Klausimas: Pesachas simbolizuoja, kaip kiekvienas iš mūsų išeina iš gyvūninės būsenos. Bet viskas prasideda nuo Kūrėjo pažado Abraomui apie Izraelio žemės paveldą. Izraelio žemė – tai ėrėc israėl – noras siekti Kūrėjo. Išeitų, kad gamtos nuo pat pradžių numatyta, kad kiekvienas žmogus pasieks tos savybės?
Atsakymas: Iš esmės, taip. Mūsų vystymosi pabaigoje absoliučiai visi žmonės Žemėje turės pasiekti „Žmogaus“ savybę, kitaip tariant, turės prilygti Kūrėjui.
Klausimas: Žvelgiant iš kabalos pozicijų, ką reiškia „tapti žmogumi“? Koks tai lygmuo?
Atsakymas: Žmogus hebrajiškai „adam“, kyla iš žodžio „domė“, tai reiškia „panašus į Kūrėją“ arba „pagal Dievo panašumą“.
Ką reiškia „panašus į Dievą“? Kadangi visos Kūrėjo savybės, Jo santykis su viskuo, ką Jis sukūrė, – tai meilė, davimas, geri jausmai, tai ir žmogus, įgydamas šias savybes tampa panašus į Kūrėją ir vadinasi Žmogumi. O iki to – jis laikomas gyvūnu.
Kitaip sakant, jeigu žmogus paskendęs savo prigimtinėse egoistinėse savybėse ir rūpinasi tik savimi, tai šitai vadinama „gyvūnine būsena“, o jeigu jis rūpinasi kitais, ir jame yra altruistinė Kūrėjo savybė, tai ši būsena vadinama „Žmogumi“.

#280228

Iš TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Kai žmogus tampa Žmogumi

Pesach – bendras ir galutinis

Klausimas: Jeigu žmogus kuriam laikui iškrenta iš grupės, tai šitai vyksta, nes įdiegta tokia programa?
Atsakymas: Ne! Jokiu būdu! Žmogus neturi iš anksto įdiegtos programos, nusprendžiančios jo priartėjimą ar nutolimą nuo Kūrėjo! Viskas jo valios laisvės ribose.
Tai iš anksto nenumatyta! Iš pradžių numatyti kokie nors koeficientai, nuolatiniai duomenys bendroje sistemoe, nes tai sistema, o ne vienas žmogus ir Kūrėjas. Tai visas kūnas: kiti tam tikru būdu darys įtaką, pasaulis tam tikru būdų eis pirmyn, kai kurios jos dalys (sielos) kris ir kils judėdamos, kad suartėtų su Kūrėju ir Jį atskleistų drauge, vienos vienintelės būsenos.
Kiek tai bus efektyvu, tiek tai paveiks žmogų. Kiek pasaulis šiek tiek sustos, tiek, tai sustabdys ir žmogų. Tačiau visa tai išoriniai duomenys. Kiekvienas iš mūsų irgi gali tai veikti.
Yra aplinkybių, nuo kurių nepabėgsi. Bet savarankiškai siekdamas atskleisti Kūrėją savyje, žmogus išgyvena tas aplinkybes visai skirtinguose aspektuose: užuot gavęs smūgį ir sustojęs, jis, priešingai, gali paspartinti ėjimą pirmyn.
Tai galima palyginti su raketos paleidimu į tolimas planetas. Kai raketa skrieja taip toli, tai tarp mūsų ir tikslo esantys dangaus kūnai pasitelkiami kaip kelio spartintojai. Jei raketa juda jų link tam tikra trajektorija, tai jie, traukdami raketą, pagreitina jos skrydį, bet nepriartina prie savęs. Jie tarsi traukią ją prie savęs, bet ji skrenda greičiau ir paskui peršoka tolyn.
Su dvasiniu darbu lygiai tas pats. Žmogui atrodo, kad tie su tavimi kelyje esantys kūnai gali stabdyti, pritraukti ir apskritai praryti tave pakeliui, bet iš tikrųjų jie tik pagreitina tave, ir tu peršoki toliau.
Klausimas: Išeitų, kad nerealu atlikti išskaičiavimus, kas gera, o kas bloga?
Atsakymas: Ne. Tereikia maksimaliai judėti pirmyn savo sąskaita, grupės sąskaita, visos žmonijos sąskaita.

#310059

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip metama kabala?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio kelio pradžia ir pabaiga

Kelias į nubrėžtą tikslą

Kam egzistuoja šis pasaulis?

Mums atrodo, kad taisome tik savo sielą. Bet iš tiesų, kiekvieno žmogaus siela driekiasi per visas sielas. Todėl taisydamas savo mažą dalį, taisau savo dalelės įsijungimą visose sielose.
Tad negalima sakyti, kad žmogus taiso vien savo sielą. Jis taiso visą kūriniją, tik labai nedideliu mastu, kiek yra įsijungęs į kūriniją. Paskui jis taiso dar ir dar, o tuo metu kiti žmonės irgi taiso save ir savo įsijungimą į tą žmogų.
Būtent apie tai pasakyta: „Tepadeda žmogus artimui“ – aš ištaisau save jame, o jis save manyje, ir taip visi visus ištaisome ir tampame it vienas žmogus su viena širdimi.
Kiekvienas žmogus apima 600000 sielų, kurios savo ruožtu taip pat dalijasi į 600000, o šios į dar 600000 ir t.t. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų tarsi Adam Rišon, ir kai visi susijungiame draugėn, tampame viena Adam Rišon siela. Čia svarbu ne kiekis, o vienybės pojūčio gilumas.

#310878

Iš 2023 m. kovo 28 d. pamokos „Vienijamės į vieną sielą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Visa kūrinija – manyje

Taisydamas save – taisai pasaulį

Pasaulis tapo toks ankštas, viskas taip arti. Kad ir kur nuvažiuotum, visur vieni ir tie patys viešbučiai, visur vienas ir tas pats – aikštės, bokštai, namai, gal kiek skiriasi muziejai.
Manau, kad turizmas mažės. Pirma, dėl krizės ir dėl to, kad nėra pinigų. Antra, nes viskas yra internete. Pasivaikščioti galima ir netoli nuo namų. Man atrodo, kad visa tai pasikeis. Pristatė daugybę viešbučių. Seniai galvoju, kas su tuo bus. Visi stovės tušti.
Klausimas: Bet juk turizmas – tai iš esmės įvairių būsenų vaikymasis?
Atsakymas: Taip. Žmogus jau išsivystė, jis skverbiasi gilyn į save. Dabar turizmas bus labiau vidinis. Manau, kad žmones trauks vidiniai pokyčiai savyje, vidinių būsenų, o ne išorinių aplinkybių (kur nors skristi, grupėmis vaikščioti po miestą, ką nors žiūrinėti) kaita. Žmonės trauks kelionė į save. O tai įdomus turizmas.

#310847

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. XXI am. turizmas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelionės laiku

Gyvenimo vertybių rūšiavimas

Kelionė į save

Klausimas: Kaip žmogui neužstrigti, nesustabarėti dvasiniame kelyje, kad nuolatos judėtų pirmyn?
Atsakymas: Čia reikalinga grupės pagalba. Pats žmogus nieko negali atlikti, jis nuolat pamirš apie dvasinį tikslą. Jo gyvūninė dalis visąlaik linksta prie gardo: yra kampas su šienu – pagulėti, pasnausti; yra vežimas su sėlenomis ar maišas su avižomis – paėsti. Ir daugiau jam nieko nereikia, jis gali ir neišeiti iš to gardo.
Norint išeiti iš saugaus miesčioniško kampo, būtinas aplinkos palaikymas. Joks herojiškumas nepadės, nes nuolatos reikia dėti pastangas, kad eitum pirmyn.
Čia būtinas tikslo didumas, kurį žmogus gali gauti tik pritardamas aplinkai, reikia didžiulių norų, o jų nėra. Bet kuomet žiūri į kitus ir matai, kad jie dega, kad jie tai turi, o tu net, tuomet pavydas ir puikybė ima graužti ir pirmyn vesti.
Nekenti kitų, mat jie parodo tau savo didelius norus, tačiau būtent tai ir stumia tave pirmyn.

#309911

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Užstrigti dvasiniame kelyje…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinkos įtaka

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Aplinka nulemia likimą

Klausimas: Ką reiškia, kas akimirką naujas pasaulis? Ar tikrai taip?
Atsakymas: Taip, nes duomenys nuolatos keičiasi. Jei matytume, kaip viskas keičiasi, tai žinoma, mums tai būtų aiškiau.
Klausimas: Kodėl žmogus jaučia arba nejaučia pokyčių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokiose koordinatėse jis priprato matyti ir suvokti pasaulį. Jei man pasaulis – stabilus, pristabdytas, tai nematau jame jokių pokyčių. Nors yra šiek tiek, juk kadaise būtą dinozaurų, o dabar jų nėra. Bet iš principo, galiu pasakyti, kad pasaulis statiškas, nors viskas nuolatos sukasi: Saulė, Mėnulis, Žemė.
Lygiai taip galime kalbėti apie pasaulio raidą. Matome, kaip vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamtas ir pats žmogus. Tad viskas praeina tam tikrą savo raidos dialektiką.

#303444

Iš 2022 m. rugsėjo 23 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai pokyčiai

Kokie pokyčiai tavęs laukia

Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė

Klausimas: Kaip šviesa mus veikia: nuolatos ar tik tada, kai ją pritraukiame sau?
Atsakymas: Esmė ta, kad nuolatos esame šviesos okeane. Tačiau kaip ją jausime ir kaip būsime pasiruošę vienam ar kitam Kūrėjo poveikiui, priklauso nuo mūsų.
Tad nieko konkretaus negalime pasakyti. Viskas, kas išeina iš Kūrėjo, vadinama šviesa, o žmogus, priklausomai nuo to, kaip atitinka Kūrėją, jaučia tą poveikį kaip stipresnį ir pilnesnį.

#300931

Iš 2022 m. liepos 19 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pritraukti Šviesą?

Šviesa užpildytas klausimas

Šviesa – gyvenimo pagrindas

Laisvė – tai būsena, kai žmogus pakyla virš visų ribojančių rėmų ir vidinės laisvės atžvilgiu viską duoda visuomenei. Būtent tai leidžia jam jaustis visiškai laisvam ir niekuo neapribotam.
Jei žmogus viską, kas tik galima, duoda visuomenės labui, jis tik tuo ir gyvena, tai jį užpildo.
Tuomet iš egoizmo pusės nejaučia jokių apribojimų, nes išnaudoja jį tam, kad duotų.
Klausimas: Išeitų, kad žmogus ateities visuomenėje nejaus jokių apribojimų?
Atsakymas: Ne, jis gyvena kitame matavime – kai duodama, o ne gaunama. Jis tarsi keičia savo prigimtį.

#299986

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti integralia visuomenės dalimi

Integralaus pasaulio link

Integralios atsakomybės link

Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

#299946

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Nelygybės veiksnys

Mūsų mokykla − nelygybės mokykla

Klausimas: Žmogus turi suvokimo standartus, pirmines nuostatas. Vystydamasis jis kažkaip jas keičia. Kitaip tariant, galima nusiteikti tam tikram pasaulio matymui, o pasistengus, pakeisti jį priklausomai nuo raidos tikslo. Kokie tai instrumentai, galintys pakeisti pasaulio vaizdą priklausomai nuo galutinio tikslo?
Atsakymas: Yra tik vienas būdas matyti pasaulį kitaip – suartėti vieniems su kitais. Atitolimas neleis įsisąmoninti, kad labiau įsiskverbiame į pasaulį. Suartėjimas atves prie to, kad mums kils daugybė pasipriešinimo tam jėgų.
Ir susidūrus mūsų pastangoms suartėti ir gamtos jėgoms mus išskirti, imsime jausti gamtos atskleidimą, savęs atskleidimą. Ten išvysime žmogų.
Tai bus visiškai kitoks tikrovės suvokimas – teisingas, tikras egoizmo atskleidimas. Jei imsime tarpusavyje suartėti ir jausti, kaip prigimtis mus stumia vienus nuo kitų, o mes vis tiek siekiame suartėti, tai šių dviejų priešingų jėgų susidūrime atskleisime tiesą.

#297674

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“