Pateikti įrašai priklausantys Auklėjimas, vaikai kategorijai.


Kas yra sąžinė?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra sąžinė? Ar tai egoizmo įsivilkimas į kokį nors kostiumą? Juk mūsų atliekami veiksmai lyg ir grindžiami sąžine.
Atsakymas. Iš esmės tai yra egoizmas. Tiesiog mums gėda dėl to, kad atsiskleidžia kokie nors mūsų bruožai, kuriuos slėpėme ir todėl tai vadiname sąžine. O iš tikrųjų nieko panašaus čia nėra.
Tėra noras mėgautis. Kartais gaunu iš jo malonumą, o kartais, jis atsiskleidžia prieš kitus ir dėl to kenčiu. Tačiau viskas vyksta viename nore mėgautis.
Baimės, šlovė, garbė, įvairūs malonumai, jaudinimasis – viskas nore mėgautis, tik malonumo ir jo nebuvimo (t.y. kančios) atžvilgiu. Čia visas mūsų gyvenimas.
Tad sąžinės tokios savaime nėra. Tai sistema, kuri leidžia man iš anksto nuspėti būsenas, kurias patirdamas kentėsiu arba mėgausiuosi.
Galiausiai pamatysite, kad patys galėsite keisti kančios būseną (t.y. užpildymo nebuvimą) ar užpildymą savo egoistiniuose noruose, tik tai vadinsite kitaip.
#250693

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdienė ir dvasinė gėda

Gėda – pats stipriausias jausmas

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl apribojimas – tai žmogaus vystymosi sąlyga? Ar norint greitai vystytis reikia įsisąmoninti apribojimų priežastis ir tikslus?
Atsakymas. Apribojimai suteikia itin dideles galimybes tirti supantį pasaulį ir erdvę. Be apribojimų nieko nejaustume.
Jaučiame bet kokį pasaulį, bet kokį veiksmą, bet kokia savybę kaip tik dėl apribojimų: kam, kodėl, kaip?
Jei neatsimuščiau į kokią nors kliūtį, ir mano ranka nieko neliestų, aš tarsi prasmegčiau ir nieko nejausčiau. O kai į ką nors atsitrenkiu, tai sąveika su kliūtimi pagimdo manyje žinojimą.
Todėl ugdymas – tai apribojimas.
#250404

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip auklėti vaikus?

Ugdymas kabalos požiūriu

Auklėjimas: ar žino vaikas kas jam yra gerai?

Komentarų nėra

Ką daryti, kad neįsižeistume

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Kaip trūkumus paversti privalumais?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Daugelis žmonių kankinasi, kad turi trūkumų. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Veikti reikia labai paprastai: reikia mylėti kitą žmogų taip, kad kiaurai išorinius trūkumus (fizinius, fiziologinius) matytum jo vidinius turtus. Ir tada visi šie išoriniai trūkumai, priešingai, atspindės jo vidinius turtus.
Klausimas. Kaip pažiūrėti į savo trūkumus teigiamai?
Atsakymas. O aš matau savyje viską kaip teigiama. Taip mes esame sukurti. Net jei kartais kai kuriomis nelabai geromis gyvenimo akimirkomis save baru, kritikuoju, tai turiu pagalvoti, ką gi aš kritikuoji.
Tokį mane sukūrė gamta, arba gali vadinti tai „Kūrėju“, tai – vienas ir tas pats. Tuomet kodėl gi tu koneveiki jį? Galbūt visi šie trūkumai tau reikalingi būtent tam, kad pakildamas aukščiau jų, pasiektum Kūrėjo lygmenį? Juk tame slypi mūsų paskirtis.
Klausimas. Kaip teisingai panaudoti trūkumais, kad pakiltume į kitą vystymosi lygmenį?
Atsakymas. Mylėti. Mylėti juos, tai yra mylėti juose tai, kad būtent kildami aukščiau jų, paversdami juos privalumais, mes pasiekiame aukščiausią išsivystymo lygį. O be to būtų neįmanoma pakilti.
Klausimas. Kokiame fone žmogus matys, kad tai, dėl ko jis kompleksuoja, galima efektyviai panaudoti?
Atsakymas. Jis turi studijuoti kabalos mokslą. Jis turi iš šio mokslo gauti teisingų pavyzdžių ir jėgų, kurių padedamas gali bandyti pakeisti save – reikalauti, prašyti ir, galiausiai, keisti.
Klausimas. Kokią jūsų savybę, kuri rodėsi jums nelabai gera, jūs naudojote vystymuisi, kad pakiltumėte į kitą lygmenį?
Atsakymas. Aš – labai pavydus, godus, bet norėčiau būti dar godesnis ir pavydesnis.
Vienintelis dalykas, kurį turiu, – didžiulė aistra atskleisti gyvenimo prasmę. Ir ši didžiulė aistra grindžiama didžiuliu egoizmu: „Kodėl aš egzistuoju tiesiog taip? Aš negaliu sau to leisti, aš to nenoriu. Aš turiu suprasti, kodėl aš egzistuoju, kaip teisingai realizuoju kiekvieną savo gyvenimo akimirką“. Tai iš didžiulio godumo, iš didžiulio egoizmo!
Nors ši mano savybė atrodytų bloga, bet būtent per ją aš vystausi, todėl ji – gera. Ir aš vis dar labai godus – godus žinių, supratimo, atskleidimo. Jei matau, kad kažkas tai turi – kodėl aš to negaliu? Ne savanaudiškų tikslų atžvilgiu, o būtent dvasinių, mokslinių ir t. t.
Aš labai pavydžiu, kai matau per televizorių, kaip kažkas groja smuiku, pianinu, diriguoja orkestrui ar dainuoja, o aš viso to neturiu.
Klausimas. Ir kaip jūs tą pavydą realizuojate?
Atsakymas. Aš noriu visko!
Klausimas. Ir ką jūs darote?
Atsakymas. Nieko. Aš negaliu persiplėšti, nes dirbu savo srityje. Aš nusprendžiau, kad tai – vienintelis ir pats didžiausias turtas, kurį turiu įgyti. Jei aš turiu rinktis tarp vario, cinko, alavo, geležies ir briliantų kasyklų, kurią pasirinksiu? – Briliantų, nes jie – vertingiausi. Taip ir čia. Aš pasirinkau, kas man svarbiausia gyvenime – suvokti savo vystymosi šaknį, būsimą egzistavimo lygmenį ir tik į tai įsikibau.
Klausimas. Kitaip tariant, svarbiausia – turėti tikslą?
Atsakymas. Taip. Siek savo žvaigždės!
#246150

Iš 2019 m. sausio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Nuo „aš“ iki „mes“

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kalifornijos universiteto specialistai nustatė, kad pagrindinis laimingų ir sėkmingų santykių požymis yra žodžio „mes“ vartojimas partnerių pokalbio metu.
Įvardžio „mes“ naudojimas rodo glaudų ryšį tarp žmonių, kurie, kaip rašoma, nėra pavaldūs egoizmui santykiuose ir siekia rezultatyviai vystyti bendradarbiavimą.
Žmonija visą laiką gyvena „aš“ viduje, su „aš“. Ir taip tęsiasi toliau. Ar tai aklavietė?
Atsakymas. Ne, „aš“ nėra aklavietė, nes kalba apie mano pagrindą: ant ko stoviu, kur judu, ką noriu padaryti, pakeisti Žemėje. Todėl nemanau, kad „aš“ yra bloga mūsų kalbos dalelytė. Priešingai, viskas priklauso nuo to, ką pridedu prie „aš“.
Klausimas. Ką turėtume pridėti prie „aš“?
Atsakymas. Turiu nuomonę, turiu jėgą, turiu galimybę, gerą požiūrį į kitus, noriu visa tai realizuoti. Tuomet „aš“ – teigiamas elementas.
Klausimas. O koks blogasis „aš“?
Atsakymas. Savaime suprantama, viskas priešingai: kai dėl savo „aš“ noriu palenkti kitus ir pan. Būtent savo „aš“ žmogus turėtų aiškiai suvokti: kas gi tas manasis „aš“?
Klausimas. Koks žmogaus kelias nuo „aš“? Kur jis juda toliau?
Atsakymas. Nuo „aš“ judame prie „mes“. Bet „mes“ egzistuoja visada tik kaip mūsų „aš“ visuma. Niekaip kitaip.
Kai imu anuliuoti save prieš „mes“, bet tai darau aš, o ne kas nors kitas man sako „mes“, kai save pažeminu ir sakau „mes“, t.y. esu pasirengęs susijungti su kitais, žinodamas, kad su jais turėsime vieną bendrą „Aš“, tai jau bus kitas lygmuo.
Tai pakilimas virš mažojo „aš“ į didelį „Aš“, į kurį įeina „mes“.
#242951

Iš 2018 m. gruodžio 4 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Komentarų nėra

Kaip palengvinti gyvenimą – 7 patarimai

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Yra septyni patarimai, kurie duodami žmogui, kad palengvintų jam gyvenimą.
Vienas jų – „Gebėjimas laukti – geriausia, ko galite išmokti“ .
Atsakymas. Jei tai nėra dvasinis darbas, tada taip. O jeigu tai dvasinis darbas, tada ne. Dvasiniame darbe reikia nuolatos judėti į priekį.
Klausimas. „Pirmasis žingsnis – tik pradžia“. Kitaip tariant, žengęs pirmąjį žingsnį, jau esate pusiaukelėje į pergalę.
Atsakymas. Pirmasis žingsnis – tai ne pusiaukelė į pergalę, bet tai visgi įžanga. Ar tai pergalės pradžia – bus matyti iš tolimesnių žingsnių.
Klausimas. „Sunku? Vadinasi, eini pirmyn“.
Atsakymas. Nemanau, kad sunkumai rodo, jog teisingai einame pirmyn. Ne.
Ėjimo pirmyn rodiklis – kai visas problemas, duomenis ir prieštaravimus mokame sujungti į vieną visumą. Ir mūsų šaknyje, kurios link judame, visa tai papildo vienas kitą ir absoliučiai tiksliai susijungia į vieną vientisą paveikslą.
Klausimas. „Pertraukdami grandines, kurios kausto jūsų mintis, pertrauksite grandines, kurios kausto jūsų kūną“.
Kartais stovime vietoje dėl minčių, kurios neleidžia mums judėti į priekį. Ir turime pašalinti neigiamas mintis, kurios stabdo mus ir sukelia baimę.
Atsakymas. Judame į priekį tiek su neigiamomis, tiek su teigiamomis mintimis kartu. Tai tarsi ratas – kažkur jis juda į priekį, o kažkur atgal.
Klausimas. „Ramybė – sėkmės garantas“. Būdami ramūs, galime daug daugiau nei užvaldyti emocijų.
Atsakymas. Ne. Visa kabala paremta priešpriešų, priešingybių derinimu. Turime būti ramūs ir nuolatos begalo judėti. Ir niekaip kitaip. Negalime būti ramūs ir pasiduoti gyvenimo tėkmei, kur mus neš ir nuneš.
Tai rytietiški metodai. Juose nėra kairiosios linijos. Todėl negaliu jų susieti su kabala ir kažkaip pakomentuoti.
Klausimas. „Pasmerkimas – tai tamsa žmogui“. Niekada neturėtume įžeidinėti ar kaip nors žeminti žmogaus asmenybės. Viena, ką galime padaryti, tai pasmerkti jo veiksmus, bet ne patį žmogų.
Atsakymas. Nieko nereikia smerkti! Visiškai nieko. Reikia taisyti save. Taisydamas save, ištaisote pasaulį taip, kad nebebus nieko, kas pasmerktų jus.
Klausimas. „Tikėjimas savo teisumu riboja“.
Atsakymas. Tikėjimas savo teisumu galimas tik tada, kai jis paremtas absoliučiai aukštesnėmis žiniomis, ne tavo, bet masių. Kai eini kartu su masėmis ir atskleidi Kūrėją ryšyje tarp jūsų, tuomet rasi tikrąją tiesą. O atskirame žmoguje negali būti jokio teisumo.
Norint apskritai orientuotis gyvenime reikia turėti dar devynis draugus, kad dešimtuke galėtumėte sukurti mini sistemą, mini visuomenę, kurioje kaip laboratorijoje tarpusavyje visiškai aiškiai suprojektuotumėte visą gamtą, visą žmoniją, visus pasaulius.
Sukurtumėte tokį stebuklingą rutulį iš savo dešimties norų, ketinimų, kad jame it mažu pavidalu matytumėte visas visatas, visus pasaulius, jų gyventojus ir Kūrėją. Ir tuomet dirbdami su šiuo modeliu aiškiai suprastumėte, kas esąs, kur ir kaip einąs.
#248407

Iš 2019 m. vasario 24 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Laimės receptas? Ačiū – nereikia!

Abraomo dovanos

Komentarų nėra

Nemariosios Einšteino frazės, II d.

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманEinšteino citata. „Visi žmonės meluoja, bet tai nebaisu, nes vieni kitų nesiklauso“.
Atsakymas. Baisu, kad nesiklauso, bet tai – tiesa. Klausytis, vadinasi, suvokti, suprasti. Ne sutikti, bet suprasti, ką kitas turi omenyje, kodėl tokia jo pasaulėžiūra.
Komentaras. Vadinasi, truputį jo įsileisti į save.
Atsakymas. Ne, tai net ne įsileisti. Įeik į jį ir suprask, kaip jis veikia, mąsto. Galbūt jo minčių formulavimas, požiūris į gyvenimą yra teisingi. Pabandyk su juo kaip nors pasiginčyti, solidarizuotis ir t. t. Taigi, klausytis kito, visų pirma – suprasti.
Klausimas. Kaip manote, žmonės klausosi vieni kitų ar ne?
Atsakymas. Ne. Egoistai negali klausytis vieni kitų. Jie iš anksto nusiteikę vien tenkinti savo egoizmą.
Klausimas. Įteigti savo nuomonę?
Atsakymas. Ne tik nuomonę – apskritai, siekti to, ko nori. Tai viso mano elgesio pagrindas, niekas manęs nenukreips kitaip. Tik veikiamas didelių kančių galiu keisti savo nuomonę, bet taip pat egoistiškai judėti į vieną arba į kitą pusę.
Komentaras. Iš esmės, tai absoliučiai visų nelaimių priežastis, kad žmonės vieni kitų nesiklauso.
Atsakymas. Mes taip sukurti. Juk atsiradome suskilus bendrai sielai, bendram norui. Todėl kiekviename iš mūsų – egoistinis noras, veikiantis tik savyje. Kiekvienas mūsų gyvename savo viduje.
Komentaras. Jei žmogus išgirstų, kad tai jo egoistinės prigimties pasekmė, ar nuo tos akimirkos prasidėtų bent mažas pokytis?
Atsakymas. Ne, tai nepadės. Gaila, bet girdėjimas nepadeda. Tam reikia Aukštesniųjų, slaptų gamtos jėgų, kurios padėtų mums tapti kitokiems – priešingiems dabartinei būklei. Tam yra visa metodika.
Klausimas. Kaip manote, ar Einšteinas suprato, kad yra slaptos gamtos jėgos?
Atsakymas. Galimybės keisti žmogų jis nesuprato.
Citata. „Manote, kad viskas taip paprasta? Taip, viskas paprasta. Bet visai ne taip“.
Atsakymas. Teisingai. Todėl, kad negalime įsivaizduoti, koks paprastas, artimas ir priešingas mums Aukštesnysis pasaulis – davimo, meilės pasaulis, kuriame viską pasiekiame susivieniję, o ne atsiskyrę, izoliuoti vienas nuo kito.
Komentaras. Sakome: „Meilė – taip paprasta! Susivienykime, pamilkime vienas kitą“. O jūs sakote: „Tai nėra paprasta!“
Atsakymas. Ne. Aš sakau: „Tai taip nepaprasta“, nes mes nepajėgūs to padaryti. Nereikia nuolat lipti ant to paties grėblio. Be to, meilė – ne tai, ką įsivaizduojame mūsų pasaulyje – kažkoks hormoninis, psichologinis ar seksualinis pasitenkinimas. Ne. Meilė – vidinis žmonių tarpusavio susivienijimas, kai jaučiame, kad ne mūsų kūnai (jie tarsi išnyksta), o mes patys vidumi susiję, kad mumyse vyksta kažkoks vidinis susijungimas, suaugimas, tarsi susikuria nauja bendruma – vidinė, dvasinė. Šioje vidinėje, dvasinėje bendrumoje pasijuntame, lyg gyventume kitame burbule – naujame pasaulyje.
Klausimas. Tai ir yra meilė?
Atsakymas. Tai pasiekiama meile. Toks ryšys vadinamas „meile“.
Citata. „Jei netvarka ant stalo reiškia netvarką galvoje, tai ką tada reiškia tuščias stalas?“
Klausimas. Jūs visą laiką kalbate apie tikrovės suvokimą. Ką gi iš tiesų reiškia tuščias stalas?
Atsakymas. Čia – alegorija. O apskritai, žmogus be vidinių minčių, kovos, nuolatinio nerimo, ieškojimų nejuda pirmyn, nesivysto. Jis visą laiką turi abejoti savimi ir nuolat ieškoti atsakymų.
Klausimas. Tai jūs vadinate gyvenimu?
Atsakymas. Taip. Žiūrėdami į tokį žmogų galvojame: „Jis tikriausiai nieko nežino. Jis tikriausiai nėra įsitikinęs“. Iš tikrųjų, viskas yra priešingai. O gyvūninė ramybė viską nužudo. Tai, žinoma, siaubas! Tikėkimės, kad Kūrėjas mus sergės ir neduos ramybės.
#246073

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Kam palikti milijardus?

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Dešimt turtingiausių pasaulio žmonių nesiruošia perduoti viso turto savo vaikams.
Atsakymas. Toks dinastinis turto perdavimas iš kartos į kartą – praeitis. Žmonės supranta, kad pinigai vaikams nesuteiks laimės. Suprantama, kad vaikui reikia suteikti gerą išsilavinimą, minimalią, normalią teisę egzistuoti truputį geriau nei vidutiniškai. Bet ne daugiau. Jis turi būti priverstas dirbti ir užsidirbti, stengtis saugoti save ir šeimą, apsisaugoti nuo problemų. Antraip žmogus liks nepilnavertis, nesiorientuos gyvenime. Turtai demoralizuoja žmones. Beje, Toroje parašyta, kad tėvas neturi pasakoti sūnui apie savo turtą ir apie tai, kad sūnus jį paveldės.
Klausimas. O kaip jūs vertinate, kad turtingi žmonės atiduoda savo milijonus labdaros organizacijoms?
Atsakymas. O kam gi dar atiduoti? Jei kokiems nors tyrimams, ekologijai – pamažu ištirps. Įvairios komisijos spręs, kaip tuos pinigus iššvaistyti, išdalinti, ir bus baigta.
Klausimas. Bet juk egoistiška viską atiduoti labdarai?
Atsakymas. Taip, jie uždirbo pinigų, bet gyvenimo pabaigoje supranta, kad jų su savimi į kapą nenusineš, amžinai negyvens. Jie tikisi, kad taip paliks žmonijai savo vardą, save. Tai lyg atpirkimas.
Komentaras. Yra toks žodis – įamžinimas…
Atsakymas. Taip, įamžinimas. Bet aš jiems nepavydžiu, jeigu dar tikisi, kad tai jiems pasitarnaus po mirties…
Klausimas. Nepasitarnaus? O kas pasitarnaus?
Atsakymas. Po žmogaus nelieka nieko, tik geri darbai. O geri darbai – tai, kiek sugebėjai šį pasaulį pastūmėti susivienijimo link. Tik tai iš tikrųjų gali būti įrašyta į žmogaus sielą. Nes, padėdamas pasauliui vienytis, žmogus veikia savo siela, savo vidine savybe. Todėl tai jame pasilieka, ir mirtis tam neturi galios.
Klausimas. Koks tas veiksmas – pasaulio vienijimas?
Atsakymas. Tai – abipusis žmonių siekis padėti vienas kitam, netgi žemiškajame lygmenyje. O svarbiausia – susivienijus atskleisti aukštesnįjį protą, aukštesniąją savybę, Aukštesniąją jėgą – Kūrėją, davimo ir meilės savybę. Jeigu jie pastūmės žmones tokia linkme, tai bus jų didžiulis ir amžinas indėlis į savo sielos vystymą.
#247922

Iš 2019 m. kovo 19 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Labdara – stipriųjų naudai

