Altruizmas – gyvenimo principas
Tirdami gamtą atskleidžiame altruizmo reiškinį. Šis terminas kilęs iš lotynų alter (kitas, svetimas), jį XIX amžiuje sukūrė prancūzų filosofas Ogiustas Kontas (Auguste Comte), kuris altruizmą apibrėžė kaip egoizmo priešingybę. Be to, altruizmas dažnai apibūdinamas kaip siekimas veikti artimo labui, meilė artimui, atsidavimas ir atlaidumas kitų atžvilgiu, nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove.
Iš esmės abu šie terminai – „altruizmas“ ir „egoizmas“ – iš visų gyvų būtybių charakterizuoja tik žmogų. Juk tokios sąvokos kaip „ketinimas“ ir „laisvas noras“ turi prasmę tik žmonių giminei. Kiti sutvėrimai neturi galimybės rinktis. Gavimas ir atidavimas, sugėrimas ir išskyrimas, taip pat laimikio medžioklė ir aukojimasis yra visiškai nulemti jų genų ir instinktų.
8 Bet mes naudosime terminus „altruizmas“ ir „egoizmas“ perkeltine prasme, kad palengvintume dėsnių, kurie valdo gyvenimą gamtoje, supratimą ir padarytume mums svarbias išvadas.
Iš pirmo žvilgsnio gamta atrodo kaip individų egoistinės kovos arena, kur nugali stipriausias. Todėl tyrinėtojams kyla teorijų, paaiškinančių tiesioginius ir netiesioginius stimulus, kurie skatina individus altruistiškai elgtis, poreikis.
9 Tačiau atidžiau, visapusiškai panagrinėję atskleisime bendrą vaizdą: visų formų kova ir priešprieša skirta tik dar didesnei pusiausvyrai pasiekti, vienas kito egzistavimui palaikyti, sistemos sveikatai pagerinti ir gamtai, kaip visumai, sėkmingiau vystytis.
Pusiausvyros gamtoje globalaus pažeidimo pavyzdys – praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžia. Tada Šiaurės Korėjos vyriausybė nutarė išgelbėti šalį nuo gyventojams įgrisusių gatvės kačių. Praėjus kelioms savaitėms po didesnės kačių dalies sunaikinimo, smarkiai padaugėjo pelių, žiurkių bei gyvačių, galiausiai prireikė atvežti kačių iš kaimyninių šalių.
Kitas ryškus pavyzdys susijęs su vilkais, kuriuos paprastai laikome kenksmingais ir žiauriais žvėrimis. Pradėjus jiems nykti paaiškėjo, kad nuo jų priklauso elnių, šernų, įvairių graužikų kiekio reguliavimas. Pasirodo, jog kitaip nei žmonės, kurie medžioklėje pirmenybę teikia sveikiausiems individams, vilkai medžioja sergančius ir silpnus gyvūnus. Taip grobuonys padeda išsaugoti kitų savo arealo gyvūnų sveikatą.
Gilindamiesi į gamtos tyrinėjimus mokslininkai aptinka, jog visos dalys tarpusavyje susijusios į vientisą universalią sistemą. Nors mes priskiriame gamtai savo jausmus manydami, jog jai būdingas žiaurumas, iš tiesų ėdantys vienas kitą sutvėrimai atlieka veiksmą, užtikrinantį bendros gamtos sistemos harmoniją ir sveikatą. Analogiškai mūsų kūne kas minutę miršta ir atsinaujina milijardai ląstelių – tai iš esmės ir nulemia gyvenimo tėkmę.
Gyvo kūno ląstelių harmonija. Kiekviename daugialąsčiame organizme stebimas įdomus reiškinys. Nagrinėjant kiekvieną ląstelę atskirai jos elgesys atrodo egoistinis, ji „galvoja“ tik apie save. Tačiau, jei pažvelgsime į ją kaip į sistemos dalį, kaip į bendro kūno ląstelę, išaiškės, jog sau gauna tik minimumą, reikalingą egzistavimui palaikyti, o visą veiklą skiria organizmui. Ląstelė, „galvodama“ tik apie bendrą naudą ir atitinkamai veikdama, elgiasi altruistiškai.
Tarp kūno ląstelių turi būti išlaikoma visiška harmonija. Kiekvienos ląstelės branduolys turi genetinį kodą, kuriame saugoma visa informacija, būtina viso kūno potencialiam kūrimui. Kiekvienos ląstelės gyvybinė veikla glaudžiai susijusi su viso kūno egzistavimu ir jo poreikiais, ląstelė funkcionuoja taip, kad patenkintų kūno poreikius. Kitaip kūnas neišgyventų. Kiekviena ląstelė derina savo egzistavimą su bendrais kūno poreikiais. Visa gyvybinė ląstelės veikla, jos dalijimosi pradžia ir pabaiga, specialių įgūdžių įgijimas, judėjimas tam tikro kūno taško link paklūsta bendriems poreikiams.
Vienijimasis sukuria naujos pakopos gyvenimą. Nors visos mūsų kūno ląstelės turi tą pačią genetinę informaciją, kiekviena ląstelė aktyvina savo paveldėtų duomenų dalį, atitinkančią jos vietą ir funkciją kūne. Pradiniuose vaisiaus raidos etapuose visos jo ląstelės identiškos, bet vėliau susirūšiuoja ir kiekviena įgauna tam tikro ląstelių tipo savybes. Kiekviena ląstelė turi savo „protą“, tačiau bendras altruistinis susijungimas leidžia atsirasti naujai būtybei, vientisam organizmui, kurio protas jau priklauso aukštesnei išsivystymo pakopai. Jis būdingas ne kokiai nors atskirai ląstelei, o būtent jų susivienijimui.
Egoistinė ląstelė – tai vėžinė ląstelė. Sveikosios kūno ląstelės paklūsta daugybei dėsnių ir ribojimų. Vėžinės ląstelės, priešingai, nepaiso ribojimų. Vėžys – būsena, kai kūną griauna jo paties ląstelės, ėmusios nekontroliuojamai daugintis. Šito proceso eigoje vėžinė ląstelė nepaliaudama dalijasi, nekreipdama dėmesio į aplinką ir nereaguodama į kūno komandas. Sergančios ląstelės griauna aplinką, kurdamos laisvą erdvę pačioms plisti. Jos stimuliuoja artimiausias kraujagysles įaugti į piktybinį auglį, kad jį maitintų, ir taip visą kūną verčia dirbti sau.
Savo egoistine veikla vėžinės ląstelės sukelia organizmo mirtį. Jos tęsia savo griaunamąjį darbą, nors neturi iš to jokios naudos. Priešingai, galiausiai kūno mirtis nusineš ir savo „žudikų“ gyvybę. Visas rafinuotumas, kurį jos pasiekia, užvaldydamos kūną, veda tik į susinaikinimą. Taip ir egoizmas, lepindamas pats save, viską (ir patį save) veda prie mirties. Egoistinis elgesys ir „nedėmesingumas“ bendriems poreikiams – patikimas ir tiesus kelias į pražūtį.
Individo gyvenimas visumos gyvenimo atžvilgiu. Jei yra būtinybė, ląstelė dėl kūno interesų „atsisako“ tęsti savo gyvenimą. Dėl genetinių deformacijų, kurios gali ląstelę paversti vėžine, ši aktyvina procesus, nutraukiančius jos gyvenimą. Baimė, kad ji taps vėžio židiniu, pavojingu visam organizmui, skatina ląstelę dėl bendro labo atsisakyti savo gyvenimo.
Analogiškus altruistinius pasireiškimus, tik kiek kitomis aplinkybėmis, matome stebėdami, pavyzdžiui, pelėsinį grybelį Dictyostelium mucoroides. Idealiomis aplinkos sąlygomis jie egzistuoja kaip atskiros ląstelės, kurios apsirūpina maistu ir savarankiškai dauginasi. Tačiau atsiradus maisto nepritekliui, jie susijungia ir sukuria daugialąstį organizmą, kuriam formuojantis ląstelių dalis atsisako savo gyvenimo, kad išgyventų kitos ląstelės.
Pagalba artimui. Daugybę altruizmo gamtoje pavyzdžių pateikia beždžionių tyrinėtojas Fransas de Vaalis knygoje „Good Natured“ („Gerieji iš prigimties“). Vieno iš aprašomų eksperimentų metu dvi beždžionės buvo atskirtos permatoma pertvara, per kurią galėjo viena kitą matyti. Kiekvienai beždžionei maistas buvo paduodamas skirtingu laiku ir abi jos stengėsi per pertvarą perduoti jį viena kitai.
Stebėjimai parodė, kad beždžionės linkusios atjausti ir rūpintis artimu, kai viena jų traumuota ar turi kažkokių negalių. Neįgali beždžionė sugebėjo pragyventi dvidešimt metų sunkiomis klimatinėmis sąlygomis ir netgi išauginti penkis jauniklius tik kitų gyvūnų padedama. Kita ribotų protinių ir motorinių galimybių beždžionė išgyveno suaugusios sesers dėka, kuri ilgą laiką ją nešiojo ant nugaros ir gynė. Praradusi regėjimą patelė sulaukė vyriškosios giminės gyvūnų apsaugos. Babuinas, kurio brolį ištiko epilepsijos priepuolis, uždėjęs ranką ant pastarojo krūtinės, užtvėrė kelią asistentams, neleisdamas jiems prieiti arčiau.
Taip pat elgiasi ir kiti gyvūnai. Delfinai padeda savo sužeistiems broliams ir palaiko juos vandens paviršiuje, kad šie nenuskęstų. Drambliai iš visų jėgų bandė pakelti seną mirusį dramblį, kišdami straublius ir iltis po jo kūnu, dėl to kelios iltys net lūžo. Kai medžiotojo paleista kulka peršovė dramblės plautį, kiti drambliai pasilenkė prie jos, saugodami, kad ji nenukristų ant žemės.
Kolektyvinė gyvūnų visuomenė. Gyvūnijos pasaulis mums rodo nuostabius gyvenimo kolektyvinėje visuomenėje, kurios kiekvienas narys veikia bendrai naudai, pavyzdžius. Panašias bendruomenes galima stebėti tarp skruzdėlių, žinduolių, paukščių ir kitų planetos faunos atstovų.
Biologai Avishag ir Amotz Zahavi sutelkė dėmesį į arabiškų pilkųjų strazdų
10 – paukščių giesmininkų, paplitusių Artimųjų Rytų dykumų rajonuose, kolektyvinio gyvenimo tyrimus ir aprašė daug jų altruistinio elgesio formų. Arabiški pilkieji strazdai gyvena grupėmis, kartu gina savo valdas ir rūpinasi bendru lizdu. Bendro lesimo metu vienas paukštis iš grupės, nors ir yra alkanas, stovi sargyboje. Paukščiai rastą maistą iš pradžių perduoda kitiems ir tik po to lesa patys. Suaugę maitina kitų grupės narių mažylius ir jais visaip rūpinasi. Artinantis grobuoniui, pilkieji strazdai perspėdami vieni kitus rėkia, nors taip ir išsiduoda. Dar daugiau, jie rizikuoja savo gyvybe bandydami išgelbėti grupės narį, patekusį į grobuonies nagus.
Tarpusavio priklausomybė. Moksliniai tyrimai pateikia daugybę tarpusavio priklausomybės pavyzdžių, iš kurių paminėsime tik vieną, rodantį augalinio ir gyvūninio lygmenų atstovų tarpusavio santykį. Tai juka augalo simbiozė su juka drugeliu. Drugelių patelės padeda apdulkinti augalą, rinkdamos žiedadulkes iš vieno žiedo kuokelio ir tiksliai prilipdydamos jas prie kito žiedo liemenėlio
11. Po to drugelio patelė padeda savo kiaušinėlius į purką, kur vėliau formuojasi jukos sėklos. Išsiritę vikšreliai minta užsimezgusiomis sėklomis, palikdami pakankamai daigų simbiozei tęstis. Tokia tarpusavio santykių sistema užtikrina ir drugelių, ir augalų gyvavimą.
Be vargo ir nepriteklių. Žmogaus nepaliestoje aplinkoje gyvūnai elgiasi taip, kad jų bendruomenei būtų gerai, nors įprasta manyti, kad jų pasaulyje „išlieka stipriausias“. Apie tai rašo amerikiečių profesorius Bergstromas straipsnyje „Socialinio elgesio evoliucija“
12. Gyvūnai visuomet išlaiko pusiausvyrą ir teritorijos apgyvendinimo tankumas atitinka gyvenimo bei prasimaitinimo sąlygas. Nė viena biocenozės dalis nekenčia dėl nepritekliaus, nebent įvyksta „avarija“, kurios pasekmes bendruomenė ištaiso kuo skubiau. Apskritai bendruomenė kiekvienam individui užtikrina optimalias išgyvenimo ir geriausias supančios aplinkos resursų panaudojimo sąlygas.
Gamtoje viskas nukreipta į vienybę. Gamtos evoliucija įrodo, jog procesas, kai pasaulis virsta mažu visuotiniu kaimu, neatsitiktinis. Tai natūralus civilizacijos vystymosi bendros harmonijos link etapas. Galiausiai susiformuos viena sistema, kurios visos dalys, bendradarbiaudamos dėl bendrų interesų, bus susiję tarpusavyje. Taip teigia biologė Elizabet Satoris
13, Pasaulio išminčių tarybos narė. Tokijo simpoziumo paskaitoje
14 ji aiškino, kad kiekvieną evoliucijos procesą sudaro individualizacijos, konfliktų ir konkurencijos etapai, kol galiausiai individai susivienija į bendrą harmoningą sistemą.
