Pateikti įrašai priklausantys Auklėjimas, vaikai kategorijai.


Vaikas apsigyveno telefone. Kovoti ar keisti požiūrį?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманVaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326

Komentarų nėra

Kaip suteikiami vardai materialiame ir dvasiniame pasaulyje

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jūs sakėte, kad šiame pasaulyje vardai suteikiami chaotiškai, priklausomai nuo mados ar kitų priežasčių. Kaip teisingai parinkti vardą vaikui, kad jis atspindėtų Kūrėjo savybes jame?
Atsakymas. Aš to nedaryčiau. Suteikite vaikui normalų paprastą vardą, kuris populiarus tautoje, tada ji jam netrukdys, jo nežemins, nesityčios mokykloje ir kieme. Antra, negalvokite, kad jei parinkote vaikui kažkokį ypatingą vardą, tai pakeis jo likimą. Pasakyta: „Keičiantis vietą, keičia sėkmę“, tačiau turima omenyje vieta ant dvasinių pakopų. Tada jūs natūraliai keičiate savo sėkmę.
Tas pats su vardu. Kuo aukščiau mes kylame dvasinėmis pakopomis, tuo aukštesni mūsų vardai. O tai, kokį mes parinksime vardą žmogui, visiškai nieko nesako. Nustokite tikėti šiais talismanais.
Klausimas. Žmogus, kylantis dvasinėmis pakopomis, automatiškai gauna vardą?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kokioje dvasinėje pakopoje jis yra, taip jis ir vadinasi. Todėl vieną kartą jis gali vadintis taip, kitą kartą kitaip.
Apie tai kalbama Toroje, kurioje pasakojama tariamai apie žmones: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Faraonas, jo dukra Batja ir kiti. Tačiau tai ne personažai, o vienos sielos dalys!
Ir žmogus, atskleisdamas dvasinį pasaulį, pereina šias būsenas. Vieną kartą kaip Faraonas, antrą kartą kaip Abraomas, trečią kaip karalius Dovydas ir t. t. Taigi, pereikite jas greičiau. Tai svarbiausia.
#247562

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Koks mūsų taisymasis?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš čia suprasime „pasaulio taisytojų“, gyvenusių kiekvienoje kartoje, negebėjimą. Jie žvelgia į žmogų kaip į mašiną, kuri nedirba, kaip turėtų, ir ją reikia ištaisyti, kitaip tariant, pašalinti neištaisytas dalis pakeičiant jas kitomis – ištaisytomis. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“)
Esmė ta, kad žmoguje nėra nieko taisytino ir nieko jame nereikia keisti. Viskas, kas jame yra, duota jam iš prigimties. Todėl bet kokios neigiamos savybės, netgi kieno nors noras ką nors nužudyti ar apiplėšti ir pan. – viskas duota Kūrėjo.
Tad taisymasis – ne pasodinti žmogų į kalėjimą ar pakarti, o nubrėžti ribas, kai jis galės įsisąmoninti, kad turi tai ištaisyti savyje taip, kad virš pačių baisiausių pabudimų kitų atžvilgiu jam kiltų noras užmegzti ryšį su kitais.
Nenaikindamas savo neigiamų savybių jis turi pakilti virš savęs į kitą lygmenį ir vietoj neigiamų siekių aplinkinių atžvilgių įgyti teigiamus.
Kai žmogus tinkamai apibrėš neigiamus ir teigiamus siekius, tuomet tarp jų, kaip tarp vieno lauko teigiamų ir neigiamų polių ims jausti dvasinę būseną. To jam ir reikia. Ir tuomet pajaus aukštesnįjį pasaulį.
#251533

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik surask, ką reikia ištaisyti

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Komentarų nėra

Kaip ištaisyti sugadintus santykius?

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманReplika. Sugadinti santykiai griauna žmonėms visą gyvenimą, iš vėžių gali išmušti maži nesusipratimai. Kaip teisingai elgtis, kad išvengtume nuoskaudų, sugadintų santykių ir, priešingai, juos gerintume?
Psichologai rekomenduoja taip: „Pasistenkite suprasti kolegos požiūrio tašką. Veiksmo rezultatas ne visada būna tyčinis. Sunkumas dėl kokių nors smulkių pasireiškimų tas, kad mes visi taikome skirtingus jų vertinimų standartus“.
Atsakymas. Kur čia standartai? Tai mano standartas – matyti kitus ir save, lyginant su jais, arba, vertinti save ir kitus, lyginant su savimi. Tai visiškai neteisinga. Tai tas pats, kaip paimti ir apsivilkti kokią nors suknelę. Jeigu ją apsivilksiu, man kyšos pilvas, plonos rankos ir kojos, o suknelė man atrodys bjauriai.
Čia nėra jokių bendrų standartų. Standartas gali būti tik vienas – artimo labui. Štai ir viskas. Aš nieko niekaip nevertinu – nei savęs, nei kitų. Mane domina tik viena: jeigu kokie nors reiškiniai vyksta, ar jie vyksta žmogaus labui?
Sakydamas žmogaus, turiu omenyje visą žmoniją, bendrą žmogaus pavidalą. Aš jokiu būdu nematuoju nei vieno, nei kito atžvilgiu, nes tada tikrai nerasiu galų.
Klausimas. Kaip teisingai suprasti kito žmogaus požiūrio tašką – teisingas jis ar ne?
Atsakymas. Negaliu suprasti kito žmogaus. Kaip galiu jį suprasti? Kaip man „išeiti iš savęs“, kad suprasčiau kitą?
Ne, mes paprasčiausiai turime veikti taip, kad būtų gerai kitam žmogui. Bet kuriam! Kitaip tariant, išskyrus būtinuosius savo gyvenimo poreikius, visur kitur, kas nuo manęs priklauso, turiu veikti kitų labui.
Tai natūralu. Labai dažnai dėl savo įpročių atliekame kažkokius judesius, gestus ar sakome kokius nors žodžius, išsireiškimus, kurie kitiems gal net atrodo įžeidžiantys.
Mes netgi galime šito nejausti ir nesuprasti. Reikia širdį nuteikti palankiai. Ji turi būti nuteikta gerumui kito atžvilgiu! Visa kita niekaip neveiks.
Jei žmogus nuoširdus kito atžvilgiu, tai šitai vis tiek bus priimta teisingai. Netgi tuo atveju, jei kažką neteisingai pasakė, nesugebėjo išsireikšti, kitas žmogus jį pajus.
Reikia nukreipti širdį į kitą žmogų, į visus žmones, gėrio link! Prie šito reikia priprasti. Taip reikia save auklėti. Būtinas tokio paties elgesio palaikymas iš mus supančios aplinkos, mus supančios visuomenės pusės. Tada viskas bus gerai!
#254793

Iš 2019 m. liepos 14 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, kad neįsižeistume

Pats didžiausias suvokimas

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Komentarų nėra

Kaip auklėti vaikus?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Japonijoje greitai bus uždrausta bet kokia fizinė bausmė vaikams. Fizinės bausmės draudimas nepilnamečiams skirtas tiek tėvams, tiek ir socialiniams darbuotojams bei pedagogams.
Atsakymas. Kaip aš galiu išreikšti savo nepasitenkinimą vaiko elgesiu, jei jis išeina iš ribų tiek, kad visi gali pasakyti, kad tai jau nepriimtina visuomenei, šeimai ir taip toliau?
Tegul tada suteikia visą išklotinę, kaip daryti poveikį vaikams, juos auklėjant. Nes auklėjimas numato apribojimą.
Tu turi išreikšti savo nepasitenkinimą taip, kad vaikas suprastų! Ir kad jis suprastų, jog tai – jam naudinga. Kitaip tariant, tu darai tai ne dėl to, kad esi susierzinęs ir susinervinęs, o dėl to, kad linki jam gėrio. Tai ir yra svarbiausia auklėjime.
Klausimas. Kaip išlaikyti mintį, kad ant vaiko negalima išsilieti?
Atsakymas. Dėl to reikia auklėti auklėtojus.
Komentaras. Kitaip tariant, draudimais nieko nepasieksime…
Atsakymas. Nieko. Kas iš to, kad išėjo įstatymas? Ar jie baus, sodins tėvus į kalėjimą?! Visuomenėje bus tokia painiava!
Kai valstybė įveda tokį įstatymą ir, apskritai, bet kokius įstatymus, ji privalo apmokyti, kaip vykdyti šį įstatymą ir jį tinkamai palaikyti.
Klausimas. Koks yra teisingas auklėjimas?
Atsakymas. Yra pasakyta: „Mažu gyvūnu gimsta žmogus“. Ir palaipsniui, jei mes jo neauklėsime, jis taps dideliu gyvūnu. O kad jį išauklėtume, reikia taikyti tam tikrą spaudimą vystymosi eigoje. Leisti jam suprasti, kad darome spaudimą jame esančio „gyvūno“, o ne „žmogaus“ atžvilgiu. Aš noriu išvystyti žmogų, o gyvūną noriu pažaboti! Be auklėjimo šis gyvūnas – laukinis! Vaikas turi žinoti, kad jis sudarytas iš dviejų dalių: iš gėrio ir blogio, ir blogį turime apriboti.
Komentaras. Aš vėl laukiu pasipiktinimų tviterio komentaruose…
Atsakymas. Nesvarbu! Koks skirtumas – pasipiktinę, nepasipiktinę. Svarbiausia – sakyti tiesą, o paskui ji po kiek laiko būna suvokiama.
Komentaras. Kitaip tariant, jūsų išvada – reikia auklėti tėvus ir auklėtojus.
Atsakymas. Žinoma, reikia auklėti tėvus prieš auklėjant vaikus. Kitu atveju tėvai išauklėja vaikus dar blogiau, nei buvo išauklėti patys.
#247301

Iš 2019 m. balandžio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Ateities žmogaus auklėjimas, 3 d.

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Komentarų nėra

Piešiame savo ateitį

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Reguliuodamas savo savybes, galiu valdyti tai, kokius tikrovės vaizdus matysiu ir jausiu visuose gamtos lygmenyse, taip sukurdamas savo paties tikrovę?
Atsakymas. Taip, absoliučiai aiškiai.
Jei esu dvasinės būsenos, t. y. su geru ketinimu, galiu suderinti įvairiausias jėgas ir tai vadinasi „dešimt sfirų“, kurios taip tarpusavyje man pieš ateitį. Aš jį piešiu.
Juk žmogus yra visatos centras. Mes galime tai atlikti.
#250594

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Matyti ateitį ir ją keisti

Patiems kurti ateitį

Ketinimo jėga

Komentarų nėra

„Žvaigždėlaivis“ iš gerų tarpusavio santykių

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Ar yra bent hipotetinis variantas, kada žmonėms nereiktų kentėti? Kaip nors tolygiai, be sukrėtimų.
Atsakymas. Be sukrėtimų tai neįvyks. Mes egoistai. Niekaip neįstengsime atsiplėšti nuo savo egoizmo, neimsime kitaip galvoti vieni apie kitus ir elgtis vieni su kitais. O mums teks atsiplėšti nuo ego.
Tačiau tai galima atlikti be sukrėtimų, be kančių, jei imsime vienytis tarpusavyje. Ir tuomet mūsų „žvaigždėlaivis“ sklandžiai pakils iš šios planetos ir mes tarsi persikelsime į visiškai kitą erdvę. Tai įmanoma. Bet viskas priklauso nuo to, kiek būsime tarpusavyje susiję.
Mūsų kosminis laivas, kuris neš mus į dvasinį pasaulį, turi būti pastatytas iš mūsų gerų tarpusavio santykių.
#250430

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar įsiviešpataus taika ir meilė pasaulyje?

Kodėl reikalingos kančios?

Iš anksto nulemtas kelias

 

Komentarų nėra

Kas yra sąžinė?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra sąžinė? Ar tai egoizmo įsivilkimas į kokį nors kostiumą? Juk mūsų atliekami veiksmai lyg ir grindžiami sąžine.
Atsakymas. Iš esmės tai yra egoizmas. Tiesiog mums gėda dėl to, kad atsiskleidžia kokie nors mūsų bruožai, kuriuos slėpėme ir todėl tai vadiname sąžine. O iš tikrųjų nieko panašaus čia nėra.
Tėra noras mėgautis. Kartais gaunu iš jo malonumą, o kartais, jis atsiskleidžia prieš kitus ir dėl to kenčiu. Tačiau viskas vyksta viename nore mėgautis.
Baimės, šlovė, garbė, įvairūs malonumai, jaudinimasis – viskas nore mėgautis, tik malonumo ir jo nebuvimo (t.y. kančios) atžvilgiu. Čia visas mūsų gyvenimas.
Tad sąžinės tokios savaime nėra. Tai sistema, kuri leidžia man iš anksto nuspėti būsenas, kurias patirdamas kentėsiu arba mėgausiuosi.
Galiausiai pamatysite, kad patys galėsite keisti kančios būseną (t.y. užpildymo nebuvimą) ar užpildymą savo egoistiniuose noruose, tik tai vadinsite kitaip.
#250693

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdienė ir dvasinė gėda

Gėda – pats stipriausias jausmas

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl apribojimas – tai žmogaus vystymosi sąlyga? Ar norint greitai vystytis reikia įsisąmoninti apribojimų priežastis ir tikslus?
Atsakymas. Apribojimai suteikia itin dideles galimybes tirti supantį pasaulį ir erdvę. Be apribojimų nieko nejaustume.
Jaučiame bet kokį pasaulį, bet kokį veiksmą, bet kokia savybę kaip tik dėl apribojimų: kam, kodėl, kaip?
Jei neatsimuščiau į kokią nors kliūtį, ir mano ranka nieko neliestų, aš tarsi prasmegčiau ir nieko nejausčiau. O kai į ką nors atsitrenkiu, tai sąveika su kliūtimi pagimdo manyje žinojimą.
Todėl ugdymas – tai apribojimas.
#250404

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip auklėti vaikus?

Ugdymas kabalos požiūriu

Auklėjimas: ar žino vaikas kas jam yra gerai?

Komentarų nėra

Ką daryti, kad neįsižeistume

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai