Klausimas: Mūsų protas atsisako suvokti mirties neišvengiamybę. Kai jis gauna informaciją, susiejančią mus su mirtimi, kažkas mums nurodo šių duomenų nepatikimumą. Galime netgi nuspėti kito mirtį, o dėl savos – praktiškai visada klystame.
Pasak ekspertų, žmogus pasąmoningai ignoruoja faktus, suvokia save kaip kažką, kieno laukia ilgas, jei ne begalinis, egzistavimas. Kodėl taip vyksta su žmogumi?
Atsakymas: Nes nė vienai gyvai būtybei nereikia ir negalima suprasti, kad yra apskritai mirtinga. Viskas turi būti savo laiku, kiek judame į priekį – ką nors realizuojame, ką nors paliekame po savęs.
Klausimas: Ar suvokimas, kad esi mirtingas, mirties baimė ką nors duoda žmogui?
Atsakymas: Mirties baimė – tai nebūties baimė. Kaip galiu įsivaizduoti pasaulį, kuriame manęs daugiau nėra? Tai baisus atstūmimas egoizmui.
Juk ką reiškia – pasaulis? Pasaulis – tai aš, tai aš egzistuoju, aš jį žinau, suprantu, jaučiu. Aš jame ir pačiame jo centre. Kaipgi staiga aš dingstu?
Kas lieka pasaulyje? Žmogus juk jaučia jį per save. Jeigu šio „aš“ nėra, tai viskas! Egoizmas nesuvokia, kad pasaulis egzistuoja be jo.
Ir mes randame išeitį – tiktai aiškinti žmonėms, kad pasaulis amžinas, beribis, tobulas. Jis visai ne toks, kokį jį suvokiame. Bet tam mums reikia pakilti į davimo ir meilės savybės lygmenį. Ir tada išvysime kitokį pasaulį.
Klausimas: Kitaip tariant, atsiplėšime, pakilsime virš savo egoizmo?
Atsakymas: Taip. Pamatysime pasaulį savybėje, priešingoje egoizmui.
Tai, kad esame sukurti su tam tikra savybe, neturi mūsų riboti. Vis dėlto turime pasaulį matyti kitokį – daugiasluoksnį. Ir tada galėsime spęsti apie save ir pasaulį iš tam tikros vienybės.
Klausimas: Sakote: „Jei pakylu virš egoizmo, įgaunu meilės ir davimo savybę, matau pasaulį begalinį“. Aš irgi tampu begalinis?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Ir, išeitų, kad nėra mirties?
Atsakymas: Davimo savybėje nėra mirties.
Klausimas: Ar žmogus pradės jausti, kad jis  begalinis?
Atsakymas: Taip. Tai mums aiškina kabalos mokslas. Panorėję galime tai atlikti.

#258803

Iš 2019 m. spalio 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Kas yra mirtis kabalos požiūriu?

Nesiekite sielos su kūnu!

Jei panagrinėsime begalybės sąvoką, tai pamatysime, kad praktiškai ši sąvoka neegzistuoja. Ji yra tik mūsų dar nesusiformavusiuose noruose.
Sakydami terminus „begalybė“, „beribiškumas“ turime omenyje būseną, kai Šviesa šviečia be apribojimų ir mes visiškai atviri jos poveikiui. Paprastai pateikiame tokį pavyzdį: jeigu pilnai pripildysime stiklinę, tai jos būsena bus begalinė – nes neribos to, kuo ji užpildyta.
Kitaip tariant, begalybė, beribiškumas reiškia „be galo“, „be ribų“. Iki tokios būsenos mums reikia ateiti ir atskleisti save be apribojimų Kūrėjo suvokimui.
O kaip suvokiame Kūrėją savyje? Viską, ką suvokiame savo ribose, įvardijame pagal tas savybes, kokybes, kurias išjudiname, kad ką nors suvoktume. Todėl matuojame Kūrėją, kuris užpildo mus, itin tiksliai: pagal dydį, svorį, pagal mūsų norus. Ir taip einame pirmyn.
Visuomet Kūrėją apibrėžiame raidėmis, t. y. pagal tai, kaip Jį suvokiame savo savybėse. Ne pagal tai, koks Jis pats savaime, juk Jis pats neturi savybių, vardo, tam tikrų ypatybių. Sakome apie Jį, kad Jis „Geras ir Kuriantis gėrį“, „užpildantis“, „gydantis“ – iš esmės viską, ką jaučiame savimi. O koks Jis pats Savaime – suvokti negalime.
#257961

Iš 2019 m. gruodžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarsi žuvys šviesos vandenyne

Besiplečianti begalybė

Klausimas. Ar keičiasi protas priklausomai nuo to, ką žmogus studijuoja? Kitaip tariant, kabalą studijuojančio žmogaus protas kardinaliai skiriasi nuo to, kuris, tarkim, studijuoja astronomiją?
Atsakymas. Taip. Kabala užsiimantis žmogus studijuoja Kūrėjo veiksmus. Jis mąsto kitaip.
Egzistuoja penki pasauliai: vienas kitame, trečiame, ketvirtame ir penktame. Aukštesnioji Šviesa praeina per visus pasaulius iki paties centro.
Šie pasauliai vadinasi Adam Kadmon (AK, išvertus tai reiškia „pirmasis žmogus“, kitaip tariant, žmogaus prototipas) Acilut, Brija, Jėcira, Asija. O pats mažiausias ratas centre vadinamas „mūsų pasauliu“. Jame gyvename. Egzistuojame pačioje tamsiausioje vietoje. O aukštesnioji Šviesa eina pas mus per visus pasaulius iš Begalybės Šviesos.
Komentaras. Aplinkui tiek daug Šviesos, o šis mažas segmentas, mūsų pasaulis, lieka tamsoje…
Atsakymas. Žmogui nereikia šios Šviesos, nes negalime pakęsti davimo Šviesos. Tai mums mirtis. Galime suvokti tik egoistinę šviesą ir joje egzistuojame.
#249794

Iš 2019 m. balandžio 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Kaip penki pasauliai susiję su penkiomis juslėmis?

Pakilti iš savojo Kėtėr į aukštesniojo Malchut

Viskas matuojama žmogaus atžvilgiu. Kaip jis vertina savo būseną, tokia ji ir yra. Norėti daugiau, nei turi, – tai jau nesaikingumas. Juk išeitų, kad nesi patenkintas tuo, ką gavai iš Kūrėjo. Tai didelė kliūtis, esanti kiekvieno žmogaus kelyje į tobulumą.
Iš esmės, esame idealios būsenos, Išsitaisymo pabaigoje, visų aukštesniųjų pasaulių centre, Begalybės pasaulyje. O visi pokyčiai vyksta tik žmoguje. Ir todėl, jei jis savo būseną laiko tobula, vadinasi, jau yra ant dvasinių laiptų, patiria dvasinę būseną.
Tad viskas priklauso tik nuo mūsų. Nereikia laukti, kad kažkas ateis iš aukščiau. Galime prašyti tik savo išsitaisymo, tačiau nėra ko laukti kokių nors pokyčių viršuje, ne savyje. Tereikia būnant kiekvienos būsenos apibrėžti, kad esi tobulybėje ir nieko nenori sau; tenori ne savyje duoti viską, ką gali. Tokios būsenos reikia siekti, juk tai tiesa.

#231242

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra dvasinis pasaulis?

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje