Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Pasaulyje egzistuoja tik dvi jėgos – davimo ir gavimo. Savo tarpusavio sąveika jos turi pasiekti pusiausvyrą, susiliejimą, vienybę.
Noras gauti ima formuotis noro duoti, Šviesos viduje. Šviesa visąlaik veikia norą gauti, jį vysto, o šis reaguoja į Šviesą – taip pasiekiami abipusiai veiksmai. Galų gale noras mėgautis išsivysto ir savarankiškai veikia, jaučia, galvoja, reaguoja į davimo norą.
Taip šie du norai pamažu mažėja, leidžiasi vis žemiau, juk galiausiai tai leis analizuoti tokias smulkias detales, kurias sujungus, bus galima pastatyti visą sistemą.
Tarsi pereiname nuo globalaus tyrimo prie paties smulkiausio, tarsi su pincetu, ir iš to gauname tokią informaciją, prie kurios neprieitume žvelgdami bendrai. O bendras tyrimas suteikia tai, ko nėra detaliame.
Pabaigoje turime pasiekti būseną, kai tiek visuma, tiek dalis bus maksimaliai ištirtos ir galutinai ištaisytos. Todėl dvasiniai pasauliai ir nusileido iki pat šio pasaulio, paskui vyksta raida jame, kol jis praeina tas pačias keturias stadijas ir prieina prie davimo noro sukūrimo – iš apačios į viršų, kad grįžtų atgal į Begalybės pasaulį.
Kabalistams labai svarbu paaiškinti mums visą šį procesą. Jie pirmiausia mokslininkai, o tai dviejų kūrinijoje veikiančių jėgų fizika. Ji aiškina, kaip šios dvi jėgos pasiekia mus, kad įsijungtume į jas ir pradėtume su jomis dirbti. Juk jos realizuojasi tik mūsų noruose, ketinimuose ir išsiaiškinimuose.
Gamtoje šios dvi jėgos subalansuotos. Tačiau iš mūsų reikalaujama įsijungti ir tarp jų sukurti save, visiškai įimant abi jėgas į save.
Išeitų, kad kaip gamta, Kūrėjas susideda iš šių dviejų jėgų, savo davimo jėgos ir gavimo jėgos, per kurią Jis mus veikia, – taip ir mes turime sukurti save iš šių dviejų jėgų. Tame ir slypi visa kūrimo programa ir raidos procesas.

#42017

Iš pamokos „Dešimties sfirų mokymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Jėgų pusiausvyra

Dvasinio darbo ypatingumas

Tiesos formavimas iš priešingybės – tai kertinė kabalos mokslo tema, mat norint ką nors suprasti, turime suvokti patį reiškinį ir jam priešingą būseną. Kitaip nieko nejausime.
Jeigu būtų tik tamsa arba tik šviesa, jų nejaustume. Tik tarp jų atsirandus tam tikras santykiui, imame jas jausti. Ir taip visiškai visur.
Todėl svarbiausia – mūsų gebėjimas kuo aštriau jausti priešingybes bet kokiuose reiškiniuose. Ir remiantis tuo kilti savo suvokime ir pojūčiuose.
Specialistas – tas, kas turi daug prieštaringų savybių, pojūčių, žinių, kas gali derinti ir priešpriešinti įvairius dalykus ir taip mokytis.
Klausimas: Vadinasi, nereikia bijoti tamsos?
Atsakymas: Žinoma, ne. Be tamsos negalėtume apibrėžti šviesos. Todėl esame sukurti tamsoje – egoizme. Juk egoizmui nuolatos augant, galime atskleisti mūsų didžiulį priešingumą Kūrėjui, o vėliau – ir panašumą į Jį.
Pastaba: Kabalos moksle viskas atvirkščiai. Sakote, kad reikia tapti didesniu egoistu, o visur kitur tai laikoma blogiu.
Atsakymas: Ne. Kaip pasakyta: „Kas didesnis už kitus, to norai, egoizmas didesni.“
Viską matuojame būtent pagal savo egoistinio noro dydį – per jį matuojame aukštesniąją Šviesą, jos poveikį, pokyčius mumyse ir net patį Kūrėją.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas augs ir nieko su tuo negalėsime padaryti?
Atsakymas: Nieko nereikia su juo daryti. Priešingai – tegul auga.
Todėl šis mokslas vadinamas „kabalos“ mokslu, tai yra „gavimo mokslu“:kaip gauti viską, kas tik įmanoma, „susišluoti sau“, bet vardan davimo. Štai kur visas paradoksas. Pamažu prie to prieisime.

#257887

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Gėris priešingoje šviesoje

Jeigu pasaulis yra tokios kritinės būklės, kodėl Kūrėjui nepažadinus didelėse žmonių masėse didelio susidomėjimo kabalos mokslu taip stumtelint pasaulį išsitaisymo link?
Reikalas tas, kad Kūrėjas organizuoja pasaulį pagal tą didelį egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Jis nesirenka norų ir jų nespaudžia. Sistema, kurią Jis sukūrė kūrinijos pradžioje, ir visos sąlygos atsiskleidžia ir realizuojasi per visą istoriją.
Kūrėjas proceso viduryje neketina peržiūrėti ir keisti kūrinijos veikimo ir nesileis į kompromisus. Mes esame sistemoje ir savo pastangomis turime nustatyti, kurios jėgos turi būti joje stipresnės, o kurios silpnesnės, ir kaip pasitelkus šias jėgas mums tinkamai susijungti.
Mes neanuliuojame jokių jėgų. Viskas lieka: ir blogos jėgos, ir didelis egoizmas. Niekas nesunaikinama, kad ir kaip to norėtume. Viena egzistuoja prieš kitą, tereikia padidinti davimo jėgą gavimo jėgos atžvilgiu, gerumo jėgą blogio jėgos atžvilgiu. Tik taip pasieksime pusiausvyrą tarp šių dviejų sistemų.
Kai jos palaipsniui pasieks pusiausvyrą, tarp jų, tinkamame jų derinyje, atskleisime Kūrėjo jėgą.

#288810

Iš pamokos pagal knygos „Šamati“ 26 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Prisitaikyti prie Gamtos programos

Komentaras: „Tobulybė pasiekta ne tada, kai nėra, ko pridurti, o tada, kai nėra, ko atimti“ (A. De Sent-Egziuperi). Prašau apibūdinti kabalisto visiškos harmonijos būseną.
Atsakymas: Manau, kad tobulumą pasiekiame atsikleisdami dvi priešingas jėgas – gavimą ir davimą, kurie tarpusavyje sąveikauja, subalansuoja kitas kitą, kad atskleistų vieną, juos pagimdžiusią jėgą, kurioje šios jėgos tik ir gali drauge egzistuoti.

#306138

Iš 2022 m. lapkričio 18 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Kaip rasti harmoniją?

Meilė – tai harmonija

Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

#299946

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Nelygybės veiksnys

Mūsų mokykla − nelygybės mokykla

Klausimas: Vidumi nuolat tolstame vieni nuo kitų. Matome, kad egocentrinis mąstymas visąlaik auga ir pasireiškia įvairiose situacijose. Jau pasiekėme galutinį socialinio atstumo tašką? Ar ir toliau tolsime tarpusavyje prieš imdami vienytis? Kokia gamtos tendencija?
Atsakymas: Gamtos tendencija nukreipta į absoliučiai visų žmonių vienybę, todėl ji verčia mus nuolatos artėti vienus prie kitų. Kad ir kaip norėtume egoistiškai nutolti vieni nuo kitų, gamta, priešingai, stums mus suartėti, kol suprasime, kad šis judėjimas turi būti nuoširdus.
Klausimas: Matome dvi tendencijas. Viena vertus, gamta, auginanti mūsų egoizmą, atitolina mus vienus nuo kitų. Kita vertus, ta pati gamta stumia mus vienybės link. Vadinasi, gamtoje yra dvi jėgos?
Atsakymas: Žinoma. Tai egoistinė jėga, kuri yra mūsų pasaulio pagrindas, ir altruistinė traukos, tarpusavio meilės ir davimo jėga, kuri yra dvasinio pasaulio pagrindas. Abi jėgos, ypač mūsų laikais, vis labiau atsiskleidžia mumyse.
Gerai, jei suprantame, kur jos veda, ir einame kartu su gamta. Tokiu atveju nejaučiame prieštaravimų, problemų, likimo smūgių.
O jeigu to nenorime, elgiamės tik pagal savo egoistinę jėgą, kyla daug problemų: įvairūs karai, rūpesčiai dėl virusų kaip dabar ir t. t.

#275478

Iš 2020 m. spalio 30 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinio atstumo mažinimas

Egoistų sąjungos pasmerktos nesėkmei

Ką reiškia „vienytis“?

Klausimas: Kas yra davimo būsena? Ką jaučia žmogus, kuris yra tokios būsenos?
Atsakymas: Kabalos mokslas tyrinėdamas žmogaus prigimtį, pasaulio ir visų pasaulių sistemos būseną, teigia, kad materialiu lygmeniu nėra jokio davimo. Visa mūsų pasaulio prigimtis – tai egoizmas, kitaip tariant, noras gauti.
Niekas niekam nieko neduoda. Negali. Nė viena negyvoji, augalinė, gyvūninė ar žmogiška būtybė negali niekam nieko duoti, negaudama ko nors mainais. O tai jau nėra davimas, tai – mainai, gavimas.
Jei duodu, kad atgal ką nors gaučiau, vadinasi, gaunu. Kai parduotuvėje mokame už pirkinį, argi duodame?
Klausimas: Kitaip tariant, tai savotiškas egoistinis altruizmas?
Atsakymas: Nėra tokios sąvokos „altruizmas“. Ją sugalvojo filosofai.
Komentaras: Bet jūs pats pateikėte viso organizmo labui veikiančių ląstelių pavyzdį.
Atsakymas: Dėl jo. Mat jos dalyvauja bendroje organizmo medžiagų apykaitoje, be kurios pačios negalės gyventi. O vėžinių ląstelių vidinė tokio egzistavimo programa yra pažeista, todėl jos sunaikina organizmą ir save. Kitaip tariant, jos veikia kenkdamos sau. Tai vadinama šaudymu sau į koją.
Klausimas: Vadinasi, gamtoje nėra gryno davimo?
Atsakymas: Ne. Yra tik gavimas. Ir todėl šis mokslas vadinamas kabalos, gavimo mokslu, nes tiksliai kalba apie gavimą.
Labai dažnai girdime, kaip žmona priekaištauja vyrui: „Aš tau visą gyvenimą atidaviau!“ Arba tėvai sako vaikams: „Mes jums atidavėme gyvenimą!“
Bet niekas niekam nieko neduoda! Tiesiog jei mums kas nors brangus, duodami jam jaučiame, kad gauname. Dažnai net prašome: „Na paimk, suvalgyk…“ – ir t. t. Kitaip tariant, mums tai – gavimo, o ne davimo aktas.
Todėl kabalos požiūriu teisingai įsižiūrėję į ką nors mūsų pasaulį, pamatysime, kad niekas niekam neduoda ir duoti negali! Tai nėra įtraukta į mūsų programą. Absoliutus davimas ateina tik iš Kūrėjo.

#274843

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo mokslas

Altruizmo nėra!

Altruistai – egoistai

Komentaras: Anot Baal Sulamo, davimo visuomenei dėsnio specifika yra tokia, kad, kitaip nei gavimo dėsnis, neigiamas grįžtamasis ryšys ne tik neateina iš karto, bet ir veikia mus netiesiogiai.
Atsakymas: Materialiame pasaulyje matau, kad kuo daugiau gausiu, tuo man geriau. Tačiau absoliučiai neaišku, ar man bus geriau, jei daugiau duosiu. Priešingai, man rodos, jog bus blogiau.
Todėl mūsų pasaulyje dėsnis veikia tik į vieną – gavimo – pusę.
Komentaras: Kitaip tariant, jei galvoju apie visuomenę, duodu žmonėms, rūpinuosi, tai nematau iš to jokios naudos sau ir, žinoma, jokio paskatinimo iš visuomenės. Todėl, kaip rašo Baal Sulamas, pažeidus šiuos du dėsnius žmonijai gresia susinaikinimas, tiek iš vidaus, tiek iš išorės: badas, kataklizmai, krizės, virusai ir t. t.
Atsakymas: Esmė ta, kad mes, žmonės, esame aukščiau kitų gamtos lygių ir mūsų neigiami ketinimai veikia biologinius, fizinius ir kitus reiškinius.
Taip veikiame gamtą, o jos dalys, elementai, dėsniai, reiškiniai tampa agresyvesni. Tai ir matome savo gyvenime, mūsų pasaulyje.
Tačiau mes nesuprantame savo ryšio su gamta, ir tuo pažadiname tokią grubią netinkamą tarpusavio sąveiką joje. Nutraukiame gerus gamtos ryšius ir verčiame ją elgtis neteisingai, kai jos dalys integraliai neatitinka viena kitos, netinkamai komunikuoja.

#273704

Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išoriniai veiksmai ir vidiniai ketinimai

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Kabalistas džiaugiasi blogais dalykais kaip gerais. Bet tai nereiškia būti mazochistu, nes kabalistas kančių nepriskiria sau, o tik Kūrėjo sukurtam egoizmui. Ir egoizmą suvokia ne kaip savo norą mėgautis, o kaip jėgą, ateinančią iš Kūrėjo.
Jis į savo gyvūninį kūną žiūri kaip tyrėjas. Gyvūniniame kūne atsiskleidžia gavimo jėga, egoizmas, tačiau kabalistas nori, kad jame atsiskleistų davimo jėga. O save suvokia kaip visiškai neutralų tyrėją, nepriklausantį nei gavimui, nei davimui.

#274021

Iš 2020 m. lapkričio 15 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo prigimties

Norint suprasti, reikia patirti

Sujungiant dvi savybes