Įvadas
Ne paslaptis, kad žmonija išgyvena gilią krizę. Daugelis jau patiria tai savo kailiu. Beprasmybė, nusivylimas, tuštuma užtvindė mūsų gyvenimą; šeimos instituto ir švietimo sistemos griuvimas, narkomanija, ekonominis bei politinis nesaugumas, branduolinio karo grėsmė, ekologinės nelaimės – visa tai tik dalis problemų, temdančių dabartinę situaciją ir ateities perspektyvas. Akivaizdu, kad praradome gebėjimą kontroliuoti savo gyvenimą ir pasaulinių įvykių eigą.
Kaip žinome, teisinga diagnozė – jau pusė gydymo. Todėl norėdami surasti mūsų problemų sprendimą, turime suprasti jų priežastį. Patikimiausia būtų remtis žmogaus ir pasaulio prigimties pažinimu. Ištyrę savo prigimtį ir mus veikiančius dėsnius, suprasime, kur klystame ir kaip galima išeiti iš susidariusios padėties.
Supančio pasaulio tyrinėjimai rodo, kad negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens atstovai gamtos valdomi pagal jų prigimtines savybes ir instinktus. Jų elgesys nei geras, nei blogas – jie tik paklūsta iš anksto nustatytiems dėsniams, išlaikydami harmoniją tarp savęs ir su gamta.
Kita vertus, įdėmus žmogiškosios prigimties nagrinėjimas išryškina principinį jos ir likusios gamtos skirtumą. Žmogus – vienintelė pasaulio būtybė, gebanti patirti malonumą išnaudodama artimą, rodydama savo pranašumą ir valdydama jį. Tik žmogus jaučia malonumą išsiskirdamas iš kitų, dominuodamas. Taip reiškiasi žmogaus egoizmas – būtent jis ir trikdo gamtos pusiausvyrą.
Mūsų noras mėgautis didėjo per visą istoriją. Pradžioje buvo tik paprasti būtiniausi poreikiai – valgis, seksas, šeimyninis gyvenimas. Vėliau ėmė vystytis kita norų pakopa – turtų, garbės ir šlovės, valdžios, žinių apie pasaulį troškimai. Šis procesas skatino žmonijos raidą, naujas visuomenės formacijas, taip pat ir švietimo, kultūros, mokslo, technologijos ir kitų sričių pažangą. Mes energingai žengėme į priekį visiškai įsitikinę, jog progresas ir ekonominė gerovė patenkins mūsų poreikius, padarydami mus laimingesnius nei ankščiau. Tačiau šiandien aiškėja, kad šis tūkstantmetis vystymasis, priešingai nei tikėjomės, nuvedė mus į aklavietę.
Tiesa ta, kad noro mėgautis neįmanoma patenkinti kuriam nors laikui. Kiekvienas mes įsitikinome tuo ne kartą, kai ne vienerius metus mus valdė vienas ar kitas siekis. Šiaip ar taip, per trumpą laiką malonumas išblėsta, užtenka tik gauti ko nori. Ir vėl užplūsta tuštuma, ir žmogus vėl vaikosi naujų tikslų vildamasis, kad jie numalšins jo troškulį.
Šie ciklai būdingi tiek žmogui, tiek ir visuomenei apskritai. Sukaupta tūkstantmetė patirtis neginčijamai liudija, jog mes nepajėgūs pasiekti stabilios laimės ar bent užtikrinti savo svarbiausių poreikių aprūpinimo. Žmoniją apėmęs sąmyšis, nusivylimas, ir šis procesas lemia mūsų epochos krizę.
Dar daugiau, iš kartos į kartą nuolat stiprėjo natūralus egoistinis žmogaus polinkis mėgautis artimo sąskaita. Šiandien žmonės visomis jėgomis, kokių nebūta ankščiau, mėgina pasipelnyti iš svetimų nelaimių. Nepakantumas, žmonių susvetimėjimas, neapykanta pasiekė gąsdinantį mastą ir kyla abejonių dėl tolesnio žmonijos vystymosi.
Tyrinėdami gamtą matome, kad visų organizmų gyvybinės veiklos principas iš esmės skiriasi nuo egoistinio žmogaus elgesio. Gamtoje vyrauja altruistiniai dėsniai, rūpinimasis savo artimu. Gyvo kūno ląstelės susivienija dėl bendrų interesų viską atiduodamos viena kitai. Kiekviena ląstelė gauna tik tai, kas būtina jai egzistuoti, ir visomis jėgomis rūpinasi bendra gerove. Visuose gamtos lygmenyse individas, būdamas visumos dalis, veikia bendram labui ir tuo jis yra tobulas. Neįmanoma įsivaizduoti gyvo kūno egzistavimo be altruistinio pagrindo, o egoizmas kliudo gyventi.
Šiandien mokslas, remdamasis daugeliu įvairių sričių tyrinėjimų, prieina prie išvados, jog ir visa žmonija yra bendras gyvas kūnas. Tačiau kol kas mes šito nesuvokiame. Atėjo laikas pabusti ir suprasti, kad dabartinės problemos neatsitiktinės ir jų neišspręsi jokiais ankstesniais metodais. Jos nesibaigs – priešingai, aštrės taip, kad būsime priversti ir mes (visa žmonių visuomenė) paklusti universaliam gamtos altruizmo dėsniui.
Visi neigiami mūsų gyvenimo reiškiniai, ir individualūs, ir globaliniai, yra gamtos dėsnių nepaisymo pasekmė. Mes aiškiai suprantame, jog kvaila šokti nuo stogo viliantis, kad žemės traukos dėsnis nesuveiks. Tačiau paprastas faktas, jog visuomenės gyvenimas, mūsų tarpusavio santykių sistema valdoma absoliučių gamtos dėsnių, mums nėra toks aiškus. Todėl šiandien turime sustoti, ištirti save, suprasti, kuo prieštaraujame gamtos dėsniams, ir rasti kelią į harmoningą egzistavimą. Viskas priklauso tik nuo mūsų įsisąmoninimo: juo geriau suprasime natūralius dėsningumus, tuo mažiau smūgių teks patirti ir tuo sparčiau tobulėsime.
Jeigu gyvo kūno lygmenyje altruizmas įdiegtas kaip nekintamas egzistavimo dėsnis, tai žmogaus lygmenyje panašius santykius turime suformuoti patys. Gamta tai paliko žmonėms, kad jie savo jėgomis pakiltų į naują, aukštesnę būties pakopą. Tuo žmogus ir skiriasi nuo visų kitų sutvėrimų.
Aptarsime detaliai šios problemos sprendimo kelius. Juk žmogiškosios prigimties pakeitimas – ne juokai. Mes sukurti egoistais ir negalime tiesiogiai priešintis savo egoizmui (mūsų prigimčiai). Visa išmintis – būtent rasti metodiką, su kuria kiekvienas egoistas panorėtų žiūrėti į artimą kitaip, susijungti su juo, kaip jungiasi vieno kūno dalys.
Neatsitiktinai gamta įskiepijo mums visuomeninius santykius. Įsigilinę į žmonijos elgesio motyvus, aptiksime, jog mūsų veiksmų tikslas – užsitarnauti aplinkinių pagarbą. Būtent visuomenės pripažinimas mus įkvepia, o nepripažinimas arba pasmerkimas verčia stipriai kentėti. Pats baisiausias žmogaus jausmas – gėda prieš visuomenę. Todėl mes linkę priimti visuomenės nustatytas vertybes ir paklusti jos prioritetų tvarkai. Vadinasi, jei pavyks reorganizuoti šią tvarką taip, kad altruistinės vertybės (susijungimas su artimu, rūpinimasis viens kitu) taptų svarbiausios, kiekvienas galėsime pakeisti savo požiūrį į artimą.
Jeigu visuomenė žmogų vertins tik pagal jo atsidavimą bendriems interesams, mes neišvengiamai visomis mintimis ir veiksmais sieksime aplinkinių gerovės. Pavyzdžiui, jeigu žmonės bus gerbiami už jų rūpinimąsi visuomene, jeigu būtent dėl to vaikai gerbs tėvus, jeigu draugai, artimieji ir bendradarbiai susidarys apie mus nuomonę tik pagal mūsų gerą požiūrį į artimą, tada visi norėsime elgtis taip, kad užsitarnautume visuomenės pripažinimą.
Ir tada palaipsniui įsitikinsime, kad altruistinis požiūris į artimą, nesvarbu, įvertino visuomenė ar ne, – savaime yra lobis, ypatinga ir kilni dovana. Ilgainiui toks požiūris taps tobulo ir beribio malonumo šaltiniu.
Nors šiandien žmonija egoistinė, esama rimtų prielaidų jai suartėti ir susilieti su gamtos altruizmo dėsniu. Mūsų išsilavinimas ir kultūra nuo seno grindžiami altruistiniais principais. Šeimoje ir mokykloje mokome vaikus būti dosniais, nuolaidžiais, mandagiais ir draugiškais. Mes skatiname juos užmegzti draugiškus santykius su kitais ir norime, kad jie gerai elgtųsi su artimais, nes tai teisinga, tokie santykiai tausoja žmogų. Niekas jiems neprieštaraus. Be to, smarkus masinės informacijos priemonių plitimas mūsų dienomis leidžia labai greitai paskleisti altruistines žinias viso pasaulio žmonėms. Tai pagrindinis faktorius, kuris sudaro žmonijai galimybę įsisąmoninti sparčiai gilėjančią krizę ir būtinybę globaliai spręsti šią problemą.
Ir tai dar ne viskas. Nors šiandien mus stumia būtent būtinybė spręsti šio meto problemas, ateityje atsiras ir kitų paskatų. Žmogus, formuojantis savo teisingą požiūrį į artimą, palaipsniui atskleidžia kitą dimensiją, kurios anksčiau nežinojome, kuri yra aukščiau visų mūsų ankstesnių pasiekimų. Žmogus prisiliečia prie gamtos tobulumo.
Per daugelį kartų sukaupėme pakankamą patirtį, kad suprastume, kur mus veda gamtos vystymosi dėsnis. Mes galėsime žengti pirmą reikšmingą žingsnį į gamtos dėsnių įgyvendinimą, galėsime įsisąmoninti, jog priklausome vienai bendrai gamtos sistemai, ir pajausti tobulą harmoniją, slypinčią šioje vienybėje.
Pirmoje dalyje apžvelgsime asmeninius XXI amžiaus problematikos aspektus. Tai padės mums suprasti, iš kur kyla globalinės ir individualios pasaulio problemos ir koks yra tikslus metodas joms spręsti.
Kaip jau sakėme, šiuolaikinių problemų sprendimo raktas – įsisąmoninimas. Pamatysime, kokie mūsų įsisąmoninimo pakitimai būtini ir kodėl.
Tačiau iš pradžių pažvelkime į faktus, atskleidžiančius dabartinę asmenybės būseną. Šių faktų žinojimas atliks svarbų vaidmenį aiškinantis sprendimą, kurį vėliau pateiksime.
Paskutinis mūsų istorijos šimtmetis pasižymėjo galingu mokslo šuoliu, technikos pažanga, tačiau kartu mes nustebę ir bejėgiškai nuleidę rankas žiūrime į baisius reiškinius, kurie palietė pačias įvairiausias sferas ir kurie nenumaldomai stiprėja. Šiandien daugelio žmonių nepatenkina gyvenimas, didėja netikrumas, beprasmybės, tuštumos, kartėlio ir nusivylimo jausmas. Dėl šios priežasties neretai griebiamasi raminamųjų priemonių ar narkotikų, pasiduodama kitiems pragaištingiems potraukiams, kurie padeda rasti laikiną nusiraminimą ir surogatinę pilnatvę.
XXI amžiuje žmoniją užplūdo nusivylimo ir depresijos epidemija. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis (PSO)
1 kas ketvirtas žmogus savo gyvenime persirgs dvasine liga. Per paskutiniuosius penkiasdešimt metų itin padidėjo žmonių, kenčiančių nuo depresijos, skaičius. Šis reiškinys paliečia vis jaunesnius gyventojų sluoksnius. Manoma, kad 2020 metais dvasinės ligos ir ypač depresija užims antrą vietą bendroje pasaulio statistikoje.
Depresija – viena iš pagrindinių savižudybių priežasčių.
2 Kiekvienais metais daugiau nei milijonas pasaulio žmonių baigia gyvenimą savižudybe ir dar 10-20 milijonų nesėkmingai bando tai padaryti.
Pasaulio statistika (įtraukdama ir vaikus bei jaunimą) rodo aiškią savižudybių didėjimo tendenciją. Daugelio specialistų nuomone, savižudybės atspindi „užguitumą“ socialinėje aplinkoje, be to, galima laikyti, jog savižudybės yra visuomenės gerovės ir netgi išsivystymo rodiklis.
Paskutiniaisiais dešimtmečiais narkomanija iš paprasto negatyvaus reiškinio pavirto viena iš pasaulio visuomenės pagrindinių problemų. Nė vienas visuomeninės hierarchijos sluoksnis neturi jai imuniteto. Mūsų laikais praktiškai visi jaunimo atstovai žino apie narkotikų vartojimą. Net pradinių mokyklų vaikus ir paauglius tyko ši grėsmė. JAV žmonės, prisipažinę naudoję narkotikus, sudaro 42 proc. šalies gyventojų.
3 Europoje kokaino vartojimas pasiekė naują rekordą – pusketvirto milijono „vartotojų“. Tarp jų vis daugiau profesionalų, taip pat žmonių iš išsivysčiusių šalių, kurie turi aukštąjį išsilavinimą.
4
Neatsilieka ir šeimos institutas – jam irgi būdinga griuvimo tendencija. Pagal statistiką skyrybų, susvetimėjimo ir prievartos atvejų šeimoje didėja kiekvienais metais.
Tačiau šie procesai mūsų beveik nejaudina, prie jų tiesiog pripratome. Jei anksčiau tai buvo ekstremalu, dabar tapo norma. Neturėdami veiksmingų priemonių priešintis, susitaikome su situacija, kad sumažintume kančias, kurias ji teikia. Tai savotiškas apsaugos mechanizmas. Ir vis dėlto tai nereiškia, kad mūsų gyvenimas negali būti visiškai kitoks.
3
The White House Office of National Drug Control Policy (ONDCP), Drug Policy Information Clearinghouse, Fact Sheet, March 2003 (Baltųjų rūmų narkotikų kontrolės nacionalinės politikos biuras, Narkotikų politikos informacinis centras, duomenų lentelė, 2003, kovas).