Pateikti įrašai priklausantys Dvasinis darbas kategorijai.


Širdyje slapta auganti malda

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Kreipimasis su prašymu aukštyn (MAN kėlimas) – tai toks veiksmas, kurio mes nejaučiame. Tai daugybės veiksmų, darbų, mokymosi valandų, platinimo darbo, jungimosi su grupe, vidinės analizės pasekmė. Visa tai kaupiasi vis daugiau ir daugiau, kol pasiekiame būseną, kurioje ši taurė persipildo.
Todėl žmogus nežino, kada tai atsitiks. Jis stengiasi, treniruojasi, bando pasiruošti ir galiausiai prieina prie to, jog įgyvendina šį veiksmą kaip viso milžiniško pasiruošimo rezultatą. Tada jis jau gali kažką apie jį pasakyti.
Bet iš tikrųjų šis veiksmas kaupiasi ne jame ir ne jis pats ruošiasi bei galiausiai atlieka šį veiksmą. Todėl pasakyta: „Moneta prie monetos sukrauna didžiulį kapitalą“ ir tada ši bendra didžiulė sąskaita suveikia aukštesniajame, priversdama jį atlikti šį veiksmą.
Visi veiksmai paklūsta formos atitikimo dėsniui. Todėl tai įvyksta tada, kai žemesniojo prašymas atitinka tai, ką aukštesnysis pasiruošęs su juo padaryti.
MAN – tai malda, prašymas, noras, su kuriuo kreipiuosi aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kai su savo prašymu kreipiuosi į aukštesnįjį, nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Nežinau, ar padariau tai, ar ne, juk malda vadinamas darbas širdyje, ir todėl mes nejaučiame, kaip keliame maldą, nuo sudužimo likusias kibirkštis (rešimot).
Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų širdies gelmėje, ir jaučiame tik pasekmę, kai jau gauname atsakymą į savo maldą. Atsakymas jau jaučiamas širdyje, ir ji išsiplečia bei pradeda suvokti naujus reiškinius, iš kitos plotmės – tokius, kurių anksčiau žmogus nejuto, nesuprato, nepažinojo.
Širdis tampa platesnė dėl to, kad žmogus vis labiau išeina iš savęs ir vis daugiau aprėpia – iš pradžių dalį pasaulio, o po to visą pasaulį, visus aukštesniuosius pasaulius bei dvasines pakopas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra

Tu nepatikėsi, kokia tai grupė

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ką daryti, jeigu jauti, kad nepakankamai duodi grupei, tarsi tau baigėsi jėgos?
Atsakymas: Iš tikro jėgos baigiasi ir kiekvieną akimirką jų lieka vis mažiau. Ir tai dar gerai, kad žmogus jaučia, jog jėgos senka! Paprastai to nė nesuvokiame, o tiesiog nusiraminame ir užmiegame, netenkame noro. Ir visa tai dėl to, kad nesirūpiname savo prabudimu. Turime padėti vienas kitam – tik taip galime prabusti!
Kas nededa į kitus, kad šie pasirūpintų juo, tas jėgų negaus. Ir nesvarbu, kokiame lygyje ta aplinka ir ką jie daro – svarbiausia, pats pradėk veikti, investuoti į juos, ir tada išvysi rezultatą. Nepatikėsi, kiek ši grupė ir šie draugai gali tau duoti! Viskas priklauso nuo paties žmogaus indėlio ir jo jautrumo.
Ir jeigu žmogus investuoja į grupę, tai staiga suvoks, kad jie taip pat prabudo ir veikia jo atžvilgiu. Net jeigu anksčiau to nepastebėjo, bet dabar dėl savo indėlio mato, ir tai jau vadinama abipusiu laidavimu.

Iš 2011 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk šanso

Draugavo du draugai

Judėjimo į priekį rodiklis

Komentarų nėra

Nuo ko prasideda žmogus

Dvasinis darbas

Žmogus prasideda mūsų mintims ir norams sujungiant į patį mažiausią indą. O po to, prisijungdamas kaskart vis naujas dalis, jis vis labiau auga. Taip tampa žmogumi, Adomu, besitęsiančiu nuo vieno pasaulio galo iki kito. Ir jo junginys, jo smegenys ir širdis, sudaromas iš visų sudužusių dalių, esančių kiekviename iš mūsų – juk kiekviena dalelė turi smegenis ir širdį.
Šių jėgų sujungimas panašus į materijos formavimąsi mūsų pasaulyje per visą evoliuciją, negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Juk ji pradėjo jungtis tokia pačia forma. Ir kai pradedame jungti savo dalis, mes taip pat pareiname šias pakopas: negyvąją, augalinę ir gyvūninę – žmonėms tarpusavy jungiantis. Tai vadinama dvasinėmis stadijomis: vaisiaus užuomazga, penėjimu, subrendimu (ibur, jenika, mochin).
Todėl visas mūsų darbas priklauso nuo to, dėl ko mes jungiamės. Ar dėl to, kad mumyse vadovautų davimo savybė – dėl Kūrėjo, dėl Jo malonumo – ar dėl pačių savęs, norint padaryti geriau sau, kai galvojame tik apie savo būseną šiame pasaulyje ir apie savo kūnus. Tai reiškia, kad rūpinamės savo kūnišku gyvenimu, o ne tuo, kad iš savo dalelių surinktume žmogaus pavidalą.
Todėl „18-kos palaiminimų malda“ taip gerai išreiškia dvasinį kelią, kryptį, ketinimą, kitos pakopos, į kurią dabar teks pakilti pasauliui, žmonių visuomenei, siekį. Ir todėl atsiskleidžia susivienijimo būtinybė. Klausimas tik toks: dėl ko tai vyksta.
Ir čia žmonija dalijasi į dvi dalis: tuos, kurie supranta, kad susijungimas reikalingas norint pasiekti žmogaus pakopą – žmogaus pavidalą. Jie aktyviai lipdo šį pavidalą. O kiti priklauso norui ir jungiasi dėl gero gyvenimo šiame pasaulyje.
Taip jie ir skirstomi: ekranas vadinamas Izraeliu, o noras – visa liaudis, kuriai reikia tik prisišlieti prie tų, kurie įvykdys šį Izraeliui skirtą darbą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Laisvo pasirinkimo pakopos

Išorinė jėga

Komentarų nėra

Šviesa – tai labai paprasta!

