Klausimas: Kokiu praktiniu darbu galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ieškoti grupėje bendro chisarono? Pasiekti bendrą chisaroną, kad Kūrėjas galėtų jį pripildyti? Juk duoti Kūrėjui  ir yra malonumas. Ar patartumėte tuo užsiimti grupėje?
Atsakymas: Žinoma, patariu, be to, nėra nieko kito, kuo verta užsiimti! Reikia užsiimti būtent tuo.
Taip galime vienytis tarpusavyje, kad atskleistume dar vieną galimybę gauti iš Kūrėjo su ketinimu suteikti Jam malonumą, lygiai taip, kaip Jis veikia mūsų atžvilgiu.

#347188

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „suteikti malonumą Kūrėjui“?

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Ką galime duoti Kūrėjui?

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad Šviesa buvo apribota tam, kad kūriniams būtų suteikta vieta vystytis. O mes studijavome, kad Šviesa susitraukė dėl kūrinio pajaustos gėdos. Tai kam gi iš tikrųjų įvyko susitraukimas?
Atsakymas: Iš tiesų, Šviesa paslėpta tam, kad, viena vertus, kūriniui būtų suteikta laisvė, nespaudžiant jo iš aukščiau, o kita vertus, kad kūrinys galėtų, pagal savo sprendimą, priartėti prie Kūrėjo.

#347184

Iš 2025 m. rugpjūčio 15 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas paslėpta nuo kabalisto?

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Kad paslėptis neužgožtų Kūrėjo

Klausimas: Nūnai žmonės ėmė melstis. Buvę pragmatikai meldžiasi. Jums užduodamas toks klausimas: „Kokia malda vadinama kokybiška malda?“ Kitaip tariant, kokią maldą girdi Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas girdi apskritai visus prašymus, visas maldas! O į kurias iš jų Jis atsako – štai kur klausimas.
Viską, ko kiekvienas žmogus reikalauja, šaukia, prašo, maldauja, visa tai girdima. O dabar klausimas: į ką reaguoja Kūrėjas?
Tik tiek, kiek prašymas iš žmonių apačioje sutampa su Jo planu, su Jo troškimu iš aukščiau. Jeigu mūsų norai sutampa su Kūrėjo noru, tada tai įvyksta.
Klausimas: O koks tuomet turėtų būti noras?
Atsakymas: Žmonių tarpusavio artumas, vienybė, susiliejimas būnant visiškai panašiems vieniems į kitus, meilė. Šito nori Kūrėjas. Mat Jo aukščiausia savybė žmonėms – meilė.
Pastaba: Kitaip tariant, kad ir kaip būtume susipriešinę, kad ir kaip nekęstume vieni kitų …
Atsakymas: Privalėsime prie to priartėti.
Klausimas: Meldžiuosi, kad pajausčiau meilę šitam savo priešui?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Kas yra meilė?
Atsakymas: Meilė – kai visas tu su visomis savo fizinėmis, moralinėmis, psichologinėmis ar bet kokiomis kitomis savybėmis, kokybėmis, jėgomis visiškai persijungi, kad padėtum visiems ir pripildytum visus, kas ne tavyje.
Meilė – kai persijungi nuo to, kad galvoji tik apie save, prie to, kad pripildytum visus, kurie ne tavyje.
Klausimas: Ar ši malda bus išgirsta?
Atsakymas: Ji tikrai bus išgirsta. Jeigu to nori. Ne sakai, o nori.

#296038

Iš TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti teisingus atsakymus?

Atsakymai, į neužduotus klausimus

Kūrėjas girdi visas maldas

Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo valdymas yra geras, su geru tikslu. O žmogus paskendo egoizme, ir tai sukelia jo priešingumą Kūrėjo savybių atžvilgiu tam, kad jis atliktų išsitaisymą „vardan Kūrėjo“, vadinamą savybių panašumu. (Baal Sulamas, „Šamati“, „Žemės pranašumas – visur“)
Kyla klausimas: „Ką reiškia, jog žmogus turi tikėti?“. Tikėti tuo, ką man sako, – tai, žinoma, kvailystė.  Įtikinėti savęs irgi neverta.
Tikėjimu vadinamas Kūrėjo jautimas. Pasiekti tikėjimą reiškia pajausti Kūrėją Chasadim šviesoje. Jei žmogus visąlaik išsilaiko šiame lygmenyje, jam nebaisios jokios gyvenimo problemos. Jis žino, iš kur viskas kyla ir kur viskas eina – jis palaiko nuolatinį ryšį su aukštesniąja jėga. Tai jo inkaras, jo būties šaknis.
Todėl mums reikia pasiekti Binos savybę – davimo savybę, kai prisijungiame prie Kūrėjo net ir minimaliai. Ir tuomet visa, ką jausime, bus tarsi ryšys su amžinybe, su mūsų būsenų amžina tėkme.
Klausimas: Kodėl tai vadinama tikėjimu?
Atsakymas: Tikėjimas – tai Binos savybė, kai pakylu virš savo egoizmo ir viską matau jau ne egoizme, o virš jo.
Pastaba: Pasirodo, kad mūsų pasaulyje tikėjimo samprata visiškai iškreipta. Mums kažką sako, o mes aklai tikime.
Atsakymas: Mūsų pasaulyje, kai man kažką pasako, tai priimu kaip žinojimą. Tai visiškai neteisinga. Tikrasis tikėjimas – tai, kai suvokiu Kūrėjo egzistavimą ir susijungiu su Juo.

#258604

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas kabaloje

Absoliutus tikėjimas

Nėra nieko stipriau už tikėjimą

Pasaulyje egzistuoja tik dvi jėgos – davimo ir gavimo. Savo tarpusavio sąveika jos turi pasiekti pusiausvyrą, susiliejimą, vienybę.
Noras gauti ima formuotis noro duoti, Šviesos viduje. Šviesa visąlaik veikia norą gauti, jį vysto, o šis reaguoja į Šviesą – taip pasiekiami abipusiai veiksmai. Galų gale noras mėgautis išsivysto ir savarankiškai veikia, jaučia, galvoja, reaguoja į davimo norą.
Taip šie du norai pamažu mažėja, leidžiasi vis žemiau, juk galiausiai tai leis analizuoti tokias smulkias detales, kurias sujungus, bus galima pastatyti visą sistemą.
Tarsi pereiname nuo globalaus tyrimo prie paties smulkiausio, tarsi su pincetu, ir iš to gauname tokią informaciją, prie kurios neprieitume žvelgdami bendrai. O bendras tyrimas suteikia tai, ko nėra detaliame.
Pabaigoje turime pasiekti būseną, kai tiek visuma, tiek dalis bus maksimaliai ištirtos ir galutinai ištaisytos. Todėl dvasiniai pasauliai ir nusileido iki pat šio pasaulio, paskui vyksta raida jame, kol jis praeina tas pačias keturias stadijas ir prieina prie davimo noro sukūrimo – iš apačios į viršų, kad grįžtų atgal į Begalybės pasaulį.
Kabalistams labai svarbu paaiškinti mums visą šį procesą. Jie pirmiausia mokslininkai, o tai dviejų kūrinijoje veikiančių jėgų fizika. Ji aiškina, kaip šios dvi jėgos pasiekia mus, kad įsijungtume į jas ir pradėtume su jomis dirbti. Juk jos realizuojasi tik mūsų noruose, ketinimuose ir išsiaiškinimuose.
Gamtoje šios dvi jėgos subalansuotos. Tačiau iš mūsų reikalaujama įsijungti ir tarp jų sukurti save, visiškai įimant abi jėgas į save.
Išeitų, kad kaip gamta, Kūrėjas susideda iš šių dviejų jėgų, savo davimo jėgos ir gavimo jėgos, per kurią Jis mus veikia, – taip ir mes turime sukurti save iš šių dviejų jėgų. Tame ir slypi visa kūrimo programa ir raidos procesas.

#42017

Iš pamokos „Dešimties sfirų mokymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Jėgų pusiausvyra

Dvasinio darbo ypatingumas

Klausimas: Viena vertus, kalbate apie tikėjimą aukščiau žinojimo. Kita vertus, sakote, kad kabaloje iš viso nėra tikėjimo, yra tik suvokimas. Kaip tai suprasti?
Atsakymas: Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai ir yra suvokimas. Tikėjimas – tai davimo savybė, Binos savybė. Davimas, esantis aukščiau egoizmo, vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“. Dėl šios sąlygos žmogus atsiskleidžia aukštesnįjį pasaulį.
Tai, kad mūsų pasaulyje buvo iškraipytas tikėjimo supratimas, – jau nieko nebepadarysi. Mūsų pasaulyje viskas iškreipta.
Tik apie žmogų, kuris pakilo iki davimo savybės, galima pasakyti, kad jis tikintis.

#219167

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai nėra jėgų eiti tikėjimu aukščiau žinojimo

Tikėjimas aukščiau žinojimo: priimti draugo nuomonę

Pakilti aukščiau kūnų

Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Klausimas: Kaip valdyti stresą?
Atsakymas: Suprasti, kad pliuso ir minuso suderinimas visais lygmenimis ir visomis aplinkybėmis yra būtinas, ir mes turime išmokti tai daryti.
Klausimas: Kaip tai daroma?
Atsakymas: Labai paprastai – virš visos pasireiškiančios neapykantos kurti meilę. Tai tas pats principas. Būtinai turi būti neapykanta, atstūmimas, bet koks minusas – ir virš jo neabejotinai turi būti pliusas.
Klausimas: Kaip pritraukti tą pliusą?
Atsakymas: Apie tai ir kalba kabalos mokslas – kaip iš minuso gauti pliusą, kad liktų ir minusas, ir pliusas, kad abu egzistuotų papildydami vienas kitą. Kabaloje tai vadinama tamsos ir šviesos atitikimu.
Klausimas: O kaip visgi pritraukti meilę? Juk aš nekenčiu, labai nekenčiu.
Atsakymas: Tai pasiekiama per auklėjimą, kai žmogus įsisąmonina, kad nėra pliuso be minuso ir minuso be pliuso, o jų tinkamas derinys kuria gyvenimą. Kai žmogus tai suvokia, jis tampa ramesnis, nuosaikesnis, eina vidurine linija ir kuria save bei pasaulį.
Klausimas: Tarkim, jaučiu neapykantą. Kokie turėtų būti mano veiksmai?
Atsakymas: Įsisąmoninti, kad viskas kyla iš Aukštesniosios jėgos ir duota mums tam, kad subalansuotume visas neigiamas savybes, bruožus ir aplinkybes teigiamomis. Ir tai gali vykti tik mūsų suvokime. Kai šitai įsisąmoniname, pradedame į viską žiūrėti geranoriškai, nieko neneigdami, priimdami viską kaip absoliučią būtinybę.
Klausimas: Kitaip tariant, ši neapykanta dabar būtina?
Atsakymas: Ji būtina tam, kad pakiltume virš jos, ir egzistuotume virš jos ir joje. Ir tada subalansuosime šias dvi kūrinijos jėgas – pliusą ir minusą.
Pastaba: Štai čia sunkumas: pakilti virš jos – dar kaip nors, dar kur nors, galbūt…
Atsakymas: Ne, tai būtų galima tik egoistiškai. Bet jeigu norime egzistuoti su ja, tada būtina pakilti virš jos ir subalansuoti visas neigiamas savybes susiliejant su Kūrėju.
Klausimas: Tai nelengva. Ar galite duoti kokią nors paprastą formulę, kaip pakilti virš neapykantos?
Atsakymas: Formulė tokia: minusas lygus pliusui. Viskas. Ten, kur yra minusas, turi matyti pliusą.
Klausimas: Tai, kad dabar jaučiu neapykantą, yra minusas?
Atsakymas: Tai minusas tol, kol nesuvokei, kad tai drauge ir pliusas.
Klausimas: Vadinasi, gerai, kad dabar jaučiu neapykantą?
Atsakymas: Taip. Bet kam ji tau duota? Kad paverstum ją pliusu. Turi pakeisti savo požiūrį į pasaulį. Kaip? Labai paprastai – pakeisti egoizmą į altruizmą, neapykantą į meilę. Ir viskas bus gerai.
Klausimas: Kitaip sakant, nekenčiu kokio nors žmogaus, bet sau sakau: „Tai duota tam, kad jį pamilčiau“?
Atsakymas: Tau tiesiog duotos priešingos savybės. Pakeisk jas į priešingas ir gausi nuostabų pasaulį.
Klausimas: Ar tai mano jėgoms?
Atsakymas: Tai ne tavo jėgoms – pakeisti, įgyvendinti. Bet tavo jėgoms – paprašyti Kūrėjo, kad taip būtų. Turi pasiekti būseną, kai to stipriai trokšti.
Klausimas: Tai tam ir ateina neapykanta? Kad paprašyčiau, kad stipriai trokščiau pakeisti ją meile?
Atsakymas: Taip. O paskui suprasi, kad visa tai buvo net ne tam, o tam, kad turėtum ryšį su Kūrėju. Ir viskas.
Klausimas: Suprantama. Tai Jis kviečia mus kreiptis į Jį?
Atsakymas: Kitaip net neatsigręžtume į Jo pusę.

#346314

Iš TV laidos „Naujienos su Michailu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Streso nauda

Neapykantą pakeisti meile

Neapykantą paversti meile

Kaip žmogus ateina prie „ašarų vartų“? Jaučiu, kad Kūrėjas paslėptas nuo manęs, Jo nėra mano gyvenime, Jis nepriartėja, neatsiskleidžia. Maniau, kad yra būdų priartėti prie Kūrėjo ir įeiti į dvasinį pasaulį, tačiau dabar tampa aišku, kad niekas neatsiskleidžia, viskas užverta.
Tačiau noras dvasingumui neišnyksta, jis didžiulis, o galimybių nėra. Nelieka jokių būdų pasiekti dvasinį pasaulį, prisiliesti prie davimo savybės.
Ir tuomet atrandu, kad yra galimybė įgyti davimo savybę! Reikia susijungti su Kūrėju. Dabar suprantu, kad atskleisti Kūrėją, susijungti su Juo – reiškia susijungti su davimo savybe, meile, susivienyti su visais, rūpintis visais kaip Kūrėjas rūpinasi visais. Tai ir reiškia, kad susijungiu su Kūrėju.
Anksčiau taip nemaniau. Tikėjausi, kad susijungęs su Kūrėju matysiu daugiau, jausiu daugiau, suprasiu daugiau, ir būtent pats prisipildysiu. Dabar matau, kad atskleisti Kūrėją ir susijungti su Juo – reiškia turėti galimybę visiems duoti, rūpintis visais. Aš taip noriu visus mylėti, visiems duoti, kad ašaros užlieja akis! Tai reiškia, kad stoviu prie „ašarų vartų“.
Tai labai gera būsena. Juk visiškai nenoriu galvoti apie save, noriu visiems duoti ir kenčiu dėl to, kad neturiu galimybės daryti žmonėms gera. Visa pasaulis ir visas mano gyvenimas atrodo tamsa, jei negaliu jiems nešti gėrio.
Ašarų vartai – tai įėjimas į davimo ir meilės pasaulį, išėjimas iš savęs, į tikėjimą aukščiau žinojimo. Taip įeiname į tiesos pasaulį, tikrąją realybę. Iš tiesų mes joje egzistuojame, tiesiog dabar esame uždaryti tam tikroje siauroje kapsulėje, kurioje jaučiame savo pasaulį ir gyvename savyje.

#346294

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” 18 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vartai į keliones laiku

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Praėjimas į kitą matavimą