Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Tiesos formavimas iš priešingybės – tai kertinė kabalos mokslo tema, mat norint ką nors suprasti, turime suvokti patį reiškinį ir jam priešingą būseną. Kitaip nieko nejausime.
Jeigu būtų tik tamsa arba tik šviesa, jų nejaustume. Tik tarp jų atsirandus tam tikras santykiui, imame jas jausti. Ir taip visiškai visur.
Todėl svarbiausia – mūsų gebėjimas kuo aštriau jausti priešingybes bet kokiuose reiškiniuose. Ir remiantis tuo kilti savo suvokime ir pojūčiuose.
Specialistas – tas, kas turi daug prieštaringų savybių, pojūčių, žinių, kas gali derinti ir priešpriešinti įvairius dalykus ir taip mokytis.
Klausimas: Vadinasi, nereikia bijoti tamsos?
Atsakymas: Žinoma, ne. Be tamsos negalėtume apibrėžti šviesos. Todėl esame sukurti tamsoje – egoizme. Juk egoizmui nuolatos augant, galime atskleisti mūsų didžiulį priešingumą Kūrėjui, o vėliau – ir panašumą į Jį.
Pastaba: Kabalos moksle viskas atvirkščiai. Sakote, kad reikia tapti didesniu egoistu, o visur kitur tai laikoma blogiu.
Atsakymas: Ne. Kaip pasakyta: „Kas didesnis už kitus, to norai, egoizmas didesni.“
Viską matuojame būtent pagal savo egoistinio noro dydį – per jį matuojame aukštesniąją Šviesą, jos poveikį, pokyčius mumyse ir net patį Kūrėją.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas augs ir nieko su tuo negalėsime padaryti?
Atsakymas: Nieko nereikia su juo daryti. Priešingai – tegul auga.
Todėl šis mokslas vadinamas „kabalos“ mokslu, tai yra „gavimo mokslu“:kaip gauti viską, kas tik įmanoma, „susišluoti sau“, bet vardan davimo. Štai kur visas paradoksas. Pamažu prie to prieisime.

#257887

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Gėris priešingoje šviesoje

Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Klausimas: Klaida – svarbi kelio dalis, bet geriau klysti potencialiai nei praktiškai. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Potencialiai reiškia, kad eidamas pirmyn, matau klaidas tame, kaip tobulėju, siekiu, stengiuosi. Tuomet atskleidžiu savo egoizmą kaip blogį ne per mane pasiekiančius smūgius, kurie priverčia eiti ir į jį patenkinti, o per jo pakištą man koją kelyje pas Kūrėją.
Vietoj smūgių iš užnugario priešais save randu egoizmą, kuris traukia mane atgal ir trukdo eiti pirmyn. Tokiu atveju greičiau su juo tvarkausi, suprantu jo prigimtį Kūrėjo atžvilgiu.
Juk kai siekiu Kūrėjo, egoizmas ima man trukdyti, ir matau, kaip jis mane nukreipia į priešingą nuo savęs pusę – į Kūrėją. Kitaip tariant, imu jausti, kad tai iš tiesų pagalba, nukreipta prieš mane.

#311433

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Svarbu klysti“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijokite klaidų

Pradėkime įsiklausyti ir suprasti

Stiprus tas, kas supranta savo klaidas

Klausimas: Pesachas simbolizuoja, kaip kiekvienas iš mūsų išeina iš gyvūninės būsenos. Bet viskas prasideda nuo Kūrėjo pažado Abraomui apie Izraelio žemės paveldą. Izraelio žemė – tai ėrėc israėl – noras siekti Kūrėjo. Išeitų, kad gamtos nuo pat pradžių numatyta, kad kiekvienas žmogus pasieks tos savybės?
Atsakymas: Iš esmės, taip. Mūsų vystymosi pabaigoje absoliučiai visi žmonės Žemėje turės pasiekti „Žmogaus“ savybę, kitaip tariant, turės prilygti Kūrėjui.
Klausimas: Žvelgiant iš kabalos pozicijų, ką reiškia „tapti žmogumi“? Koks tai lygmuo?
Atsakymas: Žmogus hebrajiškai „adam“, kyla iš žodžio „domė“, tai reiškia „panašus į Kūrėją“ arba „pagal Dievo panašumą“.
Ką reiškia „panašus į Dievą“? Kadangi visos Kūrėjo savybės, Jo santykis su viskuo, ką Jis sukūrė, – tai meilė, davimas, geri jausmai, tai ir žmogus, įgydamas šias savybes tampa panašus į Kūrėją ir vadinasi Žmogumi. O iki to – jis laikomas gyvūnu.
Kitaip sakant, jeigu žmogus paskendęs savo prigimtinėse egoistinėse savybėse ir rūpinasi tik savimi, tai šitai vadinama „gyvūnine būsena“, o jeigu jis rūpinasi kitais, ir jame yra altruistinė Kūrėjo savybė, tai ši būsena vadinama „Žmogumi“.

#280228

Iš TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Kai žmogus tampa Žmogumi

Pesach – bendras ir galutinis

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

#311249

Iš 2023 m. balandžio 8 d. pamokos „Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą

Pesach – taisymosi pradžios šventė

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Pesachas – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus šiame pasaulyje tai jaučia) į Aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai gali tik kabalistas.
Pesachas (kaip ir visos hebrajų šventės) – tikra kabalistinė šventė. Ji nurodo, kad žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būseną, kai egoizmas leidžia tai atlikti.
Žmogaus išėjimas iš egoizmo valdžios ir susivienijimas su artimais savo dvasia žmonėmis vadinamas „pesachu“.
Klausimas: Kas leidžia žmogui atlikti tokį šuolį?
Atsakymas: Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą pradžios iki buvimo Egipte pabaigos nuolatos auga didžiulis egoistinis noras, kuris leidžia Izraelio tautai susijungti tarpusavyje.
O Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai mato, kad neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esą Egipto tamsoje. Ir dabar žmogus yra pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į viską žiūrėsime per to, kas vyksta su žmogumi prizmę (o kabaloje kalbama būtent apie tai), tai čia omenyje turima žmogaus savybė, žmogaus, kuris pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik išsilaisvintų iš savo egoizmo, pakiltų virš jo ir pasiektų Kūrėjo meilės ir davimo savybę.
Jis metasi į jūrą, ir jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atplėšia save nuo egoizmo ir taip būdamas virš egoizmo pasirengia darbui su juo – perdaryti jį į altruizmą. Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kuris švenčiamas per Pesachą.

#181930

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Apie Pesacho šventės ištakas

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus dažniausiai ima ignoruoti tai, kas yra materialiame pasaulyje. Jis tarsi atsiriboja, nenori būti susijęs su šiuo pasauliu. Sakytum, kad atskleidė ką nors naujo, o galiausiai išeina priešingai…
Atsakymas: Galiausiai žmoguje atsiskleidžia didesnis egoizmas, nes jis turi pakilti į kitą pakopą. Bet žmogus tam priešinasi, nedirba su augančiu ego, lieka jame. Todėl materialus pasaulis ima traukti vis labiau, ir žmogus vėl pasineria į naują egoizmą.
Įvairiausi ankstesni pomėgiai, prisipildymai, malonumai, pasiekimai staiga ima atrodyti malonesni nei kadaise. Anksčiau žmogus jų atsisakydavo, o dabar vėl jį traukią, nes egoizmas tikslingai išaugo, kad žmogus virš jo pakiltų! Bet jis to nedaro, ir lieka egoizme.
Klausimas: Ir tai praeina kiekvienas?
Atsakymas: Žinoma! Paprastai 90% studijuojančių kabalą žmonių ties tuo susikerta ir vėl grįžta į tą gyvenimą, į tą išaugusį egoizmą. Pridėjo sau šiek tiek egoizmo studijuodami kabalą, neįstengė pakilti ir vėl ėmėsi pasaulietinių reikalų: kas paveikslų piešti, kas panyra į verslą, kas dar kuo užsiima.
O jeigu žmogus rimtai įsijungtų į grupę, tai pakiltų virš ego ir eitų toliau. Štai šioje kryžkelėje ir keliauja žemyn.

#311138

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Klausimas: Kaip naudotis savo egoizmu, kad ne jis valdytų tave, o tu jį?
Atsakymas: Pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė viską labai paprastai, o žmogus susipainiojo ir viską sau apsunkino.
Tai mes viską darome, mums tai tampa nesuprantama, nes nuolatos norime išsipainioti, eiti netiesiu keliu.
Noras-malonumas, noras-malonumas – viskas itin paprasta, daugiau gamtoje nieko nėra! O mes imame sukti, išgalvoti, kaip galima be to ar vietoj to ir pan., ir galiausiai apvagiame save. Apvogdami save ir nuolatos susidurdami su problemomis iš esmės ir prisidarome sunkumų.
Gamta sukurta pagal paprasto egoizmo principą – mes tokios pat būtybės kaip gyvūnai. Tačiau mūsų egoizmas susijęs dar su tuo, kad mokomės iš kitų, kuo mėgautis. Ir čia sunkumas.
Jeigu veikčiau vien pagal savo poreikius, man būtų labai paprasta, ramiai dirbčiau ties tuo, kaip gauti maksimalų malonumą minimaliai stengiantis. Tai paprasta egoistinio pripildymo formulė. Taip sudaryta visa gamta. Tokiu atveju neturėčiau jokių problemų.
Tačiau kuomet vietoj viso to imu jausti kitų poreikius, nesutampančius su mano, ir stengiuosi juos paversti savais, čia jau kyla problema, nes nesu sukurtas, kad gaučiau kitų pripildymą. Todėl ir paniojuosi.

