Pateikti įrašai priklausantys Dvasinis darbas kategorijai.


Kai nesupranti, ka perskaitęs

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kaip galima pritraukti Šviesą, jei nesupranti, ką perskaitei? Ir kam reikia knygos „Zohar“, kuri, anot jūsų, duota ne supratimui?
Atsakymas. Tam ir duotos kabalistinės knygos, kad mes, skaitydami ir netgi nieko jose nesuprasdami, siektume gėrio, amžinybės, meilės, davimo, Šviesos, ir prašytume, kad jis mus tokiais paverstų.
Iš esmės gerai, kad nieko nesupranti. Tuomet tavo smegenys užimtos ne tuo, kas parašyta knygoje, o tuo, kad prašai paversti tave geru, amžinu, aukštesniu, duodančiu, mylinčiu visus. O iš to, kad tapsi toks, imsi suprasti visa kita.
#250331

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsiveria žmogus, o ne knygos tekstas

Kabalistinių tekstų poveikis

Gyvoji knyga

Komentarų nėra

Kelias į kitą būseną

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Михаэль ЛайтманKlausimas. Nulemtos būsenos, kurias turiu išgyventi, – ar tai ne likimas, ne piktoji lemtis, juk jaučiu tai kaip skausmą ir blogį?
Atsakymas. Ne, gali nejausti skausmo ir blogio. Esmė ta, kad turi atsidurti kitoje būsenoje, kitaip tariant, iš būsenos „X“ išaugti į būseną „Y“. Tavo būsima būsena jau nulemta, turi būti joje.
Klausimas tik kaip į ją ateisi. Nenori geranoriškai – tave „muš lazda“, norėsi – tave pavėžės iki tos būsenos. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio į savo raidą.
#249848

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, III dalis

Pamatyti ateitį kaip gerą

Iš anksto nulemtas kelias

Komentarų nėra

Ar reikia pakilti virš kūno norų?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kam reikia pakilti virš kūno norų (maistas, šeima, seksas, pinigai ir pan.), jeigu šie norai žemiau dvasinio pasaulio ir nėra jam priešingi?
Atsakymas. Nereikia virš jų pakilti. Kabala omenyje turi ne iš prigimties gautus norus, o egoistinius.
O tuos, kurie duoti iš prigimties – maistas, seksas, šeima, turtas, šlovė, žinios, – tiesiog būtina racionaliai išnaudoti, kad pasiektume savo aukščiausią tikslą.
Jokiu būdu nereikia specialiai niveliuoti tų norų.
#249278

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mūsų norai nuolatos auga?

Ką taisyti?

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Komentarų nėra

Dešimt draugėn surinktų elementų

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar dešimtuke, kaip dvasiniame vienete, yra vidurio linija?
Atsakymas. Esmė ta, kad dešimtuke nėra nei vidurio, nei dešinės, nei kairės linijos. Dešimtukas – tai tiesiog dešimt žmonių, dešimt norų, kurie tarpusavyje susijungia ir sudaro tam tikrą skeletą, sistemą.
Ar bus joje trys linijos, priklauso nuo jų. Ar bus juose viršutinė, vidurinė ir apatinė dalys irgi priklauso nuo jų. Tokį suskaidymą jie sukuria savo vienybe.
O apskritai tai tiesiog dešimt elementų, kuriuos reikia surinkti draugėn. Kai dešimtukas susirenka, jis pamažu formuojasi, ir jame atsiranda visos dešimt sfirų, o paskui dar ir trys linijos priklausomai nuo sfirų sudarytos kombinacijos. Tai dar priešakyje.
#249845

Iš 2019 m. balandžio 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Tapti viena visuma

„Jūs Mane sukūrėte“

Komentarų nėra

Kokios mintys stipresnės?

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galime savo mintimis veikti kitus? Ir kokia mintis stipresnė: individo ar grupės?
Atsakymas. Individualios mintys palyginus su grupės mintimis neturi jokios galios, tik grupės mintys realizuojasi. Jei būsite tinkamai tarpusavyje susiję, tai galėsite realizuoti bet kokią savo bendrą teisingą mintį, maksimaliai nukreiptą į kūrimo tikslą.
O jeigu užsiimsite kokia nors kita mintimi, tai ji vis tiek atves jus į kūrimo tikslą, tik jau kitu, pašaliniu keliu. Visa žmonija juda į vieną tikslą, tačiau kažkokiais alternatyviais keliais, „kaimo keleliais“. Todėl tai labai lėta, itin blogai sprendžia pagrindinę užduotį – pasiekti tikslą!
Tarkime, yra tikslas, į kurį galiu eiti tiesiai, bet nuolatos atsitraukiu į pašalinius tikslus. O jei susirenkame į dešimtuką ir tinkamai nusitaikome į teisingą tikslą, tai visąlaik judame pirmyn ir tuomet kitos mūsų savybės, norai, įvairiausios aplinkybės išsisprendžia savaime.
#249335

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Minties jėga ir proto vystymasis

Komentarų nėra

Prašyti, bet tik ne už save

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманJei atliksime teisingą, tikrą išskaičiavimą, iškart taps aišku, kad negalima prašyti už save. Juk taip atskiriu save nuo bendros sielos, kurioje yra Kūrėjas, nuo Šchinos. Prašydamas sau atskiriu save nuo Šchinos.
Reikia prašyti už visus. Kiek galiu susijungti su Šchina ir nuskęsti tame bendrume, pajausiu, kad tai Šchina, kur gyvena Kūrėjas ir galėsiu Jį atskleisti, priartėti prie Jo ir net susilieti su Juo. Viskas priklauso nuo to, kaip aš vis labiau prisijungiu prie bendro kli.
Todėl prašyti už save – tai atkirsti save nuo gyvenimo šaltinio. Tik mes šito nejaučiame ir painiojamės. Tačiau matantis sistemą žmogus supranta, kad ji itin paprasta ir joje yra Kūrėjas. Reikia prašyti tik vieno: priklausyti tai Šchinai, sistemai, į kurią visi esame sujungti, tik to neįsisąmoniname dėl paslėpties. Kvaila prašyti sau, juk šiuo prašymu žmogus atitolina save nuo gėrio.
#248734

Iš 2019 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema „Dešimtukas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys, skirtas sielai gimti

Kaip veikti, jei viskas dėl savęs?

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Komentarų nėra

Dvi iš Kūrėjo išeinančios jėgos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Egzistuoja dvi jėgos: gavimo jėga ir davimo jėga, gėris ir blogis. Jei visa tai Kūrėjas, tai kas tas, kuris suvokia tas dvi jėgas?
Atsakymas. Žmogus vysto savo įgimtą savybę, kurią vadiname „egoizmu“. Jį mums duoda Kūrėjas. Jis sukūrė mus šioje savybėje. Taip ir pasakyta: „Sukūriau egoizmą.“
Dabar turime tą savybę paversti į priešingą – į davimą ir meilę. O iš kur kyla altruizmo savybė? Irgi iš Kūrėjo. Tik egoizmas vystosi mumyse, net jei neprašome Kūrėjo, o altruizmas vystosi, tik jei atkakliai jo reikalaujame.
Mūsų darbas – kad virš egoizmo, kurį Kūrėjas nuolatos vysto mumyse, visąlaik prašytume Jo per grupę, kad Jis subalansuotų egoizmą altruizmu. Ir tuomet galėsime eiti kaip ant dviejų kojų, suprasdami ir jausdami visą pasaulėdarą, visus pasaulius už laiko, erdvės ir judėjimo ribų.
Šitaip abi jėgos išeina iš Kūrėjo. Viena jų – Kūrėjo jėga, davimo ir meilės jėga. Antroji – nuo nulio, iš nieko Jo pagimdyta egoistinė jėga.
#249233

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Kaip Kūrėjas valdo kiekvieną?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Komentarų nėra

„Jūs Mane sukūrėte“

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mes kalbame apie tai, kad norime pajausti ir suvokti „Įvadą į kabalos mokslą“ (Ptichą) būtent per jausmus. Bet dabar mes mažai ką pajaučiame, suprantame, esame neaiškios būsenos. Kas vyksta su mumis? Kaip Šviesa veikia mus ir kada suprasime, kad jau tapome parcufu? Ar tai įvyks palaipsniui, ar iš karto?
Atsakymas. Kad taptumėte parcufu (dvasiniu kūnu), jums reikia susivienyti į vieną vieningą visumą. Dėl to dešimties žmonių grupėje jūs turite išskirti dalį, kuri bus jūsų vidinis branduolys.

Taip jūsų egoizmas liks išorinėje dalyje, o tai, ką jūs išskirsite iš savęs, kad atiduotumėte dešimtukui, – visa tai susijungs tarp jūsų vidinėje dalyje. Ji, iš esmės, ir bus grupė. Jos vienybėje jūs imsite įsisavinti vienybės savybę (raudonas taškas piešinyje), kuris yra vadinamas „Kūrėju“, ir Jį jausti.
Jūs sukursite Kūrėją patys. Iš savo davimo savybių jūs padarysite Jį. Jūs pradėsite jausti tai, ką jūs padarėte, o tai ir yra Kūrėjas. Kaip mūsų pasaulyje mes nejaučiame to, kas vyksta, o jaučiame tik savo reakcijas į kažką, taip ir čia.
Kūrėjas yra vadinamas „Bo-Re“: „Bo“ – „ateik“, „Re“ – „pamatyk“.
„Ateik“ reiškia „padaryk“. Yra pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“,– Taip sako Kūrėjas, kreipdamasis į tuos, kas prie jo priartėjo.
Kūrinijoje egzistuoja jėga, kuri vadinasi „Acmuto“ – „Jis Pats Sau“. O kad ją galėtume išreikšti mumyse, turime sukurti savo detektorių, savo kli (indą), kaip radijo imtuvą, ir jis pagaus šią bangą. Tai bus Kūrėjas mumyse. Tik mumyse! Išorėje Jis neegzistuoja. Už mūsų yra Acmuto – kažkas, ko mes nežinome ir neturime teisės apie tai kalbėti.
Todėl pirmas mūsų uždavinys – surinkti iš savęs grupę. Tai, ką mes jausime tarpusavyje, jau yra Bore. Kas dėl likusios egoistinės dalies, tai ji irgi palaipsniui prisijungs prie mūsų, kol Kūrėjas užpildys visą didelį ratą.
Klausimas. Prie kokios dalies priskirti šiame brėžinyje šeimą, darbą, visą išorinį pasaulį?
Atsakymas. Juos reikia priskirti savo gyvūninei būsenai, kuria privalu rūpintis. Pavyzdžiui, savo kūną turi prausti, maitinti, migdyti, – turiu elgtis su juo kaip su kažkuo, gyvenančiu šalia. Ir taip pat reikia elgtis šeimoje, darbe, visur kitur, – visu tuo privaloma užsiimti, bet svarbiausia, kad tu turi dar vieną gyvenimą dvasinėje pusėje.
#245805

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Svarbiausia sąlyga

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas svarbiausia studijuojant kabalą?
Atsakymas. Svarbiausia mokantis – kasdien dalyvauti užsiėmimuose. Ši sąlyga būtina, bet jos nepakanka.
Būtina ir pakankama sąlyga – visiškai susijungti grupėje, kad grupė būtų it vienas žmogus ir mėgintų visuomet būti vidumi, dvasia, širdimi tarpusavyje vieninga, kad bendroje širdyje atsiskleistų Kūrėjas!
O jeigu negali, tai prašyti apie tai Kūrėjo, kad Jis juos taip sujungtų. Daugiau nieko nereikia!
#249266

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio ryšys tik per Šviesą

Verdanti vienybės lava

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai