Koronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.
#264858

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos tema „Moters vaidmuo naujajame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Namuose reikalnga išmintinga šeimininkė

Be moterų nepagyvensi…

Nusipelnėme turėti tokį mokytoją kaip Baal Sulamas, kuris yra didžiojo Ari sielos įsikūnijimas. O apie Ari sakoma, kad jis buvo Mašijach bėn Josėf, t. y., jis visą ankstesniąją kabalą mums susiejo su dabartine išsitaisymo pabaigos būsena, su Mašijach epochos karta.
Tad vos tiktai atsiskleidė Ari kabala, kabalistai paliko visas kitas kabalos sroves ir priėmė jo metodiką. Ir tai nutiko ne dėl to, kad Ari metodika buvo suprantamesnė, ar dėl to, kad jis savo supratimu pakilo aukščiau kitų, bet dėl to, kad jo siela turi ryšį su taisymosi pabaiga.
Ari siela yra tiesiogiai susijusi su taisymosi pabaiga, todėl per jį ir jo mokymą mes irgi galime užmegzti ryšį su visiškai ištaisyta būsena ir teisingai save realizuoti, visi kartu ir kiekvienas iš mūsų.
Baal Sulamas knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmėje rašo: „Nėra kartos, kurioje nebūtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Tačiau šis Kūrėjo žmogus Ravas Icchak Lurija dirbo ir perdavė mums žinias, pagausino jas ir pranoko savo pirmtakus. Ir jeigu mokėčiau kalbėti, šlovinčiau tą dieną, kai buvo atskleista jo išmintis, beveik taip, kaip Toros dovanojimo Izraeliui dieną.“
Iš tikrųjų negalime įvertinti Ari didingumo, lygiai taip, kaip kūdikis negali įvertinti suaugusiųjų veiksmų. Bet viskas, ką turime šiandien, kilo iš Ari, ir per jo sielą gauname visą aukščiausią poveikį ir ištaisymą. Už Ari šioje grandinėje stovi Baal Sulamas ir Rabašas.
Pats Ari neparašė nė vienos knygos – jas visas užrašė jo mokiniai. Dalis įrašų buvo paslėpti jo kape, o dalis buvo slapta laikomi tam tikroje skrynioje, ir taip jie pasiekė mūsų laikus. Suprantama, per visą tai veikė aukštesnioji jėga ir aukštesnysis sumanymas.
Kaip kitaip įmanoma būtų paaiškinti, kad kažkokiam pirkliui, keliaujančiam tarp Egipto, Izraelio ir Damasko (koks buvo Ari), netikėtai pabudo aukštesnysis siekis, priversdamas jį įsikurti Izraelyje ir pasišvęsti kabalai.
Visa informacija apie Ari yra labai netiksli: Cfate yra dvi jo vardu pavadintos sinagogos ir neaišku, kuriai jis priklausė. Viskas labai miglota, tarsi kalbėtume ne apie žmogų. Nėra jokių žinių apie jo šeimą, žmoną, vaikus, ar jis turi palikuonių. Niekas neaišku. Žinoma, niekas neturi valios laisvės, ir viskas, kas nutiko Ari, buvo padiktuota iš viršaus, Kūrėjo.
Iki Ari tik atskiri išrinkti žmonės slapta užsiiminėjo kabala. Po jo kabala išėjo iš paslėpties. Ari gyvenimas Cfate nebuvo lengvas dėl daugybės kabalos priešininkų. Juk jis pradėjo atskleisti kabalą, organizuoti grupes.
Jam padėjo tai, kad jį užtarė Ramak (Rabi Mošė Kordovero), kuris turėjo didelį autoritetą Cfate, jis suprato, kad Ari metodika kyla iš tikro, gilaus pasiekimo.
Ari unikalus tuo, kad visiškai naujai atskleidė mums kabalos mokslą. Būtent jis įvedė tokias sąvokas kaip dešimt sfirų, tiesioginė ir atspindėta Šviesa, Malchut, ekranas ir tiksliai apibrėžė pasaulių bei parcufų struktūrą. Visa tai aprašyta knygoje „Gyvybės medis“, kurią užrašė Chaimas Vitalis iš savo mokytojo žodžių.
Chaimas Vitalis pas Ari mokėsi tik pusantrų metų iki pat mokytojo mirties. Ir per tuos pusantrų metų jam pavyko įgyti žinių, kurių pakako dvidešimčiai knygų. Šioms knygoms surinkti ir atspausdinti prireikė dar trijų kartų. Akivaizdu, kad už viso to slypi kažkokia aukštesnė, nežmoniška jėga.
Po Ari kabala atsiskleidė, nes jis atnešė pasauliui ypatingą vidinę, dvasinę jėgą. Be to, jo mokymas pamažu ėmė plisti. Nesvarbu, kad jis mokė tik mažame miestelyje, Cfate, tačiau ši dvasinė jėga pasijuto visame pasaulyje, mat jis per savo sielą ją priartino prie mūsų pasaulio.
Dėl šios priežasties vėliau Rusijoje atsirado toks kabalistas, kaip Baal Šėm Tov, kuris tęsė Ari darbą ir pradėjo kalbėti tomis pačiomis sąvokomis: pasauliai, sfiros, parcufai. Chasidizme tai įprasta vadinti Baal Šėm Tov mokymu, tačiau iš esmės pagrindą padėjo Ari mokymas.
Baal Sulamas rašė, kad jis buvo eilinis Ari sielos įsikūnijimas, kitaip sakant, jis turėjo tiesioginį ryšį su juo ir galėjo tiesiogiai suprasti viską, ką pasiekė Ari. Eilinis sielos persikūnijimas – tai tarsi viso tėvo dvasinio pasiekimo paveldėjimas, atitenkantis sūnui.
Baal Sulamas, knygos „Panim meirot u masbirot“ pratarmė: „Nėra žodžių, išreiškiančių jo dvasinio darbo svarbą mums, nes suvokimo durys buvo užrakintos tvirtomis spynomis, o jis atėjo ir jas atvėrė mums…“
„Apribojimas, ekranas, atspindėta Šviesa“ – Ari aprašo ne tik tai, kaip Šviesa sklinda iš viršaus į apačią, bet ir konkretaus noro vystymąsi, jo grubėjimo pakopas, šio proceso ryšį su ekrano jėga. Todėl jis priklauso išsitaisymo kartai ir laikomas Mašijachu Bėn Josėf, po kurio prasideda pačios Malchut taisymas, Mašijach Bėn David epocha.
Galbūt kabalistai net iki Ari pasiekė tokias pačias aukštumas, bet negavo aiškaus suvokimo apie ryšį tarp šviesų, kelim ir ekranų. Jų suvokimas atėjo kaip atskleidimas iš aukščiau, o ne iš jų pačių kelim vidaus, kas leidžia kurti pasaulį savo pasiekimu. Todėl po Ari kiekvienas gali studijuoti kabalą ir palaipsniui suvokti, kas jis atskleidė.
Nepaaiškinus, kaip noras dirba su ekranu ir atspindėta Šviesa, neįmanoma išsitaisyti. Todėl kabalistai iki Ari tik ruošėsi taisymuisi, o Ari atskleidė darbą iš apačios į viršų ir parodė mums taisymosi metodiką – praktinę kabalą.

* * *

Kabalisto išėjimo diena – tai jo kilimo diena. Todėl norime, tą dieną būti ypatingai susiję su Ari, jo siela, jo metodika, net labiau nei anksčiau, ir minime jo atminimo dieną. Tiesą sakant, tai džiaugsminga diena, juk jo siela realizavo save ir pakilo į aukštesnįjį lygmenį. Todėl kabalistai niekada negedi išėjusiųjų.
#250527

Iš 2019 m. rugpjūčio 4 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Ari siela – vystymosi posūkio taškas

Didi Ari siela II dalis

Klausimas: Kas kabalos moksle yra „tikėjimas“ ir kas yra „žinojimas“?
Atsakymas: Tikėjimu kabaloje vadinama davimo savybė, galimybė pakilti virš savo egoizmo, kai priešindamasis ego, kuris reikalauja iš manęs: „Gauk, paimk!“, galiu pakilti virš noro gauti, pagriebti, t. y. nedirbti su savo egoistiniais norais pripildyti save įvairių malonumų.
Kitaip tariant, atsisakau savo norų. Norai lieka, bet aš juos anuliuoju, pakylu virš jų. Toks veiksmas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
O žinojimu vadinami mano egoistiniai norai, nes juose aš gaunu, jaučiu save , savo didybę, pasitikėjimą, skonius.
Klausimas: Vadinasi, tai mano natūralūs norai, jausmai, emocijos?
Atsakymas: Taip. Ir visi jie vadinami „skoniais“ arba „žinojimu“. Tai mūsų baziniai norai: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia ir žinojimas. Beje, žinojimas – tai patys didžiausi egoistiniai norai.
O po jų eina tikėjimas, kai pakildamas virš visų šių norų, dirbu su jais ne tam, kad juos pripildyčiau, bet kad pakilčiau virš jų.
Klausimas: Kodėl išminčiai tai pavadino „tikėjimu“?
Atsakymas: Todėl, kad tai davimo savybė, Binos savybė, lyginant su Malchut, gavimo savybe.
Klausimas: Tai savybė, kurios nejaučiu savo natūraliuose noruose ir todėl privalau tikėti?
Atsakymas: Ne. Tai savybė, kurią įgaunu palaipsniui, veikiant Aukštesniajai jėgai, Šviesai. Tai neturi nieko bendro su tikėjimu mūsų pasaulyje, kai prisijungiu prie ko nors ar kažko užmerktomis akimis, priimu tikėdamas viskuo, ką man sako.
Čia aš pats sau nustatau, kuo noriu tikėti, ką noriu vertinti, lyginant su tuo, ką vertina mano egoizmas. Šis tikėjimas pakelia mane virš mano egoizmo. Ir pagal tai, virš kokio egoistinio lygmens galiu pakilti, esu tikėjime.
#262957

Iš 2019 m. balandžio 1 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Ryšį tarp mūsų atskleidžiame ar kuriame? Kuriame mūsų ryšį, o tuomet atskleidžiame, kad jis jau egzistuoja. Nežinome, ką ir kaip kurti, todėl mėginame ir taip, ir šiaip. Dėl mūsų pastangų ką nors atlikti, šis tinklas pats save organizuoja. Bet jis neatsiskleidžia tol, kol neįdėsime reikiamų pastangų kiekviename etape.
Visa sistema jau egzistuoja, ji tobula. Niekas nesudužo, niekas nepradingo ir niekas nepasimetė. Sudužimas egzistuoja tik mūsų suvokimo atžvilgiu: turime dėti pastangas ir jį atskleisti. Juk nuo to priklauso mūsų sąmoningumas, supratimas, vystymasis. Savyje formuojame gebėjimą suvokti protu ir jausmais, kokie ryšiai, kokie įsipareigojimai, dalyvavimas, bendrumas turi būti tarp mūsų.
Kiekvienas įeina į kiekvieną ir veikiame drauge, tarsi vieno kūno ląstelės. Mums reikia suvokti šio kūno veiksmus visuose jo ryšiuose. Taip pakeliame save į Kūrėjo pakopą. Suvokdami šios sistemos veiksmų mechanizmą, pakeliame save į kūrimo sumanymą, sužinome, kodėl Kūrėjas sukūrė viską tokia forma, kodėl ryšius padarė būtent tokius. Tai kelias atskleisti Kūrėją, suvokti kuriantį protą.

* * *
Viskas priklauso vienai sistemai, bet pačios artimiausios man sielos, su kuriomis turiu pasiekti tarpusavio laidavimo – tai dešimtukas, su kuriuo dabar būnu susijęs materialiai, juk kol kas esu šiame pasaulyje savo jausmais ir protu. Ir todėl priimu dešimtuką, į kurį dabar patekau, kaip man duotą pratimą, kad sukurtume tarpusavyje abipusį laidavimą.
Kas minutę galiu keisti dešimtukus – nesvarbu. Svarbiausia, kad anuliuoju savo egoizmą ir kaskart priimu priešais mane esantį dešimtuką vietoj savo širdies. Tai vadinama laidavimu.
Devyni žmonės priešais mane – tai devynios aukštesniosios sfiros, o aš pats – Malchut. Todėl atlieku sau apribojimą ir tarnauju jiems, prisijungiu prie jų ir esu pasirengęs viską jiems padaryti. Tai reiškia, kad kuriu dvasinį parcufą. Laidavimas – tai dvasinio parcufo egzistavimo sąlyga, per jį galima duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo.
#260309

Iš 2020 m. vasario 17 d. rytinės pamokos

Trys linijos – tai ypatinga Malchut darbo esmė; Malchut – tai noras, kuris save turi prilyginti Kūrėjui. Dešinioji linija – davimas, kairioji linija – gavimas, o vidurio linija – jų vienybė, kai prilygstama Kūrėjui.
Klausimas: Galima sakyti, kad kairioji linija – tai mano prigimtiniai norai. Dešinioji – tai jėga, esanti ne manyje ir turiu ją pritraukti sau. O kai jos susilieja tarpusavyje atsiranda trečioji linija?
Atsakymas: Yra daug skirtingų vidurinės linijos tipų. Tačiau tai vienas iš jų.
Komentaras: Kabaloje dar yra terminas „12 genčių“. Prakalbus apie 12 genčių kiekvienas ima įsivaizduoti kokius nors žmones, suskirstytus į gentis. O iš kabalistinio požiūrio taško – kalbama apie tris linijas padaugintas iš keturaidžio AVAJA, kas galiausiai duoda 12.
Atsakymas: Taip. Pilnas AVAJA, keturios stadijos, kai kiekvienoje trys linijos – tai ir yra 12 genčių arba ypatingas kūrinio darbo tipas.
#264745

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Svarbu, kad malda kiltų iš viso dešimtuko, o ne liktų mano asmenine malda. Jei mano malda pasiekia draugų širdis, tuomet ji tikrai pasieks ir Kūrėją.
Jei malda nepraeina per kiekvieną širdį, iš apačios į viršų, nuo Malchut iki Jėsod, o nuo jos iki Hod, o toliau per Nėcach, Tifėret, Gvura, Chėsed, Daat, Bina, Chochma iki Kėtėr, tuomet ji nepasieks Kūrėjo. Juk Kūrėjas – tai Kėtėr.
Todėl turime dirbti ties mūsų vienybe, kad kiekvienas galėtų pasiekti Kūrėją. Juk tai įmanoma tik kreipiantis į draugų širdis, norint įsiskverbti į kiekvieno širdį. Kaip šašlyko gabaliukus suveria ant iešmo, taip mano malda praduria kiekvieną širdį, surenka jas kartu, ir visas šias širdis atnešame Kūrėjui, kad jas ištaisytų ir užpildytų.
Man atrodo, kad draugai yra išorėje, ne manyje. Tačiau iš tikrųjų nieko nėra išorėje – visa tai mano vidinės savybės, bet organizuotos taip, kad jas matau kaip išorines vienos iš savo savybių, kurią laikau savo „aš“, atžvilgiu.
Todėl turiu susijungti su šiomis tariamai išorinėmis savybėmis, kad jos visos taptų mano. Taip visus negyvuosius, augalinius, gyvūninius ir žmogaus norus surinksiu draugėn į vieną norą ir atskleisiu, kad viskas yra mano viduje.
Todėl dešimtuką turi sieti vienas, ištikimas ryšys. Negaliu kreiptis į Kūrėją, jei nesu prisijungęs prie devynių draugų, t. y., prie devynių noro dalelių, per kurias galiu kreiptis į Kūrėją ar gauti iš Jo. Be jų net nesugebu nukreipti savęs į Kūrėją: neįmanoma nukeliauti nuo Malchut į Kėtėr, nepraėjus pro visas draugų širdis.
#264447

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad prašymas pasiektų Kūrėją

Teisingas prašymas Kūrėjui

Nusivilti savo jėgomis

Galiu patirti sunkią, nesuprantamą, bejausmę būseną, kai neturiu kuo remtis, tačiau, jeigu teisingai ją suvokiu (t. y. per dešimtuką), viską priimu kaip siunčiamą Kūrėjo.
Ir tuomet per ryšį su dešimtuku galiu pakelti tą tamsią būseną į tokią pakopą, kad ji iš juodos Malchut virs šviečiančia Kėtėr. Išeitų, kad suvokiu tą juodą būseną, kaip priklausančią dvasiniam pasauliui, kuris dabar šviečia juoduma. Tačiau tai dvasinis pasaulis, ir esu pasirengęs prie jo prilipti.
Ir tai reiškia, kad nekeliu jokių specialių sąlygų. Mano noras mėgautis dabar nesidžiaugia ir negauna užpildymo, jis nesiekia dvasingumo dėl to, kad ten yra malonumas. Kūrėjas organizuoja man juodą būseną, kad su dvasingumu ieškočiau ryšio ne per savo egoistinius norus.
Ir todėl šią būseną priimu su džiaugsmu, o aukštesniosios pakopos juodoji Malchut virsta Kėtėr, šviečiančia žemiau esančiam, t. y. man.

* * *
Aukščiausia dvasinė pakopa reiškia, kad mano nore mėgautis nieko nėra, bet jaučiuosi maksimaliai aukštai: egoistiniame nore – nulis užpildymo, o jaučiuosi šimtaprocentu duodantis. Taip reikia ištaisyti save, kad niekas, kas vyksta nore mėgautis, nepakeistų mano susiliejimo su Kūrėjo visa širdimi ir siela.
Iš kur imti tokias jėgas? Prašyti Kūrėjo. Kaip prašyti? Per grupę, kreipiantis į Kūrėją iš bet kokios būsenos. Ir prašyti ne užpildyti, o kad nesant užpildymui galėčiau prilipti prie Jo taip, kad visko gaučiau pilnai.
#263413

Iš 2020 m. balandžio 20 d. rytinės pamokos, tema „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Ar gali darbas dešimtuke daryti įtaką visai žmonijai? Nėra skirtumo tarp mažo dešimtuko ir visos žmonijos. Jei aukštesniąją jėgą pažadiname savo veiksmais dešimtuke, tai per jį veikiame visą pasaulį. Toks integralios sistemos ypatumas, kad netgi dešimtukas apima savyje visas tikrovės dalis.
Jei dešimtuką pripildome Šviesa, tai jis išsiplečia iki visos žmonijos dydžio. Įsivaizduokite, kad kiekviename drauge yra milijardai žmonių. Pasaulyje yra daugiau nei aštuoni milijardai žmonių ir jie visi, išskyrus Kūrėjo tašką (Kėtėr) ir Malchut tašką, yra dešimtuko viduje.
Eidami pirmyn dešimtuke imsime atskleisti visą tikrovę, visą žmoniją, visus pasaulius – viskas yra jame, ir verta pasinerti į jį giliau.
#263418

Iš 2020 m. balandžio 20 d. rytinės pamokos, pagal straipsnį „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Mano mylimas pasaulis

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Vienybė tarp moterų gali stipriai paveikti vyriausybes, valstybes ir apskritai visą pasaulį. Juk per koronaviruso epidemiją viskas priklauso nuo mūsų ketinimų, o ne nuo veiksmų.
Kai vyrai išeina į frontą, o moterys lieka namie užnugaryje, galvojame, kad vyrai ta jėga, kuri garantuoja pergalę kare. Tačiau iš tikrųjų nėra taip. Būtent moterys savo ketinimais nulemia karo sėkmę.
Nuo Malchut, t. y. nuo moters, nuo noro gelmės priklauso, koks bus jo ekranas ir atspindėta Šviesa. Tad nuo moters ketinimo ir nuo informacijos skleidimo moterims priklauso visa sėkmė to, kiek įstengsime užbaigti viruso epidemiją, susivienyti tarpusavyje ir galutinai ištaisyti pasaulį.
Juk ši epidemija kilo dėl to, kad esame paskutiniame žmonijos raidos etape, kuris vadinamas „paskutiniąja karta“. Tad baikime šį egoistinį vystymąsi, ankstesnįjį gyvenimą ir pereikime prie aukštesniojo egzistavimo lygmens – prie gyvenimo aukštesniajame pasaulyje.
#262864

Iš 2020 m. balandžio 4 d. pamokos moterims, „Klausimai ir atsakymai“

Skirtumas tarp pirmos ir paskutinės noro vystymosi stadijos
Klausimas. Kuo skiriasi pirma noro vystymosi stadija nuo paskutinės? Juk ir ta, ir kita nori gauti.
Atsakymas. Žinoma. Esmė ta, kad pirmojoje Chochma stadijoje gavimas yra instinktyvus, nukreiptas ir įpareigojantis, nes jis toks sukurtas Keter stadijoje. Kūrinys šioje stadijoje tiesiog veikia, nes taip jį verčia vidinės savybės.
O kai jis Binoje nutraukia ryšį su savo šaltiniu Keter, nes Bina atsisako gauti, nutraukia malonumų, valdymo srautą, kuris išeina iš Keter, tada jau kūrinys pats nusprendžia, kas jam yra svarbu. Taip yra sukuriamas naujas noras, Malchut, kurį nulemia jo paties siekis.
Klausimas. Kitaip tariant, tai – savarankiškas noras, o pirmoji stadija – ne?
Atsakymas. Teisingai. Yra skirtumas, ar tu tiesiog pripildai kažką, kas negyva, ar tą, kas reikalauja, prašo, siekia pripildymo.
Klausimas. Imkime, pavyzdžiui, maistą. Jei man duoda patiekalą, kurio aš dar niekada neragavau, tai nors ir turiu norą gauti, bet dar nesiveržiu jo pabandyti. Ir tik po to, kai paragauju, man pačiam kyla šio patiekalo noras.
Todėl, kiek aš suprantu, keturios kūrinio vystymosi stadijos – tai visa kabalos esmė?
Atsakymas. Keturios tiesioginės Šviesos stadijos kalba apie kūrinio, noro sukūrimą. Bet šis kūrinys, iš esmės, jaučia, kad jis nori iš savęs. Binos savybė skiria kūrinį nuo šaltinio: vienoj pusėj Keter, kuri pripildo, o kitoj – Malchut, kuri gauna. Bina tarsi atkerta jas vieną nuo kitos.

Esmė ta, kad kūrinys dar nėra savarankiškas. Jis pats siekia to, ką nori suteikti jam Keter, bet tuo pačiu metu nevaldo savo norų. O valdyti savo norus – reiškia būti aukščiau jų, pakilti į aukštesnį lygmenį, kai tu valdai, tu kuri savo norus, o ne norai valdo tave.
Taip nuo keturių tiesioginės Šviesos vystymosi stadijų prasideda visas kūrinys. Be to, paskutinė stadija, Malchut, galutinai prisipildydama visais malonumais, kitaip tariant, Šviesa nuo Keter, vadinasi „Begalybės pasaulio Malchut“, nes jos pripildymas absoliučiai begalinis: ji gauna tiek, kiek nori, ir tuo prisipildo.
#247892

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinio vystymosi stadijos

Aukštesnieji pasauliai – šviesos atskleidimo mastai

Šviesos gavimo suvokimas