Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos

Klausimas: Ką reiškia, kad ateinu į pamoką su ketinimu išsivalyti? Kaip man patikrinti, ar iš tiesų turiu tokį ketinimą?
Atsakymas: Analizuok, apie ką galvojai prieš pamoką.

Klausimas: Galbūt žmogus kasdien keliasi į pamoką tiesiog iš įpročio.
Atsakymas: Štai todėl ir nesulauki rimtų rezultatų mokydamasis. Tad prieš pamoką sėskis ir pagalvok apie save, apie savo būseną, apie tai, kas bus su tavimi.
Ir pamažu išvysi, su kokiomis mintimis, jausmais, prašymais gali kreiptis į Kūrėją.
Klausimas: Bet kaip man patikrinti savo nusiteikimą, ar prašau išsitaisymo? Juk gali kilti milijonas skirtingų minčių ir prašymų.
Atsakymas: Todėl ir prašyk. Savais žodžiais.

#335873

Iš 2024 m. spalio 15 d. pamokos pagal Rabašo užrašus

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamoka – pasimatymas su Kūrėju

Rytinė pamoka ir dvasinis vystymasis

Kasdieninė pamoka visai dienai

Klausimas: Kodėl mūsų dvasinio darbo sistema tokia sudėtinga: vyrų dešimtukai, moterų dešimtukai, daugybė įvairiausių knygų, kurias reikia perskaityti?
Atsakymas: Tai reikalinga tik tam, kad ištaisytum širdį.
Mums reikia tiek knygų, kursų, nes esame pernelyg susipainioję savyje.

#328526

Iš 2024 m. balandžio 2 d. TV laidos „Vyriška ir moteriška“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslas – metodika, keičianti likimą

Kaip ištaisyti mūsų prigimtį?

Kiek žmonių gali ištaisyti pasaulį

Klausimas: Kaip per meilės kančias artimui ir Kūrėjui galime sutrumpinti mūsų dvasinio kelio laiką?
Atsakymas: Kančiomis nieko nesutrumpiname. Kančios – tai ne būdas spartinti ir taisytis. Laimė, džiaugsmas, vienybė – tai priemonės, greitinančios taisymąsi.
Klausimas: Mums nepadės net meilės kančios?
Atsakymas: Meilės kančios – itin asmeniškos. Tad viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jas patiria, ar tinkamai jas suvokia.
Klausimas: Sakote, kad laimė ir džiaugsmas – tai būdas paspartinti taisymąsi. Kas yra laimė kabalistui?
Atsakymas: Greičiau judėti Kūrėjo link. Būti laimingam reiškia jausti, kad artėji prie Kūrėjo.

#328459

Iš 2024 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir meilė kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad rūpesčiai virstų džiaugsmu

Kabalisto laimė

Meilės kančios – saldžios

Klausimas: Kai kalbame apie Adam Rišon sielos sudužimą į šešis šimtus tūkstančių sielų, omenyje turime tas sielas, kurios išėjo iš Egipto, ir tas, kurios dabar ketina taisytis ir juda Galutinio Taisymosi link?
Atsakymas: Pasaulyje yra nuolatinis besitaisančių sielų skaičius. Jos skyla į dalis, kurios taisosi, o paskui vėl susijungia į bendrą dalį. Ir tai vyksta tarsi pati dėlionė save dėliotų.
Todėl norime siekti bendro tikslo, pakilti patys ir kartu su savimi pakelti dar keletą tūkstančių, su mumis turinčių ryšį, žmonių. Iš tiesų jų gerokai daugiau nei keletas tūkstančių, tai šimtai tūkstančių. Netrukus įsitikinsime, kad viskas būtent taip ir nutiks.
O toliau vis labiau vienydamiesi galėsime gauti tikslesnius duomenis apie mūsų jungimąsi. Ir taip eisime pirmyn, vis stipriau jausdami, kaip judame Galutinio Taisymosi link.
Atskleisime, kas yra Adomas, Ieva, angelai (malachim) ir pan., nes imsime suvokti dvasiniame pasaulyje visą pasaulių valdymo sistemą.

#328396

Iš 2024 m. balandžio 21 d. pamokos pagal Rabašo užrašus

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Surinkti bendros sielos dalis

Bendros sielos grandinėje

Klausimas: „Išėjimas iš Egipto“ – tai paskutinė materiali egoistinio pasaulio riba. Už jos yra sąlyginė linija, kurią praėjęs žmogus ima jausti meilę, davimą Kūrėjui. Kokia ši mūsų praeinama transformacija?
Atsakymas: Tai paskutinis išsitaisymas, kuris vadinamas Galutiniu Išsitaisymu (Gmar tikun)
Jis įvyko, kai Mozės vedina grupė kabalistų išėjo iš Egipto, susijungė su Kūrėju, gavo Torą ant Sinajaus kalno ir taip galutinai išsitaisė.
Kitaip tariant, visa tai jau nutiko. Šiandien mums tikrai nereikia važiuoti prie Sinajaus kalno ir keberiotis į jį. Viena, ką turime atlikti, – viduje, dvasiškai būti pasirengusiems susivienyti judėdami nuo širdies prie širdies.
Tuomet pajausime būseną, kuri vadinasi viena tauta, viena širdis. Prie to mus veda istorija. Visa, kas vyksta pasaulyje, būtina tik tam, kad ją užbaigtume. Manau, kad gyvename pačiu laimingiausiu metu.

#328346

Iš 2024 m. balandžio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto kartu su visu pasauliu

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Egipto koridorius

Mums atrodo, kad taisome tik savo sielą. Bet iš tiesų, kiekvieno žmogaus siela driekiasi per visas sielas. Todėl taisydamas savo mažą dalį, taisau savo dalelės įsijungimą visose sielose.
Tad negalima sakyti, kad žmogus taiso vien savo sielą. Jis taiso visą kūriniją, tik labai nedideliu mastu, kiek yra įsijungęs į kūriniją. Paskui jis taiso dar ir dar, o tuo metu kiti žmonės irgi taiso save ir savo įsijungimą į tą žmogų.
Būtent apie tai pasakyta: „Tepadeda žmogus artimui“ – aš ištaisau save jame, o jis save manyje, ir taip visi visus ištaisome ir tampame it vienas žmogus su viena širdimi.
Kiekvienas žmogus apima 600000 sielų, kurios savo ruožtu taip pat dalijasi į 600000, o šios į dar 600000 ir t.t. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų tarsi Adam Rišon, ir kai visi susijungiame draugėn, tampame viena Adam Rišon siela. Čia svarbu ne kiekis, o vienybės pojūčio gilumas.

#310878

Iš 2023 m. kovo 28 d. pamokos „Vienijamės į vieną sielą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Visa kūrinija – manyje

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Kiekvienam tai atsiskleidžia savais keliais ir skirtinga forma, bet galiausiai visi ima įsisąmoninti, kad visa pasaulių sistema – tai viena tobula sistema, kur viskas tarpusavyje susiję. O mes esame pasaulio centre ir vienydamiesi nusprendžiame, kaip greitai visas pasaulis ims siekti bendros vienybės.
Vienybė mūsų kabalistinėje grupėje atsiskleis kaip centrinis, lemtingas ir viską apibrėžiantis veiksnys visam pasauliui. Ir tuomet pajausime nukreiptą į mus meilę ir neapykantą, rūpestį, kitaip tariant, visus tuos jausmus, kuriuos žmonija patiria mūsų atžvilgiu.
Iš šie jausmai turi teisę būti, juk būtent mes atsakingi už visuotinį išsitaisymą. Netrukus tai ims atsiskleisti, kaip iš pasėto dirvoje grūdo pamažu išdygsta daigelis.

#299969

Iš 2022 m. birželio 22 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir meilė kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės raktas

Ateitis priklauso nuo vienybės

Vienybė ir pasaulis

Klausimas: Kodėl Kūrėją visuomet vadinate Kūrėju, o ne Dievu?
Atsakymas: Kad atskirtume sąvoką „Dievas“, kuri vartojama visose religijose, tikėjimuose ir apskritai visų žmonių, nuo Kūrėjo, kurį pripažįstame kaip jėgą, aukštesniąją jėgą, vienintelę, tobulą, sukūrusią mus tam tikram tikslui.
Dievas – kažkas, kas egzistuoja virš mūsų ir kažkaip visus valdo. O Kūrėjas būtent kuria. Kiekvieną sekundę Jis kuria šį pasaulį, tarsi kurtų iš naujo. Kūrėjas – kur kas asmeniškesnė sąvoka.
Dievas – tai kažkas tokio… Dievas! Jis yra ne manyje, jis nuolatos egzistuoja. O Kūrėjas – įpareigoja, verčia, laukia iš manęs kažko.
Klausimas: Ko Jis laukia iš manęs?
Atsakymas: Kad imčiau reikalauti iš Jo, kad ištaisytų. Kad pastebėčiau, jog visiškai priklausau nuo Jo, ir tik Jis gali suteikti man tą būseną, kur būsiu panašus į Jį.
Aš Jo prašau, kad Jis atliktų, ir Jis atlieka. Įsivaizduojate! Viena vertus, mes bejėgiai, kita vertus, mes valdome.
Klausimas: Kitaip tariant aš pats nieko atlikti negaliu?
Atsakymas: Bet ir be manęs niekas negali. Kitais žodžiais tariant, aš nieko negaliu daryti, ir nepaprašius, nepareikalavus, nenurodžius – nieko nebus.
Klausimas: Tai kaip aš paprašysiu? Kaip man vis dėlto paprašyti Kūrėją tai atlikti?
Atsakymas: Priversti! „Įveikė Mane Mano sūnūs“. Būtent taip mes ir imame jausti, kad esame Jo vaikai, kad tai Jis mus sukūrė šiam vaidmeniui. Visa tai, žinoma, nuostabu.
Klausimas: Iš pradžių pasakėte „ne Dievas“, nes Dievas visiems žmonėms – jų įsivaizdavimas. Nenorite, kad žmogus taip įsivaizduotų?
Atsakymas: Ne. Kūrėjas – tai, kas kuria. Jis kiekvieną minutę atgaivina visą kūriniją. Ir todėl mes kiekvieną minutę turime į tai reaguoti, jausti, matyti Kūrėjo kūriniją kas sekundę.
Kūrėjas hebrajiškai reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo u rė). Tu turi ateiti, atskleisti, pamatyti. Kitaip tariant, tai platesnė sąvoka, jame yra judėjimas.

#298497

Iš 2011 m. balandžio 28 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievo nėra

Taškas, kuriame Kūrėjas

Vienintelė jėga – Gamta/ Kūrėjas