Turtuoliai verkia

Vienas sprendimas visoms problemoms

Komentarų nėra

Dukters diena

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. balandžio 25 d. buvo minima Dukters diena. Ši diena dar kartą pabrėžia šilumą, rūpestį, meilę, būtiną šeimoje.
Vaiko gimimas bet kurios šeimos gyvenime – tai kažko naujo gimimas. Tai ir šventė, ir nauja visos šeimos vystymosi pakopa. Tyrinėtojai sako, kad ką tikrai pakeičia dukters gimimas, tai, žinoma, tėčius.
Kas yra duktė kabaloje? Ir kuo ji skiriasi nuo sūnaus?
Atsakymas. Duktė – tai papildomi egoistiniai norai, kurie prisideda vyrui, o sūnus – tai papildomi altruistiniai norai, kurie prisideda vyrui.
Klausimas. O kokią jėgą turi moteris, kaip ji veikia žmogų ir kurią šios jėgos pusę turi vystyti moteris?
Atsakymas. Aš manau, kad moteris turi vystyti nuoseklumą, ištikimybę idealams, kurie yra aukščiau jausmų. Tai yra tai, ko paprastai trūksta moteriai. Ir vyrui taip pat. Bet jei tai pridėsime prie bendro moters charakterio, tai išeis nuostabi, ypatinga moteris.
Klausimas. Ko jūs palinkėtumėte tėvams, auklėjantiems dukteris, kaip jiems elgtis dukterų atžvilgiu?
Atsakymas. Jos turi matyti tėvų tikslo siekimą, kad tai išmokytų jas, visų pirma, siekti tikslo.
Viena mano dukra – biologijos mokslų daktarė, antroji baigė filosofijos ir kabalos fakultetą. Aš manau, kad jos labai kryptingos savo gyvenime. Kryptingumą jos matė šeimoje.
Komentaras. Kokie Jūsų palinkėjimai Dukters dieną mūsų brangioms moterims, kurios taps motinomis, seserimis, žmonomis?
Atsakymas. Dukters dieną aš patarčiau mūsų moterims būti tokiomis, kokiomis norėtų jas matyti jų mamos. Štai ir viskas. Tai patikimiausia ir geriausia.
#245616

Iš 2019 m. balandžio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Japonų išmintis, II dalis

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Japonijos kultūra labai skiriasi nuo kitų tautų kultūrų. Tekančios saulės šalis laikoma paslapčių, dvasinės sveikatos, laimingo gyvenimo saugykla.
Prašau pakomentuoti kai kuriuos japonų posakius.
Pirmas: „Pamąstęs – ryžkis, pasiryžęs – nemąstyk.“
Atsakymas. Taip, geras posakis. Paprastai, jei žmogus pasiryžta, tai poelgis kyla iš vidinės jo norų dalies. Todėl, jeigu jau pasiryžai, – įgyvendink. Kitaip regresuosi.
Komentaras. „Vanduo įgauna indo, į kurį įpiltas, formą. O žmogus perima gėrį arba blogį iš savo draugų.“
Atsakymas. Taip. Žmogus – tai indas. Jeigu jis nusižemina prieš bendruomenę, draugus, bičiulius, tuomet šie jį pripildo. Jis įgyja savo formą, bet turinį – jų. Ir taip gali eiti pirmyn.

Klausimas. Ar žmogus, nusižemindamas prieš kitus, gali rasti save? Juk jis mano kitaip…
Atsakymas. Ne! Iš tikrųjų jis save išsaugo, nes yra tik indas. O prisipildydamas iš geros bendruomenės žmogus juda pirmyn.

Komentaras. „Lengviau rasti 10 000 kareivių, negu vieną generolą.“
Atsakymas. Iš tikrųjų taip. Mūsų pasaulyje pilna tokių kareivių, kuriems patinka paklusti, nes, kaip sakoma, „mažiau žinosi – ramiau miegosi“, taip paprasčiau gyventi. O būti generolu, žinoma, sudėtinga, todėl jų mažai. Iškilių žmonių visuomenėje labai nedaug.

Klausimas. Kai kalbama apie generolą, turimas omenyje atsakingumas, rūpestigumas?
Atsakymas. Žinoma! Tai rimtas vadovas. Ir atsakingas jis ne tik už save. Tikras generolas atsako ne tik už kareivius, bet ir už tautą, kuriai jie atstovauja, kurią jie pašaukti ginti. Taigi generolu būti nėra lengva. Tai ne dabartiniai generolai.

Komentaras. „Varpa noksta – nulenkia galvą, žmogus turtėja – nosį užriečia.“
Atsakymas. Taip, tai tiesa. Jei galva sunki, turi daug rūpesčių, tada, aišku, žmogus nulenkia galvą ir pats palinksta. Jis supranta esąs mažas kažkieno valios vykdytojas šiame pasaulyje. O jei galva „ištuštėja“ – pakyla aukščiau, nosis ją užriečia.
Klausimas. Vadinasi, kai žmogus turtingėja, jis kreipia dėmesį tik į turtą, – ar tai tuščia galva?
Atsakymas. Taip. Tai priešinga gerumui, išmintingumui. Turtas priešingas išminčiai. Jo nebūna kartu su išmintimi. Kartais, gyvenimo pabaigoje žmonės staiga pradeda dvejoti: „Kam man turtai? Išdalinsiu…“ Bet tai ne išeitis. Tai, ką sugadinai savo gyvenime visą laiką vaikydamasis turtų ir dėl to egzistuodamas, – to jau neištaisysi.
Klausimas. Vadinasi, nėra tokio požymio – turtingas ir išmintingas?
Atsakymas. Ne. Tai ypatingos būsenos, jomis pasižymėjo galbūt tik keletas žmonių pasaulyje, kai turtas neribojo, netemdė jų išminties. Pavyzdžiui, karalius Saliamonas ir t. t. Tai tokie veikėjai, kuriuos mums sunku įsivaizduoti.
Tai buvo įmanoma tik kada, kai žmogus galėjo iškelti Kūrėją vienu metu ir virš turtų, ir virš išminties.

Komentaras. „Skolinti draugui pinigų – jį prarasti.“
Atsakymas. Taip. Su draugu gali būti susijęs tik draugystės saitais ir jokiu būdu ne materialiais.
Komentaras. Atrodytų, kad darai gerą darbą…
Atsakymas. Tai nėra geras darbas. Nuo šios akimirkos jūs jau nebe draugai, nes tarp jūsų atsiranda kitokie ryšiai.
Komentaras. Vadinasi, geriau jį nukreipti į banką, tegul skolinasi iš ten ar iš kitur…
Atsakymas. Nesvarbu, iš kur. Visais įmanomais būdais reikia atsisakyti skolinti, kad nebūtumėte materialiai susieti jokiais įsipareigojimais, priklausomybėmis, niekaip! Nepriimti jo į darbą, kitaip jis jau nebebus draugas. Neskolinti pinigų, žinoma. Net ir įvairūs šeimyniniai ryšiai tiesiogiai ir iš karto gadina jūsų draugiškus santykius.
Komentaras. Tarkime, draugai sukuria kompaniją, įkuria savo verslą…
Atsakymas. Tai labai sudėtingas reikalas. Tai įmanoma tik tada, jeigu jie iš tikrųjų yra pakilę virš mūsų pasaulio prigimties.

Komentaras. „Kaimyno gėlės gražesnės.“
Atsakymas. Natūralu. Pavydas – didelė mūsų pasaulio jėga, vedanti pirmyn. Todėl labai rekomenduoju ją vystyti. Žiūrėk į kitus ir pavydėk. Taip tarsi vogsi iš jų idėjas, norus, ketinimus, tikslus ir vystysies.
Komentaras. Pasaulis sako priešingai: „Pavyduolis!“
Atsakymas. Žiūrint ko pavydėsi. Reikia pavydėti, kad tobulėčiau, tapčiau protingas, supratingas, augantis. Savo vaikams visada rodome pavyzdžius: „Pažiūrėk į šitą berniuką“ – ir taip toliau. Tai būtina. Pavydas – nuostabus jausmas, jeigu teisingai valdomas,
Klausimas. Ar kalbate apie baltą pavydą, kai pavydėdamas tobulėju?
Atsakymas. Taip. Baltas pavydas – tas, kuris mane nukreipia teisingu keliu ir tobulina.
#245660

Iš 2019 m. kovo 19 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Japonų išmintis, I dalis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai