Šiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Klausimas: Tyrimai rodo, kad nedidelė (nuo dešimties iki keturiasdešimties) žmonių grupė gali rasti tikras žinias, kai sprendžiami sudėtingi klausimai. Bet neverta aklai tikėti minios išmintimi, mat yra tokių klausimų, kuriems spręsti būtini specialistai.
Kokiu atveju sprendžiant problemas galima pasitelkti minios išmintį, o kokiu – kolektyvinį intelektą? Kodėl, kai pasikliaujama išmintimi, ji išveda į naują lygmenį? Ir vis dėlto jos nepakanka, reikia dar ir žinių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokius klausimus sprendi. Negali surinkti milijono žmonių, nieko nesuprantančių, sakykime, apie statybas, ir laukti, kad jie pastatytų daugiaaukštį pastatą. Jiems nieko neišeis. O jeigu subursi keletą specialistų, rezultatas bus teigiamas.
Todėl būtina konkrečiai pažvelgti į tai, kokį uždavinį nori išspręsti. Arba eini žinodamas, arba eini tikėjimu aukščiau žinojimo. Jei eini remdamasis žinojimu, turi surinkti specialistus. Jei priešais tave užduotis, kuri praktiškai yra mūsų nesuvokiamoje srityje, pavyzdžiui, susidoroti su koronavirusu, specialistai nepadės.
Matome, kad ši epidemijos forma vienu metu paliečia visus pasaulyje. Ji vis labiau valdo, išplisdama po visa planetą. Nemanau, kad galėsime kaip nors ją apriboti ,sustabdyti, užkirsti kelią.
Štai tada turėsime atkreipti dėmesį į minios išmintį. Kaip rasti sprendimą? O jis – labai paprastas. Jei daugybę žmonių subursime neuždarydami įstaigoje, kur būtų išnaudojamas jų protas ir žinios, o pamėginsime pakelti juos į aukštesnį nei dabartinis lygmenį (kad jie dirbtų vienybės labui), tai rezultatas bus – vienybė, jie pakils virš asmeninio egoizmo. Tuomet įstengs apibrėžti, kur slypi problema.

#273918

Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du būdai priimti sprendimus

Kaip išminčiai priiminėjo sprendimus

Minties jėga ir problemų sprendimas

Klausimas: Jeigu visuomenė ar netgi mažas kolektyvas nori rasti kokį nors sprendimą, tai niekad nesuklys ėmę vienytis dėl aukštesniojo tikslo. Tuomet bendras sprendimas bus teisingesnis nei kiekvieno individualus?
Atsakymas: Savaime suprantame. Nereikia painioti dviejų dalykų: bendro sprendimo radimas sudėjus egoizmus ir bendro sprendimo radimas pakilus virš savęs, tikėjime aukščiau žinojimo.
Minios išminčiai būdinga, kad esant tam tikroms sąlygoms žmonės randa visų nuomonių vidurį, ir tuomet tai būna arčiau tiesos.
O norint suvienyti daugybę žmonių, kiekvienas turi anuliuoti savo egoizmą dėl aukštesnio tikslo.

#273891

Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išminčiai priiminėjo sprendimus

Minios elgesio psichologija

Kolektyvinė ir individuali sąmonė

Klausimas: Ar verta apklausti tautą priimant tam tikrus sprendimus valstybiniu lygmeniu?
Atsakymas: Ne. Taip nieko neišspręsime. Paprastos minios, kuri nėra surinkta pagal tam tikrus dėsnius, nuomonė nieko neduos. Jų bendra nuomonė nebus didesnė nei kiekvieno asmeninė nuomonė. Visa tai jau praėjome.
Jeigu iš tikrųjų norime prieiti prie aukštesniosios nuomonės, tai turime pakilti virš savo egoizmo ir susijungti taip, kad mūsų antiegoistiniai norai virstų viena visuma. Tuomet galėsime išspręsti šią problemą aukštesniame nei žmogiškas lygmenyje.

#273943

Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas tik vienas

Minties jėga ir problemų sprendimas

Sprendimas – tinkama aplinka

Reikia siekti užtikrinti, kad mūsų kreipimasis į Kūrėją būtų kuo toliau nuo mūsų egoizmo, ir mes norėtume susivienyti centriniame taške tarp mūsų visų. Tai reiškia: aš anuliuoju save ir elgiuosi su visais vienodai, man nėra gerų ar blogų, artimų ar tolimų, visi yra absoliučiai lygūs.
Visą laiką rūpinuosi, kad negalvočiau apie savo naudą, apie savo jausmus, supratimą, užsipildymą ir daryčiau viską tik tam, kad sukurčiau kli, susivienijimą, vienybę – Kūrėjo atskleidimo, Jo didybės vietą.
Kūrėjas vadinamas „vieta“, ir mes turime galvoti apie tai, koks yra šios vietos ypatumas, savybė, sritis, kurią mes kuriame tarpusavy. Ir tada dėl šių savybių, šios vietos esmės, mes nusipelnome Kūrėjo atskleidimo. Šią vietą mes kuriame, patys save anuliuodami, stengdamiesi ją kurti kartu. Ir tada Kūrėjas tikrai turės vietą, kur jis galės atsiskleisti. Ši vieta jau egzistuoja, bet egoistine forma. Mes pakylame virš egoizmo ir leidžiame visiems būti šioje vietoje. Pasirodo, kad ši vieta yra virš mūsų egoizmo, aukščiau už žinias, ten mes sukuriame vietą, kurioje Kūrėjas galėtų atsiskleisti. Mes patys kuriame Kūrėją.
Jei sukursime tokią Kūrėjo atskleidimo vietą, tada iš tikrųjų paaiškės, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“. Pakilę virš norų gauti malonumą ir norėdami susijungti virš jų, mes kuriame kažką naujo, ko anksčiau nebuvo. Apie tai sakoma: „Jūs mane sukūrėte“.
Iš to atsiranda teisingas problemos sprendimas šiame materialiame pasaulyje, kur vis labiau įsiliepsnoja konfliktai: kairieji prieš dešiniuosius, vienos partijos ir tendencijos prieš kitas. Šiam priešiškumui nėra pabaigos, ir neramumai gresia peraugti į pilietinį karą.
Turime suprasti, kad visi šie ginčai mūsų niekur nenuves, ir yra tik vienas sprendimas, kad kiekvienas nusileistų kitam ir pripažintų visų kitų nuomonių egzistavimo teisę. Kūrėjas neleis mums nei nepaisyti savo nuomonės, nei sunaikinti kitų. Egoizmas yra amžinas, ir tik virš jo galime sukurti vietą Kūrėjui atskleisti.
Todėl yra tik vienas visų konfliktų sprendimas tarp visų šalių. Jie vis labiau plis, kad paskatintų mus priimti šį unikalų sprendimą: galų gale visas nuodėmes padengs meilė – kiekvienas šiek tiek pasislinks ir suteiks vietos visiems kitiems.
Nesvarbu, ar jis kairysis, ar dešinysis, bet kuri neįprasta nuomonė turi teisę egzistuoti, nes tik esant teisingam ryšiui tarp jų, kai kiekvienas aukoja ką nors kito labui, mes kuriame apskritą ratą. Šiame rate yra vietos visiems, nes jis sukurtas abipusėmis nuolaidomis, siekiant kartu egzistuoti.
Todėl čia turėtų būti ne neapykanta dešiniesiems ar kairiesiems, o pripažinimas, kad bet kuriai tendencijai yra vietos, ir aš nekenčiu tik savo egoizmo, kuris nori anuliuoti visus kitus. Bet ir jo aš nekenčiu tik todėl, kad jis neleidžia man susivienyti su kitais, ir ne daugiau.
Juk virš egoizmo galiu užmegzti ryšį su kitais, jei šiek tiek jį sumažinsiu. Taip aš galiausiai sukuriu vietą, kuri bus vadinama „Kūrėju“. Kūrėjas atsivers, ir pasaulis gyvuos kaip Kūrėjo atskleidimo vieta.
Niekas neturėtų galvoti apie savo neapykantą kitiems ir jų anuliavimą, reikia kiekvienam suteikti vietos, kad mūsų abipusės nuolaidos galėtų sukurti vietą Kūrėjui atsiskleisti. O jei prieš mane nebus opozicinių nuomonių, kitų partijų, judėjimų, žmonių, oponentų, tada negalėsiu sukurti Kūrėjui vietos. Kūrėjas egzistuoja tik mūsų abipusių nuolaidų vietoje.
Todėl dar pamatysime, kaip auga neapykanta ir opozicija. Nereikia tikėtis, kad judėjimai nurims. Atvirkščiai, bus vis blogiau. Tačiau taikydami teisingą požiūrį, galime rodyti pavyzdį kitiems: visų pirma turime suteikti vietos kitam ir išmokyti jį suteikti vietos likusiems.
Taigi, subalansuosime savo santykių sistemą, subalansuosime priešingas jėgas ir išlaikysime vietą, atsiradusią dėl tarpusavio nuolaidų. Jei mums pavyks sukurti tokią vietą, mes suteiksime pasauliui Kūrėjo atskleidimo metodiką.
#268785

Iš 2020 m. rugpjūčio 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauji namai, kur yra vietos visiems

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Integralaus pasaulio link

Kas praeidamas čiumpa šunį už ausų, tas įsikiša į svetimą kivirčą. Karalius Saliamonas.
Klausimas: Taigi, žmogus gadina savo likimą?
Atsakymas: Žinoma! Jei kišatės į kito asmens ginčą, jūs sukeliate jo pyktį šuns lygmenyje. Mes žinome, kad geriausia – ne įsikišti, o suteikti žmogui galimybę išsiaiškinti, kur jis yra, be jokios išminties ir patarimų, kitaip tapsi priešu abiem.
Klausimas: Tarkime, kyla ginčas. Ką veikia žmogus?
Atsakymas: Pašalinis – nieko. Palieka juos ir atsitraukia. Policija ar kažkas kitas, kas turi galių sušvelninti situaciją, yra jų reikalas, o pašalinis neturi teisės kištis.
Klausimas: Kadangi jis nežino, kas teisus, o kas kaltas?
Atsakymas: Apskritai neturi teisės kištis. Priešingu atveju šios būsenos neras savo sprendimo.
Klausimas: Karalius Saliamonas sakė, kad ginčas kyla manyje. Koks kivirčas egzistuoja žmoguje?
Atsakymas: Nuolatinis, nes žmogus yra sukurtas iš dviejų norų: egoistinio ir altruistinio. Tačiau tikrasis žmogus yra tas, kuriame visada vyksta vidinė kova tarp gėrio ir blogio, kuris konkrečiai nukreipia savo gėrį į blogį. Blogis kyla nuolat, norisi visko sau. O žmogus, kuris nori save ugdyti, nuolatos vysto savyje gėrį ir pastoviai būna šioje vidinėje kovoje. Todėl visos tokios sakmės kaip apie Saliamoną yra pagrįstos žmogaus blogio atskleidimu tiek, kiek jis bando savyje atskleisti gėrį.
Klausimas: T. y. manyje blogis, egoizmas, yra visada, tai – mano prigimtis?
Atsakymas: Taip. O tu prašai Kūrėjo, kad jis suteiktų tau ir gerąją prigimtį, kad galėtum subalansuoti šias dvi prigimtis!
Galima būtų pasakyti: „Aš prašau Kūrėjo, kad pašalintų iš manęs šią piktą prigimtį“. Ne! Tai – neprotinga. Reikia prašyti, kad duotų gerą prigimtį ir kad šios dvi prigimtys egzistuotų pusiausvyroje. Ne vieną, didesnę už kitą, nereikia, kad teigiama būtų aukščiau už neigiamą.
Vidurio linija tarp jų yra nuostabi būsena! Ir aš visada esu šioje pusiausvyroje. Ant dviejų kojų stoviu virš jų. Tik tada aš galiu iki galo jausti minusą ir pliusą bei visą gamtą, esančią po manimi.
Klausimas: Vadinasi, žmogus, turintis savo prigimtį ir Kūrėjo prigimtį, yra harmoningas žmogus?
Atsakymas: Žinoma! Tada jis vadinasi „Adomu“ – panašiu į Kūrėją, nes jo vidinė savybė, kuri priešinga Kūrėjui, taip pat tampa panaši į Kūrėją.
#260367

Iš 2019 m. gruodžio 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Prieš priimant sprendimą dėl kokios nors materialios problemos, mes turime pasiekti tarpusavio vienybę, tarpusavyje įsijungti vienas į kitą?
Atsakymas. Senovėje buvo tokia organizacija „Sanedrinas“, kur išminčiai rinkdavosi draugėn, vienijosi, priimdavo skirtingus sprendimus, o paskui tie sprendimai buvo perduodami žemiau ir žmonės juos realizuodavo.
Klausimas. Jie aptarinėdavo, kokius mokesčius surinkti ir kaip kariauti, ar ne?
Atsakymas. Bet ką, netgi menkas problemas.
Problema buvo sprendžiama jų tarpusavio vienybėje, t. y. Kūrėjui atsiskleidus. O tai reiškia, kad sprendimas teisingas. Po to jau galima perduoti jį, kad dar negalintys susivienyti žmonės jį realizuotų. Lygiai kaip įprastiniai sprendimai priimami vienuose ratuose, o realizuojami kituose, kitame lygmenyje.
#253226

Iš 2018 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Kaip priimamas bendras sprendimas dėl kokios nors materialios problemos?
Atsakymas. Tarkime grupėje nusprendėme, kad turime pastatyti pastatą. Remdamiesi savo vizija, savo vienybe dešimtuke, mes aprašome visas projekto sąlygas: koks turi būti pastatas, kam jis mums reikalingas ir t.t.
Beje, Ramchalis savo straipsnyje apie Trečiąją Šventyklą aprašė, kokią ją mato ir netgi nubraižė brėžinį. Tai buvo prieš 600 metų. Tikiuosi, kad mūsų laikais greitai galėsime jį realizuoti. Ir nors nesame Ramchalio lygmenyje, tačiau, kiek suprantame brėžinį, kiek galime jį perskaityti, tiek realizuosime.
Klausimas. Ir vis dėlto, tarkime pasiryžome kur nors įkurti centrą. Jūs manone, kad jis turi būti viename mieste, aš manau, kad kitame, dar kas nors galvoja, kad jo dydis turi būti kitoks. Ką mums daryti? Kiekvienas turi savo nuomonę. Kaip kabaloje priimami sprendimai? Ar balsuojama, kada sprendimas priimamas balsų dauguma arba vienbalsiai?
Atsakymas. Ne vienbalsiai, o visiškai tarpusavyje susijungus.
Klausimas. Turiu nepaisyti savo nuomonės?
Atsakymas. Ne. Jei kalbame apie kabalistinę grupę, tai pirmiausia tokią problemą turime išspręsti kaip ryšį tarp mūsų, kad susijungtume į vieną bendrą visumą, kai visi mūsų jausmai, savybės, mintys susijungia į vieną sistemą, ir toje sistemoje imame viską spręsti.
Juk joje tampame panašūs į Kūrėją, panašūs į vieną jėgą, kurioje visos priešingybės tarpusavyje susijungia ir papildo viena kitą. Ir tuomet mūsų problema greitai išsispręs, tai bus bendras, teisingas, visus patenkinantis sprendimas, nes joje slypės Kūrėjo jėga, absoliutus panašumas ir pusiausvyra su Gamta.
#253286

Iš 2018 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

„…Kūnas, mintantis iš egoistinės sistemos, kuri tėra noras gauti, o ne duoti, yra atskirtas nuo Šviesos, ir jo noras nuolatos pasirengęs praryti visą ištisą pasaulį.
Todėl, net jeigu atrodo, kad žmonės pagal sumanymą atlieka teigiamus veiksmus duodami – jie vis tiek laikosi tik asmeninės naudos su ketinimu dėl savęs“. (Baal Sulam „Vidinė žiūra“)
Žmogus – egoistas, jis nori užpildyti tik save. Tačiau problema ta, kad nepavyksta, ir tai atveda prie gilios vidinės krizės.
Daugybė žmonių Žemėje jaučiasi itin nelaimingi. Iš visų pusių jaučiame smūgius. Aukštesnės jėgos spaudžia, veržia mus per valdžios nutarimus, įvairius ekologinius kataklizmus, ligas ir kitas problemas. Todėl kabala mūsų laikais tampa iš tikrųjų reikalinga.
Ji siūlo itin paprastą išeitį, tačiau šioji psichologiškai sunki – įsijungti į grupę. Be to ne šiaip susiburti prie bendro stalo, o sukurti iš visų grupės narių bendrą norą Kūrėjui, kur Jis ir atsikleis. Taip išspręsime visas įsiskaudėjusias problemas.
#235095

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Evoliucijos siurprizai, I dalis