingas dalykas, apie tai kol kas nereikia net galvoti. Mūsų pirmaeilis uždavinys – pakilti aukščiau savo egoizmo. O pasinaudoti ego dėl davimo – tai aukštasis pilotažas.
Klausimas. Bet išėjimas iš savo prigimties – ne mažiau nei „aukštasis pilotažas“?
Atsakymas. Ne,  kur kas mažiau. Viskas prasideda nuo to, kad žmogus anuliuoja save prieš grupę. Auga tikslo svarba, vadinamosios „lo lišma“ pakopos, kai žmogus vis dar yra egoizme, bet palaipsniui juda išėjimo iš jo link.
Išėjimas iš egoizmo vadinamas machsomo – sąlyginės ribos tarp materialiojo ir dvasinio pasaulių – perėjimu. Toliau žmogus pradeda kilti „davimo dėl davimo“ pakopomis, kol pasiekia penkiasdešimtąją pakopą ir tik po to pradeda kopti „gavimo dėl davimo“ pakopomis.
Klausimas. O jeigu aš neturiu noro jungtis su kitais, kas tada?
Atsakymas. Tokio noro niekas neturi. Jis kyla iš būtinybės. Jei norite geruoju pasiekti tikslą gyvenime, jums reikia visa tai praeiti. O jei ne, tai teks praeiti priverstinai. Nuo pat pradžių neturite jokio noro dirbti prieš egoizmą – jūs absoliučiai sveikas žmogus. Tik tikslo svarba privers jus dirbti prieš jį.

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. penktosios pamokos Sankt Peterburgo kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mano tikslas – panorėti

Veikiami egoizmo narkozės

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad būdami paslėpties būsenos mes esame Asija pasaulyje. Tačiau tada kuo jis skiriasi nuo materialaus pasaulio?
Atsakymas: Materialiame pasaulyje žmogus apskritai nemato skirtumo tarp gavimo ir davimo, neskiria „lo lišma“ (dėl savęs) nuo „lišma“ (dėl davimo), nežino, kas yra gėris ir blogis.
Yra pasakyta, kad visą Asija pasaulį iš esmės sudaro blogis, pasaulį Jecira – per pusę gėris ir blogis, o pasaulis Brija – tai iš esmės gėris. Būdamas šiuose pasauliuose, žmogus tai skiria. Tačiau šiame pasaulyje jis nieko neskiria.
Mes dabar esame žemiausioje pasaulio Asija pakopoje, kuri nepriskiriama dvasiniam Asija pasauliui. Tiesiog privalome šią pakopą prie kažko priskirti, kadangi be dvasinių pasaulių nieko daugiau nėra. Mūsų pasauliui nėra vietos ant laiptų pakopų – tai kažkokia apgaulinga tikrovė, egzistuojanti ant žemiausios pasaulio Asija pakopos ir suteikianti iliuziją, tarsi galima gyventi vien nore gauti malonumą, gryname egoizme.
Aišku, tai neįmanoma. Tačiau aukštesnioji jėga šiame pasaulyje palaiko gyvybę dėl to, kad leistų egzistuoti žmogui, kol iš jo į išorę neišsiverš dvasinė kibirkštis, ir tada jis įeis į dvasinius pasaulius.
Mūsų dvasinės sėklos lašas yra mūsų pasaulyje, šioje materialioje, tarsi kalėjimas tikrovėje, kuri laiko jį įkalinusi ir nepaleidžia. O dėl pastangų, kurias ši sėkla deda norėdama išsivaduoti, ji galiausiai išsiveržia į išorę, tarsi įsiveržia į dvasinį pasaulį. Ir ten ši sėkla, dvasinė kibirkštis, pradeda vystytis dvasinėje tikrovėje.

Iš 2013.01.10 pamokos pagal Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas iš mūsų išaugs?

Grįžimas į sąmonę

Aukštesniųjų pasaulių sistema

Machsomas – tai toks psichologinis taškas, iki kurio dirbu savo paties malonumui, o už jo – dėl Kūrėjo arba artimųjų malonumo – dėl kažko, esančio ne manyje. Tokią būseną turiu pasiekti.
Ta riba, toji pakopa ir vadinasi machsomas. Tai grynai psichologinė siena tarp mūsų ir dvasinio pasaulio. Jeigu rūpinuosi savimi, ir net siekdamas Kūrėjo, dvasingumo, vis tiek veikiu dėl savęs – tokia mano būsena yra žemiau machsomo linijos ir vadinasi lo lišma. Jeigu pasiekiu būseną, kai galvoju tik apie malonumo suteikimą Kūrėjui, kad visi malonumai būtų ne dėl savęs, tada aš, mano norai ir ketinimai jau yra už machsomo, ir ši mano būsena vadinasi lišma.
Machsomas – tai psichologinis taškas, kurį privalau pereiti, tada atsiduriu dvasiniame pasaulyje, turiu ketinimą duoti. O toliau, jau būdamas aukščiau machsomo, turiu vis daugiau savo norų ir ketinimų pakelti aukščiau machsomo.
Galima pasakyti ir kitaip: nuolat augant mano egoizmui ir malonumams, keliu savąjį machsomo tašką vis aukščiau, kol visiems norams patirti malonumą, kurie kaip blogio prigimtis pakopomis atsiskleidžia, pakeliu machsomo tašką iki Begalybės, kol visi mano norai įgaus ketinimą duoti.
Nesvarbu, kaip pasakysime: pakelti ketinimus aukščiau machsomo ar kelti machsomo sąlygas iki Begalybės, svarbu, kad augant norams, ištaisyčiau ketinimus juos naudoti „dėl savęs“ į ketinimus „dėl kitų / Kūrėjo“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Be pastangų machsomo nepereisi

Prieš tave – beribis malonumas

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose

1. Amžino gyvenimo suvokimas – tai davimo savybės, naujojo jutimo organo išvystymas, egzistavimas jame ir po fizinio kūno mirties.
2. Pasirinkimo laisvės pajautimas – taško, leidžiančio keisti gyvenimo eigą, suvokimas arba suradimas. Kitais atvejais – tai aiškus pojūtis, kad nėra prasmės ką nors daryti, nes nėra galimybės nieko pakeisti.
3. Santykiai. Šeimyninių santykių gerėjimas dėl bendros veiklos ir tikslų. Žmonės kartu pažįsta žmogaus prigimtį, o nesutarimus priima kaip galimybę taisytis.
4. Vaikų auklėjimas. Kai tėvai moko savo vaikus kabalos − tai geriausia, ką jie gali suteikti vaikui. Tai gilios žinios apie žmogaus prigimtį, teisingą elgesį su aplinkiniais bei pusiausvyra su gamta. Visa tai vaiko gyvenimą paverčia daug lengvesniu ir patogesniu. Tėvai ir vaikai kartu studijuodami kabalos mokslą tampa tikrais draugais, nes turi bendrus interesus. Tai retas reiškinys mūsų laikais, kai ryšio tarp vaikų ir tėvų praktiškai nėra.
5. Kabala padeda žmogui susidoroti su kasdieniniais sunkumais – žmogus suvokia jų šaknį, sugeba atsikratyti sunkumų. Jis žino, kokia leidžiančių jam išspręsti problemas veiksmų seka.
6. Studijuojantis kabalą žmogus neserga depresija, nes visada prieš akis turi aukštą tikslą, kurį veržiasi pasiekti.
7. Studijuojantis kabalą žmogus nekenčia dėl įvairiausių baimių, nes atsikrato rūpinimosi savimi. Jis neturi mirties baimės, nes supranta, kad tai tik fizinio kūno mirtis. Jis baiminasi ir rūpinasi tik tuo, kaip pakilti į davimo kitiems savybę.
8. Kabalistas netiki „slaptomis jėgomis“: žvaigždžių ir astrologijos įtaka, nužiūrėjimu, likimu, įvairių rūšių talismanais ir prietarais. Jis yra aukščiau viso šito ir tai daro jo gyvenimą suprantamesnį ir laisvesnį.
9. Žmogus į viską ima žiūrėti realiau – jis supranta, kad gamta turi savo nekintamus dėsnius. Gamtoje stebuklų nebūna. Yra tik dėsnių nežinojimas iš žmogaus pusės. Todėl, kai dėsniai žinomi, gyvenimas tampa paprastesnis.
10. Keičiasi tikrovės suvokimas – žmogus supranta, kad tik keisdamas savo požiūrį į tikrovę, o ne per išorinius pokyčius, gali ką nors pakeisti.
11. Studijuojant kabalą pasiektose aukštesnėse pakopose žmogus įgyja pusiausvyrą su gamta ir liaujasi jautęs bet kokias problemas, ligas ir t. t. Bet jeigu vis dar jaučia problemas dėl to, kad turi ryšį su kitais, dar neištaisytais žmonėmis, tai jas jaučia kitaip, nes žino jų prasmę ir priežastį.
12. Gilus žmogaus prigimties (savybių, norų, minčių ir ketinimų) supratimas. Tai padeda kuriant tarpusavio santykius visuomenėje: su savimi, šeimoje, su artimaisiais, darbe, su pasauliu. Žmogus supranta, kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip.
13. Begalinis mėgavimasis – tai dvasinis patentas. Turime daugybę poreikių, nuolat ieškome jų pripildymo. Malonumui įėjus į norą ir užpildžius tam tikrą poreikį, mėgavimasis trunka tik keletą sekundžių, o po to noras užgęsta. Kabalą studijuojantis žmogus žino, kaip panaudoti poreikį, norą taip, kad malonumas jo neužgesintų.
14 . Kabalą studijuojantis žmogus nuolatos siekia tikslo, noro atskleisti gamtos dėsnius, išspręsti visas abejones ir tai jo gyvenimui suteikia skonį. Jis panašus į atskleidžiantį sau pasaulį vaiką.
15. Žmogus kabalą studijuoja grupėje. Jis turi daug draugų ir jį palaikančių bendraminčių, su kuriais jį sieja ypatingi santykiai. Iš jų jis gauna pasitikėjimą, jausmą, kad turi daugybę draugų visame pasaulyje, kurie pagelbės tau bet kokioje padėtyje tik todėl, kad visus sieja bendras tikslas.
16. Studijuojantis kabalą žmogus aplinkiniuose vertina tik viena – jų Tikslo siekimo laipsnį. Ir tuo požiūriu visi gali būti lygūs. Kitos žmogaus savybės visiškai nevertinamos, nes jos duotos gamtos ir pagal jas negalime būti lygūs. Nevertinamas nei statusas, nei pinigų kiekis, nes tai nėra priskiriama paties žmogaus pasiekimams, tai duota ir nepriklauso nuo jo pastangų.
17. Atsikratyti rūpinimosi savimi – pats didžiausias laimėjimas, nes būtent galvojimas apie save ir lemia mūsų disbalansą su gamta, tai ir yra visų problemų priežastis žmogaus gyvenime. Rūpinimasis savimi galimas tik tiek, kiek būtina žmogaus egzistavimui. Tai, kas būtina, žmogus apsibrėžia pats.
18. Kabalos mokslo studijavimas padeda geriau suprasti gamtos mokslus, istorinius procesus, taip pat pagerina kūrybinius žmogaus gebėjimus.

Sudarė M. Sanilevičius

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Ką žmogui duoda kabala?

Nori milijono? – Imk!

Klausimas: Ar suvokimą, kad dirbame „lo lišma“ (dėl gavimo), turi lydėti džiaugsmas?
Atsakymas: Būdami bet kokios būsenos turime jausti džiaugsmą, net ir „lo lišma“, nes atliekame Kūrėjo darbą.
Klausimas: Kaip galima džiaugtis, kai kasdien vis labiau įsisąmoninamas blogis?
Atsakymas: Džiaukitės tuo, kad Kūrėjas jums tai parodo, kad gaunate iš Jo blogio įsisąmoninimą, ir prašykite Jo ištaisyti blogį.

#327376

Iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Stipriausi džiaugsmo pojūčiai

Džiaugsmas – gerų darbų rezultatas

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“