Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Viena siela

Klausimas. Kodėl taip išeina, kad išsitaisydamas žmogus ištaiso visą kartą (apie tai rašo Baal Sulamas straipsnyje „600 tūkstančių sielų“)?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali integralioje analoginėje sistemoje, kurioje visi susiję su visais. Ištaisydamas savąją dalį bendroje sistemoje, aš ištaisau savo ryšį su visomis kitomis dalimis, ir visi šie ryšiai pradeda veikti 100 proc. teisingai.
Jei kieno nors atžvilgiu aš išsitaisau ir pradedu su juo dirbti, vadinasi, ir jis turi būti išsitaisęs šiam darbui. T. y. pats išsitaisydamas aš ištaisau visą savo pjūvį bendroje sistemoje, visas savo kartos sielas. O kitas turi ištaisyti visą šią sistemą savo pjūvyje, ir savo atžvilgiu ištaiso mane ir visus kitus – tai taip pat vadinama jo karta.
Taip kiekvienas ištaiso visus ir suvokia tą pačią, ištisinę sielą iš savo požiūrio taško. Kol kas tai nėra galutinis tobulumas. Tai vadinama asmenine išsitaisymo pabaiga. Žmogus ištaiso ne save, o savo ryšį, įsitraukimą į kitus – tuo jis ištaiso save.
Kiekvienas iš mūsų, jausdamas save patį, egzistuoja tik todėl, kad įvyko sudužimas. Jeigu jo nebūtų, tai ir mūsų nebūtų, o egzistuotų tik pats mūsų tarpusavio ryšių tinklas. Mes dabar jaučiamės egzistuojantys tik dėl sudužimo jėgos, kiekviename nore sukūrusios asmeninį suvokimą.
Vis dėlto išsitaisydamas ir įsitraukdamas į kitą, tiksliau kalbant, atskleisdamas jau egzistuojančius ryšius ir sutikdamas su jais, aš prarandu save. Aš pereinu į pačius šiuos ryšius, į kitas daleles. O ta dalelė, kuri anksčiau vadinosi „Aš“, išnyksta – ji apriboja save ir dirba tik dėl kitų. Todėl aš pradedu save jausti kaip išplitusį visame plote. Tai ir reiškia, kad aš atskleidžiu bendrąją sielą.
Vien savajame taške aš nieko nepajėgiu įgyti. Tik įsitraukdamas į kitas daleles, aš įgyju jų indus, norus – aš atskleidžiu, kaip galiu duoti vienai, kitai, trečiai, visoms! Aš atveriu savo davimą kiekvienai iš dalelių ir taip užimu visą bendrosios sielos erdvę.
Tai ir yra mano įgijimas: kuo labiau aš įeinu į kitas daleles, tuo daugiau įgyju būdamas jose. Panašiai kaip gimstant vaikams tu atiduodi save, savo sėklą, ir dėl to išplinti, tęsi gyvenimą savo vaikuose.
O mano pirmapradžio „Aš“ nelieka, jis egzistuoja tik įsiliejęs į kitus, ir taip aš suvokiu visą sielą, visus ryšius ir įsitraukimą.
Kiekvienas atlieka tokį darbą, įsitraukia į visus ir suvokia tą pačią sielą tik pagal save, pagal savo šaknį – suvokia tai, kaip jis įsitraukia į kitas daleles. Jis įgyja visus jų norus tam, kad joms tarnautų ir jas pripildytų, tapdamas kanalu, visoms dalelėms teikiančiu Šviesą.
Jis gauna supančią Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, atskleidžia kitų poreikius ir pripildo juos. Tokiu būdu jis įsilieja į kitas daleles, susijungia su jomis, tarnauja joms, kaip bet kuri ląstelė tarnauja visam kūnui, ir todėl įgyja visą šį kūną.
Taigi gelbėdamas savąją sielą tu gelbėji visą pasaulį, nes dalis ir visuma yra tapačios. Jeigu atskira dalelė susijusi su visomis ir be jos visoje sistemoje negali būti tobulumo, tai ji tiek pat svarbi, kaip ir visa sistema. Toks yra analoginės sistemos tobulumo dėsnis.

Iš 2012 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisydamas save – taisai pasaulį

Spinduliuoti pasauliui meilę

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.