Daugialypis Šviesos poveikis

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Šviesa – tai davimo savybė, o Kūrėją suvokiame kaip Šviesą. Iš tikrųjų yra aukštesnioji Šviesa ir dar aukščiau – jos šaltinis, kuris galbūt ir nepasižymi tokiomis pačiomis savybėmis, t. y. kažkas visai atsieta nuo mūsų.
Juk mes jaučiame Kūrėją savo savybėmis, pojūčiais, savo kėlim (indais), jutimo organais, ir tuo remdamiesi sprendžiame apie Jį, priskirdami Jam tam tikrus vardus ir ypatybes. Iš tikrųjų nežinome, kaip Jis juntamas ne mūsų suvokimo organais ir kaip atrodo. Žmogus suteikia Kūrėjui vardus pagal tai, kaip pats Jį suvokia.
Kūrėjo pajutimas gali būti daugialypis, įvairiapusis. Šviesa vadinamas toks Kūrėjo pajutimas, kuris mus moko, taiso, užpildo ir suteikia formą, taip kaip vaikas suvokia savo tėvus keliais pavidalais – kaip mokančius, ginančius ir besirūpinančius juo.
Todėl Šviesa – tai toks Kūrėjo suvokimas, kai mes iš esmės jaučiame ne Jį, bet jėgą, suteikiančią mums formą, taisančią ir keičiančią, kad galėtume Jį pajusti.
Kitaip tariant, Kūrėjo poveikis mums, kuris ruošia mus suvokti Jį patį, vadinamas Šviesa. Suprantama, kad Jis ir Šviesa – tai vienas ir tas pats. Juk už mūsų ribų egzistuoja tik ši viena šaknis. Be jos esame tik mes, vienas žmogus. Galų gale visa kita kiekvienas iš mūsų palaipsniui suvoksime kaip savo dalis.
Vis dėlto viską suvokiame taip, kad pirmiausia reikalaujame Kūrėjo šviesos ir tik po to norime su Juo susilieti. Tai teisingas santykis su Juo. Jei nori tapti panašus į Jį, elgtis su Juo taip, kaip Jis elgiasi su tavimi, turi galvoti, kaip pasikeisti, išsitaisyti. Tuomet galima suartėti su Juo. Tada mūsų santykis su Šviesa bus orientuotas į išsitaisymą ir į panašėjimą su Kūrėju vienas kitam duodant, kaip kad daro šeimininkas ir svečias.
Bet kokiu atveju Šviesa dalijasi, veikdama mus daugybe skirtingų būdų. Tai proto, jausmų Šviesa, kurios veikiami imame jausti ir suprasti, kas mes tokie, kuo skiriamės nuo Kūrėjo.
Bet koks supratimas remiasi mūsų ir Kūrėjo skirtumu, net ir šiame pasaulyje suvokdami kitus žmones, situaciją, nesvarbu ką, vis tiek jaučiame Kūrėją. Mums atrodo, kad tai kažkokie žmonės, pavidalai. O iš tikrųjų viskas ne taip. Jaučiame tik Kūrėją.
Todėl nereikia savęs apgaudinėti, juk kai būni su kuo nors, ypač su draugais, turi suprasti, kad tai Kūrėjas. „Nėra nieko, tik Jis“ – tai vienas iš paaiškinimų, kad nėra nieko daugiau, tik žmogus ir Kūrėjas. O visa kita, kas mums atrodo, kad egzistuoja, tėra mano sielos dalelės. Todėl pats svarbiausias santykis su Kūrėju – Tora.
Tora – tai visos būsenos, kurias turime pereiti, kad taptume visiškai panašūs į Kūrėją. Tai visa Šviesa, kurią turime priimti, kad mumyse įvyktų pokyčiai nuo pirmapradės egoistinės savybės iki galutinio išsitaisymo.
Iš pradžių pereiname egoizmo apribojimą, po to – jo neutralizavimą, dar vėliau  – ištaisymą, tai yra egoizmo naudojimą davimui. Dėl šių ištaisymų suvokiame Kūrėją ir pamatome, kad Jis su mumis elgiasi kaip rūpestingas, mokantis tėvas.
Jaučiame mokymosi poveikio laipsnį, vadinamą Šviesa. Kai šis poveikio laipsnis realizuojasi, imame jausti patį Kūrėją. Dėl jau ištaisytų savybių ir ypatybių kaskart jaučiame Jį vis kitaip, naujai.

Iš kongreso Sočyje 2-osios pamokos, 2014 m. rugpjūčio 25 d.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.