Galutinis išsitaisymas (gmar tikun) – tai visiškas, galutinis egoizmo ištaisymas į davimą ir meilę, kai ego paverčiame priešinga savybe.
Čia mums padeda kabala. Pasitelkus jos metodiką Šviesa veikia egoistinį norą ir pamažu kelia jį į naujus norus – davimą, meilę, susijungimą su kitais. Tai rimtas mūsų esmės pokytis į tai, kas priešinga jai.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad šis pokytis tai perėjimas nuo egocentristinio pasaulio suvokimo prie visuminio pasaulio suvokimo?
Atsakymas: Žinoma.
#264598

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: „Išėjimas iš Egipto“ – tai paskutinė materiali egoistinio pasaulio riba. Už jos yra sąlyginė linija, kurią praėjęs žmogus ima jausti meilę, davimą Kūrėjui. Kokia ši mūsų praeinama transformacija?
Atsakymas: Tai paskutinis išsitaisymas, kuris vadinamas Galutiniu Išsitaisymu (Gmar tikun)
Jis įvyko, kai Mozės vedina grupė kabalistų išėjo iš Egipto, susijungė su Kūrėju, gavo Torą ant Sinajaus kalno ir taip galutinai išsitaisė.
Kitaip tariant, visa tai jau nutiko. Šiandien mums tikrai nereikia važiuoti prie Sinajaus kalno ir keberiotis į jį. Viena, ką turime atlikti, – viduje, dvasiškai būti pasirengusiems susivienyti judėdami nuo širdies prie širdies.
Tuomet pajausime būseną, kuri vadinasi viena tauta, viena širdis. Prie to mus veda istorija. Visa, kas vyksta pasaulyje, būtina tik tam, kad ją užbaigtume. Manau, kad gyvename pačiu laimingiausiu metu.

#328346

Iš 2024 m. balandžio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto kartu su visu pasauliu

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Egipto koridorius

Prasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė neapykanta, sudužimas, ten turi atsiskleisti vienybė ir meilė.
#229297

Iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema – „Dienos tarp siaurumų“

Kodėl iš anksto negalime žinoti dvasinio kelio ir eiti juo taip, kaip materialiu, gaudami jėgas, žinias, protą? Juk moksle ir visuose materialiuose reikaluose taip vyksta – visur, išskyrus dvasingumą.
O dvasingumas reikalauja iš mūsų atlikti veiksmus dar iki tol, kol jį suprasime, ir net iki tol, kol įstengsime jį atlikti.
Kitaip tariant, neturime jėgų vienytis, tačiau stengiamės tai atlikti, neturime jėgų suprasti veiksmo, bet vis tiek veikiame, tarsi suprastume. Tik taip galima eiti pirmyn.
Tai didelis sunkumas, tačiau neturėdami jėgų, proto, supratimo, nejaučiant dvasinio veiksmo vis tiek turime jį realizuoti. Tai rimta kliūtis. Bet koks nurodymas, pasakytas mokytojo ar aprašytas kabalistinėse knygose, kol nesuprasime mūsų šiandieniniuose jutimo organuose, neatitiks mūsų supratimo ir jėgų, todėl nieko negalėsime atlikti.
Tačiau mums nereikia nieko atlikti, mūsų užduotis – pasistengti atlikti, įsitikinti, kad negalime, sukaupti norą ir su tais norais kreiptis į Kūrėją, paprašyti Jo jėgos, supratimo, jautimo. Tiksliau sakant, prašome Jo padėti mums atlikti veiksmą. Neprašau nieko daugiau, tik gebėjimo atlikti tai, kas man skirta.
Problema ta, kad reikia eiti prieš savo protą ir širdį, aukščiau žinojimo ir pojūčių. Jaučiu, kad draugai mane atstumia, bet turiu su jais susivienyti. Protu suvokiu, kad verta daryti visiškai priešingai, nei sako mokytojas, tačiau tuo pat metu esu pasirengęs išpildyti jo nurodymus, kaip mažas vaikas instinktyviai klausantis tėvų.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo. Skirtumas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio tas, kad dvasiniame neturime jokios galimybės vadovautis savo pačių protu ir pojūčiais. Priešingai, reikia džiaugtis, kad eini aukščiau proto ir jausmų.
Juk jeigu veiki remdamasis protu ir jausmais, sutikdamas protu ir širdimi, tai bus materialus veiksmas, iš kurio nieko dvasinio neišaugs.
Pasistenkime suprasti šį unikalų principą. Baal Sulam sako: „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo tas, kad materijoje jėga eina pirmiau už veiksmą, kaip pasakyta – „Pirmiau pašauksite, ir Aš atsakysiu“.“
Kitaip tariant, veikiame pagal logiką, protą, jausmus, supratimą. O jeigu nesuprantame – nedarome. „Juk ten veikia tokia pati tvarka, kaip taisymosi pabaigoje (gmar tikun), kai nėra atliekama nieko, kol nebus jėgų atlikti to, kas reikalaujama.“
Taip bus taisymosi pabaigoje, nes mūsų kelim bus pasirengę viską priimti. Mūsų pasaulyje naują atradimą atliekame tada, kai mūsų suvokimas pasirengęs jį priimti. Ir todėl gyvenime menkoje srityje iš visos didžiulės pasaulių sistemos, ši sritis vadinama įsivaizduojamu pasauliu, nes nieko nedarome, kol negausime jėgos to daryti.
O dvasiniame pasaulyje, neturėdamas jėgų veikti, turi pasistengti atlikti. Tu stengiesi, įsitikini, kad neturi jėgų ir tikrai žinai, kokiu jėgų tau trūksta ir kam. Iš to gimsta malda, per kurią susisieksi su Kūrėju.
Toks ir yra visas dvasinės tikrovės tikslas: ne jėga prieš veiksmą, o pirmiau reikia mūsų veiksmo, kad gautume jėgą. Privalome pradėti dvasinį darbą neturėdami jėgų, proto, jausmų, supratimo, jokio noro jį atlikti. Kaip pasakyta: „Atlikti, kas nurodyta, kad išgirstume Nurodančiojo balsą“.
#235739

Iš 2018 m. lapkričio 1 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 164, „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Latentinis dvasinio darbo periodas

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Klausimas. Jei iš istorijos pašalintume visą melą, tai visai nereiškia, kad liks viena tiesa, galiausiai gali visai nieko nelikti. Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Ar tai tiesa? Jei tyrinėtume pralaimėjusiųjų istoriją, ji atrodytų visiškai kitaip?
Atsakymas. Esmė ta, kad istorijos nėra. Yra pradinė būsena kūrimo pradžioje – vadinamoji Begalybės pasaulio Malchut, kurioje yra viso kūrinio pradinė substancija. Visi pasauliai ir gyvenantys juose egzistuoja Begalybės pasaulio Malchut.
Kabaloje tiriamos keturios tiesioginės Šviesos sklidimo stadijos. Viskas prasideda nuo Šviesos arba Kūrėjo. Šviesa vadinama „Kūrėju“, nes kuria, apgyvendina. Tai fizinė substancija – davimo savybė.
Šviesa, leisdamasi iš viršaus į žemyn, sukuria norą, – tai pirmoji stadija. Ji pereina į antrąją, paskui trečiąją ir galiausiai į ketvirtąją stadiją, kuri vadinama Malchut. Čia baigiasi tiesioginės Šviesos sklidimas keturiomis stadijomis.

Visa kita vyksta pačioje Malchut, kuri – didžiulis noras gauti.
Malchut, jausdamasi atskirta nuo Šviesos, priešinga jai, nenori sutikti su šia būsena ir atlieka susitraukimą. Po to ji nusprendžia, kad būtinai turi tapti panaši į Šviesą, kitaip tariant, atlikti su ja tam tikras operacijas. Taip ji pamažu suartėja su Šviesa.
Svarbiausia Malchut vystantis – sukurti iš savęs būseną, kuri vadinama „pasauliu“ (nekalbama apie mūsų pasaulį), kuriame ji formuoja kūrinį, sakykime, žmogų. Pavadinkime jį „Adomu“.
Problema, kurią nori išspręsti Malchut: kaip sugretinti Adomą su pasauliu taip, kad visa jo apimtis (geltona spalva piešinyje) užsipildytų aukštesniąją Šviesa.

Tai atlieka žmonės, kurie mūsų pasaulyje bando prilygti Šviesai. Jie kuria bendrą norą panašų į Kūrėją ir pasiekia visiško išsitaisymo būseną – Gmar Tikun.
Čia slypi visa žmonijos istorija.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinė istorija pagal kabalą I dalis

Rešimot istorija ir vystymasis

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Kas yra melas kasdieniame gyvenime ir dvasiniame darbe? Jis liejasi ne tik iš televizorių ekranų, bet ir iš kitų informavimo priemonių. Iš kur tas noras iškreipti informaciją ir kokia jo ištaisymo technologija?
Atsakymas. Mūsų prigimtis, norėdama pasitenkinti prisipildymu, skatina mus apgaudinėti save. Jeigu negaliu prisipildyti, tai mano egoizmas vis tiek siekia save apginti, atsitverti nuo kančių, nes vienintelė jo kryptis – būti laimingam, pripildytam, patenkintam. Todėl jeigu negaliu ko nors pasiekti, tai tiesiog „nematau“ to.
Pasakyta: „paprastas žmogus netrokšta karaliaus dukters“. Jis nekenčia, kad niekados princesė jam nepriklausys, nes žino, kad ji skirta ne jam. Jo egoizmas automatiškai atitveria jį nuo kančių: „Nesisielok, tai tau neduota. Galvok apie tą merginą, kuri gyvena kaimynystėje. Ji tau skirta.“
Būtent taip elgiasi mūsų egoizmas visais atvejais. Todėl kai matome, kad negalime kažko pasiekti, iš karto paliekame  šias mintis, kad be reikalo nesikankintume. Tai tam tikra savisaugos sistema. Ji yra gamtoje visais lygmenimis: augaliniu, gyvūniniu ir, aišku, mūsų mentaliniu lygmeniu.
Lygiai taip pat veikiame dvasinio lygmens atžvilgiu. Juk mes neturime tikrai rimtų norų pasiekti didingas pakopas. Mes jų ir nejaučiame, mes patys paslepiame jas nuo savęs! Kiek pastangų reikia, kad nukreiptume save aukštesnės – šiandieninė plius viena – pakopos link? Ir tai nuolat nuo jos pabėgame.
Kitaip tariant, mūsų egoizmas automatiškai žlugdo mus, nuvesdamas nuo dvasinio tikslo ir kreipdamas į tai, kas egzistuoja čia pat, priešais mus. Aš galiu pamatyti aukštesniąją pakopą, bet nenoriu dėl to stengtis ir todėl  nematau. Štai ir viskas.
Kaip galima tai ištaisyti? Tik padedant aplinkai. Matau, kaip draugai dalijasi įspūdžiais: „Tu matai? – Taip, kaip puiku!“ – ir pavydžiu jiems. Net jeigu jie tik suvaidins man, aš vis tiek pavydėsiu. O gal jie iš tikrųjų kažką jaučia, o aš – ne.
Turime žaisti vienas su kitu lyg jau būčiau pasiekęs dvasinį lygmenį, ir tada draugas irgi užsinorės to. Jis stengsis, kad pasiektų dvasinį pasaulį. O man, stebint jį, iš pavydo atsiras jėgų. Ir taip, pavydėdami vienas kitam, vienas kitą kelsim. Tai pats pirmasis tarpusavio poveikio grupėje principas.
Tai reikia panaudoti ratuose, uždegti žmones visur, kur tiktai įmanoma, kad jie pajaustų, jog dvasinį pasaulį galima pajusti ir pamatyti.
Kiekvienas žmogus turi jutimo organą, galintį jausti visas 125 dvasines pakopas ir paskutiniąją – Gmar Tikun (Visiškas išsitaisymas). Bet mes neapimame jų! Čia problema.
Todėl reikia išjudinti vienas kitą, daryti įspūdį, įkvėpti, kad kiekviename iš mūsų atsirastų siekiai ir norai, kurie kamuotų mus kaip geras pavydas, neleidžiantis užmigti, deginantis mus! Tai galima padaryti.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje antrosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Kaip atskleisti Kūrėją

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Yra tokia dvasinio darbo taisyklė: „Daryk bet ką – tik nepabėk.“  Kad ir kaip blogai jaustumeis galvodamas apie Kūrėją, vis tik tai yra kur kas geriau nei atsitraukti nuo Jo. Nėra didesnio nusikaltimo ir bausmės žmogui nei bet kokio ryšio su Kūrėju nutraukimas, kad ir akimirkai, – nesvarbu, ar tas ryšys buvo malonus, ar nemalonus žmogaus egoizmui.
Gali būti bet kas, bet svarbiausia – nepamiršti Kūrėjo. Netgi jei visiškai nesutinki su Juo ir koneveiki visą šį darbą ir santykius – nesvarbu, tai irgi laikoma ryšiu su Juo, tik kol kas ne „veidas į veidą“ ir net ne „veidas į nugarą“, o tik „nugara į nugarą“. Būna ir tokių visiškos nesantaikos santykių. Vis dėlto bet koks ryšys vėliau nulems vystymąsi. Baisiausia – nutraukti ryšį.
Jeigu įsigilinsime į šią akimirką esantį ryšį, tai jame pasieksime susiliejimą, visišką kūrimo sumanymo realizavimą, galutinį ištaisymą (Gmar tikun). Kad tik pagautume siūlo galą, kokį nors pirmąjį kontaktą, o visa kita jau priklausys nuo mūsų – nuo to, kaip žiūrėsime į tą ryšį.
Be šito nieko daugiau nereikia. Kūrėjas visada laiko atvėręs tiesioginio kontakto galimybę. Jis atviras visiems – nusidėjėliams ir teisuoliams, nepriklausomai nuo to, kaip kiekvienas šį ryšį jaučia. Svarbiausia, kad žmogus pakeistų savo požiūrį į šį ryšį, ir tuomet jis galės praplėsti savo pojūčius, patirti įspūdį, išvystyti įvairias santykių, jausmų, išgyvenimų formas. Jo ryšys su Kūrėju prasiplės, taps turtingas, daugialypis.
Visa tai priklauso tik nuo žmogaus. Kūrėjas duoda jam pirmą kontakto tašką. O jeigu žmogus nereaguoja į šį kvietimą, Kūrėjas ima žaisti su šiuo tašku, savo prisilietimu ima žadinti jame jautrumą: prisiliečia arba ne. Ir tęsia tol, kol žmogus pabunda. Vis dėlto vėliau žmogus šį ryšį turi vystyti pats – lakstyti paskui Kūrėją.
Kūrėjas nekeičia savo santykio su žmogumi. Jis ir toliau nori visiško susiliejimo su juo. O tam, kad žmogus siektų šio susiliejimo, Jis pradeda sukti ratą aplink žmogų, imasi įvairių priemonių, kad paakintų jį ieškoti stipresnio ryšio. Tad reikia visada prisiminti, kad viskas, kas vyksta mumyse ir aplink mus, visi mūsų santykio su Kūrėju pasikeitimai duoti iš aukščiau vienu tikslu – padėti mums susilieti su Juo viename dideliame glėbyje.

Iš 2014 m. sausio 15 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Neišlaikytas egzaminas

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Abipusis vienas kito pripildymas vadinamas davimu, meile. Aišku, kad tai nėra fizinės mūsų pasaulio sąsajos, nors ir jos atsiranda kaip dvasinių tarpusavio sąveikų pasekmė.
Svarbiausia tai, kad randame galimybę pripildyti vienas kitą, t. y. įgyvendinti savo norą, ir tokiu būdu pasiekiame tobulybę.

Didysis kabalistas Ari rašė, kad iki kūrimo pradžios buvo tik paprasta, viską savimi pripildanti Šviesa. Po to ji susitraukė, palikdama tuščią erdvę, į kurią nusidriekė spindulys, kuris ir sutvėrė visus pasaulius, tarp jų ir mūsų, pačiame žiojėjančios tuštumos centre.
„Žiojėjančios tuštumos“ būseną pažymėkime kaip I būseną, kurioje yra tik Nefeš – pati silpniausia šviesa. Po to įvyko Pirmasis susitraukimas (Cimcum Alef) ir ekrano (masach) suskaldymas – II būsena. Dabar turi įvykti Visiškas ištaisymas (gmar tikun) – trečioji būsena.

Visiškame ištaisyme (gmar tikun) prieiname būseną, kuri vadinama NaRaNHaJ, vadinasi, atsiranda milžiniškas šviesų kiekis, kurios 620 kartų didesnės už pirmapradę Nefeš šviesą.
620 – tai sąlyginė sąvoka, ne milijardų milijardai, o kokybiškai visai kita savybė, nes savo išsitaisymu pasiekiame pačios aukščiausios Šviesos, sukūrusios visą materiją, savybę.
Juk Šviesa mūsų pasaulio materiją pagimdė iš mažos milžiniškos energijos kibirkšties. Įsivaizduokite, kokia energija buvo Didžiojo Sprogimo metu, jei iš jos susiformavo materija, energija, informacija, vystymosi programa, ir visa tai, apie ką dar nieko nežinome!
Visa tai atsirado iš Šviesos kibirkšties, kuri plonu kanalu pasiekė mūsų pasaulį ir sprogo jame. Kodėl tai įvyko? Todėl, kad Šviesos – šios gyvybinės energijos – savybė yra priešinga materijos savybei, o tai ir sukėlė sprogimą. Tokiu būdu Šviesos energija patenka į materiją, ir ši pradeda vystytis.
Kitaip sakant, mikrošviesos, mažos dalelės energija – dvasinis fotonas, susiduria su joje užsimezgančia materija, Šviesa sklinda per keturis etapus ir paskutiniame sukelia priešingos materijos pasireiškimą iš savęs. Tai studijuojame iš keturių tiesioginės Šviesos sklidimo etapų Begalybės pasaulyje.
Kam to reikia? – Tam, kad galėtume pažinti šią Šviesą, egzistuojančią Begalybės pasaulyje ir supančią mus bei visus pasaulius. Juk mes turime išeiti už jų ribų, pakilti virš visos kūrinijos, virš visos materijos.
Todėl, jeigu norime išeiti iš mūsų būsenos, tai turime nueiti visą kelią, nuo nulinio iki paties aukščiausio taško – visas 125 laipsniško pakilimo virš mūsų materijos, virš mūsų prigimties, pakopas.
Visa tai įgyvendinama tik grupėje ir tik pagal principą: grupė, kurioje tai įgyvendinama, dešinė pusė, kairė pusė, veržimasis pirmyn. Be to, ego nuolatos vystosi, bet tik mums įsijungus į grupę. Jeigu aš, jausdamas atstūmimą, neartėju prie grupės ir nedirbu su juo, tai neturiu galimybės savyje pajusti tikrojo ego. Paprastas žemiškasis egoistinis kiautas tam neturi reikšmės.
Tai tinka tiek moterims, tiek vyrams. Sukandus dantis reikia atakuoti šią kliūtį (įsijungimą į grupę), pradedant nuo paprastų apsikabinimų, dainų, bendro darbo. Tačiau svarbiausias yra vidinis įsijungimas – kaip ir kiek noriu šiame darbe save kontroliuoti, kiek esu pasiruošęs susijungti su savo draugais, būti juose.
Šia tema yra daugybė straipsnių. Įdomiausia tai, kad per daugelį metų jūs įvairiuose pažinimo lygmenyse skaitysite tuos pačius straipsnius, ir kas kartą tą patį tekstą suprasite visiškai naujai.
Visi mes esame tarpusavyje sujungti kaip dėlionėje. Tai tokia daugiapakopė ryšių sistema, kuri galiausiai suformuoja rutulį. Juk kiekvienas yra įjungtas į absoliučiai visus kitų norus ir visas kitų savybes. Neįtikėtina, bet tai daro Šviesa, nes mes jau esame šiose savybėse ir noruose. Šviesa tik išryškina juos, tarytum prožektoriumi apšviečia, o mes tai matome kaip kažką naujo.
Pati sistema išliko tokia pati, kokia buvo sutverta Begalybės pasaulyje, tik susitraukė mūsų atžvilgiu. Natūralu, kad norėdami į ją patekti iššaukiame Šviesą, apšviečiančią ją vis stipriau. Kadangi mes joje jau esame, tai imame jaustis vis labiau surišti, vis labiau tarpusavyje susiję.

Iš 2013 m. liepos 12 d. Sankt Peterburgo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Klausimas: Kiek dvasiniam tobulėjimui svarbus pasirengimas būsimajam kongresui?
Atsakymas: Pasiruošimas būsimai pakopai lemia viską!
Tai matome iš būsenos prie Sinajaus kalno, kur klausiama: „Ar esate pasirengę visiškam ištaisymui?“ Juk susijungti kaip vienas žmogus su viena širdimi – reiškia pasiekti išsitaisymo pabaigą, Gmar Tikun. Jeigu esate tam pasirengę, tai privalote pasiekti noro galią – 600 000.
Kiekvienas turi pasakyti: „Aš įsipareigoju susijungti su kitais tiek, kad ištaisysiu savąjį blogį ir paversiu jį į gėrį, į vienybės jėgą – iki tobulos būsenos“. O kai būsena tobula, manasis noras pagal galingumą turi išaugti 600 000 kartų.
Čia nekalbama apie kiekybę, apie tai, kiek tuo metu bus žmonių: du, du tūkstančiai ar iš tikrųjų 600 tūkst. Net jeigu susirinks susijungti 7 milijardai, – kiekvieno galingumas vadinsis „600 000”.
Tik su sąlyga, jog būsime pasirengę ir sutiksime tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi, gausime grąžinančią į šaltinį Šviesą. Todėl būtina pasiruošti taip, kad atvažiuotume į kongresą jau turėdami tokį norą, jau būdami taip pasiruošę!
Turiu būti taip pasiruošęs dalyvauti čia kartu su visais ir trokšti pritraukti Šviesą, kuri mane paveiktų tiek, kad sujungtų su kitais. Ir kai Šviesa sukurs tokią jungtį, ji, atsiskleisdama mumyse, iš supančios virs vidine. Šitaip atversime dvasinį pasaulį.
Tai bus Šviesos, kuri vadinasi vidine Šviesa, poveikio atskleidimas, sykiu ir Šviesos šaltinio, t. y. Kūrėjo, atskleidimas. Atsiskleidus Šviesai gausiu įvairių pojūčių ir suprasiu, kas yra dešinioji linija, kairioji linija, Chasadim,  Chochma, kokia dabartinė mano būsena, kokia pakopa, koks procesas!
Juk kiekvienas atskleidimas tarsi holografinis paveikslas apima visą procesą: nuo pradžios ligi pabaigos. Jame yra visa, netgi maža dalelė Begalybės pasaulio. Vadinasi, jau su pirmąja pakopą viską atveriu – pradėdamas nuo jos jau suprantu, kur esu – jaučiu šitai. Tebūnie tai pirmieji pojūčiai, bet aš jau kelyje.
Viskas priklauso nuo pasiruošimo.

Iš 2011 m. lapkričio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūrinijai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiantis būsimam susitikimui

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Klausimas: Kaip pateisinti draugą, kuris nukrito ir prarado teisingą ketinimą?
Atsakymas: Klausimas skamba taip: kaip sugebėti pateisinti save dėl to, kad man atrodo, jog draugas būtų netekęs ketinimo?
Į tai reikia žvelgti dvejopai. Išoriniais, praktiniais veiksmais – privalau jam padėti. O savo viduje turiu jį pateisinti ir manyti, kad jo vietoje krisčiau kur kas žemiau.
O dar giliau viduje sakau, kad matau jį nukritusį tik todėl, kad Kūrėjas pateikė man tokį vaizdą. Ir visa tai tik tam, kad pakilčiau virš šios minties, ir manyčiau, kad jis jau visiškai ištaisytas, ir tai aš neištaisytas, jei matau jį tokį nukritusį. Kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus“.
Svarbiausia suprasti, kad esame lyg krištoliniame narvelyje, Kūrėjo jėgos lauke, kuris valdo visas mūsų būsenas. Todėl draugą reikia priimti kaip Kūrėjo atstovą, kuris parodo tau kažkokį Jo požiūrį į tave. Taip pat reikia matyti ir visą grupę, ir net pasaulį bei patį save.
Tau duota aikštelė, kurioje visą laiką privalai daryti tvarką ir visiškai ją ištaisyti. Privalai taip ištaisyti savo matymą, kad visą pasaulį regėtum išsitaisymo pabaigoje (Gmar tikun) – taip pasieksi ir savo išsitaisymo pabaigą.
Juk dvasiniame pasaulyje nevyksta jokių pasikeitimų, tu ir dabar esi absoliučiai tobulos būsenos. Kodėl gi matai jo tiesioginę priešingybę – šį sugadintą pasaulį ir visus kaip neištaisytus?
Bet jeigu skleisi pasaulyje išsitaisymo metodiką ir panorėsi tai pasiekti kartu su visais, kiek tai įmanoma, tai šitaip ištaisysi save ir tas neva esančias išorėje dalis paversi  vidinėmis. Kai tu melsies, teisi pats save ir norėsi išsitaisyti. Galiausiai prieisi tokią būseną, kai viskas susivienys draugėn ir šiose susivienijusiuose dalyse atsiskleis Aukščiausioji Šviesa. O tada vidus ir išorė taps lygūs.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką ir kodėl teisti

Prašykite ir išsipildys

Išsilydžiusi širdis