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Komentarų nėra

Garbingas pagalbos prašymas

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Komentarų nėra

Prašau padaryti mane žmogumi

Dvasinis darbas

Šiandien mes patenkame į ypatingą būseną, kai suvokiame, kad neišgyvensime, jeigu nepasieksime vienijančios jėgos. Bet kartu turime išsiaiškinti, kam mums reikalinga ši jėga?
Ar tam, kad geriau gyventume šio pasaulio lygmenyje ir vietoje mus valdančios piktos jėgos įgytume gėrio jėgą ir pasiektume pusiausvyrą savo dabartinėje pakopoje? Ar mes norime pakilti aukščiau, pasiekti davimo jėgą, kad ji vadovautų, ir atskleisti paties davimo didybę.
Gal mes siekiame davimo jėgos paprasčiausiai norėdami ja atsverti gavimo jėgą ir ramiai gyventi šiame pasaulyje? Tokiu atveju norime panaudoti davimo jėgą padėdami egoizmo jėgai, kas yra vadinama davimu dėl gavimo.  Ar vis dėlto norime gauti dėl davimo?
Klausimas toks: ar mes norime, kad vadovautų davimo savybė, ar egoistinė savybė? Tai yra visa mūsų pasirinkimo laisvė. Ir apie tai kalba malda, vadinama „18-kos palaiminimų malda“ – ko aš prašau?
Ar noriu pakilti į davimo pakopą ir teikti džiaugsmą Kūrėjui, pasiekti tikėjimą virš žinojimo, panaudoti visus savo norus davimo labui ir netgi gauti dėl jo, kad visi mano norai patirti malonumą dirbtų davimui? Ar aš kalbu tik apie gyvenimą šiame pasaulyje ir noriu jį padaryti geresnį?
Čia yra didžiulis skirtumas: ar aš gyvensiu gyvūno lygmenyje, ar žmogaus. Tai kokybinis skirtumas. Gyvūno lygmenyje savo gyvenimą suvokiame kaip kūno gyvenimą ir jaučiame šį pasaulį taip kaip šiandien: savo kūną, supantį pasaulį su viskuo, kas jame vyksta.
Dėl šio kūno egzistavimo mes gyvename – kiekvienas sau. Todėl esame pasiruošę subalansuoti savo gyvenimą davimo jėga, norėdami pasiekti malonesnį, patogesnį ir ramesnį gyvenimą.
Arba pakylame į žmogaus pakopą ir įgyjame amžiną gyvenimą virš materijos pasaulio. Materija baigiasi žemiau – negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Mūsų pasaulyje ir nėra kitos pakopos, nėra žmogaus pakopos. Žmogus – tai pakopa, apimanti protą ir širdį – norą ir mintį, analizę.
Tai išauga iš mūsų proto ir širdies, bet ne kūniškų. Informaciniai genai (rešimot) – sudužimo duomenys susijungia kartu: visos širdys, visi norai susijungia į vieną širdį tarytum vieno žmogaus, ir visi mūsų ketinimai – mintys ir protas – taip pat susivienija. Šis susivienijimas ir sudaro žmogaus pavidalą – tam tikrą virtualią būtybę, neegzistuojančią materijoje, nesudarytą iš elektronų, kūną sudarančių molekulių.
Mes patys jį sukuriame, sujungdami visas savo mintis ir norus. Ir taip pradedame gyventi aukštesnėje pakopoje, vadinamoje žmogaus (Adam), kas reiškia „panašus“ (domė) į Kūrėją, lygmeniu. Juk tada mūsų norai ir ketinimai pradeda veikti kaip dvasinis indas: jo viduje noras, o virš noro – ekranas.
Tai ir reiškia būti žmogumi: „pirminiu žmogumi“ (Adam Kadmon), Brija, Jecira, Asija pasaulio žmogumi. O mūsų kūnas nevadinamas žmogumi. Mes jį vadiname žmogaus kūnu  ateities sąskaita, tikėdamiesi, jog jis mus atves prie to, kad taptume žmonėmis.
Ir tam skirta malda: padėti mums sujungti kartu mūsų širdis, tai reiškia norus ir mintis, ketinimus – taip, kad sudėtume iš jų visą žmogaus, savarankiškos asmenybės, paveikslą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal knygą “Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Besislepiant nuo savęs

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Komentarų nėra

Žemė už horizonto

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Prieš 70  metų Baal Sulamas perspėjo apie katastrofos artėjimą, bet jo neišgirdo. Šiandien mes taip pat perspėjame apie sunkius įvykius ir galimą pasaulinį karą. Tad kodėl gi mums nenubrėžus aiškios paralelės Baal Sulamo žodžiams, kad įrodytume savo teisumą?
Atsakymas: Žmogiškam egoizmui kaip tik ir būdinga tokia savybė –  nematyti šio scenarijaus. Žmonės tiesiog negali jo įžvelgti.
Vis dėlto  dabartinė situacija skiriasi nuo buvusios praėjusiame amžiuje. Prieš 70 metų Baal Sulamas dirbo su savo nuolatiniais penkiais šešiais mokiniais, o šiandien mūsų daug tūkstančių ir mes studijuojame jo medžiagą, kurios savo laiku jis negalėjo viešinti už grupės ribų. Žmonės visame pasaulyje pradeda suvokti šią žinią ir solidarizuotis. Aišku, kiekvienas pagal savo galimybes – bet vis dėlto.
Daugiau nieko nepadarysi, tokie vystymosi dėsniai. Jeigu jūs pamatytumėte visos Malchut, kuri turi išsitaisyti, dydį, tai nebekiltų klausimų.
Įsivaizduok, kad plauki iš Europos į Ameriką neturėdamas žemėlapių. Netgi likus penkiems kilometrams iki sausumos jos dar nesimato, ir tau atrodo, kad tu vis dar pasimetęs pačioje vandenyno širdyje. Tavo matymo lauką riboja horizontas, ir matai tik vandenį iki pačios paskutinės akimirkos, iki virš jo nepasirodys žemyno kraštelis.
Pirmasis jį pamatys žvelgiantis pirmyn stebėtojas, kuris sėdi viršuje, jeigu, žinoma, tavo laive yra tas, kuris pakilo aukščiau ir mato toliau. „Žemė!“ – sušuks jis. Bet tu jos dar nematai. Ar sutiksi su juo?

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos laikraštyje „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

TVF vadovė įspėjo apie visuotinę katastrofą

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Komentarų nėra

Ratas – tai Kūrėjo savybė

Dvasinis darbas

Pasaulyje dabar atsiskleidžia antrasis – „apskritasis“ – valdymas. Tačiau tai nereiškia, kad „tiesinis“ valdymas dingsta. Turime suprasti, kaip su „tiesia linija“ pripildyti „apskritimus“, t. y., kaip suderinti asmenybę ir visuomenę, ir kokius tarpusavio santykius sukurti.
Turi likti „Aš“, kuris valdo ir priima sprendimus, supranta ir suvokia, „tiesiai“ siekia kokio nors tikslo – tačiau visa tai aš darau dėl (apskrito) davimo, meilės, anuliuodamas save. Tai atrodo lyg prieštaravimas, kaip parašyta: „Trokštantis gyventi – nužudo save“, ar panašiai kaip Kūrėjo nurodymas Abraomui paaukoti savo sūnų, Icchaką, žadant, kad iš jo kils būsimi palikuonys.
Mes nesuprantame, kaip taip gali būti, tačiau taip atsiskleidžia apskritasis valdymas iš antrosios pusės. Mes atsiduriame tokiose sudėtingose būsenose – sudaužytose, neaiškiose, tačiau būtent dėl to, kad pradedame jas tikrinti, susivokti, painiotis jose, artėjame prie dvasingumo!
Juk dvasingumo pagrindas – šios dvi formos. O mes iki dabar egzistavome tik vienoje – tiesiojoje. Aš spaudžiu kitus, o kiti spaudžia mane, ir taip kiekvienas gyvena pagal stipresniojo dėsnius. Net jei matome priešingų santykių, tokių kaip motinos ir vaiko, juos taip pat valdo gamta per tiesiąją liniją.
Apskritasis valdymas atsiskleidžia tik mūsų dienomis, todėl jaučiamės tokie bejėgiai. Kad pasistūmėtume, turime nors šiek tiek suprasti, kas tai yra. Mums būtinos tokios savybės, kaip tikėjimas aukščiau žinojimo, meilė, pakylančios aukščiau tiesinio valdymo.
Šios savybės matuojamos ir pripildomos, dirbant tiesiojoje linijoje, tačiau pačios šios savybės yra aukščiau noro mėgautis. Kai pasiekiame norą duoti, kuris įsiskverbia į norą mėgautis per ekraną, mes liekame tiesiojoje linijoje, bet nepaisant to, daromės panašūs į apskritimą.
Ratas – tai Kūrėjo savybė, o tiesi linija – kūrinio. Tačiau tuo, kad veikiame tiesia linija tikėjimu aukščiau žinojimo ir trokštame tapti panašūs į apskritimą, mes užpildome ratus. Kūrėjas lyg paliko šią vietą ir davė mums laisvę veikti. Mes negražiname Jo į tą vietą savo reikalavimais, o patys pradedame veikti joje kaip veikė Jis, kol ten buvo. Vadinasi, pripildome apvalią sferą per tiesią liniją.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Komentarų nėra

Akmuo, panoręs pats save pakelti

Dvasinis darbas

Kūrinys – tai kažkas, esantis Kūrėjo išorėje. Ir iškyla problema: kaipgi tobulas Kūrėjas galėjo sukurti tobulą kūrinį, kuris skiriasi nuo Jo ir tarsi yra už tobulumo ribų? Panašiai kaip tas žymus filosofinis paradoksas: „Ar gali visagalis Kūrėjas sukurti akmenį, kurio Pats nesugebės pakelti?“
Todėl egzistuoja tik vienas kūrimo sumanymas, apimantis viską ir jame jau egzistuoja kūrinys, kuris dėl šios priežasties ir susideda iš dviejų priešingybių. Pirmoji jo savybė yra Kūrėjo išorėje – būtent tam, kad išlaikytų tobulumą ir išmoktų susitapatinti su Kūrėju susiliejant su Juo.
Kitaip tariant, ši vienintelė savybė, sukurta kaip noras mėgautis, savyje turi dvi apraiškas, kurios kartu susijungusios palaiko tobulumą. Viena negali egzistuoti be kitos − dvi priešingybės: noras mėgautis, priešingas Kūrėjui ir jo forma – davimo forma, panaši į Kūrėją.
Ir tuomet kūrinys, sukurtas sujungus dvi tokias priešingas savybes, gali egzistuoti likdamas Kūrėjo išorėje ir tuo pat metu visiškai susiliedamas su Juo! Kitais žodžiais tariant, egzistuoja vienas kūrimo sumanymas, kurio viduje − tobulas kūrinys.
Norint, kad kūrinys įgytų tobulą formą, duotas laikas gadinti ir taisyti, aiškintis. Ir visi šie laikai egzistuoja tik kūrinio viduje, kaip jame besikeičiančios savęs suvokimo būsenos arba Kūrėjo suvokimo, o tai tas pats, juk neįmanoma pajausti savęs Kūrėjo išorėje ir Kūrėjo − kūrinio išorėje.
Todėl mus visą laiką lydi dvi mūsų jaučiamos priešingybės: noro mėgautis medžiaga ir davimo forma, dvi kūrinio egzistavimo formos – jo savarankiškumas ir atsiskyrimas nuo Kūrėjo, jo įsijungimas į Kūrėją visiškai su Juo susiliejant. Taip mes vystomės ir vis labiau suvokiame tą vienintelę būseną, kurioje esame.
Viskas suvokiama esant priešybėms, laiko sampratai, t. y. keičiantis dviem būsenoms – medžiagai ir formai. Viskas priklauso nuo to, kas šiuo metu kūrinyje labiau reiškiasi: ar jo noras mėgautis, ar davimo forma − ar kūrinio savybė, ar Kūrėjo savybė.
Tai tęsis tol, kol kūrinys sukaups pakankamai tokių įspūdžių apie patirtas priešingas būsenas. Ir kuomet visa ši patirtis susikaupia, susijungia į viena, tai vadinama „zivug rav paalim umekabciel“, mes suvokiame visas šias sąvokas kaip vieną bendrą kūrimo sumanymą ir jį suprantame. Mes jaučiame, kaip ši mintis įsigaubia į mus, realizuojasi mumyse.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Komentarų nėra

Tik vienas dėsnis

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Baal Sulamas, „Vienas dėsnis“: „Pirmoji ir vienintelė priemonė, iš tikrųjų vedanti į altruistinį tikslą, − tai įsipareigojimas nedirbti savo naudai, išskyrus tai, kas būtina egzistavimui.
O visą likusį laiką tegul žmogus dirba visuomenės labui, gelbėdamas užguituosius, tegul dirba kiekvienos būtybės pasaulyje, kuriai reikalinga pagalba ir gerovė, naudai.“

Tokiais griežtais, tačiau tiksliais žodžiais Baal Sulamas mums aiškina, kokia forma turi egzistuoti pasaulis. Ir mes jau įžengėme į šį kelią: visos pasaulio dalys susijusios ir išgyvena globalią krizę.
Beveik prieš šimtą metų Baal Sulamas rašė, kad žmonija tapo viena šeima, kurioje visi priklauso vieni nuo kitų. Tuomet to dar nepastebėjome, tačiau šiandien tai akivaizdžiai matome, ir po daugelio krizių, labai vėluodami, pradedame suvokti situaciją. Mums dar prireiks didžiulių pastangų ištaisyti trūkumus, o svarbiausia, tą siaubingą šiandieninę žmonių tarpusavio santykių formą.
Iki šiol, skaitydami šiuos Baal Sulamo žodžius, suvokiame juos kaip kažką fantastiško, nerealaus. Verčiau jau jis atvertų pusę, ketvirtį, kad jie neatrodytų mums tokie košmariški, nepriimtini, kad būtų galima juos „suvirškinti“ paskaninus įvairiais prieskoniais. Tačiau mums atsiveria labai rūstus, prieštaraujantis mūsų prigimčiai paveikslas ir iškelia griežtas sąlygas: „Norite ar ne, čia bus arba jūsų kapavietė, arba jūsų amžino gyvenimo vieta. Vienas iš dviejų. Renkatės jūs.“
Mūsų pasaulyje turime iš tikrųjų įgyvendinti meilės savo artimam, kaip sau pačiam, principą. Viskas, kas mums patikėta, susiveda į vieną veiksmą – įgyti praktinį, pilną, visišką davimą, sklindantį iš kiekvieno visam pasauliui. O sau žmogus galiausiai gaus tik tai, kas jam būtina egzistavimui. Pagal savo pakopą jis renkasi tai, kas gyvybiškai būtina, o visa kita nukreipia į išorę, kitiems.
Kažkada paklausėme Rabašo, kaip galima patikrinti save dėl šio naudos siekimo? Jis davė puikų patarimą: jeigu tu džiaugtumeisi atsikratęs ir to, kas būtina, vadinasi, tai ir yra tai. Jeigu sau netrokšti nieko – nei vandens, nei maisto, nei pastogės, jeigu tenori duoti it angelas, kaip nuo kūno atskirta jėga, ir džiaugiesi tuo, tuomet jau priėmei teisingą sprendimą ir gali gauti iš pasaulio tai, kas būtina.
Tokiu atveju nepersistengsi ir gausi tik iš tikrųjų reikalingus dalykus – juk tu nesidžiaugi juos gaudamas. Atvirkščiai, su džiaugsmu jų atsikratytum, bet negali, nes jie tau būtini, kad galėtum duoti. Tau būtinas maistas, gėrimas, drabužiai, namai ir pan.
Tai itin sunki sąlyga, ir žmonės, žinoma, nori „nustumti ją į šoną“, kaip neįgyvendinamą. Juk taip egzistuodami nematome gyvenimo – jau geriau numirti. Kaip galima visiems duoti, o sau pasiimti tik tai, kas būtina? Kuo gi tada gyventi? Kuo užpildyti savo ego? Juk jis niekur nedingo.
Ir iš tiesų, iš tavęs nereikalaujama gyventi kaip gyvūnui, ganykloje, be jokių kitų poreikių. Atvirkščiai, tu turi tapti žmogus – išlaisvinti visą savo milžinišką ego kitų labui,  kad jis tarnautų kitiems.
Ką gi gausiu mainais? Kaip galėsiu veikti, kad duočiau? Juk mano egoistinis noras – kaip mašina, galinti dirbti tik varoma kuru. Aš galiu nors visą pasaulį padaryti laimingą – bet kas man iš to? Už gerą atlygį atiduosiu žmonėms viską, ką turįs. Bet koks užmokestis?
Čia turime suprasti, kad kabala – tai mokslas, dvasinio pasaulio fizika, todėl ji neužsiima fantazijomis. Mums išties paruoštas kuras, apdovanojimas – toks, dėl kurio verta dirbti vardan davimo ir užpildyti visą pasaulį.
Mūsų užmokestis – Duodančiojo suvokimas. Nieko svarbiau pasaulyje nėra, ir būtent tai gausime. Vadinasi, turime dirbti, kad suvoktume Jį.
Bet juk tai aukščiausias apdovanojimas iš visų įmanomų: būti susiliejus tobulybėje su Juo, ant Jo pakopos. Jis tarsi atlaisvina man vietą šalia savęs – ir aš iš aukštai žiūriu į likusiuosius: „Vargšeliai, kokie gi jie apgailėtini ir niekingi. Žinoma, aš padedu jiems, ką darysi“.
Toks požiūris vadinamas „lo lišma“ ir pradžiai tai visiškai normalu. Svarbiausia – pradėk nuo kažko, netingėk. O galiausiai mes persismelksime visišku davimu – juk iš tikrųjų tai ir yra vienintelis dėsnis, kurio turime laikytis.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos „Vienas dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Jau niekam nepavyks pasislėpti savo šiltame pasaulėlyje

Manojo egoizmo smėlio audra

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai