Šiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Komandos formavimo principai: tikslo svarba
Klausimas: Turi būti tam tikros grupės taisyklės, nuolat grąžinsiančios žmones prie puoselėjamų vertybių, kurių nėra išoriniame pasaulyje.
Pirma taisyklė: dirbtinai kelti šių susitikimų svarbą, juk tik kartu galime pasiekti bet kokį tikslą. Būtina, kad žmonės aktyviai dalyvautų kiekviename susitikime, taip pat – komandiniuose renginiuose.
Kokius svertus gali pasitelkti grupė, kad kiekvienas jaustų atsakomybę už visus? Kad žmonėms šie susitikimai būtų svarbūs, net jeigu ne visuomet tai jaučia.
Atsakymas: O kas žmogui iš to? Visų pirma paklausčiau, kas man iš to, jei pradėsiu aktyviai dalyvauti visuose susibūrimuose, susitikimuose, išėjimuose į visuomenę ir pasistengsiu skleisti integralų ryšį tarp visuomenės narių?
Todėl reikia, kad žmogus labai tiksliai suprastų: jo, vaikų ir visuomenės sveikata, gerovė, apsauga nuo koronaviruso ar nuo kitos nelaimės priklauso tik nuo visuomenės vienybės ir dabar jis stengiasi šią visuomenę išgydyti.
Bus daugiau…

#267869

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Koronaviruso epidemija sukėlė tokį sprogimą visame pasaulyje, tarsi įsiplieskė pasaulinis karas, atnešdamas ekonominę krizę, nusivylimą ir baimę. Kodėl žmonės iki šiol neįsisąmonino būtinybės naujai kurti pasaulį iš esmės keičiant visuomenę?
Esmė ta, kad kiekvienas veikia iš savo asmeninio, individualaus egoizmo. Todėl niekam nerūpėjo, kas vyksta pasaulyje, su kitais žmonėmis; buvo svarbu tik tai, kas susiję su juo asmeniškai.
Todėl žiūrėjome, kaip kenčia kiti, ir tai nelabai mus veikė, svarbiausia, kad mums buvo gerai ir galėjome užtikrintai egzistuoti bei klestėti.
Bet staiga patekome į kitą pasaulį ir jaučiame, kad visuomenė, aplinka, šalis, žmonės, pasaulis – viskas tampa tarpusavyje susiję ir priklausoma. Perduodame vieni kitiems mirtiną virusą, negalime laisvai egzistuoti, esame priversti sėdėti karantine.
Viena vertus, teko nutraukti ankstesnius naudingus ryšius, kurie leido skraidyti po pasaulį, keliauti, susipažinti. Be to, buvome priversti dar labiau izoliuotis, užsidėti kaukes, pirštines ir laikytis dviejų metrų atstumo.
Atsirado kelios naujos privalomos taisyklės, kurios mums nelabai patinka. Gamta tarsi sako: „Negalite elgtis, kaip anksčiau, turite atitolti vienas nuo kito. Negalite važiuoti, kur norite, negalite keliauti po pasaulį, negalite leisti vaikų į mokyklas ir darželius“.
Jaučiame, kad gamta įsiterpia tarp mūsų ir moko mus tarpusavio ryšio. Kad ryšys būtų naujas, geras, teisingas, jis turi atitikti naujus dėsnius, kurių moko koronavirusas. Jei laikomės šių dėsnių, galime bendrauti vienas su kitu, o jei nesilaikome, negalime suartėti.
Gamta ima mokyti mus naujų žmonių tarpusavio ryšio formų, ir greitai suprasime, kad tai mums naudinga. Galiu susisiekti su žmonėmis tik tuomet, jei veikiu jų labui, o ne savo naudai. Tokia gamtos pamoka. Per karantiną, negalėjimą bendrauti, skraidyti, keliauti, ji rodo mums, kad galime palaikyti ryšius tik rūpindamiesi vieni kitais ir galvodami apie kitų gėrį.
Galite eiti pasivaikščioti, svečiuotis, bendrauti, jeigu tik gerai galvojate vieni apie kitus ir rūpinatės ne savimi, o kitais. Taip gamta pamažu išmokys mus gerų santykių.
Tai įvyks greitai ir neskausmingai, jeigu žiniasklaida bendradarbiaus su kabalistais, kurie supranta, kaip turime elgtis, kad padėtume gamtai pakeisti žmonių visuomenę ir pastūmėti ją į kitą etapą, jei perduos žmonėms, kokią santykių formą turime pasiekti.
„Tepadeda žmogus artimui“ principas padės užmegzti ryšį tarp mūsų virš bet kokios neapykantos, kad suprastume, jog ateitis neįmanoma be gerų santykių. Pasieksime tai trumpu ir lengvu ar ilgu kančių keliu, neišvengdami pasaulinio karo, priklauso nuo mūsų.
Nuo kabalistų ir žiniasklaidos priklauso, kaip greitai žmonija praeis pereinamąjį laikotarpį ir sukurs naujus ryšius tarp žmonių, kad gamta nustotų mus spausti ir riboti. Nereikės jokio išorinio spaudimo, juk patys suprasime, kas yra gerai.

#276258

Iš 2020 m. gruodžio 8 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

2020 m. – naujosios žmonijos gimimo metai

Nepamirštami 2020 metai

Ko mus moko koronavirusas?

Į visus mūsų tarpusavio santykius reikia žiūrėti kaip į ateinančius iš Kūrėjo, iš bendros jėgos. Bet su vienais santykiais galiu dirbti, o su kitais ne. Priklausomai nuo to, turiu arba suartėti su žmonėmis, arba nutolti nuo tokių santykių.
Kiek įgalėdamas stengiuosi su visais elgtis su meile, anksčiau ar vėliau. Ir taip padaliju visą pasaulį: kas arčiau, kas toliau. Pirmiau kuriu santykius su draugais dešimtuke. Paskui šį ratą galima išplėsti į pasaulinę kabalistinę grupę, įtraukiant ten vyrus ir moteris. O dar vėliau šį santykį skleidžiu visam pasauliui, visai žmonijai, ir galiausiai visai gamtai.
Svarbiausia – kas sekundę nukreipti save į pasaulėdaros centrą ir siekti priklausyti jam taip, kaip Kūrėjas, kitaip tariant, reikia iš savęs išvystyti žmogų, Adam. Todėl visąlaik tikrinu, esu panašus į Kūrėją ar ne, tarsi savo viduje vartyčiau lapus, aiškindamasis, iš ko esu sudarytas, ir kaip man organizuoti savo santykį su viskuo, kaip save nukreipti: priartėti ar nutolti.
Per šį vidinį darbą suderinu savo suvokimo instrumentą, savo sielą, savo vidinį smuiką, kad iš manęs sklistų tik gera melodija viso ko atžvilgiu. Taip ir tampu žmogumi, Adam, kitaip sakant, panašiu į Kūrėją.
Tai ilgas kelias, tačiau žingsnis po žingsnio galime eiti juo, juk jau esame pasirengę šiam darbui. Ir visam pasauliui jo reikia, juk koronaviruso epidemija atvedė žmoniją į neviltį. Pamažu žmonės ims įsisąmoninti, kad išeities nėra, ir mes privalome gerai elgtis vieni su kitais – tai ir yra pasaulio ištaisymas.

#276044

Iš 2020 d. gruodžio 29 d. rytinės pamokos, tema „Darbas paslėptyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Štai kur šuo pakastas!

Slaptas sielos vystymasis

Sielos raidos pradžia

Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Nereikalingų profesijų visuomenė
Klausimas: Ką turi suvokti žmogus koronaviruso laikotarpiu?
Atsakymas: Žmogus turi įsisąmoninti, kad išgyveno tik pirmą gamtos smūgį. Visuomenei ištaisyti reikia dar daugiau smūgių ir jie seks. Galiausiai visuomenė nebus, kokia buvus. Tai labiausiai palies žmonių užimtumą.
Esmė ta, kad sukūrėme visiškai nereikalingų profesijų visuomenę. Poindustriniame pasaulyje atsirado daugybė nereikalingų žmonių ir begalė visai nereikalingų užsiėmimų, profesijų, įmonių.
Turime suprasti, jog esame integralios gamtos viduje, kuri siekia optimizacijos ir mums darys spaudimą, kad nereikalingos profesijos išnyktų.
Sakykime, kalbėdami apie gyvūniją, žinome, kad tam tikra gyvūnų dalis turi mirti, tam tikra – vystytis, priklausomai nuo gamtoje atsirandančių ir išnykstančių sąlygų. Lygiai tas pats ir su mumis. Esame gamtos dalis, todėl ji žaidžia su mumis, nustatydama naujus, konkrečius parametrus, ir taip mažindama ar didindama gyventojų skaičių, veiklos pobūdį ir kt.
Dabar koronavirusas pagreitino žmonių visuomenės vystymąsi. Daugybė žmonių nedirba ir iš esmės jiems nereikia grįžti į darbą.
Įmonės, kurios iš tikrųjų reikalingos, veikė, veikia ir toliau veiks. O paslaugų sritis, sukurta per paskutiniuosius 70 metų, reikalinga viso labo tik 5%. Todėl jos nebereikės ir jau nebegrįšime prie ankstesnės veiklos. Pagrindinė gyventojų dalis, dirbusi aptarnavimo srityje, tiesiog liks be darbo. Ir reikia pagalvoti, ką darysime su nereikalingų profesijų žmonėmis.
Bus tęsinys…

#268842

Iš 2020 m. gegužės 14 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į artimiausią perspektyvą

Pati populiariausia ateities profesija

Senojo pasaulio atgimimo link

Komentaras: Žurnalas „Forbes“ paskelbė straipsnį „Darbo pabaiga“. Jame daugybė idėjų, kurias bandote skleisti pasaulyje. Kalbėjome apie tai, kad bus prarastos darbo vietos, žlugs verslai, visą pasaulio ekonomiką ištiks krizė.
Įdomu, kad pasauliui labiausiai rūpės, ką daryti su nedirbančiais gyventojais. O svarbiausia, kad žmonėms reikės ne tik priemonių egzistuoti, bet ir tam tikros gyvenimo prasmės, savirealizacijos. Būtent tai laikoma svarbiausiu. Ir tai skelbia žurnalas, rašantis apie pinigus ir darbą. Netikėtai tai iškyla viešumon.
Atsakymas: Tai didelė problema – ką daryti su nedirbančiais gyventojais. Įsivaizduok, kad visos dirbančios moterys grįžta namo. O dar įsivaizduok, kad mažiausiai 10 proc. arba pusė vyrų irgi netenka darbo. Dirba tik apie 20 proc. pasaulio gyventojų. O kitų nereikia. Kitaip sakant, nereikia, kad jie dirbtų, jei atlieka niekam nereikalingą darbą. Ką su jais daryti?
Komentaras: Tai ir yra jų pirmas klausimas: ką daryti su nedirbančiais gyventojais.
Atsakymas: Šiuos žmones reikia užimti studijomis, ugdyti. Tik ugdymas gali pakeisti pasaulį. Dėl to ir atsilaisvina tie milijardai žmonių.
Klausimas: Jūs matote dar ir aukštesniąją programą? Ar milijardai žmonių išsilaisvina, kad imtų mokytis?
Atsakymas: Taip. Kad taptų žmonėmis. Atveriate duris ir įleidžiate kelis milijardus žmonių, kad salėse ar kitur sėstųsi prie stalų, kompiuterių ir mokytųsi, kaip būti žmonėmis. Žmonėmis aukščiausia šio žodžio prasme.
Klausimas: Kitaip tariant, mokytis, kaip tinkamai elgtis vieniems su kitais?
Atsakymas: Ne tik. Reikia suvokti gamtos programą, gamtos tikslą, savo vystymosi tikslą; kokiu keliu ir kur žmonės eina, kad būtų aišku, kaip juos valdo gamtos jėgos. Kad jie nėra apimti nežinios, užmiršti, kad juos veikia jėgos, kurių poveikį supranta ir yra su jomis organiškai tarpusavyje susiję. Ir taip veržiasi pirmyn, suprasdami visą šią programą.
Klausimas: Teigiate, kad visą laiką tyrėme pasekmes, o dabar turime ištirti priežastį, dėl ko atsiradome šiame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, žinoma!
Klausimas: Ar tai nėra kokių nors unikalių, talentingų žmonių privilegija?
Atsakymas: Ne, absoliučiai visi turėtų to mokytis.
Klausimas: Ir tai įsismelks į žmogų?
Atsakymas: Įsismelks ir dar kaip!
Klausimas: Kitaip tariant, žmogus suvoks, kodėl atėjo į šį pasaulį ir koks jo atėjimo tikslas?
Atsakymas: Jokių problemų, taip ir bus.
Komentaras: Tada antras, svarbiausias žurnalo „Forbes“ klausimas: „Žmonės turės gauti ne tik lėšų pragyvenimui, bet ir naują gyvenimo prasmę“.
Atsakymas: Tai – svarbiausia.
Komentaras: Taigi šie du klausimai yra susiję. Žmonija, 2–3 milijardai žmonių, išsivadavo, kad suprastų, dėl ko egzistuoja?
Atsakymas: Taip, per juos supras ir likusi žmonija. Niekur nedingsime. Viskas priklauso tik nuo to, kaip tai darysime – greitai ir neskausmingai ar patirdami didelių nuostolių ir kančių.

#274922

Iš 2020 m. spalio 5 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui gresia bedarbystė?

Ar visi pajėgūs mokytis kabalos?

Kabalos atskleidimas etapais

Komentaras: Kartais jaučiu, kad realybė yra daug jausmingesnė, stipresnė nei bet koks filmas ar scenarijus. Dabar perskaitysiu jums adresuotą laišką.
„Gerbiamas Michaeli Laitmanai, esu Stanislavas. Klausausi jūsų pokalbių, nepraleidžiu nė vieno. Ir tik paskatintas savo žmonos. 28 metus su ja gyvenome nepriekaištingai. Neturėjome vaikų, tad įsivaikinome. Jį užauginome. Labai mylėjome, ypač žmona, kuri nieko jam negailėjo.
Koronaviruso metu labai saugojomės. Su žmona dirbome iš namų ir klausėmės jūsų pokalbių. Abu jūsų nuomonei pritarėme. Tačiau sūnus tai priėmė kaip iššūkį. Jis ėjo į lauką, nedėvėjo kaukės, šaipėsi iš mūsų. Nieko negalėjome jam paaiškinti, jis neklausė.
Esmė ta, kad jis mus užkrėtė. Aš sirgau lengvai, žmonai buvo sunku. Ji mirė prieš du mėnesius.
Negaliu žiūrėti į sūnų, nekenčiu jo! Suprantu, kad žmonos nesugrąžinsiu; nenoriu gyventi nekęsdamas sūnaus, juolab, kad jis jaučiasi esąs kaltas. Bet negaliu sau padėti. Žiūriu į jį, nukreipiu akis, vos susilaikau, kad jo neaprėkčiau. Mano viduje nėra meilės, nėra meilės! Kaip ją sugrąžinti? Ką daryti? Kaip jam atleisti? Nežinau. Padėkite man!“
Atsakymas: Tiesiog jaučiu, koks pragaras yra žmogaus viduje…
Jis turi suprasti, kad tai kyla tik iš aukštesniojo lygmens, aukštesniojo sprendimo, tad sūnus yra visiškai nekaltas!
Komentaras: Bijau, kad būnant tokios būsenos žmogui sunku tai išgirsti.
Atsakymas: Nieko. Jis turi išgirsti, nes būtent tai išgelbės jį nuo neapykantos. Neapykanta yra baisiausias dalykas.
Komentaras: Jis jaučia, kad neapykanta jį ėda. Jis nori pabėgti ir negali.
Atsakymas: Todėl galime jam pasakyti: tai kyla iš viršaus, tad nė vienas nėra kaltas, išskyrus tai, kad nepripažįstame savo klaidų. Turime iš jų mokytis. Ką Kūrėjas atskleidžia – mokykis.
Klausimas: Kokia jo klaida?
Atsakymas: Jis turi sau pasakyti: „Užteks!“ Būtina pakelti mintį iki veiksmo. Jis negali to tęsti, tai neteisinga. Jis degina save ir viską aplinkui.
Klausimas: Ar kada nors taip nekentėte, kad viskas tiesiog degė?
Atsakymas: Taip. Tačiau supratau, kad tai neteisinga.
Klausimas: Vadinasi, turime tai jausti? Kokia mano pirmoji mintis?
Atsakymas: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį!“ Esu įpareigotas visa priskirti Kūrėjui, kad ir kas tai būtų! Ten, pas Jį, Jo lygmenyje yra visi sprendimai: ir dėl šios nelaimingos moters, jos sūnaus, holokausto, žmogžudysčių, ir visų baisių mūsų pasaulio veiksmų. Absoliučiai viskas!
Viskas yra aukštesniajame lygmenyje. Turite ten pakilti, tada pamatysite, kad viskas priešingai. Pasirodo, tai ne koks nors aukščiausias žiaurumas, bet didžiausias gailestingumas.
Klausimas: Kitaip sakant, ne bausmė, o gailestingumas?
Atsakymas: Taip. Neįmanoma viso to įsivaizduoti. Dabar turime pamažu pradėti tai girdėti, tada suprasime.
Klausimas: Ar žmogui duodama tiek, kiek jis gali ištverti?
Atsakymas: Ištverti nėra baisu. Tarsi žmogui suleidžiami nuskausminamieji ir jis viską ištveria. Ištverti reikia ne šiame lygmenyje, o kai žmogus mato, supranta visą kūriniją nuo pradžios iki galo ir įstengia tai pateisinti žiūrėdamas iš Kūrėjo pusės. Prilygdamas Kūrėjui, gali pateisinti viską, kas vyksta. Viską!
Antraip, graušime save. Kiek žmogus sau priekaištauja dėl to, ką padarė gyvenime!
Komentaras: Pažiūrėkite, kiek neapykantos pasaulyje. Pasaulis laikosi ant neapykantos.
Atsakymas: Tiesą sakant, įsitikinsime, kad tai – ne neapykanta, o meilė. Viskas priešingai. Nereikia toliau kurstyti neapykantos.

#271914

Iš 2020 m. liepos 27 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykanta – Šviesos nebuvimas

Koronavirusas – abipusės neapykantos pasekmė

Žmonijos atmintyje 2020-ieji bus įrašyti kaip itin keisti ir neįprasti. Jie užgriuvo mus kaip smūgis, sustabdęs visą mūsų įprastą gyvenimą. Gyvenome pagal nusistovėjusią rutiną: darbas, pramogos, kelionės, kitaip tariant, maksimaliai išnaudojome savo egoizmą.
Ir staiga ateina toks smūgis kaip koronavirusas, kuris neleidžia mums išeiti iš namų, keliauti po pasaulį, linksmintis. Uždaromi teatrai, kino teatrai, parkai, restoranai, barai. Koronavirusas nutraukė mūsų gyvenimo lenktynes, kuriose žiūrėjome vieni į kitus ir bandėme neatsilikti.
Tai nereiškia, kad turėjome natūralų norą eiti į barą, kiną, teatrą ar keliauti. Žmogus stebėjo, ką daro kiti, ir mėgdžiojo dėl paprasto siekio nebūti blogesniam už kitus, dėl bandos jausmo. Bet kas kontroliavo šią bandą? Žmonės, turintys pinigų, valdžią ir norintys mus išsiųsti į koncertus, barus, restoranus, keliauti į įvairias pasaulio šalis, kad užsidirbtų pinigų.
Bet viskas baigėsi, ir niekada nebebūsime, kokie buvę. Net tada, kai atrodys, kad bus galima grįžti į seną gyvenimą, nepavyks. Net vykdami į kelionę negalėsime ja mėgautis kaip anksčiau. Ateisime į restoraną ar barą ir pamatysime, kad viskas ne taip, tai atrodys vargana ir beprasmiška.
Taip bus visur. Gamta mus ugdo, moko kitokio požiūrio į gyvenimą, į gamtos išteklius, į žmonių visuomenę. Pamažu įsisąmoninsime, kad koronaviruso epidemija ir 2020 m. buvo unikalūs naujos žmonijos gimimo metai.
2020-ieji primena automobilio vairavimą be vairo ar stabdžių. Kaip vėl paimti vairą į savo rankas? Visų pirma, reikia suprasti, kad tai nebuvo žmogaus rankose, bet atėjo iš aukščiau. Štai kodėl viskas įvyko akimirksniu, mūsų neatsiklausus. Aukštesnė jėga, gamtos jėga, spaudė mus iš visų pusių ir iš naujo performatavo visą mūsų gyvenimą.
2020 m. – tai durys į naująjį pasaulį, kuriame gyvensime pagal naujas vertybes. Mums bus svarbu, kaip priartėti vieniems prie kitų, susidraugauti, sužinoti savo gyvenimo tikslą ir jo prasmę. Visa tai reikia pereiti ir įsisąmoninti. Kol kas dar nejaučiame ypatingo ryšio, kuris dabar atsirado tarp mūsų. Bet tai bus nauja žmonija, susieta naujais santykiais tarpusavyje ir su gamta.
Tai bus geras gyvenimas. Šį smūgį reikėtų vertinti kaip vaistą, juk sakoma, kad „Kūrėjo smūgiai gydo“. Gydymas jau vyksta ir yra labai sėkmingas.

#276202

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepamirštami 2020 metai

2021 – žmonijos praregėjimo metai

Pasiekti pasaulinio teatro scenaristo lygmenį

Žengiame į 2021 metus, kurie atskleis mums, koks pasaulis uždaras, susijęs į vieną sistemą, kenčiantis kartu, todėl sprendimas irgi turi būti bendras.

Visa tai atsiskleis 2021 metais, kurie taps žmonijos praregėjimo metais. Kiekvienam taps aišku, kad neįmanoma pasiekti sėkmės išnaudojant savo egoizmą. Priešingai, visa sėkmė priklausys nuo to, ar sudaužysime mus skiriančias egoistines pertvaras.

Kiek mums tai pavyks atlikti dešimtukuose, tiek galėsime paveikti visą pasaulį. Ir visas pasaulis ims jausti, kad gana švaistyti pinigus ginklavimuisi. Verta investuoti tik į žmonių vienybę.

Nereikės jokių vakcinų ir vaistų prieš virusą. Juk tai ne koronos epidemija, o globalaus, pasaulyje atsiskleidžiančio egoizmo epidemija. Ir šiai ligai gydyti tik vienas vaistas – mūsų vienybė.

#276189

Iš 2020 m. gruodžio 30 d. rytinės pamokos tema „Susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besitaisanti karta

Koks turėtų būti pasaulis po koronaviruso?

Virusas ir toliau dirbs su mumis