Pateikti įrašai priklausantys Auklėjimas, vaikai kategorijai.


Kaip namuose sukurti jaukumą

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Danija jau 40 metų patenka tarp laimingiausių pasaulio šalių, ir joje, beje, auklėjami laimingi vaikai. Danai taiko principą, vadinamą „hygge“ – „jaukumas“. Jis reiškia jaukumą ne tik namuose, bet ir žmonių santykiuose.
Pavyzdžiui, jie sako: „Kai įeini į „hygge“ erdvę, savo stresą, negatyvą palieki už šeimos rato“. Tai pagrindinis principas, reiškiantis bendrą mūsų laiką, o ne mano laiką su tavimi.
Tarkime, kad vienas tėvų grįždamas namo jaučia, jog darbe ar kur nors kitur susierzino, jis turi šiek tiek pastovėti už durų arba 10 minučių pasėdėti automobilyje ir tik pasikeitus būsenai įeiti į namus, nes įeina į „hygge“, į šį vidinį jaukumą.
Visi susiburia viename kambaryje bent porai valandų ir dainuoja. Danai daug dainuoja. Visa šeima: močiutės, seneliai, vaikai. Sakoma, kad tai ir užaugina laimingus vaikus.
Kaip manote, ar šis principas gali būti taikomas visam pasauliui? Ar toks šiltas jaukumas gali staiga tapti nauju žmonijos auklėjimu? Ar galima imti tai ir pritaikyti?
Atsakymas. Šaunūs danų, lietuvių vaikinai: ramūs, santūrūs, lėti. Toks jų charakteris.
Perimti galima, gal tai kam nors padės. Gerai, jei jie gali taip nusiraminti. Dar gali nueiti į klubą, pažaisti bridžą, o vakare grįžti namo. „Oi! Jau aštuonios vakaro, turime eiti miegoti.“
Klausimas. O po to?
Atsakymas. Po to tas pats. Svarbiausia – nieko nepažeisti.
Komentaras. Bet sakoma, kad jie išauklėja laimingus vaikus.
Atsakymas. Žinoma, tai laimingi žmonės. Svarbiausia – grafikas, kurio laikotės, ir nieko daugiau! Žinote, svarbiausias dalykas armijoje yra įstatai. Laikaisi kariuomenės įstatų ir laimingai gyveni Danijos karalystėje.
Komentaras. Vadinasi, sakote, kad „hygge“ – tai įstatai, kuriuos tauta sukūrė per šimtmečius. Bet, kaip suprantu, kalbate šiek tiek ironiškai, nes kitiems tai tiesiog neįmanoma.
Atsakymas. Neįsivaizduoju, manau, kad šiandien ir Danijoje ne visi sugeba tai padaryti. Bet kiekviena tauta turi savo charakterį. Vienokį šiaurinės tautos, kitokį – pietinės. Afrika visiškai kitokia nei Azija. Pažvelkime į meksikiečius ir pietų amerikiečius: „Jei nevyksta karnavalas ir nešaudoma į orą, tai apie ką kalbėti?!“
Klausimas. Ar kabalos požiūriu tai ir vadinama laimingų vaikų auklėjimu?
Atsakymas. Nežinau, ar tai laimė.
Laimė yra tada, kai žmogus turi realų tikslą, kuriuo niekaip ir niekada negali nusivilti, nes jis teisingas, amžinas, tobulas, ir žmogus tikslingai jo siekia. Nepaisant visada kylančių klausimų, nes šie klausimai yra skirti tam, kad jis nuolat kreiptų save į šį tikslą. Ir tada viskas bus gerai.
Klausimas. Bet jūs kalbate kaip kabalistas. Ar paprastas žmogus taip pat galvoja?
Atsakymas. Ir paprastas žmogus mūsų laikais jau turėtų tai žinoti.
Klausimas. Bet šis jaukumas nėra tikslas?
Atsakymas. Gamta mūsų tokių nesukūrė, todėl neleis mums likti tokiems.
Komentaras. Nors jie tokie jau gana seniai.
Atsakymas. Tai jų charakteris. Nesiruošiu nieko kritikuoti, juo labiau šaipytis. Jokiu būdu. Juk suprantu prigimtį.
Gamta sukūrė mus tokius, kad kiekvienas pagal savo charakterį, savo egoizmą tinkamai jį realizuotume. Kol kas danai vis dar yra šioje būsenoje. Jei gali, tegul tęsia. Kai negalės – prisijungs prie likusios besijaudinančios žmonijos.
Klausimas. Manote, kad jie negalės ilgai išlaikyti šios būsenos, ypač dabar, mūsų laikais?
Atsakymas. Ne. Bet net ir jungdamiesi prie žmonijos, jie, žinoma, prisijungs ne tokiu dideliu greičiu, kaip visi. Jie bus tarsi variklyje, o ten, kaip ir visur, yra taktai. Arba sukiesi šimtą taktų per minutę, arba dirbi kartą per minutę.
Klausimas. Ar jums labiau prie širdies neramus, viduje nejaukus, judrus žmogus? Jums artimesnis egoistiškas žmogus?
Atsakymas. Toks gali greičiau įvykdyti savo programą ir pasiekti aukštesnįjį tikslą. Tačiau kiti seka paskui jį, todėl jų vaidmuo ne menkesnis. Mes tiesiog esame sukurti skirtingi ir todėl turime skirtingai elgtis.
Klausimas. Vadinasi, negalėsime to perimti?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu negalima perimti. Kiekvienas turi dirbti pagal savo prigimtį.
Klausimas. O kaip žmogus gali suprasti, kad tai jo prigimtis?
Atsakymas. Jis pajus vidinį komfortą. Jaučiu vidinį komfortą tada, kai sukuosi didžiuliu greičiu, arba tada, kai, prieš įeidamas į namus, pusvalandį automobilyje ramiai ruošiuosi svarbiam susitikimui su savo žmona, kuri mane pasitinka ir kviečia į namus. O aš su ja sveikinuosi ir įeinu, tarsi ką tik susipažinęs.
Komentaras. Įdomu, sakote, kad kiekvienas eina savo keliu.
Atsakymas. Žinoma!
Klausimas. Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Savo prigimtimi esame tokie skirtingi tam, kad mūsų būsimojoje sąjungoje sukurtume vieną bendrą universalią konstrukciją, vadinamą „Žmogumi“ – Adomu.
Klausimas. Tada kiekvienas turės savo vietą? Kiekviena tauta?
Atsakymas. Žinoma! Tarkime, aš sukuosi didžiuliu greičiu, kiti – lėčiau, treti – dar mažesniu greičiu, lygiai kaip mūsų organizme yra sistemų, kurios įjungiamos milžinišku greičiu, su dideliu taktu, o kitos su vis mažesniu ir mažesniu… Galima palyginti nagus – rankų nagai paauga milimetrą per savaitę, o kojų – milimetrą per mėnesį.
Kiekvieno tempas kitoks, nors atrodytų, kad tai tas pats audinys ir vienas organizmas.
Klausimas. Ar visi turi vieną tikslą?
Atsakymas. Visų tikslas vienas, tik kas žino šį tikslą? Jei žinotume, kad visi turime vieną tikslą, sutartume vienas su kitu. Pradėtume kartu ieškoti kelio šiam tikslui pasiekti.
O šiaip jaučiame, kad kiekvieno tikslas kitoks. Egoizmas mus atskiria, neleidžia pajausti, kad kartu turime judėti vieno tikslo link.
Klausimas. Bet ar vis dėlto galime tai pasiekti? Ar mus atves į tą patį tikslą, ar ne?
Atsakymas. Aš manau, kad jis turėtų paaiškėti iš vidaus.
Klausimas. Koks tas tikslas?
Atsakymas. Tikslas labai paprastas: atskleisti gyvenimo prasmę.
Klausimas. O kokia ji?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra žinoti jo prasmę.
Kai jaučiu gyvenimo prasmę, jaučiuosi visiškai pripildytas. Žinau, kodėl egzistuoju, žinau, kas man vadovauja, į ką kreipiuosi, ką darau kiekvieną savo egzistavimo momentą, kurlink einu. Prieš mane atsiveria vis nauji horizontai.
Jaučiuosi kaip vaikas, atvykęs į Disneilendą. Ir visa tai neįtikėtina! Visa tai yra pasaka! Taip žmogus turėtų jaustis, atskleisdamas Kūrėjo planą.
Klausimas. Ar kiekvienas turi savo gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Kiekvienas tuo mėgausis individualiai, nes mes visi taip sukurti. Tačiau žmogus mėgausis tuo, kad nuolat palaiko ryšį su kitais. Šio dvasinio Disneilendo atskleidimas kyla iš to, kad atskleidžiame vis integralesnius mūsų tarpusavio ryšius. Ir jie atsiskleis kaip Aukštesniojo pasaulio suvokimas. Tai rimtas nuotykis.
Klausimas. Jūs jau padarėte išvadą, kad žmogaus tikslas – suvokti Aukštesnįjį pasaulį. Ką tai reiškia – suvokti Aukštesnįjį pasaulį?
Atsakymas. Tai reiškia suvokti visiškai skirtingų gamtos jėgų sąveikos harmoniją. Matome, kaip jungiasi visos problemos, veiksmai, mintys, siekiai – viskas, kas tik įmanoma, visų laikų ir visi dalykai kartu, pasirodo, sudaro harmoningą sistemą ir jie yra būtini vienas kitam – šios harmonijos atskleidimas ir yra kūrimo tikslo, Kūrėjo sumanymo atskleidimas.
Klausimas. Jūs visada kalbate apie harmoningų santykių tarp žmonių atskleidimą – kad visi esame harmoningai susieti. Ar ir tai čia patenka?
Atsakymas. Žinoma! Tai ir yra aukščiausias visos šios harmonijos lygmuo. Atrasti šią harmoniją – žmogaus gyvenimo tikslas.
#260665

Iš 2020 m. vasario 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Pažinti pačius save

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas daugumai žmonių yra savirealizacija? Koks jų potencialas vystytis morališkai, kultūriškai, dvasiškai? Ką realiai galima atlikti?
Atsakymas: Pirmiausia, turime suprasti, kad jeigu neužsiimame žmogumi jis ir vėl virsta gyvūnu, juk darbas beždžionę pavertė žmogumi. Tai tikrai taip.
Tačiau mūsų laikais tarsi einame priešingu keliu. Todėl mums reikia žmogui sukurti tokias sąlygas, kad jis vystytųsi, bet ne gamindamas kokius nors naujus materialius objektus ir paskui parduotų, pirktų, ką nors su jais veiktų, o kad būtų kuriamas dvasinis papildymas jo ribotam, materialiam gyvenimui.
Tam būtina organizuoti visą žmoniją į grupes, kur mokysime juos, ir jie tobulės ne tik kultūros, muzikos, literatūros srityse, bet ir suvokdami save ir kurdami visuomenę, kitaip tariant, žmogaus ir žmonių visuomenės psichologiją: kaip galima save pagerinti, kas mums yra geresnė būsena.
Jeigu juos be to domina ir kokie nors tikslieji mokslai – tegu studijuoja. Taip mokymasis taps mūsų pagrindiniu užsiėmimu.
#265476

Iš 2020 m. gegužės 5 d. TV laidos „Bedarbystė pasaulyje po koronaviruso“

Komentarų nėra

Kas yra laimė?

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Kalifornijos universiteto profesoriaus Robert Lasting nuomone, laimė ir pasitenkinimas iš tikrųjų nėra identiški.
„Išskyriau septynis esminius skirtumus tarp laimės ir pasitenkinimo, ir jie lengvai suprantami kiekvienam:
• Pasitenkinimas trumpalaikis – laimė ilgalaikė;
• Pasitenkinimas intuityvus – laimė dvasinė;
• Pasitenkini, kai gauni, esi laimingai – greičiau, kai duodi.
• Pasitenkinti galima vienam – laimė paprastai pasiekiame socialinėje grupėje.“
Atsakymas: Iš tikrųjų, pasitenkinimas – tai gyvūninė būsena, kai mėgaujasi mano kūnas. O laimė – amžina, tobula. Tam reikia išeiti iš savęs, pakilti virš savęs. Ji susijusi su aukštu tikslu, amžinybe, tikrais pasiekimais.
Ar galima suderinti ir vieną, ir kitą? Galima, jei visus savo pasitenkinimus pakelsiu iki laimės lygmens. Tuomet, pakilęs virš kūno, visa, kas geriausia nešiu kitiems, ir būtent čia rasiu sau tikrąjį pasitenkinimą ir tikrąją laimę.
#223252

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Komentarų nėra

Gėrio etalonas

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Visąlaik kalbate apie gerus santykius tarp žmonių. Kas yra geri santykiai? Kas vienam gėris, kitam blogis. Kur matas, etalonas, kuriuo kiekvienas planetos gyventojas galėtų naudotis?
Atsakymas: Etalonas – kad kiekvienas turi galvoti apie kitų naudą. Ne tai, ką aš laikau nauda, o tai, ką jie laiko nauda.
Nieko nepadarysi – to reikia mokytis. Ir privalėsime mokytis, nes turime sukurti integralią bendruomenę.
#265469

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kita žmonijos pakopa

Gėris kabalos požiūriu

Padėti žmonijai pakilti

Komentarų nėra

Koronavirusas: tokia duotybė

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Daugelis sako, kad problemos vienija žmones, ir istorijoje yra daugybė to pavyzdžių. O dabar žmonės mato priešingai: koronavirusas ne tik nesuvienijo mūsų, bet ir leido labiau įsisąmoninti mūsų nelygybę.
Yra šeimų, kurios karantino metu yra mažame bute, o yra tokių, kurios leidžia laiką 500 kv. m. viloje, kitaip tariant, sukuriama tokia nelygybė.
Atsakymas: Tai neturi reikšmės. Ir vieni ir kiti yra karantine. Vis tiek jie supranta, kad virusas juos atskyrė vienus nuo kitų. Kaip motina, kuri išdykaujančius, besipešančius vaikus išskirsto po kambarius ir sako: „Kad daugiau nebesusieitumėte! Kiekvienas sėdėkite savo kambaryje!“
Tai ir atliko virusas su mumis: „Nemokate tinkamai dirbti tarpusavyje, kuriate nereikalingas įmones, teršiate aplinką – sėdėkite tyliai! Viskas!“
Nejau tai nėra gerai? Pažiūrėkite, kaip tėviškai jis elgiasi su mumis. Manau, kad jis mums padarė didžiulę paslaugą. Jis išskirstė visus bjaurius, niekingus žmones per atstumą ir pasakė: „Liaukitės kvailioję! Liaukitės teršę aplinką! Nebedarykite žalos vieni kitiems! Sėdėkite tyliai. Išmokite sėdėti ir tylėti. Tai geriausia, ką galite atlikti.“
Ir iš tikrųjų taip yra. Pasaulis tapo švaresnis. Pasaulis tapo tylesnis.
Komentaras: Nemanau, kad daugelis su jumis sutiks.
Atsakymas: Tai nesvarbu. Juk yra, kaip yra. Galite aptarinėti priežastis, tačiau negalite to nuginčyti – tai faktas.
#263906

Iš 2020 m. kovo 26 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas su karūna

Kur išsigelbėjimas nuo koronaviruso?

Kas išvaduoja nuo koronaviruso?

Komentarų nėra

Kam redaguoti genus?

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai teigia, kad iki galimybės „susimodeliuoti“ vaiką liko dveji metai. Vaikų „modeliavimas“ – tai galimybė redaguoti genus. Mokslininkai teigia, kad genetiškai modifikuoti kūdikiai yra itin pageidaujami, siekiant apsaugoti žmones nuo ligų ir gali būti sukurti per dvejus metus.
Atsakymas. Žinau, kad bet koks mūsų kišimasis į gamtą sukelia blogų pasekmių. Stengiamės įlįsti visur, kur tik mums atrodo pageidautina, reikalinga, gera, naudinga, bet galų gale gauname priešingą rezultatą, nes gamta netoleruoja tokio įsikišimo. Turime veikti pagal jos dėsnius. Pakeisti save į gera galima tik vienu būdu – sužadindami teisingą gamtos, tai yra aukštesniojo pasaulio poveikį. Tik taip.
Klausimas. Jei žmogus staiga nusprendžia, kad gali pakeisti save – juk sugeba pakeisti savo kūną, galbūt gali pakeisti ir savo sielą?
Atsakymas. Sielos – ne, bet žemiškas savybes – taip.
Komentaras. Žmogus stengiasi ne tik pakeisti DNR, bet nori padaryti „būsimą žmogų“ geresnį už save.
Atsakymas. Taip nedaroma! Jei, tarkime, savo sūnų ar anūką „sumodeliuosiu“ labai gabų muzikai, tai, be abejo, jis tobulės, gros, jaus malonumą. Galbūt jis ir kitiems teiks malonumą. Bet ar aš jį padarysiu laimingą?
Laimė, svarbiausias mūsų gyvenimo kokybės rodiklis nepriklauso nuo kūrybinės sėkmės. Kalbu apie kūrybinę sėkmę, bet ne visi gali būti iškilūs muzikantai, menininkai ir t. t. Turi būti ir mūrininkai, ir visi kiti.
Klausimas. Taigi, ko reikia?
Atsakymas. Laimės. Laimės žmogui reikia, daugiau nieko. Jis turi jaustis laimingas. Jis gali jaustis laimingas, kai supranta kodėl, kam ir kaip jis egzistuoja, kokiame pasaulyje gyvena ir kaip jį nuolat keičia, tobulina jį ir save. Tai suteikia tikrą laimę.
Laimė – kai darai teigiamus dalykus kitiems, o kiti – tau. Keitimasis tokiu teisingai nukreiptu poveikiu sukelia žmogui laimės pojūtį.
Nėra didesnės laimės, nei jaustis kūdikiu ant savo motinos rankų. Tai – laimė! Akivaizdu, kad šį pojūtį turime iš prigimties.
Būtent taip turėtume jaustis žmonių visuomenėje, žmonijoje, gyvenime. Kai niekuo nesirūpiname, būdami visuomenės, kuri mums suteikia tokį jausmą, rankose. Ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, yra tik abipusės laimės jausmas. Aš mėgaujuosi „mama“, o „mama“ mėgaujasi manimi.
Klausimas. Idilė. Ir kaip ją pasiekti šiame purviname, baisiame pasaulyje?
Atsakymas. Tam reikia šviesti žmones ir atvesti juos į tokią būseną. Elgtis vieniems su kitais taip, kaip motina su kūdikiu, ir kad jie pajaustų, jog visi elgiasi su jais, kaip motina su kūdikiu.
Viskas yra mūsų rankose, tereikia šiek tiek pakeisti egoistinę žmogaus prigimtį.
Žmogaus noras – ne genetikos, o jo dvasinio tobulėjimo pasekmė. Čia niekas nepadės. Tik kabalos mokslas. Žmogui jis suteiks galimybę paveikti, pakeisti save ir tapti, viena vertus, geru kūdikiu gamtos, visuomenės, rankose, kita vertus, organizuoti visuomenę taip, kad ji elgtųsi kaip mama.
Žmonija ateis į tai. Būtinai turime pakeisti savo požiūrį į save, į gamtą, į kitus, į viską.
Klausimas. Kai skverbiamės į genus, tarsi iš išorės darome operaciją būsimam žmogui. Kaip įskiepyti mintį iš šalies, kad reikia tobulėti vidumi, ugdyti savo sielą?
Atsakymas. Aiškinti. Aiškinti žmonėms, kaip galima tapti laimingiems. Tokia yra mūsų užduotis.
Tai labai svarbus darbas, kuris mūsų laikais jau turėtų išryškėti. Žmonijai to reikia, nes ji nemato būdo, kaip pasiekti laimę, tai yra visuotinai teisingą, normalią būseną, kai žmonės negalvoja, kas su jais atsitiks kitą akimirką, tiesiog gyvena laimingai, teisingai elgdamiesi vienas su kitu, kurdami atmosferą, kurioje jiems gera.
Tai nėra lengva, tai pasiekiama dirbant su savo egoizmu, be to, sistemingai, visuotinai. Bet kodėl to nepadarius? Bent jau tais gyvenimo metais, kai žmogus įsivaizduoja, kad gyvena, jam būtų gera.
Ir tada jis pamatytų, kad dalyvaudamas kitų gyvenimuose, jis keičia savo gyvenimą ir pakelia jį į kitas dimensijas. Vadinasi, jo gyvenimo pojūtį lemia ne kūnas, o ryšys su kitais. Ir šis ryšys suteikia jam amžinybės pojūtį.
Jei tai nepriklauso nuo mano kūno, prarandu visą laikų, žemiškų įvykių tvarką, prarandu pasaulio ir žemiško gyvenimo pojūtį. Tada egzistuoju būsenoje, kuri neprasideda ir nesibaigia, ji matuojama visai kitais parametrais: stipresniu ryšiu tarp mūsų, didesniu laisvės, pakilimo virš egoizmo pojūčiu, ryšiu su visais žmonėmis ir bendros jėgos, vadinamos „Kūrėju“, atskleidimu.
Viskas yra mumyse, prieš mus. Kurkime tokį, o ne šiandieninį, kupiną problemų, pasaulį.
#258693

Iš 2016 m. lapkričio 26 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Ar verta mokyti vaikus kabalos?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar gali taškas širdyje pabusti ankstyvoje vaikystėje, kai, tarkime, kas nors miršta?
Atsakymas: Taip, tokie klausimai dažnai kyla jauname amžiuje. Paskui dažniausiai pamiršrame apie juos. O paskui taškas širdyje gali pabusti vėlesniame amžiuje. Todėl nereikia iš karto mokyti vaikų kabalos. Verčiau palaukti, kai jie ūgtels ir taps pilnamečiai.
Klausimas: Paprastai vaikai dažnai klausia, kodėl žmonės miršta?
Atsakymas: Tokius klausimus kelia visi. Tačiau tai nereiškia, kad tai klausimas apie gyvenimo prasmę, tiesiog tai įprastiniai vaikų klausimai. Į juos reikia kaip nors atsakyti, nuraminti vaikus, bet ne daugiau.
#261014

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Auklėjimas, vaikai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai kurie žmonės jausdami, kad jiems ko nors trūksta, automatiškai yra nelaimingi. Kitaip tariant, visuomenėje plinta modelis, kad laimė – tai nesibaigiantis džiaugsmas, malonumas. Ir tuomet mano gyvenime neturi būti jokių kančių. Iš kur atsiranda toks modelis?
Atsakymas. Tai neteisinga laimės formuluotė, neteisingai keliamas klausimas ir neteisingas ugdymas. Mes nežinome savo prigimties, ir todėl, deja, esame nelaimingi.
Jeigu suprastume, kas mes, kokie mes, galėtume suformuoti save, kad mūsų konstrukcija, santykis su bet kokia būsena būtų tobuli.
Tai ir daro kabala. Ji nekeičia pasaulio, nesako, kad turi keisti kažką aplink save. Turi pakeisti savo požiūrį į pasaulį ir tuomet būsi laimingas. Beje, tai bus absoliuti būsena.
#258058

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Mano laimės ekonomika

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

Vaikas apsigyveno telefone. Kovoti ar keisti požiūrį?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманVaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326

Komentarų nėra

Kaip suteikiami vardai materialiame ir dvasiniame pasaulyje

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jūs sakėte, kad šiame pasaulyje vardai suteikiami chaotiškai, priklausomai nuo mados ar kitų priežasčių. Kaip teisingai parinkti vardą vaikui, kad jis atspindėtų Kūrėjo savybes jame?
Atsakymas. Aš to nedaryčiau. Suteikite vaikui normalų paprastą vardą, kuris populiarus tautoje, tada ji jam netrukdys, jo nežemins, nesityčios mokykloje ir kieme. Antra, negalvokite, kad jei parinkote vaikui kažkokį ypatingą vardą, tai pakeis jo likimą. Pasakyta: „Keičiantis vietą, keičia sėkmę“, tačiau turima omenyje vieta ant dvasinių pakopų. Tada jūs natūraliai keičiate savo sėkmę.
Tas pats su vardu. Kuo aukščiau mes kylame dvasinėmis pakopomis, tuo aukštesni mūsų vardai. O tai, kokį mes parinksime vardą žmogui, visiškai nieko nesako. Nustokite tikėti šiais talismanais.
Klausimas. Žmogus, kylantis dvasinėmis pakopomis, automatiškai gauna vardą?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kokioje dvasinėje pakopoje jis yra, taip jis ir vadinasi. Todėl vieną kartą jis gali vadintis taip, kitą kartą kitaip.
Apie tai kalbama Toroje, kurioje pasakojama tariamai apie žmones: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Faraonas, jo dukra Batja ir kiti. Tačiau tai ne personažai, o vienos sielos dalys!
Ir žmogus, atskleisdamas dvasinį pasaulį, pereina šias būsenas. Vieną kartą kaip Faraonas, antrą kartą kaip Abraomas, trečią kaip karalius Dovydas ir t. t. Taigi, pereikite jas greičiau. Tai svarbiausia.
#247562

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai