Klausimas: Kaip dabartinė pandemija paveiks mūsų vystymąsi? Ar ji skatina žmogaus laisvą valią? Mes matome, kad ji tarsi atima iš jo pasirinkimą, juk elgiamės pagal išorines aplinkybes. Kur gi čia yra laisvė?
Atsakymas: Mes ir neturėjome laisvo pasirinkimo, juo niekada nesivadovavome ir veikėme tik dėl savo egoizmo. Priimdami vienokius ar kitokius apribojimus, kuriuos mums primetė aplinka, mes veikėme tik varomi mūsų egoizmo, kad pripildytume ir patenkintume jį kiekvieną akimirką.
Komentaras: Anksčiau buvo nors laisvės pasirinkimo iliuzija.
Atsakymas: Tiesa, iliuzija dingo. Bet būtent dėl to, kad jos nėra, mes gavome galimybę pasiekti tikrą laisvą pasirinkimą. Tai yra pakilimas aukščiau mūsų egoizmo, kuris sukausto mūsų rankas, kojas ir neleidžia jokiu būdu būti laisviems. Kitaip tariant, laisvas pasirinkimas – tai, visų pirma, laisvė nuo savo egoistinės prigimties, kuri mums suteikta iš aukščiau.
Klausimas: Kodėl daugelyje šaltinių yra rašoma, kad valios laisvė slypi teisingos aplinkos pasirinkime?
Atsakymas: O tai jau yra įrankis. Jei aš manau, kad privalau išsilaisvinti iš mane spaudžiančio egoizmo, tai ieškau, kokiomis priemonėmis galiu tai pasiekti. Pasirodo, kad tai galima padaryti tik sukūrus tinkamą aplinką, kuri teisingai veiktų mane.
Klausimas: Bet kurioje egoistinėje visuomenėje gavimas iš jos man teikia malonumą, o davimas visuomenei sukelia nepasitenkinimą. Aš nenoriu jai duoti arba noriu duoti tiek, kiek iš jos gaunu. Bet staiga visuomenėje pradeda keistis vertybės, ir man sako, kad duoti – tai gerai. Ir aš pradedu dirbti tarsi prieš savo egoizmą. Tai ir yra laisvas pasirinkimas, apie kurį jūs sakote?
Atsakymas: Laisvės pasirinkimas, tai mano sąlytis su teisinga aplinka, kurioje davimo savybė laikoma aukščiausia, dominuojančia gavimo savybės atžvilgiu.
Tada, įsijungdamas į šią visuomenę kaip mažas vaikas, užmerkęs akis, pasiduodamas jai, aš galiu pakeisti savyje šiuos du lygius, kad davimo savybė man būtų svarbesnė, geresnė, didingesnė, lyginant su gavimo savybe.
Klausimas: Vadinasi, viena vertus, aš einu prieš tikruosius savo polinkius gauti. Kita vertus, visuomenė man suteikia tam tikras vertybes, kurios man sako, kad verta jai duoti. Ir šis konfliktas pateikia man tam tikrą veiksmų spektrą, kur aš laisvas rinktis?
Atsakymas: Visiškai teisingai.
#268221

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Virusai sustojo į eilę

Valios laisvės beieškant, III dalis

Klausimas: Kodėl dvasinis pasaulis vadinamas aukštesniuoju?
Atsakymas: Mes jį vadiname aukštesniuoju, nes jis egzistuoja virš mūsų savybių. Mūsų savybės – tai gavimo savybės, todėl esame labai priklausomi nuo savo egoistinių norų ir jų išsipildymo. O Aukštesnysis pasaulis – tai savybės, kylančios iš noro duoti, užpildyti, pamilti, prisotinti kitus. Ir kadangi jos kokybiškai nepriklausomos, laisvos, todėl vadinamos aukštesniosiomis. Tokios savybės yra arčiau Kūrėjo, kuris yra davimas ir meilė. Todėl viską, kas yra arčiau Jo, mes apibūdiname kaip „virš mūsų“, t. y. arčiau pirmapradžio šaltinio.
Klausimas: Kalbėdami apie Aukštesnįjį pasaulį, dažnai jį vadiname dvasiniu. Ką reiškia žodis „dvasinis“?
Atsakymas: Aukštesnysis pasaulis vadinamas dvasiniu, nes jis nėra materialus.
Klausimas: Ar yra skirtumas tarp terminų „dvasinis pasaulis“ ir „Aukštesnysis pasaulis“?
Atsakymas: Ne, tai yra bendrieji, nepatikslinti pavadinimai.
Klausimas: Kas yra dvasinis atskleidimas?
Atsakymas: Gamtos atskleidimas davimo savybėje, lygus Kūrėjui, vadinamas dvasiniu.
#264544

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas: Esame sukurti, kad gautume ir duotume. Viskas turi būti su saiku? Ne tik duoti be egoizmo?
Atsakymas: Žinoma, ne. Pirma, egoizmas niekur nedingsta. Nuolatos naudojamės juo. Antra, gavimas ir davimas turi būti subalansuoti. Tik tuomet bus dinamiška pusiausvyra sistemoje.
Reikia ir duoti, ir gauti. Vienas priešais kitą: dalis gauna, dalis duoda. Kaip ir kiekviename žmoguje, taip ir visuomenėje, visoje sistemoje apskritai. To turime mokytis.
#266879

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos pasaulyje

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Kodėl Kūrėjas nori, kad jausčiausi priešingas Jam?

Klausimas: Ar gali žemiškoje moteryje vystytis ir gavimas, ir davimas? Ar moteris, mokanti gauti, kad duotų, bus harmoninga?
Atsakymas: Jei mūsų pasaulyje vyrai ir moterys skirstomi pagal išorinius biologinius požymius, tai dvasiniame tai visiškai nesvarbu.
Dvasiniame pasaulyje kiekviename iš mūsų (nesvarbu, ar tai žemiškas vyras, ar moteris) formuojasi siela iš noro gauti ir ketinimo duoti. Todėl galite būti dvasine vyriška dalimi, t. y. duodanti, o jūsų vyras, gyvenimo palydovas – moteriška dalimi. Vėliau galite susikeisti vietomis, priklausomai nuo jūsų pastangų ir būsenų. Tai neturi nieko bendra su fiziologine lytimi.
Jei kartu su vyru norite užsiimti dvasiniu darbu, tai jau esate grupė. Grupę sudaro mažiausiai du žmonės, gali būti ir dešimt, bet ne daugiau. Grupėje kiekvienas duoda ir kiekvienas gauna.
Todėl kiekvienas atlieka gaunančio vaidmenį kaip moteris, tai vadinama „moteriška dalimi“, ir duodančio vaidmenį, o tai – „vyriška dalis“. Ir šitai neturi nieko bendro su jų lytimi. Tad viskas yra labai sąlygiška.
Mūsų pasaulyje skirtumai tarp vyro ir moters griežtai apibrėžti vien pagal fiziologines savybes. O dvasiniame pasaulyje per vieną minutę galiu iš vyro virsti moterimi, o iš moters – vyru. Viskas priklauso tik nuo to, kiek manyje pasireiškia egoizmas ir kiek galiu pakilti virš jo.
Linkiu jums visoms būti dvasiniais vyrais, o žemiškame pasaulyje išlikti nuostabiomis moterimis.
Bus tęsinys…
#263292

Iš 2020 m. kovo 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis moters vaidmuo I dalis

Dvasinis moters vaidmuo II dalis

Vyriškojo ir moteriškojo prado vienijimosi paslaptis

Klausimas: Kas kabalos moksle yra „tikėjimas“ ir kas yra „žinojimas“?
Atsakymas: Tikėjimu kabaloje vadinama davimo savybė, galimybė pakilti virš savo egoizmo, kai priešindamasis ego, kuris reikalauja iš manęs: „Gauk, paimk!“, galiu pakilti virš noro gauti, pagriebti, t. y. nedirbti su savo egoistiniais norais pripildyti save įvairių malonumų.
Kitaip tariant, atsisakau savo norų. Norai lieka, bet aš juos anuliuoju, pakylu virš jų. Toks veiksmas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
O žinojimu vadinami mano egoistiniai norai, nes juose aš gaunu, jaučiu save , savo didybę, pasitikėjimą, skonius.
Klausimas: Vadinasi, tai mano natūralūs norai, jausmai, emocijos?
Atsakymas: Taip. Ir visi jie vadinami „skoniais“ arba „žinojimu“. Tai mūsų baziniai norai: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia ir žinojimas. Beje, žinojimas – tai patys didžiausi egoistiniai norai.
O po jų eina tikėjimas, kai pakildamas virš visų šių norų, dirbu su jais ne tam, kad juos pripildyčiau, bet kad pakilčiau virš jų.
Klausimas: Kodėl išminčiai tai pavadino „tikėjimu“?
Atsakymas: Todėl, kad tai davimo savybė, Binos savybė, lyginant su Malchut, gavimo savybe.
Klausimas: Tai savybė, kurios nejaučiu savo natūraliuose noruose ir todėl privalau tikėti?
Atsakymas: Ne. Tai savybė, kurią įgaunu palaipsniui, veikiant Aukštesniajai jėgai, Šviesai. Tai neturi nieko bendro su tikėjimu mūsų pasaulyje, kai prisijungiu prie ko nors ar kažko užmerktomis akimis, priimu tikėdamas viskuo, ką man sako.
Čia aš pats sau nustatau, kuo noriu tikėti, ką noriu vertinti, lyginant su tuo, ką vertina mano egoizmas. Šis tikėjimas pakelia mane virš mano egoizmo. Ir pagal tai, virš kokio egoistinio lygmens galiu pakilti, esu tikėjime.
#262957

Iš 2019 m. balandžio 1 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas. Palyginime apie karalių ir jo sūnų karalius padovanojo sūnui skydą ir kardą. Tačiau sūnus dovanas ne itin brangino, ir kažkas jas pavogė. Tuomet jis nusprendė pats pasigaminti skydą ir kardą, bet su jais nepavyko įveikti priešų.
Kas kabalos požiūriu yra kardas ir skydas?
Atsakymas. Esame valdomi egoistinio noro gauti, mėgautis, prisipildyti. Tai nėra nei gerai, nei blogai, juk tokia mūsų esmė, prigimtis. Bet kyla klausimas: kaipgi turime elgtis?
Būdami apriboti tokios prigimties, visą laiką jaučiame nepasitenkinimą savimi, savo gyvenimu – tokiu trumpu ir kupinu pralaimėjimų. Mes nuolat keliame aukštus reikalavimus, bet jie lieka neįgyvendinti.
Ką gi daryti? Gal sumažinti poreikius iki gyvūnų, kurie tenkinasi tuo, ką turi, būsenos? Jie net namų nestato, nebent išsirausia kokį urvą. Jiems nereikia drabužių, nebent pasikeisti odą ar kailį.
Jei jie ir sukuria šeimas, tai tik poravimosi ar jauniklių auginimo laikotarpiu, o vėliau išsiskiria. Taigi gyvūnai jaučiasi kur kas patogiau. Jų reikalavimai gamtai, sau, gyvenamajai aplinkai daug mažesni nei mūsų.
O žmogus, deja arba laimei, turi tokį egoizmą, tokius didelius reikalavimus aplinkai ir sau, kad jam nuolat kyla problemos. Jo asmeniniai ir socialiniai poreikiai labai dideli. Viena vertus, tai pakelia jį virš gyvūnijos, o kita vertus – nubloškia žemiau jos.
Kaip mums pasiekti tokią būseną, kad skirtingai nei gyvūnai galėtume visiškai realizuoti savo savybes? Turiu norų ir protą, t. y. širdį ir mintis. Taip pat turiu įgimtų įgūdžių, savybių, polinkių. Kaip galėčiau optimaliai realizuoti visus prigimtinius gabumus? Tai didelė problema. Be to, juk nežinau, ką reiškia optimaliai.
Štai čia mums ir siūlomas „skydas“ bei „kardas“. Jei noriu pasiekti aukščiausią savo vystymosi lygį, koks jis turėtų būti? Jis jokiu būdu negali būti apribotas mano gyvūninės prigimties. Turiu pasiekti tokią būseną, kad kūnas nebūtų kliūtis – tai pirmoji sąlyga.
Antroji sąlyga – pakilti virš savo kūno ir būti aukščiau jo, aukščiau jo poreikių. Kitaip sakant, man neturi trukdyti maisto, sekso, šeimos, šlovės, žinių, įvairių aukštų, bet egoistinių malonumų poreikiai.
Dėl to man reikia skydo ir kardo. Skydas – gintis nuo visko, kas man trukdo veržtis pirmyn. O kardas – tam, kad įveiktų kliūtis, kaip džiunglėse praskintų kelią į siekiamą tikslą.
O jei gaunu skydą su kardu ir jais naudojuosi taip, kaip prisakė mano tėvas (aukštesnioji dvasinė pakopa), tada galiu teisingai dirbti, priklausomai nuo mano pagarbos skydui ir kardui bei Kūrėjui, iš Kurio juos gavau.
Skydas ir kardas – tai dvi linijos, dešinioji ir kairioji, davimo ir gavimo savybės, su kuriomis skinuosi kelią ir einu pirmyn. Jei mano požiūris į juos nepagarbus, jie dingsta: tarsi kažkas iš manęs juos būtų pavogęs. Iš tiesų tai mano egoizmas juos pasiima ir su jais ima veikti prieš mane.
Iš esmės mūsų darbas toks ir yra. Su skydu – davimo savybe (Chasadim šviesa) ginuosi. O su kardu (Chochma šviesa) einu pirmyn ir nugaliu savo priešus. Tai dešinioji ir kairioji linijos, kurioms padedant ir teisingai sąveikaujant, einu viduriniąja linija ir pasiekiu tikslą.
Klausimas. Ką reiškia: skydas ir kardas sujungti?
Atsakymas. Būtina teisingai sujungti skydą ir kardą, davimo ir gavimo savybes. Davimo savybės manyje nėra, tai Kūrėjo savybė. Bet jei su gavimo savybe elgiuosi teisingai, ją perkeičiu, tai paverčiu ją davimo savybe. Todėl skydas ir kardas susieti tarpusavyje, neįmanoma dirbti tik su vienu iš jų.
#247472

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs

Klausimas. Tarkime, aš gaunu ir net nejaučiu iš ko, manęs tai nedomina. Kaip gyvūnas, kuriam kažką duodi ir kuriam nerūpi, kas tu.
Tačiau šviesa taip vysto malchut, kad staiga paskutinėje stadijoje ji pradeda suprasti, kas jai duoda, ir nori tapti tokia, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Taip. Priešingai savo pirminiam norui. Norėdama tai padaryti, ji turi atsisakyti prieš tai atliktų veiksmų. Todėl ji iš viso nustoja gauti ir tokiu būdu kažkiek prilygsta Aukštesniajai jėgai, kuri neturi noro gauti. Tada prasideda jos vystymasis, padiktuotas visai kitų impulsų. Malchut nusprendžia tapti savarankiška, kitaip – jos nėra.
Jei ji tiesiog gauna ar nustoja gauti, kaip vyksta keturiose tiesioginės šviesos stadijose, tai ji veikia visiškai laikydamasi tiesioginės šviesos nurodymų. Todėl tai ir vadinasi „keturios tiesioginės šviesos stadijos“.
Kada gi ji gali tapti savarankiška? Tik jei priešinasi šviesai. Kaip priešinasi? Ji sutinka su visais veiksmais tik tada, kai pati leidžia šviesai save paveikti. Tiek, kiek ji gali apsisaugoti nuo šviesos įtakos ir pasielgti taip, kad pirmiausia užkirstų kelią jos veikimui ir tik po to leistų jai veikti, tai parodo malchut savarankiškumą, jos supratimą apie Kūrėją, pritarimą Jo veiksmams.
Tai yra, aš riboju savo nesavarankiškumą, nustoju būti gyvūnu ir tampu žmogumi. „Žmogus“ hebrajų kalba „Adomas“, nuo žodžio „panašus“ į Kūrėją. Tiek, kiek aš galiu atsiriboti nuo nesąmoningo gyvūninio gavimo ir padaryti save sąmoningu gavėju, vadinuosi Žmogumi.
Tai jau absoliuti kontrolė, supratimas to, ką aš darau, Kūrėjo savybių pasireiškimas manyje.
#248137

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Ką reiškia pažinti daiktų esmę per raides?
Atsakymas. Pirma, tam reikia analizuoti kiekvieną raidę, iš kokių elementų ji sudaryta.
Jeigu nesigilinant į detales, tai kiekviena raidė atstovauja tam tikram deriniui šviesos Chohma ir šviesos Chasadim, gavimo ir davimo, jų varijavimo ir abipusio sutapimo tarpusavyje.
Kitaip sakant, kiek aš galiu atiduoti dėl to, kad kažką gaučiau? Arba atvirkščiai, kaip aš galiu gauti, ir kiek man už tai reikia atiduoti? Tai skirtingi dalykai, nors atrodo vienodi. Priklauso nuo to, kas yra priekyje.
Antra, raidės negali bet kaip stovėti šalia viena kitos. Yra raidžių, kurios negali būti šalia, jos išsidėsto pagal tam tikrą seką.
Raidės vaizduoja šviesą. Pagal dvasinės sistemos sandarą yra penkios sfiros: keter, chochma, bina, zeir anpin ir malchut. Iki binos vidurio nėra raidžių, yra tiktai abstrakti aukštesnioji šviesa.
O pradedant nuo binos vidurio ir toliau aukštesnioji šviesa jau įeina į kelim (indus), į norus. Todėl binos apatinėje dalyje yra devynios raidės, zeir anpine – devynios, keturios – malchute. Iš viso 22 raidės.
Jų negali būti daugiau ar mažiau, nes toks kiekis sfirų nuo binos iki malchut, t. y. kiekviena sfira atitinka tam tikrą raidę. Be to, skirtinguose lygiuose sfiros gali būti žymimos skirtingomis raidėmis.
Dar yra penkios papildomos raidės (manzepah), kurios dedamos žodžio gale ir iki galo užbaigia visą vystymąsi iš viršaus į apačią.
Pagal gematriją (skaitinę raidės reikšmę) pirmos devynios raidės nuo alef iki tet – tai vienetai, nuo jud iki cadik – dešimtys, o paskutinės keturios raidės kuf, reiš, šin, tav – šimtai.
#244839

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ivritas – raktas į suvokimą

Ivritas – Aukštesniųjų pasaulių melodija

Raidės – dvasinio indo atspindys

Kas iš tikrųjų siekia pradėti dirbti dėl Kūrėjo, kad susilietų su Juo savybių panašumu, įeitų į Kūrėjo rūmus, tas ne iš karto gauna tokią galimybę. Tikrina jį, – galbūt jis turi kitų norų be noro susilieti su Kūrėju. O kaip tikrina žmogų, ar jis turi tik vieną norą? Sukuria jam kliūtis tuo, kad duoda pašalinių minčių ir atsiunčia jam pašalinių žmonių, kad sutrukdytų, kad mestų jis savo kelią ir eitų gyvenime kaip visi. (Baal Sulamas, „Šamati“, 70 straipsnis)
Baal Sulamas rašo, kad gamtoje viskas suvokiama per susidūrimą. Gyvenimas – tai kova, tik ne su kuo nors kitu, o su pačiu savimi. Jeigu žmogus teisingai tai supranta, tada viskas einasi normaliai.
Viskas priklauso nuo to, kaip susikoncentruoti į tai, suprasti, kad pasaulyje viešpatauja dvi jėgos: gavimo ir davimo. Gavimo jėga – tai mūsų didžiulis egoizmas. O davimo jėgos mumyse nėra. Mes turime palaipsniui vystyti ją. Tai nėra paprasta.
Dėl to mums reikia kažkaip sąveikauti grupėje, stengiantis suartėti tarpusavyje. Mes to nenorime. Būtent tame taške, kai aš jaučiu, kad nenoriu, bet per jėgą stumiu save suartėti su draugu, aš turiu kreiptis į Kūrėją ir prašyti Jo duoti man galimybę to panorėti. Jeigu aš nepasitraukiu iš kovos, o pagaunu save ir pasilieku tame, aš galiu įgauti pusiausvyrą vidurinėje linijoje.
Klausimas. Kas yra pašalinės mintys?
Atsakymas. Tai bet kokios mintys, kurios nukreiptos ne į susiliejimą su Kūrėju, ne į panašumą su Juo, ne į davimo savybę.
#241815

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvysti Kūrėją geru ir kuriančiu gėrį

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Rasti pusiausvyros tašką