Klausimas: Kuo ypatinga knyga „Zohar“, kodėl būtent ji tokia populiari ir laikoma pačios stipriausios energijos šaltiniu?
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad nei iki knygos „Zohar“, nei po jos nebuvo kabalistinio kūrinio, kuris turėtų tokią didžiulę galią, tokį galingą atskleidimą. Juk šiai knygai parašyti susibūrė 10 kabalistų, tinkamų vienam indui (kli) sukurti, ir susijungė į išbaigtas 10 sfirų Galutinio išsitaisymo (Gmar Tikun) pakopoje, kitaip sakant, visose 125 pakopose, kuriomis turi pakilti siela, kad visiškai išsitaisytų.
Jie pakilo į Galutinę išsitaisymo būseną Gmar Tikun ir iš ten parašė apie šį atskleidimą. Todėl ši knyga vadinama „Zohar“, t. y. aukštesnysis „švytėjimas“ (zeir ilaa), aukščiau kurio nėra ir negali būti.
Ši knyga parašyta kaip komentaras visai Toros Penkiaknygei. Tai yra viskas, kas buvo atskleista visų didžiųjų kabalistų, nuo Pirmosios iki Antrosios Šventyklos, pateikiama šioje knygoje galutinio išsitaisymo lygmeniu.
Be to, ji buvo parašyta labai neįprasta forma. Kabalistas Šimonas kalbėjo, kabalistas Abba užrašinėjo, o visi kiti draugai pasakojo apie savo atskleidimus. Vadinasi, knygoje aprašymai pateikti įvairiausiais požiūriais ir todėl tinka visoms sieloms, kurios kažkada atskleis ją ir panorės ištaisyti save, naudodamosi Grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Šios knygos istorija ypatinga ir tragiška – ji labai ilgai buvo slepiama ir atsiskleidė tik XI amžiuje Ispanijoje, padedant kabalistui Moše de Leonui. Paskui sekė dar keletas jos paslėpties ir atskleidimo etapų, kol XX a. atsirado Baal Sulamas.
Tuo metu jau prasidėjo grįžimas į Izraelio žemę, ir visi kabalistai pajuto, kad atėjo laikas šiai knygai įgyvendinti, kitaip tariant, sieloms išsitaisyti ir išeiti iš paskutinės tremties į galutinį išsilaisvinimą. Dėl to Baal Sulamas gavo leidimą parašyti šiai knygai komentarus, kurie vadinami „Sulam“ (Laiptai).
Pati knyga „Zohar“ užrakinta daugybe įvairiausių raktų, skirtingų spynų, ir parašyta taip, kad paprastas žmogus apskritai negali prie jos prisiliesti. Galima nusipirkti knygą „Zohar“ ir skaityti, tačiau nežinosi, ką su ja daryti, kaip teisingai ja naudotis. Savo keturiomis pratarmėmis, parašytomis šiai knygai, „Sulamo“ komentarais, kurių garbei gavo savo vardą, Baal Sulamas suteikia mums raktą, apibrėžia santykius, kryptį, kaip ją atskleisti, kaip žvelgti į ją.
Nuo šios akimirkos galima sakyti, kad iš tikrųjų gavome knygą „Zohar“ tam, kad ją įgyvendintume. Ji yra didžiulis Šviesos šaltinis, kurį galime išnaudoti diena iš dienos.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. televizijos laidos, skirtos Lag ba-Omer šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Gyvojo vandens šaltinis

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 4 pamoka

„Zohar“ – tai ypatinga knyga. Ji parašyta alegorijų kalba (midraš), poetišku stiliumi, o Baal Sulamas pridėjo savo kabalistinius komentarus. Todėl mes mokomės ir alegoriškai parašytą „Zohar“, ir tą patį pasakojimą išdėstytą kabalistine, moksline kalba, kur kalbama apie sfiras, parcufus ir pasaulius.
Baal Sulamas rašo, kad savo komentarą pavadino „Laiptais“/„Sulam“, nes jeigu tu nori pasiekti aukščiausią, nuostabiausią pakopą, tau trūksta tik laiptų. Jeigu laiptus tau paruošė, ir jeigu tu moki jais teisingai naudotis, žinai, kaip kilti jais, tu jau kyli į nuostabiąją viršūnę. Kokia tai viršūnė? Visiškas išsitaisymas (Gmar Tikun).
Visos kabalistinės knygos, kurias studijuojame, galiausiai turi atvesti mus į dvasinį pakylėjimą skaitant knygą „Zohar“. Tik būtina kreipti dėmesį į ketinimą mokymosi metu. Skaitant knygą „Zohar“ tai išties gyvybiškai būtina, nes gaila praleisti progą ir negauti Šviesos, kuri glūdi joje tokia koncentruota, stipria forma, skirta būtent visoms sieloms, kurios sugebės šia Šviesa ištaisyti save.
Todėl knygos „Zohar“ autoriai – kabalistas Šimonas su savo mokiniais šioje Knygoje parašė, kad tik ta karta, kuri pajus poreikį dvasiškai tobulėti, nusipelnys atskleisti šią Knygą, ir jos padedami ims kilti ir įstengs ištaisyti save.
Taip iš tikrųjų ir nutiko: beveik ištisus du tūkstantmečius Knyga „Zohar“ buvo paslėpta, apie ją nieko nežinojo, ir atsiskleidė ji tik prieš keletą šimtmečių. Bet ir tada žmonės nežinojo, ką su ja daryti, kol Baal Sulamas neparašė komentaro šiai Knygai. Skaitydami ją kartu su šiuo komentaru, galime suprasti, apie ką byloja knyga „Zohar“.
Iš čia būtina suprasti, kokia ši knyga svarbi, brangi ir ypatinga. Pradėdami studijuoti Knygą „Zohar“, turime žvelgti į ją labai delikačiai, nes joje glūdinti Šviesa tokia galinga, kad gali tiek atnešti naudos, tiek ir pakenkti.
Jeigu mes ignoruojame ketinimą ir skaitome ja ne tam, kad ištaisytume save, jeigu neatsistojame po ja kaip po gyvojo vandens versme, kuri apiplauna mus, kai nuolat laukiame, kad ji apvalys ir ištaisys mus, jeigu nemąstome apie tai, tai dar grubesnė tampa mūsų siela, nes pridedame jai avijut/noro storį. Ir atvirkščiai, jeigu skaitome ją teisingai, tai jaučiame labai stiprų poveikį.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 4-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nedėkite daug prieskonių!

Tęsk ir atsiskleis…

Knygų knyga

Rabašo straipsnis „Meilė draugams“: „Surado jį žmogus, kai šis klajojo lauke, ir paklausė: „Ko tu ieškai?“ Šis atsakė: „Savųjų brolių ieškau, pasakyk man, kur jie gano?“
Kalbama apie žmogų, kuris išklydo iš dvasinio tobulėjimo kelio, nebežino tikrosios krypties, nusivylė ir mano, kad jau niekada nebepasieks tikslo.
Todėl atsako: „Aš noriu būti grupėje, kur mylintys draugai, tuomet galėsiu kilti keliu, vedančiu pas Kūrėją.“
Štai ir mes šitaip klajojame, nežinodami, kaip pasiekti teisingą būseną – nesuprantame, kaip užmegzti tarpusavio ryšius ir kur rasti dvasingumą. Nors jau dabar jame esame, vis tiek klaidžiojame po šitą lauką. Jau turime galimybę susisieti su grupe ir susijungti su draugais, bet šito nedarome ir lyg akli praeiname pro šalį. Mes jau esame teisingoje vietoje, bet nerandame jungiančių gijų lyg klajodami tamsoje.
Ši tamsa ne išorėje, o mūsų viduje – tai mūsų aklumo ir nesupratimo pasekmė. Trūksta jausmų ir proto nušvitimo, kad suprasčiau, kokiu būdu galiu susijungti su draugais, – tuomet surasčiau, kaip pasistūmėti link dvasinio vystymosi – patirti pirmą kontaktą su dvasingumu, kuris vadinasi „trimis dvasinės sėklos įsiurbimo dienomis“.
Todėl turiu suprasti, kaip teisingai prisilipinti prie aplinkos. Šitai sudėtingiausia. Ir mūsų pasaulyje yra daug atvejų, kai moteris niekaip negali pastoti, o įeiti į dvasinį pasaulį daug sudėtingiau.
Tora pasakoja apie tai, kokių nevaisingumo problemų turėjo kiekviena pramotė, kaip sunku joms buvo pastoti. Šitai simbolizuoja, kaip sunku prilipti prie aplinkos.
Kuo gi galima padėti žmogui, jaučiančiam, kad nyksta, ir nematančiam jokios galimybės patobulėti dvasiškai? Jis jau paaukojo savo metus, regis, viską žino ir supranta – viską, išskyrus kryptį. Pradžioje manė, kad jį išgelbės įgytos žinios ar kažkokie veiksmai, galbūt savo darbą atliks laikas.
Po to jis atskleidžia, kad niekas nepadeda – tuomet sutrinka. Štai galiausiai ateina angelas, kuris klausia: „Ko tu prašai, ko čia ieškai?“ Žmogus tikrina save ir pradeda suprasti, kad jam trūksta būtent ryšio su aplinka – „savųjų brolių ieškau!“
Tai jau didelis pasiekimas – suprasti, kad tik tokiu būdu, ryšyje su kitais, galėsi dvasiškai tobulėti.  Grupė virsta dvasinga vieta – vietoj materialios, fizinės grupės, kokią mato dabar, jis pajaus vidinius saitus tarp visų, kuriuos pats pakeis abipusiu davimu. Jis atskleis juos jungiantį tinklą, vadinamą Aukštesniųjų  pasaulių sistema – šios viduje atras visus pasaulius.
Grupė taps vieta, kurioje jis palaipsniui atvers visas dvasines pakopas, kol šiomis 125 pakopomis priartės prie kitų tiek, kad susilies su jais į vieną visumą. Tai vadinsis jo išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Jeigu žmogus pradeda jausti, kad būtent per santykius su aplinka gali realizuoti save – vadinasi – jis klajoja Kūrėjo lauku ir ieško, žinodamas, ko ieškoti ir prašyti.
Jam prieš akis sunkus kelias, bet taškas, kai nusprendžia, kad tik susijungęs su aplinka gali pasiekti dvasinį pasaulį – ypatingai svarbus. Juk jis priešingas visam ankstesniam, materialiam, egoistiniam žmogaus vystymuisi. Nuo šito taško prasideda jo ryšio su kitais („nuo savęs į išorę“ – „dėl davimo“) raida, todėl šis taškas – naujo kelio pradžia.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur nusipirkti norą?

Žingsnis po žingsnio

Kai ateina nusivylimas…

Mes ne tik turime galimybę pasiekti pasirinkimo laisvę, bet tiesiog privalome tai padaryti. Niekam nepavyks šito išvengti, juk to link mus stumia ir traukia visos Gamtos jėgos: ir tave, ir visus likusius, − bet kurį žmogų pasaulyje! Kiekvienas privalės kažkaip realizuoti savo valios laisvę.
Prieš mus nutiesti du keliai: Šviesos (kabalos) ir kančių kelias. Ir rinktis turime kiekvieną akimirką! Tai nereiškia, kad kažkada patekęs į kelių sankirtą kartą pasirinkau, pasukau į dešinę ar į kairę ir jau eisiu tuo keliu.
Pajudėjau metrą kuriuo nors keliu ir vėl stoviu prieš laisvą pasirinkimą, prieš kelių sankirtą. Pasirinkau, žengiau žingsnį šiuo keliu ir vėl patekau į naują sankryžą, kurioje vėl turiu rinktis. Kiekviename žingsnyje man duota pasirinkimo laisvė, du keliai priešais mane! Nuolatos, kiekvieną akimirką turiu rinktis vieną iš jų: judėdamas pirmyn iš vienos būsenos į kitą, kiekviename taške, kurdamas iš jų liniją, kelią į savo galutinį išsitaisymą, į Gmar Tikun.
Ir kiekviename tokiame taške turiu spręsti, kuria kryptimi iš visų 360 laipsnių judėsiu (juk taškas − tai apskritimas). Bet, iš esmės, visos šios kryptys susijungia į du galimus pasirinkimo variantus: Šviesos kelią ar kančių kelią.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Venkite loterijos

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Diena prasideda vakare

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Klausimas: Stebėdamas žmonijos gyvenimą visiškai nematau jokios valios laisvės: kažkas nulėmė mūsų pradinę ir galutinę būsenas, o mes tik bėgame nuo starto iki finišo. Kur gi mūsų laisvė?
Atsakymas: Tai visiškai teisinga. Mes negalime rinktis nei pačių kūrinijos būsenų: 1−2−3 (startas − keitimasis − finišas), nei mūsų vystymosi etapų nuo 1-osios iki 3-iosios būsenos — juk viskas jau iš anksto nuspręsta.
Gimiau su užprogramuotomis savybėmis ir privalau realizuoti manyje esančią programą — neištaisytas aš turiu pasiekti Galutinį išsitaisymą (Gmar Tikun). Ir yra aišku, koks aš neišsitaisęs, koks turiu tapti išsitaisęs, netgi visas mano taisymosi kelias aprašytas žingsnis po žingsnio.
Jeigu šis kelias man tampa aiškus, tai suprantu, kaip griežtai viskas susiję, − tarsi variklyje, kuriame visos dalys juda nuosekliai.
,,Tora“ kilusi iš žodžio ,,instrukcija“ (oraa), t. y. tau duodami tikslūs nurodymai ir nelieka jokio laisvės − išskyrus viena! Arba tu trokšti visa tai atlikti savo gera valia, pasirinkdamas pats, arba tave privers. Dabar spręsk − ar eisi savo noru, ar tave muš, kol nepanorėsi eiti.
Pasirinkimo esmė ne ta, kad išvengi kančių. Kai renkiesi eiti pirmyn savo noru, tu eini suvokimo link, vystaisi, susipažįsti su dvasingumo didybe, atskleisdamas dvasinį pasaulį kaip kažką be galo pakilaus.
Tas taškas tavyje, kuris pasirenka norįs atverti dvasinį pasaulį, pakildamas virš tavo materialinio, egoistinio noro, ir vadinasi tavuoju ,,Aš“.
Ne tavo jėgoms išvengti šios būsenos, tačiau tu pats renkiesi, kaip ją pasiekti.

Iš 2011 m.  sausio 7 d. pamokos pagal straipsnį ,,Valios laisvė”

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Nori spręsti pats?

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Klausimas: Sakote, kad kiekvienas galiausiai turi atskleisti pusiausvyros su gamta formulę.
Nejaugi kabalos mokslas nori kiekvieną žmogų paversti mokslininku−tyrinėtoju, priversdamas jį atskleisti gamtos formulę?
Atsakymas: Bet tai labai paprasta formulė! Kiekvienas iš mūsų yra gamtos viduje ir siekia komforto.
Pusiausvyra ir yra lygties sprendimas, formulė, kaip atskleisti pačią komfortiškiausią būseną: kiek man reikia šilumos, drėgmės, maisto, kokio būsto, šeimos ir vaikų, pastovaus užmokesčio ir t. t. Tai mūsų pasaulyje ir reiškia pasiekti pusiausvyrą su gamta, patenkinti visus savo norus.
O gamta vysto mane taip, kad ši pusiausvyra visą laiką trikdoma – ir aš judėdamas į priekį turiu vėl bandyti ją surasti.
Mes visą laiką ieškome pusiausvyros. Netgi tada kai žmogus veržiasi į valdžią ar vaikosi uždirbti milijardus – jis tai daro jausdamas savyje tą poreikį, kurį nori pripildyti, subalansuoti, idant nusiramintų.
Dėl to vystymasis, apie kurį kalba kabalos mokslas, – tai pats normaliausias ir paprasčiausias kiekvieno žmogaus vystymasis šiame pasaulyje. Bet kiekvienas turime savo mažą formulę, kad šią pusiausvyrą pasiektume. Pusiausvyra reiškia, kad man yra taip gerai, kad jau geriau negali būti!
Tai vadinasi Galutiniu ištaisymu (Gmar Tikun), kai visi norai ištaisyti, t. y. visiškai pripildyti tuo, ko trokšta!
Man nereikia ieškoti kažkokios paslaptingos gamtos formulės! Jei pasiekiu visiškai patogų būvį, kai jau absoliučiai nieko nenorėčiau keisti, vadinasi, atskleidžiau bendrą gamtos pusiausvyros formulę!
Kitaip tariant, atrandu, kad galiu būti didelis ir klestintis ir ši forma, kurioje dabar atskleidžiu save, vadinasi „Kūrėju“ arba Gamta. Tarytum augau, augau ir galiausiai užaugęs tapau karaliumi ir matau: štai mano rūmai, štai armija, o štai tauta.
Kai žmogus jaučia, kad yra visiškai užpildytas, vadinasi, jis bus atradęs formulę, kuri reiškia − būti Kūrėju.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kur tavo protas ir širdis?

Išmokti gyventi po saule

Klausimas: Kaip realizuojasi rešimot?
Atsakymas: Visus rešimot rūšiuoja Šviesa (Šviesa AB − SAG). Įsivaizduokite, koks tai darbas: išrūšiuoti visus rešimot, likusius po to, kai sudužo bendra Malchut, norint atlikti visišką ištaisymą (Gmar Tikun).
Begalybės pasaulio Malchut visa savo apimtimi, kurią sukūrė Kūrėjas, visoje savo stadijoje dalet (4/4) atliko zivug (susijungimą, susiliejimą) su Galutinio Ištaisymo Šviesa. Ir visa tai sudužo į smulkiausias daleles. Nėra nė vienos savybės, sfiros ir ją sudarančios sub-sfiros, kuri liktų susijungus su kita. Jos nekenčia viena kitos.
Kiek daug skirtingų savybių dabar yra roš de SAG padaugėjus šių Šviesų, pakilus ten po sudužimo! To neįmanoma suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galutinio ištaisymo Šviesa yra priešais kli/norą Galutiniame Ištaisyme, o vietoj vienybės – neapykanta tarp jų. Ir visas šis kli visiškai sudužęs, pažiręs į duženas.
Ir dabar roš de SAG turi išrūšiuoti šį kli, sudužusį visose savo atskirose sfirose: ką pasiimti iš ten, kad būtų galima sukurti pirmąjį parcufą, ištaisytą bent kažkiek po antrojo apribojimo ir visokiausių kitų suvaržymų. Koks didžiulis ir sudėtingas darbas!
Kita vertus, kai ateina Šviesa, ji iškart apšviečia visą šią daugybę sudužimų, rešimot ir jos apšviesti jie nedelsiant tvarkingai išsirikiuoja – kiekvienas atsistoja į savo vietą. Šviesa surikiuoja juos, išryškindama, kas duoda daugiau, o kas mažiau, ir taip visi iš karto išsirikiuoja tarsi vienoje linijoje.
Tada iš nesuskaičiuojamos daugybės šių formų SAG paima teisingas formas ir surikiuoja jas. Tačiau kaip jis pasirenka šias formas?
Tai darbas, kurį atlieka ta pati Šviesa, kuri šviečia iš viršaus ir stebuklingu būdu iškart išsiaiškina, kas teisinga, o kas ne, pagal kokią savybę, kryptį, kokiu būdu suformuoti juos pagal tris linijas, iš viršaus į apačią, su ekranais, kad visi tarpusavyje susijungtų.
Jis surenka sudužusias dalis į pirmąjį sėklos lašą, iš kurios prasideda užuomazga. Ten yra viskas, išskyrus darbą, kurį reikia pridėti. Tačiau visą rūšiavimą atlieka Šviesa. Ir tada žemesnioji pakopa dirba. O išsiaiškinti žemesnioji pakopa niekada nesugebės.
Todėl mūsų pasaulyje net norėdami niekada negalėsime ko nors išsiaiškinti, išrūšiuoti, susijungti vieni su kitais. Niekada ir niekur! Mums reikalinga Šviesa, kad sujungtų visas mūsų atskiras dalis, juk mes irgi esame suduþusiame pasaulyje. O trokštame patys sutvarkyti, atkurti ir atgaivinti jį… Kokia kvailystė!..

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo genas

Kaip sutvarkyti mintis?

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Problema ne ta, kad mes laužome žmogaus charakterį ir kažką gadiname šiame pasaulyje. Šitaip mes iš visuotino ištaisymo išrauname tam tikras dalis, be kurių bendra sistema jau nebus tobula.
Dvasiniame lygmenyje viskas turi būti tobula! O jeigu visoje milžiniškoje sistemoje trūksta kokios nors mažos ląstelės – sistema netobula! Ji numato totalų įsijungimą vienas į kitą – kiekvieno ir į visus. Kiekvienas įsijungia į visus ir yra sudarytas iš visų. Vadinasi, jei nors vienas neištaisytas – tai nėra nė vienos ištaisytos sielos! Jeigu viena siela sugadinta, tai šią ydą jaučia visos kitos sielos ir visa sistema bendrai.
Kiekviena yda akumuliatyvi, kadangi, likusi vienoje sieloje, ji dauginasi, plinta visose kitose sielose, ir veikia kiekvieną, daug kartų padaugėdama dėl jų įsijungimo viena į kitą. Todėl kabalistai, gindami asmens laisvę, neieško gražių žmogiškų santykių, o remiasi kūrinijos sandara, matydami ją nuo pradžios iki pat galo. Todėl jie sako, kad negalima daryti to, ką norime šiandien, reikia remtis tik tikra forma – galutine ištaisyta būsena (Gmar tikun).
Jei mums svarbu pasiekti galutinį ištaisymą, tai šiandien mums reikia kiek įmanoma rūpintis kiekvienu, laikant jo asmenines savybes bendru turtu. Reikia tik padėti vienas kitam susijungti su visais kitais – tokie santykiai turi būti visuomenėje. Kiekvienam reikia suteikti galimybę vystytis, stiprinant ryšius su kitais, o ne asmeniškai jį vystyti, siekiant visokių egoistinių pasiekimų, kuo užsiima šiuolaikinė mokykla, ne auklėjanti žmogų, o suteikianti jam „profesinį lavinimą“.
Mokykla turi užsiimti būtent žmogaus auklėjimu visuomenėje! Dėl to visi jo prigimtiniai polinkiai išsivystys jame teisingai – juk jie duoti žmogui tik jo ryšiui su kitais: visi jo genai, hormonai, įgimtos savybės. Visa tai nukreipta tik visuomenės ir susivienijimo kryptimi, kitaip mes jų iš viso nepastebėtume. Mes matome jas tik dėl to, kad sudužome. T. y. kiekvieno asmeninės savybės – tai bendros sielos sudužimo pasekmė ir gali būti ištaisytos tik susivienijimu.
Iš tikro žmogui nėra ką daugiau veikti šiame pasaulyje – tik vienytis su kitais. Tuo jis pačiu optimaliausiu būdu galės išvystyti visas individualias savo savybes bei prigimtinius polinkius. Tai garantuoja geriausiai subalansuotą tiek proto, tiek jausmų suklestėjimą. Be to, vienydamasis su kitais, jis perima iš jų visas įmanomas papildomas savybes, įspūdžius, pojūčius – viską, ko jam reikia. Jį maitins visi, visa ši sistema ir taip teisingai, kad pats galėtų harmoningai, idealia forma vystytis.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Svarbiausias mūsų koziris

Mokyti remiantis tiesa