Klausimas: Skleisdami žinias apie globalų, integralų pasaulį ir neminėdami kabalos mokslo, tiesiog sakome žmonėms, kad abipusis laidavimas užtikrins jiems gerą gyvenimą. Kuo gi mes tokiu atveju skiriamės nuo kitų organizacijų, dalijančių panašius pažadus?
Atsakymas: Blogai, jei nejaučiate skirtumo.
Šiuolaikinį žmogų užgriuvo globali, integrali krizė. Kūrėjas rodo žmogui, kad šis neteisingai susijungęs su kitais, kad privalo pasiekti abipusį laidavimą.
Yra metodika, padėsianti jam teisingai susijungti ir pradėti gyventi gerai. Ši metodika veikia sukuriant atitinkamą atmosferą, „apvalkalą“ iš aplinkos, kuri paaiškins žmogui, kaip puiku gyventi kartu gerai, sveikai, saugiai.
Žmogus klauso ir supranta, kad kitos išeities nėra. Juk ir likusieji girdi tą patį – tad lengviau tai įgyvendinti drauge su visais. Žmogus mokydamasis teisingai susijungti su kitais pritraukia sau grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Tą patį daro vaikai žaisdami ir taip auga, tampa protingesni.
Taigi patekęs į blogą būseną žmogus pasitelkia aplinkinius, kad pritrauktų Šviesą, ir palaipsniui pradeda vertinti davimo jėgą. Jis ją brangina, ji jam tampa aukščiausia vertybe, ir staiga ima ją gerbti – tiek, kad net, kai jo gyvenimas klostosi gerai, jis nepalieka davimo, ir trokšta duoti nepriklausomai nuo savo pojūčių. Juk duoti – visų svarbiausia.
Taip žmogus ir išeina į dvasinį pasaulį, pereidamas nuo egoistinio ketinimo lo lišma prie altruistinio lišma. Ir nėra jokių šansų, kad 99% gyventojų išsitaisys kaip nors kitaip. Ar jūs galite pasiūlyti ką nors kita vietoj Toros?
Manau, kad kalbama apie elementarų nesupratimą, kaip tobulinti ACHAP. Kaip taisyti Galgalta vė Einaim mokame nuo Babilono laikų, o štai ACHAPui turime tik šitokį būdą.

Iš 2011 m. rugsėjo 12 d. antrosios paskaitos Niujorke

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Visų projektų likimas

Atskleisti išsitaisymo metodiką

Klausimas: 99% žmonijos nejaučia poreikio dvasiškai tobulėti, bet kažkuriuo etapu taip pat turės įsisąmoninti blogį ir paprašyti ištaisymo?
Atsakymas: Taip. To bus reikalaujama iš kiekvieno žmogaus. Pasaulio taisymas susideda iš to, kad kiekvienas žmogus įsisąmonina, supranta, atskleidžia − tam tikru tik jam būdingu laipsniu, o tada dėl to, kad yra įsijungęs į kitus, suvokia viską 100 %.

Iš 2011 m. rugsėjo 9 d. paskaitos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinė idėjų skleidimo masė

Nuo susiskaidymo iki susijungimo

Spinduliuoti pasauliui meilę

Žmonija sirguliuoja. Tačiau mums nepakanka vien tik išgydyti ligonį be jo sutikimo, kaip tai nutinka mūsų pasaulyje, kai žmogus geria vaistus, nenusimanydamas, kaip jie veikia. Ne, dvasinio tobulėjimo kelyje kiekvienas turėtų įgyti supratimą, pojūtį, suvokti viso pasaulio gelmes.
Kiekvienas turi susisieti su visu didžiuliu visų sielų noru, išstudijuoti bendrą sistemą ir pradėti duoti jiems. Kitaip tariant, mes turime suvokti visą tikrovę.
Ir todėl mūsų organizacija visų pirma siekia auklėti, šviesti. Iš sėklos grūdelio turime sukurti žmogų, panašų į Kūrėją. Mes turime jam padėti, jį palaikyti, suteikti jam visas būtinas priemones ir įrankius. Tada kiekvienas pats pradės save kurti ir savybėmis taps panašus į Kūrėją.
Mūsų uždavinys – pakylėti kiekvieną žmogų, atverti, suformuoti jį, padėti jam vystytis. Žmogus turi veikti pats, tačiau mes jam suteikiame pagalbą ir paramą.
O kol kas turime būti kantrūs visų, einančių prieš mus, atžvilgiu, ir tik pateikti jiems pagal jų supratimą įrodymus bei medžiagą, kad galėtų susipažinti su situacija. Reikėtų išvesti juos iš „asmeninio trumpojo sujungimo“ būsenos ir suteikti jiems galimybę pažvelgti į save iš šalies. Tokia mūsų užduotis.
Siekiant tinkamai įgyvendinti šią užduotį, pirmiausia patys turime susijungti virš visų skirtumų, nesutarimų ir kivirčų. Kad ir kas būtų viduje − „visus nusižengimus užklos meilė“. Reikėtų parodyti žmonėms pavyzdį, kaip mes kartu dirbame harmoningai, meilėje ir vienybėje.
Ir viskas – dėl tikslo. Niekas kitas nepajėgs mūsų suvienyti. Jei ne tikslas, mes, žinoma, nenutiestume saitų iki kits kito. Tačiau tikslas įpareigoja, ir todėl visi vienijamės, kviesdami taip susitelkti ir visą pasaulį. Juk ir mokslininkai atranda, ir sveikas protas pasakinėja, ir bendros pasaulinės tendencijos liudija, kad užtikrintą ateitį integraliame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje galima sukurti tik visiems susivienijus, o ne kovojant.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Aplenkiant gamtą

Idėjų variklis

Nuo šiol turime stiprinti tai, ką pasiekėme, auginti tą vienybę, kuri gimė tarp mūsų kongrese. Šis taškas turi daugkart padidėti, ir nors pradžioje kelias rodėsi neįveikiamas, nepabaigiamas, iš tikrųjų taip nėra. Dvasiniai etapai daug trumpesni už pirmąjį, paruošiamąjį.
Kai pakylame iš Malchut ir susiliejame su Zeir Anpinu, dvasinė jėga sustiprėja 60 kartų, o kai Zeir Anpinas pakyla į IŠSUT, sukuria 600 kartų didesnį poveikį. Kiekviena nauja pakopa įjungia 10 sfirų ir prideda dar vieną įkrovą, stiprindama mūsų galią didėjančia tvarka: 6 000, 60 000.
Nepamirškime ir to, kad dvasinio pakilimo reikalauja visas pasaulis. Turime perduoti jam išsitaisymo metodiką, visuotinio susivienijimo metodiką. Turime ištaisyti krizę šiame pasaulyje, nes ji plėsis, apimdama visus be išimties, iki paties paskutinio kaimo, mažiausio kampelio. Ji pasireikš kiekvienoje šeimoje ir kiekvienam asmeniškai. Tai įvairialypė krizė, apimanti visas žmogaus veiklos sritis.
Todėl mums visiems teks dirbti auklėtojų, metodikos platintojų vaidmenyje. Kol visas pasaulis neužmegs bendro abipusio ryšio, kol visi netaps tokie kaip mes dabar, krizė nesibaigs. Mes manome, kad tai neįmanoma, tačiau iš tikrųjų pasauliui bus truputį lengviau nei mums. Didesnėje masėje norai  ir mintys  lengviau sklinda vidinėmis tarpusavio ryšio gijomis. Juk bendra siela niekur nedingo – mes atskirti tik savo pojūčiuose. Žmonės labai greitai supras mus, suartės ir susijungs su mumis.
Svarbiausia dabar – sustiprinti jungimosi jausmą, kilusį kongrese. Tai tikrieji dvasiniai vartai. Tarp mūsų yra naujokų, kuriems tiesiog patiko būti su draugais; yra žmonių, kurie jaučia kažką daugiau; yra žmonių, kuriems šis jausmas pasireiškia jau kaip dvasinis atskleidimas, kaip pirmas suvokimas, o ne tik kaip susijungimas, o kai kurie netgi pasistūmėjo dar toliau. Mes atstovaujame visam spektrui, aš esu labai patenkintas šiais slenksčiais bendrame inde, kurie rodo, kad jis gyvena ir vystosi.
Dabar tereikia įsitvirtinti, pamatysite, kad tai sąlyginai lengva. Turime nors truputį saugoti mūsų vienybę, nepaisydami trukdžių. Mes grįžtame namo ir svarbiausia tada – saugoti, saugoti tai, ką pasiekėme.
Aš laikausi draugų, nekreipdamas dėmesio į atstumą, o į pasaulį žvelgiu iš šalies. Tarsi sėdėčiau lėktuve ar traukinyje ir visas pasaulis man – ten, už lango: išorėje viskas praslenka pro šalį, o man svarbu tai, kas vyksta viduje. Ši vidinė ugnis svarbesnė nei kas nors kita, svarbesnė už patį gyvenimą. Aš viską sudėlioju į vietas, suskirstau pagal svarbą, o tada svarbiausia – išsilaikyti viršuje, piramidės viršūnėje, pojūtyje, kurio pasiekiau. Su juo aš pasiruošęs numirti, nes jame slypi amžinybė.

