Klausimas: tai kas vis dėlto kaltas dėl mano kritimų – pats žmogus ar Kūrėjas? Ar krentame dėl įdėtų pastangų, ar tai tingumo rezultatas?
Atsakymas: Apie Kūrėją pasakyta: „Aš – pirmas ir Aš – paskutinis“!
„Aš – pirmas“ reiškia, kad kiekviena pradinė būsena nuo mūsų nepriklauso. Ir paprastai ji iš viso nesusijusi su tuo, kas vyko anksčiau.
Aš neturiu omenyje paprastų žmonių, kuriuose automatiškai paeiliui realizuojasi „genai“ (rešimot, įsakymai iš aukščiau) ir kuriems nekyla klausimų apie gyvenimo prasmę ir kaip realizuoti valios laisvę.
Bet žmogus, kuris jau dėl kilusio klausimo apie gyvenimo prasmę pajuto tuštumą, kad ją užpildytų, gali save realizuoti, įsijungti į grupę (bendrą sistemą), tikrinti savo kilimus ir kritimus – būseną, kuria jis pradeda savo dvasinį kelią.
Viskas vertinama pasirinkimo laisvės, o ne pačios būsenos, atžvilgiu. Pati būsena manęs nejaudina – ji gali būti ir gera, ir bloga! Svarbiausia, kaip aš ja dabar naudojuos! Kitaip tariant, atsižvelgiama tik į „išvestinę“.
Aš nekeičiu ir netaisau pasaulio – aš taisau savo dalyvavimą jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu paliksi mane dienai…

Neapsikrauk balastu kelyje

Stebėti save

„Stimuliatorius“ – tai dvasinis dalykas. Juk stimuliatorius reiškia, kad mes tarpusavyje kažką formuojame, norėdami sukurti mūsų bendrą dvasinę būseną, kuri egzistuoja ne mumyse, yra tarsi išorinis mūsų tarpusavio ryšio taškas, su kuriuo visada galiu susijungti, būti nuolatos su juo susijęs, visąlaik į jį dėti ką tik galiu ir gauti iš jo dvasinę jėgą, gyvenimą.
Todėl stimuliatorius – tai dvasinė savybė, tarytum Bina. Būtent taip turime į jį žiūrėti. Ir todėl šią virtualią erdvę privalome paversti savo vidine, dvasine erdve.
Turime „sumesti“ į jį visus savo siekius, visas viltis ir lūkesčius. Jūs nežinote, kas yra grupė, nežinote, kur laidavimas? Ten! Viską meskite tenai, į tą „pašto dėžutę“.
Jeigu visas mūsų pastangas, mūsų dvasinius siekius visi drauge dėsime į šią vieningą erdvę ir tik iš jos gausime dvasinį gyvenimą, – būtent šito ir reikia.
Ši erdvė – virtuali iš išorės, o iš vidaus – joje sukoncentruoti visi mūsų norai, siekiai, ketinimai. Ir todėl ši erdvė dvasinė, joje atsiskleidžia Kūrėjas.
Juk patys kuriame Kūrėją, mūsų išorėje Jo nėra. Visa tai nepaprastai rimta. Atėjo laikas imtis rimto praktinio darbo.
Klausimo esmė tokia: ar žmogus laiko šį „stimuliatorių“ svarbiausiu savo gyvenime – kaip ir dvasinį tikslą, ir ar nori gauti įkvėpimą būtent iš jo, o ne iš kur nors kitur.
Tada šis įkvėpimas bus dvasinis, juk žmogui įspūdį daro mūsų susijungimas, o jis įsikūnija ten, šiame stimuliatoriuje.
Galiausiai jame turime matyti objektą, kuriuo bendrai rūpinamės, bei gyvenimo šaltinį visiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš virtualios realybės – į dvasinę

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Nepražiopsokite progos!

Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį vyksta „Vienybės diena“, kurioje dalyvauja daugybė kabalistinių grupių iš viso pasaulio ir pavieniai žmonės, kurie prisijungia prie grupių internetu.
Vienybėje pasiekiame viso mūsų darbo, visos kūrinijos galutinį ir trokštamą rezultatą, juk vienybė – tai priemonė, indas atskleisti Kūrėją, kai Jis atsiveria „vienas prieš vieną“, kaip parašyta knygoje „Zohar“.
Todėl tai vienintelė tikrovė, kurios galėtume trokšti, kurioje niekas nejaučia pats savęs, o jaučia tik tą „vienintelį“, kuris jungia savyje visus mus.
Kai kiekvienas praranda savąjį „Aš“ ir jo vietoje jaučia vien tik „Mes“ – tai visiškai nauja tikrovė, kuriama „virš mūsų“ ir vadinama Acilut pasaulio Malchut, Šchina.
Sudužusios sielos yra pasauliuose BEA, kurie vadinami „atskirtais nuo šventumo“, o Acilut pasaulio Malchut yra aukščiau BEA pasaulių – tai mūsų susijungimo vieta.
Todėl siekdami vienybės, mes statome Šchiną ir jau tenai atveriame Kūrėją – Šochen.
Štai kodėl diena, kai kuriame tokią vienybę, – didi diena, reikia ją labai branginti ir kiekvienam stengtis kiek tik įmanoma prisijungti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu turi būsimojo pasaulio dalelę!

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Vienybė – naujoji tikrovė

Žmogus auga taip: iš pradžių gauna naujus norus ir pripildymą, būtinus jo vystymuisi, ir tai jam teikia naudą.
Juk tai gamtos suteikta kryptis, gamta nori išauginti žmogų ir pastatyti jį ant kojų – taip, kaip šiame pasaulyje auga vaikai.
Tai nelaikoma uždraustu malonumu, juk aš turiu pereiti šį natūralų vystymosi periodą, kol „suaugsiu“. Matome, kaip vaikai paprastai būna perpildyti įvairiausių norų ir mėgaujasi gyvenimu.
Tačiau tą akimirką, kai tampu suaugęs ir turėčiau pradėti augti bei vystytis sąmoningai, o ne gamtos verčiamas, – visi patiriami malonumai kenkia man, nes nenukreipiu jų į davimą.
Anksčiau visa atsakomybė teko gamtai – Kūrėjas apibrėždavo mano kelią ir vedė juo mane, tarkim, iki 15-20 metų. Visa, ką ėmiau iš šio gyvenimo, buvo naudinga mano vystymuisi.
Tačiau vos tik baigiu šį „vaikišką“ vystymosi periodą ir turiu pats imti nustatyti kryptį, man nuo savęs reikia pridėti ketinimą duoti, kitaip bet koks gautas malonumas jau neaugins ir neves manęs pirmyn, o žudys!
Jis priešingu keliu ves mane, kad pajausčiau, jog toliau taip negalima eiti ir kad aš turiu vystytis ne remdamasis savo egoizmu ir malonumu, o ketinimu duoti.
Todėl visi malonumai, kuriuos žmogus gauna po brendimo laikotarpio, kenkia jam – tarsi žmogus draskytų savo žaizdą.
Tačiau, kaip giliai turime pasinerti į šį blogį, idant suprastume, jog nebegalime taip tęsti – it užaugę vaikai, kuriems gamta daugiau neleis nerūpestingai mėgautis gyvenimu, o reikalaus iš jų duoti?
Kaip giliai„draskysime savąją žaizdą“ priklauso nuo mūsų – mums duodamos visos priemonės ir paaiškinimai: mokymasis, knygos, mus atveda į grupę – ten, kur susiprotėsime ir susimąstysime, ką būtina pridėti gyvenime, norint teisingai vystytis.
O pridedame tiesos-melo išsiaiškinimą greta saldu-kartu, priešingai nei vaikai, kurie supranta tik saldu-kartu.
Kad neliktume vaikais visą likusį gyvenimą, kaip pasakyta: „Ką daryti su vaikais, kurie paseno?“ – turime pradėti veikti pagal principą tiesa-melas.
Tačiau nenubraukiant saldu-kartu, o virš jo kuriant naują santykį su gyvenimu. Tai įmanoma tik studijuojant kabalą, pritraukiant sau Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur nusipirkti norą?

Šviesos jėga

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Mūsų „dvasinis stimuliatorius“ ypatingas, nes jis visiškai atsieja žmogų nuo jo kūno, egoizmo, nuo visko, kas materialu.
Sistema iš tikrųjų gali išspręsti viską, kas trukdo žmogui suartėti su kitais žmonėmis bendraujant paprastu būdu.
Ji – tai tam tikra abstrakti esmė, kurios kiekvienas atskirai neturime, ir visi kartu bandome padaryti taip, kad ji egzistuotų mūsų išorėje, kaip mūsų bendra visuma.
O kadangi ši esmė labai silpna, tai įprastame gyvenime jos nepajausi bendraudamas su kitais žmonėmis, nes ją užgožia gerokai stipresnis žmogaus gyvūninis egoizmas.
Bet jeigu ja rūpinsimės kaip „tamaguči“ [elektroninis gyvūnėlis – vert. past.], jeigu laikysime ją bendru „kūdikiu“, tai ji augs.
Iš pirmo žvilgsnio, tai visiškai iracionalus veiksmas, prieštaraujantis visoms logiškoms sąvokoms, kurias turi žmogus, užsukantis į šią virtualią realybę.
Bet dėl mūsų bendrų veiksmų, viena vertus, sukuriame abstraktų bendrumą, kita vertus, labai aiškų ir intensyvų grįžtamąjį poveikį sau.
Kitaip tariant, akumuliuojama jėga, slypinti visuose mūsų bandymuose susivienyti. Šios jėgos neįmanoma įsisąmoninti, bet ji pasireikš, kaip reakcija į mūsų bendras pastangas.
Tiems, kas prisidėjo prie bendrų pastangų, ji atsiskleis individualiai. Pašalietis – tik pagūžčios pečiais nustebęs.
Jos atsiskleidimo žmogui logiškai nepaaiškinsi, bet galima pakviesti jį dalyvauti ir pajausti. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimo pradžia.
Todėl vos pradėjus kurti stimuliatorių man buvo taip sunku, net ir šiandien nelengva įtikinti žmones pirmą kartą į jį užeiti ir dalyvauti šiame procese.
Mokiniui vis dėlto reikėtų eiti „tikėjimu aukščiau žinojimo“, nepaisyti savo įsitikinimų, abejonių, sveiko proto, – imti ir pradėti darbą.
Bet net ir ne naujokui visada kils kliūčių darsyk užeiti, priešinantis savo egoizmui, atplėšiančiam nuo susijungimo vietos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sau rasti asilų varovą

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Nepražiopsokite progos!

Mes turime daugybę įvairiausių norų, ir kiekvienas iš jų turi būti ištaisytas pagal nustatytą tvarką bei seką.
Todėl nežinome tikrųjų mūsų patiriamų būsenų priežasčių. Tačiau mes turime suprasti, kad jų tvarka nustatyta, o nuo mūsų priklauso tik tai, kaip jas praeiti – Šviesos ar kančios keliu.
Bet kuriuo atveju, nesuprasdami, kodėl taip vyksta, bet kokias būsenas turime priimti kaip naudingą įvykį.
Jau vykstančių įvykių negalime kontroliuoti: tai, kas vyksta, reikia priimti su dėkingumu, ištaisyti ir judėti toliau.
Niekada negalima atstumti kitos būsenos, taip darydamas tu atsisakai priimti tau duotas vystymosi priemones.
Nėra tokių būsenų, kurios nepadėtų vystytis. Todėl nereikia kankintis abejojant: gera būsena ar bloga.
Nereikia jos suasmeninti, geriau į tai, kas vyksta tavyje, žiūrėti „tarytum iš šalies“, tarsi būtum pašalinis stebėtojas: man būtina šią būseną praeiti, vadinasi, aš veikiu, praeinu ją ir judu toliau. (Viskas tik į gerą! – Hakol le tova!)

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats sau psichologas

Diena prasideda vakare

Kaip išvengti kančių?

Klausimas: Kas yra žmonės su sudaužyta širdimi?
Atsakymas: Širdis – tai visi žmogaus norai. Kai žmogus pastebi, jog visi šie norai – dėl savo malonumo, tai mato, kad jie sudaužyti.
Ką reiškia sudaužyti? Kažkada, pačioje pradžioje, juos jungė davimo jėga, mūsų tarpusavio jėga. Ši jėga siejo natūraliai, kilo iš Šviesos, buvo sužadinta iš aukščiau – juk taip sukūrė Kūrėjas.
Paskui Kūrėjas paslėpė Save, Šviesa išnyko, ir todėl dingo jų tarpusavio ryšys. Ryšio tarp mūsų nebuvimo atskleidimas vadinamas sudužimu. Visa tai – kūrinių atžvilgiu.
Kūrėjo, davimo savybės atskleidimo nebuvimas paskatino atsiskyrimą. Šis atsiskyrimas gali būti jaučiamas taip, kaip jaučiame dabar: „Nieko baisaus, viskas gerai. Tik nelieskit manęs, ir aš niekam blogo nedarysiu“. Tai vadinama sudužimo paslėptimi.
Ir yra būsena, kai jaučiame, kad esame sudužę, ir tarp mūsų nėra ryšio, vienybės.
Čia irgi galima skirtingu laipsniu įsisąmoninti blogį: nesant ryšio tarp mūsų aš neturėsiu gero materialinio gyvenimo, arba, nesant ryšio tarp mūsų aš sukeliu stichines nelaimes, arba, nesant šio ryšio nejaučiu Kūrėjo, dvasinio pasaulio.
Kitaip tariant, būna, kad iš aukščiau atskleidžiama tremtis, kad nesame susijungę, ir būna atskleidimas iš apačios – tai, ką dabar pamažu suvokia žmonija.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dieviškasis patentas

Tikrasis Pragaras ir Rojus

Kur slypi sudužimo nauda?

Vidinis darbas atskleidžiamas mums dalimis, priklausomai nuo to, ką reikia atlikti. Mums neduota matyti viso nuveikto darbo, kad tai mums netrukdytų.
Žmogų nuolatos užvaldo šią akimirką jame atsiskleidžiantis noras ir jis pamiršta viską, ką padarė anksčiau, ir kaskart jaučiasi tuščias.
Kuo daugiau jis dirba – tuo giliau paslepiama nuo jo tai, ką jis jau atliko.
Nors jis daug ištaisė ir niekas nedingsta, tačiau jam duodama pajausti, tarsi jis nieko nebūtų padaręs, idant visada turėtų galimybę dar kažką atlikti, kad atsiskleistų naujas noras – kaip pirmąsyk.
Taip tęsiasi tol, kol žmogus atliks tam tikros apimties darbą – tada, vienu baigiamuoju veiksmu „Rav paalim umekabciel“ jam atsiskleis visas per tą laiką sukauptas ištaisymas.
Kelyje privalome užmiršti apie visas ištaisytas būsenas tam, kad gautume norą kitam veiksmui. Antraip sustotume ir nebegalėtume judėti pirmyn.
Kol žmogus nebaigė visų ištaisymų, nuo jo paslėptas visas ankstesnis darbas, lyg jis nieko nebūtų padaręs. Tačiau viskas atsiskleis vienu kartu – Taisymosi pabaigoje!
Viskas grįžta į tas pačias vėžias, bet kadangi kiekvienąkart ateina naujas noras – mums atrodo, tarsi tai būtų visiškai nauja būsena.
„Kasdien mes viską pradedame tarsi iš naujo“ – materialiame pasaulyje atskleisdami naują apetitą, naujus skonius – lygiai taip ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl, net jei mums atrodo, kad nieko nepadarėme ir nieko nepasiekėme dvasiniame pasaulyje – vėliau pasirodys, kad taip nėra. O iki pat Galutinio Išsitaisymo negalima prašyti ir reikalauti jokių sąskaitų suvedimo su praeitimi.
Priešingai, reikia dėkoti, kad praeitis nuo mūsų paslėpta, kad neakina ir netrukdo eiti, kaskart leisdama visą darbą pradėti iš naujo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Amžinasis gyvenimo apytakos ratas

Įvykdyti kūrimo programą – reiškia tapti panašiam į Kūrėją, prilygti Jam. Tokia yra Jo programa mūsų atžvilgiu, juk ši būsena – pati geriausia, tobula.
Bet tam, kad prilygtume Jam, turime įgyti Jam prilygstantį norą.
Kūrėjas sukūrė noro tašką, kurį po to užpildo savo santykiu, Šviesa, visais malonumais ir meile kūriniui.
Jis atskleidžia dvejopą santykį kūrinio atžvilgiu – Chochma Šviesa ir Chasadim Šviesa. Dėl to noras tampa milžiniškas, tampa Begalybės pasauliu.
Bet mes prie šio noro turime pridėti savo, atvirkščią santykį Kūrėjo atžvilgiu. Tam Kūrėjas į šį savo sukurtą norą įdeda davimo tašką, o mes savo pastangomis vystome jį, savo santykį su Juo, kol šis prilygsta Jo santykiui su mumis (padidiname 620 kartų).
Per vieną kartą neįmanoma pasikeisti įsisąmoninant pokyčius, tai vyksta palaipsniui, žingsnis po žingsnio, pamažu keičiantis. Kelias sudarytas iš kritimų ir pakilimų.
Juk, viena vertus, kūrinys turi likti tuščias, norėti užpildymo, kita vertus, pakildamas virš šio tuščio noro turi prilipti prie Kūrėjo ir tapti panašus į Jį. Todėl kūrinyje visada dera dvi priešingos būsenos.
Yra dvi Šviesos: tiesioginė ir atspindėta. Kūrėjas nori, kad atspindėtoje Šviesoje mūsų santykis su Juo būtų toks pat kaip Jo santykis su mumis, išreiškiamas tiesiogine Šviesa – kad taptume tokie, kaip Jis.
Bet davimas Jam – tai Jo noras, Jo prigimtis, o mums – tai ketinimas duoti norint gauti dėl Jo.
Ir todėl galime būti priešingi Jam savo norais, bet lygūs su Juo, panašūs į Jį ketinimu mylėti ir duoti.
Jeigu kreipiuosi į Jį savo noru, tai esu priešingas Jam. Jeigu kreipiuosi į Jį savo ketinimu, tai esu toks pat, kaip ir Jis.
Todėl savo santykiuose su Juo visą laiką krentu (dėl mūsų norų skirtumo) ir kylu (sutampant mūsų ketinimams): padidėjus mano norui, tampu priešingas Kūrėjui, o kai ketinimu duoti ištaisau savo norą gauti – tampu panašus į Jį.
Ir taip visą laiką „supuosi“ tarp šių dviejų polių, bet svarbiausia, kad mano „Aš“ liktų per vidurį, vidurinėje linijoje: reikia įgyti maksimaliai didelį, priešingą Kūrėjui norą gauti, o po to prie jo prijungti atitinkamą ketinimą duoti ir tokiu būdu suformuoti savo vidurinę liniją – gauti dėl Jo, duodant Jam, ir tapus panašiam prilipti prie Jo.
Jeigu man nesvarbu, kaip jaučiu savo būseną (kaip gerą ar kaip blogą), bet man svarbiausia išlaikyti ketinimą tapti maksimaliai panašiam į Kūrėją – vadinasi, esu vidurinėje linijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Kūrinio posūkio taškas

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Pasakyta: „Negaliu būti su išpuikėliu toje pačioje vietoje“, nes kur išdidumas – ten nėra Šviesos.
Iš pradžių svečias, nesusimąstydamas vaišinasi nuo šeimininko stalo ir Jo nejaučia, nemato ir nežino, kad šeimininkas egzistuoja.
Staiga jis pastebi, jog Šeimininkas yra ir kad tai Jo stalas – viskas priklauso Šeimininkui. Visos vaišės neatsitiktinai atsirado ant stalo, jos paruoštos specialiai jam – su meile.
Jis sužino, kad Šeimininkas jį myli, ir todėl negali iš Jo nieko priimti – juk jis privalo kaip nors atsakyti. Jis nežino, ką jam daryti!
Problema ne gavimas, o santykis – kuo tai mane įpareigoja. Aš neisiu ten, kur mane per daug myli ar nekenčia.
Meilė irgi kliudo, ką gi aš darysiu su šia didžiule meile, jeigu neturiu kuo į ją atsakyti?!
Kokiu santykiu galiu sumokėti už meilę? Galiu iš Jo priimti malonumą – juk mėgaujasi mano gyvūnas, o Jo meilė – nukreipta į žmogų manyje!
Ir ką gi man daryti – taip Jis verčia mane iš visos širdies į jį reaguoti? Turiu liautis pas Jį ėjęs, arba turiu sugalvoti, kuo Jam atsilyginti.
Ir štai tada tarsi barjeru atsiriboju išdidumu. Pakylu aukščiau Jo santykio su manimi, aukščiau meilės ir neapykantos, tarsi tai neegzistuotų.
Taip veikia manyje apsauginė jėga, padedanti man nesudegti iš gėdos ar iš meilės.
Išdidumas kyla iš tuščios erdvės kūrinio viduje arba iš „žalčio“, Begalybės pasaulio Malchut.
Ištaisyti galimą bet kokią savybę – išskyrus išdidumą! Juk jis skiria mus nuo Kūrėjo, nutraukdamas mūsų tarpusavio ryšį.
Jei esu grupėje – joje galima viskas, bet kokie konfliktai – viskas, išskyrus išdidumą! Išdidumu žmogus atriboja save nuo aplinkos poveikio ir neturi jokių šansų judėti pirmyn.