Žmogus kelyje

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Klausimas: Kas yra tos trys linijos?
Atsakymas: Kairioji linija – tai neištaisytas noras, kurį pirmiausia reikia sumažinti (Cimcum Alef).
Dešinioji linija – davimo, Šviesos jėga. O vidurinioji linija – tai pastangų, jungiant šias dvi linijas, rezultatas.
Visas mūsų darbas susijęs su viduriniąja linija. Apie tai kalba visa kabalos medžiaga.
Dešinioji ir kairioji linijos duotos mums  iš aukščiau – iš gamtos, Kūrėjo. Ir jei viduriniojoje linijoje nedirbame, taip ir liekame gyvūnais, kurie veikia, valdomi dviejų vadelių: dešiniosios ir kairiosios.
Kai iš viduriniosios linijos gauname pirmąją kibirkštį, kuri vadinasi tašku širdyje, – tai būna galimybė, kvietimas pačiam pradėti valdyti save, o ne judėti kaip arkliui, raginamam vadelėmis.
Taškas širdyje – žmogaus mumyse pradžia. Jei perimsim vadeles, žmogus mumyse pradės pats valdyti savo gyvūną – ir šis judės Kūrėjo link. Visas darbas vyksta tik iš šio taško, valdant save taip, kad susivienytum su visais.
Tuomet visas savo savybes pradedame vertinti kaip sąlygas, duotas mums iš aukščiau, netapatindami savęs nei su savo kūnu ir įgimtomis jo savybėmis, nei su Šviesa, duota mums šiam kūnui taisyti.
Kitaip tariant, šias dvi linijas, dešiniąją ir kairiąją, pradedu vertinti kaip tobulybę, sukurtą Kūrėjo – kaip Jo kvietimą pradėti save formuoti.
Tuomet nebesijaudinu, nesidžiaugiu ir  nesielvartauju nei dėl kairiosios, nei dėl dešiniosios linijos, o į duotas man būsenas žiūriu kaip į galimybę teisingai sujungti šias dvi linijas ir nukreipti savo gyvūną tiesiai į tikslą.
Kiekvieną akimirką mano gyvūnas puldinėja tai į vieną pusę, tai į kitą – man neaiškia kryptimi.
O aš privalau įsivaizduoti tikslą: Kūrėją, susiliejimą su Juo, norą susilyginti su Juo savybėmis,  turiu stengtis pamatyti savo aplinką kaip tobulą, harmoningą sistemą, kurios visos dalys susijusios tarpusavio laidavimu ir pripildytos Aukščiausiosios Šviesos.
Suvokęs savo tikslą, turiu ištaisyti savo gyvūninę dalį, kad dviem vadelėmis nukreipčiau jį tiksliai reikiama kryptimi. Šis darbas nenutrūksta nei akimirkai.
Kiekvieną kartą aš vis tiksliau įsivaizduosiu dvasinį tikslą, su vis aiškesnėmis detalėmis, nors ir painiavos bus vis daugiau – juk Šviesą suvokiame iš tamsos.
Nuolat turiu judėti pirmyn, į tikslą, t. y., įkomponuoti save į bendrą sistemą kaip nedalomą sudedamąją.
Skaitydamas „Zohar“, turiu veikti kaip mašinos vairuotojas, kuris vienu metu spaudžia greičio pedalą, žiūri į kelią, sukioja vairą, liečia stabdį.
Turiu klausyti, apie ką kalba „Zohar“, įsivaizduoti tikslą, stengtis judėti kartu su knygos tekstu, dalyvauti jame.
Aš noriu žinoti, susisiekti su šia medžiaga, būti šiame procese.
Žinojimas – tai susiliejimas.  Kaip pasakyta: „Ir pažino Adomas Ievą (savo ištaisytą norą)“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Trys linijos“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.