Iš 2011 m. gruodžio 9 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės taško gimimas

Laikas atėjo!

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Klausimas: Kaip žmogus gali išsiaiškinti, dėl kokio tikslo mokosi?
Atsakymas: Jeigu žmogus nesusijęs su mokytoju, nieko nepadarysi – jis klaidžios aplink, šalia ir nieko nepasieks. Taip vyksta iš kartos į kartą. Visada buvo reikalaujama įdėmiai klausyti, ką sako mokytojas − daug metų.
Tačiau šiandien laikas trumpėja, matome, kaip aplinkui vis didėjančiu greičiu vyksta pasikeitimai –tas pats ir su kabala. Žmogus, kuris dabar apie ją nieko nežino, jau po mėnesio ar dviejų gali būti susijęs su išsitaisymo metodika visa širdimi ir siela. O dar po poros mėnesių jį pradės mėtyti – iš blogos būsenos į gerą ir atvirkščiai.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, išsitaisymo metodika privalo atsiskleisti, ir kiekvienas atskleidęs ją sau nori ją atskleisti visam pasauliui. Ir priklausomai nuo to, ar daug žmonių ja užsiims, – bus lengviau ją suprasti ir pajausti.
Žmonės tiesiog iš vidaus staiga pajaus, kad viskas yra būtent taip, kaip sako kabala! Kas kadaise iš žmogaus reikalavo didžiulių pastangų ir ilgų, įtemptų apmąstymų, kad susidėliotų koks nors paveikslas, – dabar vyksta paprastai ir savaime.
Taip paprastai, kaip jaunoji karta perpranta šiuolaikinę techniką. Pavyzdžiui, aš, techninės profesijos atstovas, vis tik sunkiai perprantu naujus kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Darau tai iš būtinybės, tačiau manęs prie jų netraukia, juk aš priklausau ankstesnei kartai. Turiu įtemptai galvoti ir mokytis ar studijuoti instrukciją, kad galėčiau jais naudotis.
O mažas vaikas stveria mobilųjį telefoną, spaudžia mygtukus ir skambina – jis jau gimė pasiruošęs naudotis šiais žaisliukais. Juk tai nauji sielų persikūnijimai, naujo noro atskleidimas. Į šį norą įtraukti įrašai apie visus praėjusius gyvenimus (rešimot) ir jie savaime supranta, kaip kas vyksta.
Daug kartų stebėjau, kaip jauni žmonės net neskaitydami instrukcijų, kaip naudotis kokiu nors prietaisu, – šiek tiek paspaudinėję mygtukus perpranta, kaip jis veikia.
Taip pat lengvai suvokiama turi tapti kabalos metodika. Nors atrodytų, kad ji dvasinė ir atitolusi nuo mūsų žemiško gyvenimo – tačiau ji atsiskleis. Kai ji pradės skleistis masėms, tai visiems taps savaime suprantama, kad taip viskas ir yra – juk jei mumyse slypi egoizmo blogis, trukdantis mums gyventi, tai reikia pasinaudoti gėrio jėga.
Ir jeigu žaisime šį gėrį, tai priartėsime prie jo. Šiandien demonstrantai išeina į gatves protestuodami dėl sunkaus gyvenimo – tai sužaiskime ten teisingą aplinką. O norėdami būti ir gyventi naujoje, vieningesnėje visuomenėje žmonės pradės traukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
O jeigu dar padalinsime jiems kokią nors kabalos medžiagą – tai jiems staiga viskas atsiskleis savaime.

Iš 2011 m. rugpjūčio 11 d. pamokos pagal Rabašo staipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingas vokas gamtos žiniai

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas: Kaip teisingai žvelgti į baimę, kurią jaučiu išeidamas į žmones, kad galėčiau papasakoti jiems apie kabalą?
Atsakymas: Ši baimė nepradings iki paties galutinio išsitaisymo. Paskaitykite Psalmėse, nustebsite, kad net karalius Dovydas, būdamas pačiose aukščiausiose dvasinėse pakopose, jautė baimę. Aišku, kad tai ne tokios baimės kaip mūsų, o baimė to, ar galėsi duoti, ar atliksi veiksmą teisingai, nuolatinės abejonės.
Nuo tokių baimių ir abejonių prasideda kiekviena dvasinė pakopa. Lygiai taip ir mums – viskas prasideda nuo baimės, atstūmimo, priešiškumo, būgštavimų. Tai Malchut, kuri atskleidžia savyje visą šį trūkumą. Tokia įėjimo į davimo dėl davimo būseną pakopa, Bina (chafec-chesed).
Davimo dėl davimo būsena – tai nėra bebaimio herojaus būsena. Ji kol kas tik kyla aukščiau savo egoizmo, aukščiau visų baimių ir gali tik duoti dėl davimo. Pakilti į šią davimo pakopą galima tik iš baimės, būgštavimų, jaučiant, kad tavyje nieko nėra: nei jėgų, nei supratimo – bet tai nesvarbu!
Svarbiausia aukščiau visų šių baimių prilipti prie Aukščiausiojo ir pasiekti patį mažiausią, pradinį susiliejimą, kuris vadinamas „užuomazgos“, trijų dienų sėklos absorbcijos būsena – aukščiau visų šių nemalonių pojūčių.
Tai krizės, nutolimo, bejėgiškumo būsena. Ji baisiau už mirtį, juk mirtis – tai kažkokia išeitis, o čia nėra išeities – tik iššokti aukštyn! Tai nepaprasta būsena.

Iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. pamokos iš laikraščio „Žmonės“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas atėjo!

Aplenkiant gamtą

Idėjų variklis

Draugai, pirmą kartą istorijoje priėjome prie tikro kabalos mokslo, žmogaus paskirties realizacijos ir išsitaisymo, kurį turi atlikti kūrinys! Dabar visa tai mūsų rankose, privalome tai padaryti, nors gali pasirodyti labai sunku ir netgi neįmanoma.
Nors mumyse gyvena tam tikra baimė, kad esame niekam tikę, ir jaučiame nepasitikėjimą savimi, bet nieko nepadarysi, laikas atėjo! Tikrovė įpareigoja mus veikti. Prieš mus atsiskleidžia sudužimo vieta, ir privalome atlikti išsitaisymą.
Ir nors pripratome manyti, kad kabala – tai tam tikrų tekstų studijavimas, ketinimai, veiksmai, nesuteikiantys matomo rezultato, o aiškėjantys giliai viduje, žmogaus išgyvenimuose ir pojūčiuose, šiandien priėjome tokią situaciją, kai ji taip pat pradeda materializuotis. Tai yra viskas, ko mokomės, ir viską, ką bandome realizuoti ketindami, turime pamatyti aiškiai veikiant materijoje ir materializuojantis pasaulyje, naujoje jėgų pusiausvyroje, procese, kuriame dalyvauja pasaulis.
Mes priėjome prie praktinės kabalos! Neįmanoma mesti savo misijos ir pabėgti. Jeigu nepadarysime to, kas mums pavesta, tai mūsų ir viso likusio pasaulio laukia labai dramatiški įvykiai.
Juk ta jėga, kuri atėjo, kad padėtų mums pasistūmėti, tuo atveju, jei teisingai ja nepasinaudosime, veiks toliau. Jei praleisime galimybę teisingai, pageidaujamu būdu ja pasinaudoti – tai ji pati panaudos mus prieš mūsų norą labai nedėkinga forma.
Norime ar ne, tačiau ši jėga atsikleidžia ir privalo pasireikšti mumyse. Mes galime ją paversti antiegoistiniu ekranu ir atspindėta Šviesa ta dalimi, kuri lygi Kūrėjo davimui – ir kas gi galėtų būti geriau! Jei to nepadarysime, tai ta pati jėga, kurios nepavertėme ekranu ir ketinimu, atspindėta Šviesa ir davimu, Šviesa ir gėriu – pradės veikti mumyse priešinga forma.
Todėl Baal Sulamas kalba, kad privalėjo išleisti laikraštį ir pradėti veikti, kad visi sužinotų, kokia užduotis mūsų laukia, ir kad galėtume ją atlikti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Teisingas vokas gamtos žiniai

Aplenkiant gamtą

Klausimas: Jūs sakote, kad masėms visiškai nebūtina studijuoti kabalos mokslo taip, kaip tai darome mes. Bet argi žmogus galės pasikeisti iš vidaus, jeigu nesuartės su pirminiais šaltiniais? Juk visos permainos kyla iš jų.
Atsakymas: Tu priėjai prie kabalos, nes turi norą vystytis. Taškas širdyje taip traukia žmogų pirmyn. Jam blogai, jis nori pamatyti rytdieną, kažką pasiekti, atverti sau dangų – todėl ateina mokytis.
Nesvarbu, kiek yra pinigų jo sąskaitoje, nesvarbu, ar gerai klostosi jo reikalai darbe ir šeimoje. Jo sielvartas kitoks – jis privalo rasti savo gyvenimo prasmę, atskleisti jo tikslą.
Visai kita padėtis tų, kuriuos pirmyn varo materialios aplinkybės: lėšų trūkumas, nelygybė, dėl kurios kyla pavydas kitiems ir t. t. Šis negatyvas ritasi jiems iš paskos ir verčia kentėti.
Kai žmones varo tik kančios, o ne vidinis šauksmas, ne siekis vystytis, negali jiems žadėti, kad mokymasis išspręs visas jų problemas. Juk žmogus nesusieja savo skausmo su geru tikslu priekyje, su Gero ir Kuriančio gėrį atskleidimu. Jis ir neužčiuops šio ryšio, kol neišeis iš blogio.
Kad išeitų, jis turi susivilioti ėjimu pirmyn, gėrio link, tas gėris jam yra „susivienijimas“, „laidavimas“.
Todėl jam sakome: jeigu susivienysime ir atitiksime integralią, globalią gamtą, mums bus gerai. Vietoje kabalos mokslo jam rodome mokslininkus, politikus, ekonomistus ir t. t.
Pateikiame jam faktus, jau pripažintus ir paskelbtus tų žmonių, kurie yra reikšmingi jo akyse. Jis visai nesiruošia sėsti su mumis studijuoti, jo kitokie gyvenimo planai – vadinasi, turime duoti jam tinkamą atsakymą ir jam tinkamą įgyvendinimo priemonę.
Pasakyta: „Auklėk atžalą jos keliu“. Mes kreipiamės į žmones, kad būtume išgirsti ir suprasti. Mes kalbame iš pačios gamtos pozicijų ir įrodinėjame, kad krizė yra globalaus, integralaus pasaulio pasekmė. Renkame profesionalų nuomones ir jų mokslinių tyrimų rezultatus, norėdami iš jų sudaryti krizės bei jos sprendimo vaizdą.
Reikalas tas, kad visa žmonija neatitinka dabartinio pasaulio, todėl ir negali pritapti jame. Mes įžengsime į teisingą kelią tik tada, kai pradėsime vienytis. Jų žodžius ir pateikiame pasauliui – juk jais vis gi tiki. Jie tvirtina, kad be žmogaus išsitaisymo jokios permainos į gerą neįmanomos. Ir šią žinią išgirs bent dalis klausytojų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Klausimas: Ar atsiveria šiuolaikinis pasaulis kabalos mokslui?
Atsakymas: Taip, jeigu mes susijungsime ir suformuosime savyje vietą davimo savybei, Šviesai, kad per mus Ji paveiktų visą pasaulį. Turime tapti perduodamąja grandimi, laidininku, kuris perduos Šviesą kitoms tautoms.
Jeigu tai padarysime, neliks jokių problemų, ir pasaulinė prabudimo banga pakels mus į dvasinį pasaulį. Tik jeigu susijungsime, kad perduotume šią vienybę visai žmonijai ir suteiktume džiaugsmo Kūrėjui. Tokiu būdu, Jis, mes ir visas pasaulis būsime sulieti įvientisą sistemą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija žmoguje

