Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Sakome, kad viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Bet ką reiškia šis susijungimas?
Atsakymas: Savo dvasinį vystymąsi pradedame nuo taško, esančio už dvasinio pasaulio ribų. Ir visą laiką esame šiame taške dvasingumo užribyje, kuris vadinamas „šiuo pasauliu“ ir kuriame dabar egzistuojame.
Kodėl? Kad būtume nepriklausomi nuo dvasinio pasaulio, kuris yra tarsi milžiniška sfera, o mes dabar esame už jos ribų, nuošalyje. Tuomet galiu įeiti į ją, o galiu ir neįeiti. Esu tarsi savarankiškas.
Kai manyje pažadina tašką širdyje, imu veržtis šios sferos link, nors ir neįsivaizduoju savęs kaip mažučio taškelio šalia didžiulės nuostabios sferos, į kurią trokštu patekti. Tačiau mane ten traukia.
Su šiuo noru, dvasiniu siekiu ateinu į kažkokią grupę. Kokia tai grupė? Sėdi kartu vyrai, mokosi, kalbasi, įkvepia vieni kitus, aptarinėja, dainuoja, valgo. Kaip kažkoks keistokas klubas, tokių vietų pasaulyje yra daug.
Žvelgiu į šią grupę kaip į įprastą šiame pasaulyje žmonių susirinkimą. Tada man sako: „Privalai su mumis susijungti, įsilieti į grupę, dalyvauti visuose renginiuose, budėjimuose, prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, juk turime bendrą darbą“. Esu pasiruošęs, ką gi padarysi… Juk matau iš to kažkokią naudą.
Taip jungiuosi su šiais vaikinais, nes suprantu, kad kartu turbūt kažką pasieksime. Be to, nematau kitos vietos, kur galėčiau tai įgyvendinti, todėl ir paklūstu.
Bėgant metams pamažu pastebiu, kad šioje vietoje, kur esu, iš tikrųjų yra vidinis susijungimas. Tai atskleidžiu po kelerių metų. Ir šie metai nepraėjo veltui. Tai mano vidinio darbo metai, kai nejaučiau, o Šviesa veikė ir atliko manyje daugybę veiksmų milžinišku greičiu. Tada pradėjau girdėti… Ką reiškia „girdėti“? Staiga imu kreipti dėmesį, vertinti vidinį tarpusavio susijungimą – jausmų, širdžių vienybę.
Tiesiog atėjo laikas, ir mane įkvepia šie žodžiai, suteikiu jiems svarbą. Tai dėl Šviesos, dirbusios su manimi visus šiuos metus, vis giliau besiskverbusios į mano širdį.  Ir širdis ėmė atsiliepti į šiuos žodžius: „vienijimasis“, „laidavimas“, „meilė“, „davimas“, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Klausydamas šiuos žodžius imu jausti kažkokius vidinius atgarsius. Kiekvienam žodžiui manyje kyla atitinkama reakcija, jaučiu vidinę šio žodžio esmę.
Taip praeina dar keli mėnesiai, dar ir dar keli… Juk taip taisome mūsų pagrindus – Begalybės Malchut mūsų viduje, kol imu iš tikrųjų artėti prie savo draugų. Jau matau juos kaip mano dvasinio kelio bendražygius ir suprantu, kad šis kelias tiesiasi mumyse, į mūsų vidinį centrą, į mūsų vidinį susijungimą. Ir jeigu susivienijame − pasiekiame viską.
Ir jeigu anksčiau įsivaizduodavau dvasinį pasaulį kaip milžinišką sferą mano išorėje, galbūt kažkur toli už Visatos ribų, tai dabar vis labiau dvasinį pasaulį sieju su savo vidiniu pojūčiu, kuris atsiskleidžia vienybėje tarp mūsų.
Šios vietos dabar nėra, bet jeigu imsime vienytis tarpusavyje, tai sukursime naują tikrovę, kuri vadinsis „Vieta“. Iš šių bendrų norų pasieksime Vietą, kurioje atsiskleis Kūrėjas.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė visiems

Nelinkėk kitam pikto

Mano tikslas − panorėti

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.