Dialogas tamsoje – žmonijos mastu (Iš 2008 07 06 paskaitos)
Vakar mes nuvykome į muziejų „Dialogas tamsoje“. Įėjome į visiškai uždarą paviljoną, kuriame buvo absoliuti tamsa. Mus lydėjęs instruktorius pasakojo, kad būdamas tamsoje žmogus pasaulį pradeda jausti kitaip – ne regėjimu, kuris mums teikia 80% informacijos, o kitais jutimų organais.
Jie tam tikru būdu kompensuoja regėjimo stygių.
Kad išvystytume dvasinius jutimo organus, mes turime atsidurti tamsoje, t.y. pajusti, kad nesugebame įsikurti mūsų pasaulyje naudodamiesi savo penkiais kūniškais jutimo organais, kad turėdami visus juos mes vis dėlto skendime tamsoje. Mums būtina tai patirti dėl to, kad panorėtume išsiugdyti dvasinį jutimo organą. Kaip tik tai šiandien ir vyksta su visa žmonija – ji palaipsniui suvokia esanti tamsoje.
Regėjimas – tai vidinis matymas. Viskas suvokiama viduje. Tą patį paveikslą galima gauti į smegenis siunčiant elektros signalus. Svarbiausia, kad už smegenų esančiame ekrane matytųsi vidinis paveikslas. Koks skirtumas, yra akys ar ne? Svarbu, kad paveikslas susiformuotų mano sąmonėje. O tai galima pasiekti vystant kitus jutimo organus ir papildomas savybes.
Todėl aš paklausiau mūsų instruktoriaus, kuris nebuvo aklas nuo gimimo (nes gimęs aklas negali palyginti vieno pasaulio paveikslo su kitu), ar jam pavyko taip išvystyti likusius jutimo organus, kad šie jam pieštų tą patį pasaulio paveikslą: „Tu stovi kelkraštyje ir jauti: ten šviesoforas, čia žmonės, čia mašinos, ten perėja, kažkas vyksta tau už nugaros…“
Juk visi jutimo organai yra susiję, viskas priklauso nuo jų išsivystymo ir lavinimo. Tačiau iš esmės mes turime galimybę suvokti paveikslą, kurį matome ir turėdami regėjimą, ir be regėjimo, kitaip, bet kad galėčiau orientuotis be jokių problemų.
Būtent apie tai aš paklausiau mūsų instruktoriaus, tačiau jis atsakė, kad vis dėlto nejaučia išbaigto pasaulio paveikslo.
Galiausiai mes turime suvokti, kad ten, kur mes iš tiesų esame, mūsų žemiški jutimo organai neveikia. Ateina tokios problemos, smūgiai ir nusivylimai, su kuriais aš nepajėgiu susidoroti, man neužtenka penkių jutimo organų, proto ir troškimo teikiamos informacijos.
Tai ir reiškia, kad esu tamsoje. Jei panaudodamas kokį nors prietaisą žmogus pamatytų, kas apie jį galvoja blogai, tai išaiškintų savo priešus. Tačiau jis neturi tokio jutimo organo ir staiga jaučia, kad negali susitvarkyti su šiuo pasauliu. Tai ir vadinasi tamsa.
Ką daryti toliau? Tereikia surasti tą jutimo organą, kuris tau atvers ryšį su Šaltiniu, visų šių smūgių tikslą bei jų priežastį. Ir tada, kaip sako kabala, skirsi šviesą ir tamsą. Dar žingsnis – ir mes tai pasieksime. Visuotinė krizė stovi ant slenksčio ir leis mums pajusti tamsą.