Mano santykis su grupe ir rūpestis ja vietoj rūpinimosi savimi – tai tikslus parcufo darbo su Šviesa atspindys.
Net jeigu dar nesu ant tokios pakopos, kad galėčiau betarpiškai dirbti su Šviesa, bet tai jau artimas santykis. Parcufo kūnas – tai mano ryšio su grupe matas, o galva – tai išskaičiavimas, kiek galiu užmegzti ryšio su draugais, pagal savo vertinimus, mintis, jausmus.
„Smūginis susiliejimas“ (zivug de akaa) – tai smūgis mano egoizmui ir susiliejimas dėl mano sprendimo, priimto aukščiau proto ir jausmų, susijungti su draugais kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Aš smūgiuoju savo norą mėgautis, atstumiu jį ir pakylu virš jo, nes noriu eiti paskui grupės protą ir jausmą ir joje esantį Kūrėją. Noras – tai mano prigimtis, o mintis – tai kažkas pašalinio, todėl ją galima gauti iš aukščiau arba per grupę, suteikus man galimybę suprasti, pajausti ir nuspręsti aukščiau savo paties proto.
Mano paties mintys ir norai – tai gyvūninis lygmuo. O virš jų gali būti grupės norai ir mintys, jeigu stengiuosi dirbti su jais.
#247973

Iš 2019 m. birželio 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“

Klausimas. Kas yra dvasinis parcufas?
Atsakymas. Išvertus iš hebrajų kalbos „parcuf“ reiškia „veidą“. Tad dvasinis parcufas – tai pavidalas, veidas, modelis.
Pirmojo Žmogaus (Adam Rišon) Parcufas – tai jo modelis sudarytas iš dešimties sfirų, kurios simbolizuoja jo dvasinį lygmenį, panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano mintys Twitter (2017 10 06) II d.

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Žmonijos sielos struktūra

Dvasiniame kelyje visuomet siekiame priartėti prie būsenos, kurios dar nežinome, nejaučiame. Tam neturime jokių duomenų, jokių rešimot.
Pasauliams leidžiantis iš viršaus į apačią buvo rešimot, ir visi parcufai bei pakopos leidosi tolygiai, pagal tuos duomenis. Tačiau kylant iš apačios į viršų mums neaišku, kur einame.
Todėl mums reikia anuliuoti save ir susijungti su draugais, kad pakeltume maldą ir pritrauktume Šviesą, grąžinančią į šaltinį, kuri atves mus į naują būseną. Mes patys nekuriame pakopų, mums tereikia žinoti, kaip anuliuoti save kitos pakopos atžvilgiu ir tuomet ji įsivilks į mus.

#289696

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Sutalpinti savyje Begalybės pasaulį

Ant kitos pakopos slenksčio

Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsod, parcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

#274813

Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti meilė

Tikroji meilė

Siekiant meilės

Klausimas: Žmogaus pagrindas yra DNR, tai yra mūsų genai, kurie lemia viską: mūsų fiziologiją, visokius polinkius ir netgi, kaip dabar sakoma, politines pažiūras. Ar sutinkate su tuo?
Atsakymas: Koks skirtumas, ar mūsų polinkius lemia genai, ar kitos dalelės, bangos, elementai? Žinoma, mums yra priskirtos savybės, kurios mus veda ir dėl kurių mes skiriame žmonių charakterius, skirtingą jų požiūrį į gyvenimą ir kt., vadinkite tai genais.
Komentaras: Mūsų genai gali pasireikšti kaip savybės, kurias galima ir negalima pakeisti. Pavyzdžiui, jei vaikas gimsta egoistų šeimoje, kur vyrauja pinigų kultas, tai iš principo jis neturi šansų užaugti altruistu.
Atsakymas: Ne, aš su tuo nesutinku. Gamtoje matome ir priešingas savybes. Mūsų mokytojas Baal Sulamas rašo, kad labai dažnai pastebima inversija. Mes žinome, kad revoliucionieriai gimė Rusijos bajorų šeimose. Tai amžina tėvų ir vaikų problema, kai vaikai eina prieš savo tėvus. Taigi, būtent tėvų savybės gali pasireikšti atvirkščiai vaikams.
Klausimas: Ar manote, kad charakterio bruožus galima pakeisti? Tarkime, žmogus turi polinkį į šykštumą.
Atsakymas: Nereikia nieko keisti. Manau, kad to nereikėtų daryti, nes duomenys, kuriuos turime savyje, yra vadinamos pirmosios devynios sfiros kiekviename žmoguje, kiekviename parcufe, kiekvienoje sieloje. Mes tiesiog turime išmokti jas teisingai naudoti.
#267594

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris – veikti kitų labui

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Kuo skiriasi vyriškas ir moteriškas vadovavimo stiliai ir kaip juos sujungti?
Jei vadovas, nesvarbu, vyras ar moteris, nežino apie kūrinijos tikslą ir programą bei kaip vadovauti, kad nuvestų į tai, ko iš mūsų reikalauja gamta, tada nieko gero nebus. Visų pirma, reikalingas integralus švietimas, dėl jo moterys užims svarbesnes pozicijas visuomenėje. Toks šių laikų principas.
Iki paskutiniojo laikotarpio pradžios, kol žmonija neįžengė į galutinę išsitaisymo stadiją, jungdamasi ir studijuodama kabalos mokslą, organizuodama dešimtukus, visuomenei vadovavo vyrai. Tačiau kai tik mes pradėjome platinti integralaus ugdymo metodą ir dirbti dešimtukuose, kad atkurtume vieną bendrą Adomo Rišono sielą, moterys turi išeiti į priekį.
Vyrai daugiau užsiims dešimtukų ir vidinių visuomenės struktūrų organizavimu, o moterys imsis išorinio vadovavimo. Taigi nuolat kartoju, kad platinimas yra pagrindinis moters darbas.
Ta pati moteris, kuri visada likdavo šešėlyje, dabar turi išeiti į pirmą planą ir pradėti naujai organizuoti visuomenę. Ir svarbiausia, kad vyrai tam pritaria. Gamta praleidžia moterį į priekį, ir niekas neprotestuoja. Tai stebuklas, to niekada nebuvo istorijoje. Ir šis procesas vystėsi pastarąjį šimtą metų.
Moteris visada turėjo polinkį vadovauti, tačiau anksčiau tai pasireiškė nedideliu mastu, neperžengė namų ribų. Vyras nesugeba tvarkyti namų, jis niekada nežino, kur kas padėta. Jo mąstymas nėra tinkamas tokiam darbui, todėl moteris visada valdė namus. Tačiau laikui bėgant įvyko pokyčių. Ir tai yra vidinės sielos organizacijos, kuri palaipsniui artėja prie ištaisymo, pasekmė. Šviesa iš viršaus praeina per sfiras Keter, Chochma ir t.t. į Malchut ir vis labiau pasiekia moterį. Todėl moterys pajuto, kad geriau supranta pasaulyje vykstančius pokyčius ir yra pasirengusios reikšti savo nuomonę svarbiais klausimais.
Tai jau neapsiriboja vien tik žinojimu, kur yra druska ir pipirai virtuvėje. Moteris yra pasirengusi patarti: vyrui, vyriausybei ir parlamentui, siūlyti problemų sprendimą. Tai jau ne patarimas, kaip išvirti sriubą, bet kaip užvirinti politiką. Taip yra todėl, kad atėjo laikas, kai Aukštesnioji šviesa priartėjo prie Malchut ir jai pašvietė.
Todėl moteris jaučia, kad gali su tuo dirbti. Ji sugeba įvesti tvarką pasaulyje geriau nei vyras, nes ji priklauso paskutinei sfirai ir, pakeldama Atspindėtąją šviesą, ji suriša visas prieš save esančias sfiras. Todėl ji sugeba jas visas valdyti.
Vyras lieka savo apibrėžtame vaidmenyje, o moteris įgyja galią valdyti visus, kaip tai daroma su vaikais darželyje. Ji susitvarko su visais reikalais.
Ne visos gali būti panašios į Margaretą Thatcher ar Goldą Meir, tačiau nepaisant to, kiekviena moteris turi ypatingų sugebėjimų valdyti. Manau, kad šiais laikais būtina parlamentuose vyrus pakeisti moterimis. Mes žinome, kad visur, kur moteris dirba, bus tvarka. Pasauliui reikia ne sprogstančios vyro stiprybės, o nuosaikaus, subalansuoto moters vadovavimo, bet be jokių smulkmeniškų išskaičiavimų, kurie kartais būdingi moterims.
Moteris, galinti viską padaryti gerai, viską teisingai pasverti ir suvokianti savo šalį kaip savo namus, svarbius ir jai brangius, geba suderinti visas prieštaringas tendencijas, partijas ir viską subalansuoti. Tai gali padaryti tik moteris.
#267614

Iš 2020 m. birželio 30 d. TV programos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Ateina moters epocha

Vyrai ir moterys: negalima niveliuoti skirtumų

Komentaras: Materialiame pasaulyje egzistuoja daugybė norų, poreikių, dėl kurių reikia nuolat ieškoti malonumų. Dvasiniame pasaulyje, priešingai, yra nuolatinė gausa ir tau nereikia ieškoti, ko tau trūksta.
Atsakymas: Taip. Kad suteiktume Kūrėjui malonumą, man reikia nuolatos norėti gauti iš Jo.
Klausimas: Vadinasi, šiame pasaulyje mes visą laiką ieškome malonumų, o dvasiniame pasaulyje jų begalės, bet nėra norų. Kur juos paimti?
Atsakymas: Tam yra sprendimas. Mūsų pasaulyje sprendimas yra perėjimas prie dvasinio gavimo lygmens, kitaip tariant, dėl davimo. O dvasiniame pasaulyje tu turi absoliučiai neribotas galimybes gauti dėl davimo. Žinoma, tu turi tai kurti aukščiau savo egoizmo, bet tai pasiteisina.
Komentaras: Materialiame pasaulyje mes jaučiame malonumą tik keletą sekundžių. Su kiekviena akimirka jis blėsta, o paskui reikia laukti, kol vėl kils kažkoks noras. O dvasiniame pasaulyje, kaip sako kabalistai, mėgavimasis yra begalinis. Man net sunku tai įsivaizduoti.
Atsakymas: Ne. Dvasiniame pasaulyje yra nuolatinis siekis formuoti davimo norą, ir atitinkamai tam yra galimybė jį įgyvendinti.
Komentaras: Žymus anglų rašytojas Oskaras Vaildas sako: „Mūsų gyvenime įmanomos tik dvi tragedijos: viena – kai negauni to, ko nori, o kita – kai gauni. Ir antroji daug blogesnė“.
Atsakymas: Kai gauni, tai nusivili, nes dingsta malonumo pojūtis. Malonumas jaučiamas tik tarp noro ir pripildymo susijungimo. Jei jau nėra šio kontakto, tai pripildymas tampa atgrasus, nes vietoj malonumo jis suteikia kančias.
Todėl kabalos mokslas kalba apie tai, kaip teisingai gauti. Žmogus gauna tik ketindamas atiduoti. Čia kartu egzistuoja du priešingi elementai: noras gauti su ketinimu duoti.
Ir jei žmogus kuria teisingą santykį tarp jų, kuris vadinamas parcufu, tada jis turi galimybę begalinio malonumo, beribio ir laike, ir pagal kiekį, ir pagal kokybę.
#264785

Iš 2020 m. birželio 10 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo skiriasi įvairūs malonumai?

Atitrūkus nuo Kūrėjo

Kliūtys malonumo pavidalu

Klausimas: Jei visuomenėje pasieksime tarpusavio laidavimą ir savybėmis prilygsime Kūrėjui, ar neprarasime kaip individai laisvės?
Atsakymas: Nieko neprarasime, nes pakeliui įsitikinsime, kad esame absoliučiai nelaisvi, mums komanduoja egoizmas, neklausdamas mūsų apie nieką ir versdamas veikti taip, kaip jis tuo metu panorės.
Bet jei pastebėsime, kad jis mus valdo, ir pakilsime virš jo, tai įstengsime valdyti jį ir taip valdysime save, savo likimą.
O svarbiausia, pasijausime gyveną ne egoistiniame gyvūniniame kūne, o virš jo, aukščiau jo ir taip jausimės egzistuoją amžinai tobuloje erdvėje. To turime pasiekti dar gyvendami šiame pasaulyje. Kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysk dar šiame gyvenime“.
Tokia yra kabalos užduotis – suteikti žmogui galimybę pakilti virš gyvūninės prigimties į žmogaus lygmenį. O žmogus tas, kuris gyvena amžinai, ne laiko rėmuose. Laikas egzistuoja tik negyvojo, augalinio ir gyvūninio organizmo atžvilgiu, o Adam lygmenyje laiko nėra. Ten, kaip pagal Einšteiną, viskas pereina į kitą matavimą.
#265777

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Vienybė dešimtuke – tai savybių papildymas kiekviename iki dešimties?
Atsakymas: Vienydamiesi siekiate, kad visas dešimtukas jaustųsi kaip viena visuma, ir visi jūsų Kūrėjo siekimai, o ne jūsų gyvūninės savybės susijungtų centre į vieną tašką. Ir tuomet tame taške atskleisite Kūrėją.
Klausimas: Ir tame taške bus dešimt savybių?
Atsakymas: Taip. Tuomet tas taškas susiformuos į dvasinį parcufą.
#260355

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis įgijimas

Tapti viena visuma

Dvasingumas realizuojasi tik dešimtuke