Prote ir širdyje turime atskleisti vietą tikram nerimui.
Visi kiti rūpesčiai man turi tapti priverstiniai. Aš gyvenu mūsų pasaulyje ir rūpinuosi jo reikalais iš būtinumo, tačiau mano tikrasis užslėptas nerimas – dėl to, kas svarbiausia. Juk aš žmogus ir noriu ko nors pasiekti. Gyvenime be atlyginimo ir kasdienių problemų yra kažkas man svarbaus. Ir tam turėčiau teikti kur kas didesnę svarbą nei kitoms gyvenimo peripetijoms.
Aš galiu dirbti, apsipirkinėti, lankytis maloniuose ar nemaloniuose renginiuose – nesvarbu. Svarbu, kad mano širdyje ir prote būtų vieta, į kurią noriu pakilti. Ir jei tokia vieta yra, tai prie šio nesibaigiančio nerimo turiu prijungti savo draugus. Kai galvojame vienas apie kitą, palaikome vienas kitą, – tai ir yra grupė. Kiekvienas rūpinasi tuo, kad ir kiti turėtų tas pačias mintis, tuos pačius rūpesčius. Noriu, kad jie rūpintųsi tuo, kas svarbiausia, – tada ir aš rūpinsiuosi tuo pačiu.
Mūsų bendras nerimas – tai dvasinio indo sukūrimas, teisingas noras, prašymo dėl išsitaisymo pakėlimas. Kai šis nerimas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai bus pakankamas, tai šiame tarp mūsų nusidriekusiame tinkle atskleisime tai, ką norime pasiekti – aukštesniąją realybę ir įgausime jėgų, sveikatos, saugumo, klestėsime…

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmosios kongreso Achzive pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Trūksta tik meilės

Žadink draugus savyje

Klausimas: Ką daryti, jeigu jauti, kad nepakankamai duodi grupei, tarsi tau baigėsi jėgos?
Atsakymas: Iš tikro jėgos baigiasi ir kiekvieną akimirką jų lieka vis mažiau. Ir tai dar gerai, kad žmogus jaučia, jog jėgos senka! Paprastai to nė nesuvokiame, o tiesiog nusiraminame ir užmiegame, netenkame noro. Ir visa tai dėl to, kad nesirūpiname savo prabudimu. Turime padėti vienas kitam – tik taip galime prabusti!
Kas nededa į kitus, kad šie pasirūpintų juo, tas jėgų negaus. Ir nesvarbu, kokiame lygyje ta aplinka ir ką jie daro – svarbiausia, pats pradėk veikti, investuoti į juos, ir tada išvysi rezultatą. Nepatikėsi, kiek ši grupė ir šie draugai gali tau duoti! Viskas priklauso nuo paties žmogaus indėlio ir jo jautrumo.
Ir jeigu žmogus investuoja į grupę, tai staiga suvoks, kad jie taip pat prabudo ir veikia jo atžvilgiu. Net jeigu anksčiau to nepastebėjo, bet dabar dėl savo indėlio mato, ir tai jau vadinama abipusiu laidavimu.

Iš 2011 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk šanso

Draugavo du draugai

Judėjimo į priekį rodiklis

Visada esame visiškai valdomi Kūrėjo ir Jis mus pripildo, sukeldamas mumyse tai Jo paties pajautimą, tai priešingumą Jam. Šis jausmas gali įsivilkti į daugybę įvairiausių pavidalų, bet iš esmės yra tik dvi būsenos.
Ir jeigu žmogus visąlaik bando taip aiškinti Kūrėją ir suvokia, kad veikia tik prieš Kūrėją – jis taupo laiką. Tuomet žmogus supranta, kad ir patirdamas pakilimus, ir kritimus, ir šlovindamas Kūrėją, ir pykdamas ant Jo, ir mylėdamas, ir kaltindamas Jį – jis yra Aukštesniosios jėgos rankose, kuri išmuša jį iš kelio arba, atvirkščiai, padeda.
Tai laikoma sėkme arba nusižengimais tik žvelgiant iš žmogaus pozicijų. O iš Kūrėjo pusės viskas šventa, nes reikia išsiaiškinti davimo savybę ir nėra nieko blogo šiame visame procese, kurį praeina žmogus.
Bet vis dėlto tau verta pasistengti, kad tavo aiškinimaisi būtų greiti ir stabilūs. Kaip Kūrėjas žaidžia su tavimi, taip ir tau reikia žaisti prieš Jį, kad neutralizuotum šį žaidimą. Kūrėjas pakelia tave arba nuleidžia, o tu taip išnaudok aplinką, tai duodamas jai, tai gaudamas iš jos, kad sušvelnintum savo kilimus ir kritimus.
Tarp šių kilimų ir kritimų padedant aplinkai reikėtų rasti sau kažkokią tarpinę, stabilią būseną, kuri nesikeistų. Kitaip tariant, reikėtų pasinaudoti aplinka kaip stabilizatoriumi, linge, jėgų akumuliatoriumi, kuris padeda tau išlaikyti pusiausvyrą tiek patiriant kilimus, tiek patiriant kritimus, kad iš vienos būsenos į kitą galėtum perlieti jėgas, ketinimus, norus ir kai esi pačioje didžiausioje gilumoje, ir kai esi pačiame didžiausiame aukštyje.
Vadinasi, aplinka veiks tarsi kintamosios srovės lygintuvas ir visi tavo kilimai ir kritimai susirinks į vieną būseną − Kūrėjo kaip vienos jėgos atskleidimą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kritimas – tai džiaugsmas

Klausimas iš angliško dienoraščio: Ar yra galimybė sustiprinti save ir aplinką, kad būtų užkirstas kelias nuolat smerkti draugus, kuriuos kol kas matau kaip elementus, atskirtus nuo manęs?
Ar tai dalis Kūrėjo sumanymo, skirta tam, kad suprastume savo egoizmo klaidas ir pasinaudotume galimybe save ištaisyti?
Atsakymas: Jūs turite pakilti aukščiau visko, kas neigiama, ir pasistengti matyti visus kaip teisuolius, pateisindami juos tuo, kad jūs pats viską matote egoistiškai. Kad Jūs pakiltumėte, vyksta visi smerkimai…

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai kuris iš mūsų nukrito?

Ką ir kodėl teisti

Dvigubas efektas

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Klausimas: Sakėte, kad vienintelė priemonė, galinti padėti žmogui išlaikyti teisingą ketinimą, − tai aplinkos poveikis. Vadinasi, žmogus turi vienintelį būdą tobulėti – sukurti tokią aplinką, kaip kongrese dykumoje, kuri visąlaik skatins jį likti su teisingu ketinimu ir galvoti apie davimo savybę?
Atsakymas: Tik šitai! Be aplinkos poveikio žmogus pasimeta. Yra daug žmonių, kurie sėdi namuose, žiūri per televizorių serialus, skaito detektyvus ir romanus, tiesiog „degina“ laiką. Laikas eina… Ir jie jaučia, kad nieko negali su savimi padaryti. Jiems duoda pajausti, kad jų laikas užpildytas tuštuma ir jie nieko negali su tuo padaryti.
Gaunu tokius žmonių skundus: „Aš nieko nedarau! Kaip man iš to išeiti?!“ Žmogus pasižada sau, kad nuo rytojaus paims save į rankas, − o kitą dieną vyksta tas pats. Praeina dar viena diena, ir dar… Laikas negrįžta.
Ką gi daryti? Nieko nepadarysi! Taip iš aukščiau duoda žmogui suprasti, kad be aplinkos poveikio jis neturės jėgų pajudėti iš vietos. Jis privalo įsitvirtinti teisingoje aplinkoje − tiesiog kaip „kvailutis“, kaip mažas vaikas tarp suaugusiųjų. Įeik – ir gausi iš jų jėgos!
Kaip sakė kabalistas Josi Ben Kisma: „Ką aš veiksiu be savo mokinių?!.“ Ar jis turi gauti iš jų žinias? Ne. Tik jų bendrą norą pasiekti tikslą. Argi jis neturi noro?! Jo noras milijardus kartų didesnis nei jų! Teisingai. Tačiau jis neturės noro „milijardo kartų didesnio + 1“, jeigu neįsijungs į juos. Be jų jis negalės toliau pakilti nė viena pakopa aukščiau. Likęs vienas, be mokinių, nuo rytojaus pradės skaityti naujienas vietoj knygos „Zohar“…

Iš 2011 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Pradėti nuo nulio

Svarbiausias mūsų darbas – pakilti aukščiau savo minčių ir norų, sugebėti atsijungti nuo jų ir pakilti į tą aukštumą, kur esame visi drauge – ten, kur yra siela. Pasaulyje yra tik viena siela.
Todėl parašyta, kad prieš gaudami Torą Izraelio sūnūs privalėjo tris dienas susilaikyti – kiekvienas mėgino pakilti aukščiau savo žemiškų rūpesčių, minčių, norų, išskaičiavimų, kad pasišvęstų tik aukščiausiajam tikslui.
Tai nėra paprasta, reikia atkaklaus, kruopštaus darbo, tarsi rinktume smulkius grūdelius, kol visus iki vieno surinksime ir pasibaigs visi mūsų egoistiniai išskaičiavimai. Kol žmogui nustos busti niekingi norai ir mintys, traukiantys jį į skirtingas puses, tuomet jis beveik bus pasiruošęs įsijungti į aplinkos mintis ir norus.
Šis asketizmas ir susilaikymas, milžiniškos pastangos siekiant pasiruošti nėra paprastas dalykas. Žmogus privalo sugriauti savo ego, išeiti iš savęs, tikromis fizinėmis pastangomis ištrūkti iš savo kampo ir fiziškai įsijungti į kitus. O vėliau pasistengti nulenkti galvą ir priimti iš jų dvasią, kuri jį veiks. Negalima duoti savo mintims jokios laisvės, nes jį gali išsviesti jį už šios visuomenės, grupės ribų.
Žmogus privalo nusilenkti ir per jėgą, materialia forma ir vidumi, dvasiškai, mintimis, norais, susitelkti ir susikaupti taip, kad viskas būtų aplinkos valioje. Reikia atitrūkti nuo savęs! Tegul žmogų veikia tai, kas yra aplinkoje, kad jame neliktų nei savo proto, nei širdies, ir jį valdytų tik tai, kas yra visuomenėje.
Tai – pirmasis pasiruošimo įsijungti vienam į kitą etapas. Jeigu mums pavyks tai padaryti, jau galėsime kalbėti apie Aukštesniosios jėgos, grupės jėgos poveikį.
Grupė – tai nėra tas fizinis darinys, kokį įsivaizduojame, nėra fizinių kūnų grupė. Mus paveiks vidinė grupės jėga ir jos turima grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri kiekvienam įkvėps šventumą, pakilimą aukščiau savęs paties. Tame pakilime jis pradės jausti bendrą jėgą, užpildančią pasaulių sistemą, tuomet supras, apie ką buvo kalbėta.
Todėl svarbiausia mūsų kongrese, jau prieš jį, nors tris dienas (ir jau tiesiog nuo šios dienos pradėti save pratinti) pakilti aukščiau visų pašalinių minčių ir išskaičiavimų, apsiriboti tik būtinais dalykais, kurių negalima atsisakyti. Ir visame kame vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Ypač per paskutines tris dienas prieš kongresą privalome pradėti tikrą ataką, susilaikymo dienas – ir fiziškai, ir mintimis, ir norais, kad turėtume vienintelį tikslą ir jaustume kuo mažiau kliūčių.

Iš 2011 m. lapkričio 11 d. kongreso „Arvut“ 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuriant naujo pasaulio modelį

Nepaleiskite Šviesos!

Tai turi nutikti čia ir dabar

Pasakyta, kad „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“ – visos šios sudedamosios dalys turi vienytis. Baal Sulamas aiškina, kad „Izraelis“ – tai žmogus, norintis grįžti prie savo šaknies, kurioje jis yra susiliejęs su Kūrėju, panašus į Jį – yra abipusėje meilėje su Juo.
„Tora“ – tai tie etapai, kuriuos jis pereina, kurdamas savyje poreikį vienytis su grupe – bendrą norą, reikalavimą. Ir tada ateina Šviesa, kuri pasireiškia sujungtame inde.
Bet sudužusio indo, kuris nori susijungti, atžvilgiu ši Šviesa vadinama supančia, grąžinančia į šaltinį. Tada Ji taiso norą, kiek įmanoma, toje pakopoje, kurioje dabar yra draugai – jų tarpusavio ryšio lygmenyje. Tada jų veiksmas vadinamas „613 priesakų“, norų ištaisymu.
Jie atlieka šiuos ištaisymus, esant kiekvienai jiems suteiktai galimybei, kai Šviesa pažadina juos kitai būsenai. Šviesa ateina iš Begalybės į jų pakopą ir kas kartą pakelia juos dar aukščiau. Jeigu jie šitaip dirba, galiausiai pasiekia galutinę būseną – kūrimo tikslą.
Tame nėra nieko, išskyrus įstatymo mylėti artimą kaip save patį vykdymą. Kiekvienoje pakopoje, kurioje prašome grąžinančios į šaltinį Šviesos, ji ateina (pabunda mūsų viduje), ištaiso ir sujungia mus vieną su kitu. Tai vadinamoji „Tora“ – 613-ka jos šviesų, kurios ištaiso 613 egoistinių norų, paversdama juos davimo norais.
Po to jais pasivelka Kūrėjo atskleidimas – bendra Šviesa, atsiskleidžianti Šviesoje Chasadim, davimo Šviesoje.
Vadinasi, visą mūsų darbą sudaro:
-iš vienos pusės, savęs anuliavimas,
-iš kitos pusės, savęs auginimas, kad turėtume galimybę veikti kitus,
- jungimasis tarpusavyje, įgyvendinamas grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Ir Ji jau yra tarp mūsų, mums tik reikia išryškinti Ją! Juk mes nejaučiame ištaisymo jėgos, o tik pačius save, kai truputį labiau išsitaisome.
Tapti labiau ištaisytiems – vadinasi – tapti vidumi artimesniems vienas kitam ir susijungti (būtent vidumi, o ne išoriškai!) Būtent dėl šio vidinio suartėjimo pradedame jausti, ką reiškia ryšys, davimo jėga. O pažindami davimo jėgą, pažįstame Kūrėją ir pradedame suprasti kūrimo sumanymą, jo programą, priežastį, visą mūsų pereinamą procesą ir atskleidžiame Kūrėjo veiksmus.
Kūrėjo veiksmų atskleidime kūriniams ir glūdi tas malonumas, kurį galime Jam suteikti – kad visi kūriniai pažintų Jį kaip duodantį ir nešantį gėrį.
Tas, kuris nori pažengti pirmyn ir laiko tai savo svarbiausiu tikslu, negali nieko daugiau kaip įsivaizduoti ištaisytą būseną ir visą laiką stengtis priartėti prie jos.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo architektas

Išsilydžiusi širdis

Kai kiekvienas atsako už visus

Klausimas: Materialiame pasaulyje žinome, kaip išmatuoti pagreitį. Tačiau kaip, su kuo išmatuoti mūsų dvasinį tobulėjimą?
Atsakymas: Tu matuoji pagreitį, vertindamas savo ryšį su grupe. Daugiau nieko neturi. Todėl viena bendra siela buvo sudaužyta į daugybę sielų tam, kad tu turėtum matavimo priemonę, darbo ir pastangų vietą, kad taip pat galėtum įvertinti, kiek esi nutolęs nuo kitų arba priartėjęs prie jų – ne tiesiog prie žmonių, bet prie jų noro atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, ar tu esi drauge su draugų norais, tam kad būdami teisingame ryšyje ir laiduodami vienas už kitą, jūs atskleistumėte Kūrėją.
Todėl tik draugų norų atžvilgiu tu gali įvertinti savo dvasinę būseną – kiek tu drauge su jais esi arti Aukštesniojo pasaulio.
Klausimas: Tačiau kur čia pagreitis? Kuo jį išmatuoti?
Atsakymas: Diena iš dienos, minutė po minutės tu vertini šį ryšį. Yra atstumas tarp tavęs ir kitų: ar jis sutrumpėja, ar ne, kokiu būdu, pastoviu greičiu ar jau su pagreičiu. Pagreičiu vadinamas greitis, didėjantis kiekvieną akimirką.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Draugavo du draugai

Žmonės ateina į kabalą, turėdami įvairiausių iliuzijų, klaidingų nuomonių apie šį mokslą, įsivaizduodami jį taip, kaip piešia jų egoistinis noras iš įvairiausių gandų.
Kabalą įsivaizduoja kaip mistiką, mano, kad ji susijusi su astrologija, gydymu, kažkokiais palaiminimais, stebuklais, šventintu vandeniu ir raudonais siūlais, kad jai padedant galima atskleisti praeitį ir ateitį, – juk mūsų egoizmas ieško sau kažkokio ypatingo prisipildymo.
Todėl visi iš pradžių sunkiai suvokia kabalistinį principą: „Pamilk artimą kaip save patį.“ Jei ir sutinka su juo, tai suvokia jį egoistiškai, tokiu suvokimu paremtos ir įvairios „dvasinės“ praktikos.
Tačiau tam, kad priartėtume prie tikrojo kabalos metodikos įgyvendinimo, reikalingi ypatingi žmonės. Tam būtina didžiulė ištvermė, daug pastangų ir palaikymas, kurį vienas kitam teikia grupė žmonių, tam pasiruošusių ir suprantančių, kad kitaip neturi jokių šansų save realizuoti. Tik per šį bendrą norą, „bendrą indą“ jie galės gauti galimybę tapti žmonėmis ir kažką padaryti su savimi, kad pakiltų aukščiau materialaus, gyvūninio egzistavimo į „žmogaus“ pakopą.
O dvasinis veiksmas, kurį mums reikia atlikti, yra vadinamųjų „613 priesakų“ išpildymas, kitaip tariant, tų pačių žmonių, kurie nusprendė susivienyti, veikimas siekiant vienybės.
Taip buvo Abraomo laikais, taip buvo Mozės laikais – taip pat ir mūsų dienomis. Tai yra vienas ir tas pats principas. Jeigu Kūrėjo sukurtos, sudužusios sielos dalys yra pasirengusios susijungti, kad atkurtų bendrąjį indą, tai šis indas įkūnija pagrindinį, visa apimantį davimo dėsnį – jis tampa indu Šviesai. Šviesa atsiskleidžia šiame bendrame nore, bendrose pastangose, tarpusavio palaikyme ir laidavime.
Todėl žmogui nėra ko ir galvoti apie dvasinį suvokimą ir savęs realizavimą, jeigu jis nesuvokia, kad šie dalykai pasiekiami per susijungimą su kitu, artimu, t. y. tokiais kaip jis žmonėmis, taip pat norinčiais susivienyti ir suprantančiais, kad tik susijungę įgis antrąją prigimtį.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala be jokios mistikos

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Tarp menkumo ir didybės