Klausimas: Kokius malonumus reikia apriboti, kad gautum dėl davimo?
Atsakymas: Norus gauti. Kad turėčiau galimybę gauti dėl davimo ir tik tuose noruose, kuriuose noriu duoti.
Klausimas: Vadinasi, šie norai turi kažkaip keistis?
Atsakymas: Taip, mes juos visąlaik maišome. Ir kai kiekvieną jų išsiaiškiname, jau galime juos sujungti tarpusavyje ir nukreipti į save, į Kūrėją ir t. t.

#347227

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Kas man dabar, pamokos metu, yra apribojimas?
Atsakymas: Dabar negali atlikti jokio apribojimo, nes dar nejauti, kas vyksta, kai skaitome „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Todėl pamokos metu turime būti kuo arčiau to, ką perteikia ir aprašo tekstas.
O vėliau galėsime nustatyti, kas būtent turima omenyje: ką kalba gaunantysis arba duodantysis; iš kur kyla veiksmas – iš aukštesnės pakopos į žemesniąją ar iš žemesniosios į aukštesniąją ir t. t.
O kol kas turime tiesiog atidžiai skaityti ir įsivaizduoti, kas su mumis vyks, jeigu įgysime davimo ir gavimo savybes.
Klausimas: Ką reiškia įsivaizduoti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Įsivaizduoti dvasinį pasaulį reiškia, jog suprantu, kas vyksta, ir stengiuosi įsivaizduoti, kad atlieku tą knygoje aprašytą veiksmą.

#347217

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos

Pasaulyje egzistuoja tik dvi jėgos – davimo ir gavimo. Savo tarpusavio sąveika jos turi pasiekti pusiausvyrą, susiliejimą, vienybę.
Noras gauti ima formuotis noro duoti, Šviesos viduje. Šviesa visąlaik veikia norą gauti, jį vysto, o šis reaguoja į Šviesą – taip pasiekiami abipusiai veiksmai. Galų gale noras mėgautis išsivysto ir savarankiškai veikia, jaučia, galvoja, reaguoja į davimo norą.
Taip šie du norai pamažu mažėja, leidžiasi vis žemiau, juk galiausiai tai leis analizuoti tokias smulkias detales, kurias sujungus, bus galima pastatyti visą sistemą.
Tarsi pereiname nuo globalaus tyrimo prie paties smulkiausio, tarsi su pincetu, ir iš to gauname tokią informaciją, prie kurios neprieitume žvelgdami bendrai. O bendras tyrimas suteikia tai, ko nėra detaliame.
Pabaigoje turime pasiekti būseną, kai tiek visuma, tiek dalis bus maksimaliai ištirtos ir galutinai ištaisytos. Todėl dvasiniai pasauliai ir nusileido iki pat šio pasaulio, paskui vyksta raida jame, kol jis praeina tas pačias keturias stadijas ir prieina prie davimo noro sukūrimo – iš apačios į viršų, kad grįžtų atgal į Begalybės pasaulį.
Kabalistams labai svarbu paaiškinti mums visą šį procesą. Jie pirmiausia mokslininkai, o tai dviejų kūrinijoje veikiančių jėgų fizika. Ji aiškina, kaip šios dvi jėgos pasiekia mus, kad įsijungtume į jas ir pradėtume su jomis dirbti. Juk jos realizuojasi tik mūsų noruose, ketinimuose ir išsiaiškinimuose.
Gamtoje šios dvi jėgos subalansuotos. Tačiau iš mūsų reikalaujama įsijungti ir tarp jų sukurti save, visiškai įimant abi jėgas į save.
Išeitų, kad kaip gamta, Kūrėjas susideda iš šių dviejų jėgų, savo davimo jėgos ir gavimo jėgos, per kurią Jis mus veikia, – taip ir mes turime sukurti save iš šių dviejų jėgų. Tame ir slypi visa kūrimo programa ir raidos procesas.

#42017

Iš pamokos „Dešimties sfirų mokymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Jėgų pusiausvyra

Dvasinio darbo ypatingumas

Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Klausimas: Ar suvokimą, kad dirbame „lo lišma“ (dėl gavimo), turi lydėti džiaugsmas?
Atsakymas: Būdami bet kokios būsenos turime jausti džiaugsmą, net ir „lo lišma“, nes atliekame Kūrėjo darbą.
Klausimas: Kaip galima džiaugtis, kai kasdien vis labiau įsisąmoninamas blogis?
Atsakymas: Džiaukitės tuo, kad Kūrėjas jums tai parodo, kad gaunate iš Jo blogio įsisąmoninimą, ir prašykite Jo ištaisyti blogį.

#327376

Iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Stipriausi džiaugsmo pojūčiai

Džiaugsmas – gerų darbų rezultatas

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Kaip žmogus ateina prie „ašarų vartų“? Jaučiu, kad Kūrėjas paslėptas nuo manęs, Jo nėra mano gyvenime, Jis nepriartėja, neatsiskleidžia. Maniau, kad yra būdų priartėti prie Kūrėjo ir įeiti į dvasinį pasaulį, tačiau dabar tampa aišku, kad niekas neatsiskleidžia, viskas užverta.
Tačiau noras dvasingumui neišnyksta, jis didžiulis, o galimybių nėra. Nelieka jokių būdų pasiekti dvasinį pasaulį, prisiliesti prie davimo savybės.
Ir tuomet atrandu, kad yra galimybė įgyti davimo savybę! Reikia susijungti su Kūrėju. Dabar suprantu, kad atskleisti Kūrėją, susijungti su Juo – reiškia susijungti su davimo savybe, meile, susivienyti su visais, rūpintis visais kaip Kūrėjas rūpinasi visais. Tai ir reiškia, kad susijungiu su Kūrėju.
Anksčiau taip nemaniau. Tikėjausi, kad susijungęs su Kūrėju matysiu daugiau, jausiu daugiau, suprasiu daugiau, ir būtent pats prisipildysiu. Dabar matau, kad atskleisti Kūrėją ir susijungti su Juo – reiškia turėti galimybę visiems duoti, rūpintis visais. Aš taip noriu visus mylėti, visiems duoti, kad ašaros užlieja akis! Tai reiškia, kad stoviu prie „ašarų vartų“.
Tai labai gera būsena. Juk visiškai nenoriu galvoti apie save, noriu visiems duoti ir kenčiu dėl to, kad neturiu galimybės daryti žmonėms gera. Visa pasaulis ir visas mano gyvenimas atrodo tamsa, jei negaliu jiems nešti gėrio.
Ašarų vartai – tai įėjimas į davimo ir meilės pasaulį, išėjimas iš savęs, į tikėjimą aukščiau žinojimo. Taip įeiname į tiesos pasaulį, tikrąją realybę. Iš tiesų mes joje egzistuojame, tiesiog dabar esame uždaryti tam tikroje siauroje kapsulėje, kurioje jaučiame savo pasaulį ir gyvename savyje.

#346294

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” 18 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vartai į keliones laiku

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Praėjimas į kitą matavimą

Klausimas: Jeigu Baal Sulamas sako, kad sudužimo iš esmės nebuvo, ar tai reiškia, kad ir noras gauti dėl savęs taip pat neegzistuoja?
Atsakymas: Egzistuoja, bet ne akivaizdžiai.
Turime suprasti, kad einame pirmyn atskleisdami savo būsenas netaisytų kelim (indų) atžvilgiu, ir todėl jaučiamės vis labiau sudužę. Tad mūsų būsena priklauso tik nuo to, ko ieškome savo būsenose, kur norime nueiti.
Iš esmės taip ir išeina: artėjame prie sudaužyto kli, o tada imame jį analizuoti dalimis. Ir jau paskui, žvelgdami iš sudužimo tarp indo dalių taško, meldžiamės Kūrėjui, kad Jis padėtų mums susijungti, pamatyti atskirtį tarp mūsų ir aiškiai išvysti visą mūsų kelią.

#346309

Iš 2025 m. liepos 15 d. pamokos pagal temą „Sudužimas kaip galimybė taisytis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mums reikia išmokti vienytis

Susijungti širdimis

Ką reiškia „vienytis“?

Tikiu, kad mūsų dienomis Izraelio tauta pakils ir susivienys. Kasdien išorinis spaudimas mūsų atžvilgiu auga, vis labiau suverždamas mus. Ir atrodo, kad pasaulio tautos palaiko šį spaudimą, priekaištaudamos mums, kad neatliekame to, kas mums skirta.
Neturime kito pasirinkimo, kaip tik suvokti, kodėl toks požiūris į mus tęsiasi jau tūkstančius metų ir pastaruoju metu tampa tiesiog kritinis.
Niekada anksčiau kitos tautos tiek nekaltino Izraelio tautos ir nenorėjo visiškai jos sunaikinti. Privalome pradėti keistis, daugiau nėra laiko laukti, nes viskas, apie ką rašė pranašai ir kabalistai, jau vyksta su mumis.
Tačiau vienybės tautoje taip ir nėra. Panašu, kad reikia grupės, kuri atskleistų šio ryšio būtinybę ir vestų visą Izraelio tautą, o vėliau ir visas tautas taisymosi link.
Izraelio tauta vis dar ne tokia, kokia ji turėtų būti. To reikia mokytis. Pagrindinė problema ta, kad nesuprantame, kokia mūsų misija, mūsų egzistavimo tikslas ir mūsų pareiga visų pasaulio tautų, visos žmonijos atžvilgiu.
Privalome visa tai išmokti, priimti kaip gamtos dėsnį ir realizuoti savo paskirtį. Kitaip, neturėsime galimybės toliau čia egzistuoti.
Visa tauta privalo susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, nėra kito sprendimo.
Sprendimas – tinkamai susivienyti, tai leis mums pakilti aukščiau visų ir parodyti visoms kitoms tautoms pavyzdį, kokia turi būti vienintelė teisinga egzistavimo forma visiems.
Tai toks susijungimas, apie kurį kalba kabalistai – visiška vienybė kaip vienas žmogus su viena širdimi, kai kiekvienas yra draugas visiems kitiems ir nieko kito gyvenime nesiekia – tik būti viena tauta.
Kai atsiras daugiau tokių vienybės siekiančių grupių, jos ras būdą, kaip susijungti tarpusavyje.
Tai bus pagalba iš aukščiau.
Ir kai susijungs tie, kurie supranta, kad žmonija privalo žengti pirmyn bendro susivienijimo link, tada galėsime pasistūmėti prie bendro kūrinijos taisymosi.

#335947

Iš 2024 m. spalio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Sunkios dienos

Izraelis, naujo gyvenimo viltis