Klausimas: Kokius malonumus reikia apriboti, kad gautum dėl davimo?
Atsakymas: Norus gauti. Kad turėčiau galimybę gauti dėl davimo ir tik tuose noruose, kuriuose noriu duoti.
Klausimas: Vadinasi, šie norai turi kažkaip keistis?
Atsakymas: Taip, mes juos visąlaik maišome. Ir kai kiekvieną jų išsiaiškiname, jau galime juos sujungti tarpusavyje ir nukreipti į save, į Kūrėją ir t. t.

#347227

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Kas man dabar, pamokos metu, yra apribojimas?
Atsakymas: Dabar negali atlikti jokio apribojimo, nes dar nejauti, kas vyksta, kai skaitome „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Todėl pamokos metu turime būti kuo arčiau to, ką perteikia ir aprašo tekstas.
O vėliau galėsime nustatyti, kas būtent turima omenyje: ką kalba gaunantysis arba duodantysis; iš kur kyla veiksmas – iš aukštesnės pakopos į žemesniąją ar iš žemesniosios į aukštesniąją ir t. t.
O kol kas turime tiesiog atidžiai skaityti ir įsivaizduoti, kas su mumis vyks, jeigu įgysime davimo ir gavimo savybes.
Klausimas: Ką reiškia įsivaizduoti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Įsivaizduoti dvasinį pasaulį reiškia, jog suprantu, kas vyksta, ir stengiuosi įsivaizduoti, kad atlieku tą knygoje aprašytą veiksmą.

#347217

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos

Gera aplinka – tai mokytojas ir draugai. Jeigu mokinys neprisijungęs prie mokytojo kaip žemesniosios pakopos Galgalta ve Einaim prie aukštesniosios pakopos ACHAP, jeigu neanuliuoja savęs savo šviesiausioje dalyje – taške širdyje, kurį atrado savyje, – ir neprijungia jo prie mokytojo, t. y. prie jo nuomonės, dvasios, tai jis neturi iš kur gauti gyvenimo dvasios. Jis neturės tos jėgos, kuri vystytų jo rešimo – dvasinį geną.
O jeigu nėra ryšio su mokytoju, „tai pasaulis pajungia jį sau, ir jis susilieja su daugumos troškimais. Tuomet jis neturi jokio pasirinkimo, tarsi banda, vedama į skerdyklą, ir priverstas galvoti, norėti ir reikalauti to paties, ko nori dauguma“ (iš straipsnio „Šamati“ Nr. 25, „Išeinantis iš širdies“).
Čia viskas labai paprasta: toks ryšys arba egzistuoja, arba ne. Ir daug kas priklauso nuo palaiminimo iš aukščiau, nuo sėkmės. Tai lemia ne išorinės sąlygos, o vidinės žmogaus pastangos ir su tuo susiję veiksniai, pagal jo sielos šaknį ir lemtį, per kurias ši siela pereina.
Žmogus negali tam pasipirešinti. Jis gali fiziškai būti šalia mokytojo, kuris jam – tarsi kanalo galas, nuleistas iš Begalybės pasaulio ir pasiekiantis jį per visą kabalistų grandinę. Tačiau jeigu jis neprisijungia prie šio kanalo, jis negauna dvasinio maitinimo ir todėl nesivysto.
Senovėje pasitaikydavo atvejų, kai mokytojas mokė tik vieną mokinį. Tačiau dažniausiai mokytojas rūpinasi mokiniais per grupę, prisijungdamas prie jos centro.
Grupė mokytojui – tai jo žemesnysis dvasinis objektas. Tas mokinys, kuris gali prisijungti prie grupės centro, įvykdydamas dvi būtinas sąlygas – anuliuodamas savąjį „aš“ grupės atžvilgiu ir susijungdamas su kitais – per ją gali susijungti su mokytoju. Mokytojas vadinamas „Ravu“ (didelis), nes tai aukštesnis parcufas, aukštesnis laiptelis mokinių atžvilgiu.
Kiek mokinys anuliuoja save grupės centro atžvilgiu, tiek gauna susivienijęs su kitais kli (indais), į kur gali priimti mokytojo nuomonę ir dvasines žinias. Tačiau šis anuliavimasis turi būti visiškas – iš visos sielos ir širdies – visais klausimais, susijusiais su dvasiniu keliu ir valdžia prieš savo egoizmą.

#120186

Iš pamokos pagal knygos “Šamati” straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Prilipti prie mokytojo

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Aukštesnysis dvasinis gyvenimas

Klausimas: Koks skirtumas tarp paslėpties ir kritimo, o gal tai tas pats?
Atsakymas: Nėra jokio ryšio tarp paslėpties ir kritimo. Paslėptis – tai Kūrėjo veiksmas, kai Jis nutolsta nuo mūsų, o nukrentama dėl paslėpties, kurioje žmogus atsiduria po to, kai Kūrėjas nutolsta.
Todėl mums reikia iš karto imti prašyti Kūrėjo, kad Jis priartintų mus prie Savęs ir taip leistų pakilti iš paslėpties.

#335940

Iš 2024 m. spalio 1 d. pamokos pagal Rabašo užrašus

Daugiau šia tema skaitykite:

Metodai išeiti iš kritimo

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Kada baigiasi paslėptis?

Visos šventės, kurias švenčia Izraelio tauta, kyla iš kabalos mokslo. Šventė Sukot simbolizuoja dvasinį kli.
Iš savo noro mėgautis turime sukurti tokią formą, į kurią gali įsivilkti Kūrėjas ir atsiskleisti joje, kad suprastume, kas yra Kūrėjas, ko Jis nori iš mūsų ir kaip galime palaikyti ryšį su Juo, kaip pakilti iš mūsų, iš kūrinio lygmens, iš dulkių lygmens iki pakopos, kai prilygstame Kūrėjui.
O tam, kad tai pasiektume, turime žinoti, kaip sukurti savo kli iš noro medžiagos, pasitelkus susitraukimą (cimcum), ekraną (masach) ir atspindėtą Šviesą (or hozėr).
Sukka (laikina palapinė statoma per sukkot šventę – vert. p.) simbolizuoja ištaisytą kli. Ši konstrukcija yra tarsi mūsų vidinio dvasinio indo modelis.
Todėl egzistuoja paprotys per šią šventę montuoti statinį ne mūsų širdyje ar širdžių vienybėje, o išorėje statyti sukką, kuri simbolizuotų ištaisytą širdį, ištaisytą sielą.
Sukka statoma iš pačių paprasčiausių natūralių medžiagų. Jos statybai negalima pasitelkti geležies ar betono, tik medį, akmenis, šakas, lapus – tai, ką duoda žemė. Taip it vaikų žaidime statome savo ištaisytą kli, palapinės formos sielą, sukkas, ir šitaip materialiu pavidalu kuriame trokštamą dvasinę būseną.

#287559

Iš pamokos apie „Sukot“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie Sukot šventę

Kabalistinės šventės

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Klausimas: Jeigu žiūriu į grupę, į dvasinę aplinką ir drauge stengiuosi susitelkti į Kūrėją, į vienybės tašką, tai kaip čia atsiskleidžia dešimties sfirų struktūra?
Atsakymas: Pamažu imame jausti, kad tarp mūsų egzistuoja gyvas ryšių tinklas, kuris nuolatos juda ir keičiasi. Dėl to pajausime skirtingą santykį iš draugų, iš pasaulio, iš aplinkos ir apibrėšime šiuos judėjimus.
Mums reikia pasiekti būseną, kai suvoksime esą visiškai priklausomi, susieti, tarpusavyje taip stipriai sulipdyti, kad kiekvieno vidiniai pokyčiai turės įtakos visiems.
Kabaloje tai vadinama „susiliejimu“ („dvėkut“). Ir tada pamatysime, kaip iš šio suvokimo mūsų tarpusavio ryšyje atsiskleidžia Kūrėjas. Tie klijai ir yra Jis, apibrėžiantis mūsų dvasines būsenas. Taip dirbsime ir atskleisime dvasinį pasaulį.

#318590

Iš 2023 m. rugsėjo 29 d. pamokos, tema – „Rengiamės atverti širdį kongrese“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiliejimas

Kritinis vienybės taškas

Dvasinės vienybės požymis

Klausimas: Ką reiškia, kad vienybėje tarp mūsų atlaisviname vietą Kūrėjui?
Atsakymas: Tai reiškia, kad vienydamės norime, jog Kūrėjas įsikurtų mūsų bendrame nore, kurį sudarome iš savo asmeninių norų.
Kai dešimtukas visiškai susijungia ir nori prisipildyti Kūrėjo Šviesa, tada Jėchida Šviesa, kuri gali užpildyti mūsų dešimtuką, reikš Kūrėjo atsiskleidimą.
Jei būsime susivieniję, Šviesai niekas netrukdys.
Klausimas: Nuo ko priklauso, kiek Šviesos įeis į kli ir kokios ji bus kokybės?
Atsakymas: Tai priklauso nuo mūsų jausmų, norų, nuo to, kiek tarpusavyje jaučiame atstūmimų, kiek virš jų pakylame ir vis dėlto norime būti drauge.

#318526

Iš 2023 m. rugsėjo 28 d. pamokos, tema– „Rengiamės atverti širdį kongrese“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Sąlygos Kūrėjui atskleisti

Užmegzti ryšį su Kūrėju

Klausimas: Kodėl mūsų dvasinio darbo sistema tokia sudėtinga: vyrų dešimtukai, moterų dešimtukai, daugybė įvairiausių knygų, kurias reikia perskaityti?
Atsakymas: Tai reikalinga tik tam, kad ištaisytum širdį.
Mums reikia tiek knygų, kursų, nes esame pernelyg susipainioję savyje.

#328526

Iš 2024 m. balandžio 2 d. TV laidos „Vyriška ir moteriška“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslas – metodika, keičianti likimą

Kaip ištaisyti mūsų prigimtį?

Kiek žmonių gali ištaisyti pasaulį