#311115

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išnaudoti kitus žmones?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Su kokiais norais dirbame?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Dešimtukas – tai ta būsena, kai imi jausti, kad turi būti susijęs su visais, išeiti iš savęs, vienytis su visais.
Žmonės drauge formuoja bendrą tarpusavio ryšį, bendrą kūną, kuris kaip atskira maža ląstelė dvasinėje erdvėje. Kiekvienas turi anuliuoti save kitų atžvilgiu, įsivaizduoti, kad yra susijęs su kitais, ir galiausiai jie kuria tą organą, nes dvasiniame pasaulyje nėra vieno žmogaus.
Mūsų ryšių išvestinė atsiskleidžia kitame lygmenyje. Tarkime, jeigu paimtume tave ir mane, tai dvasiniame lygmenyje yra tik tai, kas tarp mūsų atsiskleidė kaip ryšys, kitaip tariant, mūsų bendras „mes“. O kitame, aukštesniame lygmenyje egzistuoja mūsų „mes“, ir dar kieno nors „mes“, irgi susijungę draugėn.
Ir taip visuomet kylame nuo vienos prie kitos, sudėtingesnės hierarchijos, nuolatos didindami savo tarpusavio ryšį, tarkime, kvadratu.
Iš tiesų ten ypatinga didėjimo sistema, sudėtinga tarpusavio ryšio kėlimo eilė – ir ji kokybinė, pavyzdžiui, iš hod lygmens į nėcach lygmenį, paskui į tifėrėt, gvura, chėsėd lygmenį ir t. t. Kitaip tariant, tarp jų egzistuoja ne šiaip kiekybiniai, bet kokybiniai ryšio pokyčiai. Tad šito negalėsime išmatuoti.
Kaip išmatuosi artumo rūšis mūsų pasaulyje? Sakykime, susipažinai su atsitiktiniu žmogumi. Vėliau susitikę imsite sveikintis. Dar vėliau persimesite keletu žodžių, netgi drauge pasėdėsite, išgersite kavos puodelį ir pan.
Dvasiniame pasaulyje tai dar sunkiau, nes esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus, juk pirmame lygmenyje aš ir tu virstame „mes“, o ne „aš“. Vėliau egoizmas tarp mūsų auga ir vėl mus atskiria, bet kokybiškai. Kaip matavimo prietaise: tavo jautrumas didėja, ir tau atrodo, kad tavo parametrai sutampa, o pasirodo, kad vis dėlto skiriasi, ir vėl juos sieki suvienyti, bet jau su didesniu jautrumu.
O paskui vėl perjungi jautrumą ir vėl matai, kad jie išsiskyrę, tarkime, per tūkstantį, per dešimt tūkstančių, per milijoną padalų ir pan. Kaskart eini į vis didesnį sutapimą, susiliejimą (kokybinį ir integralų), kur visi kartu kiekviename lygmenyje turi susijungti į vieną visumą.
Tai itin rimtas, įdomus darbas, jis vyksta per jausmus ir drauge per protą. Pabaigoje sukuri savyje Kūrėjo pavidalą, kitaip sakant, tą didžiulį tinklą, kuris ima gyventi tavyje ir tu jį valdai, ji – tavo, o tu – jo.
Klausimas: O jeigu imti didelį žmonių kiekį: ne dešimtukus, o tūkstančius?
Atsakymas: Koks skirtumas? Galbūt tinklas išeis šiek tiek susipainiojęs, bet ir efektyvesnis, juk kiekvienas eina pasitikti kiekvieno, prideda visiems savo vienybės jėgą. Todėl, jei žmonės eina pirmyn, tai kuo didesnė grupė, tuo ji efektyvesnė, ir tuo greičiau kiekviename etape baigs savo vienijimąsi ir bus pasirengusi kitam etapui, kitam kokybiniam šuoliui.

#310863

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. 10 žmonių – visavertė grupė kabaloje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinio kūno ląstelė

Dešimtukas – visų gamtos savybių suma

Dešimtukas – bendra siela