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Mūsų užduotis padalyta į dvi dalis: viena vertus, turime dirbti su savimi, kita vertus, turime padėti likusiai žmonijai. Ji jau jaučia krizės apraiškas, ir kitame etape turėsime susijungti su ja, kad kartu tęstume kelią. Tokiu būdu, žinoma, būsime bendro judėjimo priešakyje, todėl kad žmonės tiesiog nežino, kaip eiti tikslo link. Mes turime tapti varomąja jėga – ta žmonijos dalimi, kuri veda ją į priekį.
Tam, kad vestume žmones, pirmiausia turime pasirūpinti savimi. Tačiau svarbu atminti: mes nebūtume gavę dvasinio pabudimo, jei neturėtume ištaisyti pasaulio ir vestis jo iš paskos. Todėl šiandien mums nepasiseks, jei galvosime tik apie savo pažangą. Būtina rūpintis visa žmonija, visu pasauliu, kad atvestume žmones prie visuotinio susijungimo į bendrą sielą, kokia ir buvome nuo pat pradžių. Todėl mus ir pažadino, toks ir turėtų būti mūsų pradinis ketinimas.
Kaip gi mums vystytis, kartu nukreipiant teisinga kryptimi visą pasaulį? Bendra mūsų darbo taisyklė yra ta, kad egzistuoja bendroji Jėga, vadinama „Šviesa“ ar „Kūrėju“, kuri valdo pasaulį ir daro jam įtaką. Ji lemia ir sprendžia viską. Tam, kad prasmingai įsilietume, įsitrauktume į jos veiklą, turime panorėti, kad ji paspartintų mūsų vystymąsi. Be šio noro ji toliau mus vystys pagal pradinę programą – galingais neigiamais impulsais, kurie varo mases.
Todėl visas mūsų darbas yra pareikalauti paspartintos pažangos, aplenkiančios negatyvius pradinės gamtos programos reiškinius. Todėl visada turėtume suprasti, kad susiduriame su bendrąja Jėga, kuri veikia mus visus. Turime ją įpareigoti veikti intensyviau, sparčiau ir efektyviau, tiesiog „tempti“ ją reikiama kryptimi.
Taip sūnelis tempia mamą už rankos. Bet jei tempia ne ten, jam nepavyks, jie nenueis į kiną mažyliui panorėjus, jei jis turi eiti į darželį. Taip pat ir mes visad turime veržtis teisinga kryptimi, norėdami atrasti tą bendrą Jėgą, be kurios nieko nėra. Aš noriu ją išstudijuoti, pažinti, kaip ji veikia, kuria kryptimi. Todėl reikalauju, kad ji atsiskleistų – nes tada jos veiksmai taps man aiškūs.
Visa tai žinodamas, aš reikalauju iš jos paspartinti mano vystymosi tempus. Kiekvieną kartą „timpteliu“ ją reikiama kryptimi, lyg tempčiau mamą iš paskos į darželį su stipresniu nei jos pačios noru ir uolumu.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. kongreso Vokietijoje pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Idėjų variklis

Kai upelis tampa upe