Pasak dr. Satoris, tai įrodo gyvybės vystymosi Žemėje procesas. Prieš milijardus metų Žemės rutulyje gyveno bakterijos. Jos dauginosi ir konkuravo dėl gamtos išteklių, tokių, kaip maistas ir gyvenimo arealai. Konkurencija buvo akstinas naujam organizmui, labiau pritaikytam prie aplinkos sąlygų, – bakterijų kolonijai susiformuoti. Faktiškai tai vientisa bakterijų bendrija, veikianti kaip vienas kūnas. Visiškai taip pat vienaląsčiai organizmai išsivystė į daugialąsčius, atsirado sudėtingi gyvi kūnai – augalai, gyvūnai ir pagaliau žmogus.
Kiekvienas individas turi savo asmeninių interesų. Tačiau evoliucijos esmė yra ta, kad visi individai susivienija į vieną kūną ir veikia dėl bendrų interesų. Dabartinius procesus, kuriuos išgyvena žmonija, dr. Satoris mato kaip būtiną etapą vienos žmonių šeimos – bendrijos atsiradimo kelyje. Ši bendrija, jeigu sugebėsime tapti jos pilnaverčiais nariais, užtikrins visų interesus.
Gilus fundamentalių gamtos dėsnių nagrinėjimas rodo, kad altruizmas – gyvenimo pagrindas. Kiekvieną organizmą ir kiekvieną sistemą sudaro ląstelių arba dalių, kurios bendrai veikia, viena kitą papildo, viena kitai padeda, nusileidžia ir gyvena altruistiniu principu „vienas už visus“, visuma. Tęsdami tyrimus, atrandame vis naujų pavyzdžių, kad visos gamtos dalys yra glaudžiai susijusios tarpusavyje ir bendras pasaulio dėsnis – „egoistinių dalių altruistinis vienijimasis“, trumpiau – altruizmo dėsnis.
Gamtos jėga taip sutvarkė gyvenimą, kad dėl gyvo kūno susiformavimo kiekviena ląstelė privalo būti altruistinė kitoms ląstelėms. Gamta sukūrė dėsnius, pagal kuriuos ląstelės ir organai altruistiniais tarpusavio santykiais „susiklijuoja“ į gyvą kūną. Vadinasi, jėga, kurianti ir palaikanti gyvenimą gamtoje, yra altruistinė meilės ir atidavimo jėga. Ji siekia formuoti gyvenimą, grindžiamą altruizmu, harmoningu ir subalansuotu visų visumos dalių egzistavimu.
8
Daugiau apie tai žr. Nedelcu ir Michod straipsnį „Altruizmo geno evoliucinė kilmė“ (The Evolutionary Origin of an Altruistic Gene), 2006 m. gegužę paskelbtą žurnale Molecular Biology and Evolution,
interneto nuoroda:
http://mbe.oxfordjournals.org/cgi/reprint/msl016v1.
9
Biologiniu požiūriu altruizmas paprastai apibūdinamas kaip elgsena, duodanti naudos kitiems – pirmuoju žvilgsniu, individo gebėjimo išgyventi ir daugintis sąskaita. Sukurta nemažai teorijų tokiems veiksmams paaiškinti. Pateiksime pagrindines koncepcijas. „Grupės atrankos“ teorija teigia, kad altruizmas tarnauja grupės, kuriai priklauso individas, interesams, todėl individas taip pat naudojasi jos rezultatais. Pagal „giminių atrankos“ teoriją, jeigu altruizmas skirtas giminėms, turinčioms panašius genus, tai individas netiesiogiai paremia savųjų genų išlikimą. „Abipusiškumo“ teorija skelbia, kad altruistinis elgesys grindžiamas tam tikra kompensacija, kurią individas gauna už savo veiksmą. „Apsisunkinimo principas“ altruizmui skiria tokios priemonės, kuria individas tikroviškai išreiškia savo ypatybes ir privalumus, vaidmenį.
10
Arabian babbler – Turdoides squamiceps.
11
Piestelės vidurinė dalis, kuri baigiasi viršutine dalimi – purka.
12
Prof. Teodoras Bergstromas (Theodore C. Bergstrom). 2002 m. straipsnis „Socialinio elgesio evoliucija: individualūs ir grupiniai atrankos modeliai“ (The Evolution of Social behavior: Individual and Group Selection Models“).
Šaltinis: Journal of Economic Perspectives, 16 tomas, 2 leidimas, 2002, pavasaris, 67 - 88 p. Šaltinis internete:
http://www.wcfia.harvard.edu/seminars/pegroup/bergstrom.pdf.
13
Elisabet Sahtouris, PhD.
14
Taip pat ir straipsnyje „Globalizacijos biologija“ („The Biology of Globalization“). Šaltinis: © 1998 m. pakeistas pirmosios publikacijos variantas Perspectives in Business and Social Change, 1997, rugsėjis.