Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Klausimas: Pagal kabalą dabar egzistuodamas žmogus neturi jokio savarankiškumo, jokios savo minties?
Atsakymas: Taip, neturi, žinoma. Iš kur?
Ką reiškia „savo“? Iš kur apskritai gali atsirasti sava mintis? Iš tuščios erdvės, kur nors iš tuštumos? Ji juk turi iš kur nors kilti!
Augančiam vaikui staiga atsiranda kokios nors mintys, netikėtai jis ima ką nors mąstyti. Iš kur? Juk nėra nieko iš nieko. Tai atsiranda ir atsiranda.
Tai panašu į radijo imtuvo įjungimą. Kas iš to, kad jį įjungiau? Turiu rasti bangą, ir tuomet jis duos man tam tikrą informaciją, kažkaip pasireikš. Kitaip tariant, iš esmės, esame bendro informacinio lauko, bendros minties imtuvai.
Mes automatiškai pildome tos minties nurodymus iki tam tikro raidos etapo, kol staiga mumyse atsiranda šis tas priešingo: nebenorime veikti kaip anksčiau, automatiškai. Man kyla revoliucingi norai – sukilti prieš tą mintį: noriu žinoti, kam, kodėl, dėl ko gyvenu, o ne būti automatu. Turiu pajausti, kad egzistuoju savarankiškai.
Ir čia žmoguje kyla maištas. Nuo tos akimirkos žmogus turi galimybę tapti kabalistu, kitaip sakant, gali suvokti tą mintį iš išorės ir tuomet sutikti arba nesutikti su ja. Taip jis ima judėti prie tos minties nesutikdamas, jausdamas atstūmimą, nutolimą, priešingumą.
Būtent iš to, žmogus suvokia savo priešingumą ir nenori sutikti su ta mintimi, ima ją tirti. Jis, kabalistas, ima ją tirti ir mato, kokia ji tobula, tyra, ir jis nori ją gauti.
Jis paverčia save tos minties imtuvu – ne automatiškai, kokiu buvo sukurtas, o savarankiškai, aiškiai. Ir tai reiškia suvokti Kūrėją.

#297513

Iš 2010 m. gruodžio 19 d.  TV laidos „Stambiu planu. Nemirtingumo paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Pasaulis – tai siauras tiltas

Minties jėga

Visa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

#297597

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Stambiu planu. Europa šiandien“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gąsdinantis visatos disbalansas

Gamta netoleruoja disbalanso

Mintis – pati stipriausia jėga

Klausimas: Kabalistas gali atskleisti bet kokią būseną?
Atsakymas: Kabalistas gali ne tik atskleisti būsenas, bet ir jas keisti, skirtingai nei tokie žmonės kaip W. Messingas. Kabalistas gali keisti ateitį, nes geba keisti savo savybes ir taip gauna galimybę būsimų būsenų suvokimą pakeisti iš nenorimo į norimą.
Kabalistas geba keisti būsimas būsenas, nes šios priklauso nuo jo savybių kaip bendros minties imtuvo, o toje mintyje viskas egzistuoja amorfiškai, laisvai, be apvalkalo. O kokį apvalkalą įgis, gerų ar blogų veiksmų, priklauso nuo pačios materijos.
Tad jeigu galime keisti tą materiją – savo norus, tai mintis, kuri pagal modulį turi apsivilkti į ją (ir kaip tai pajausime) priklauso nuo mūsų savybių. Taip kabalistas nekeičia pačios minties, kuri jam ateina.
Kitaip tariant, ateitis būtinai bus, bet kaip ji pasireikš mano atžvilgiu, kaip gera ar bloga, priklauso nuo mano savybių, o jas keisti galiu. Kitaip tariant, galiu keisti save kaip imtuvą.

#297591

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. TV laidos „Stambiu planu. Nemirtingumo paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusiteikti gėriui

Ar galima nuspėti ateitį?

Ar galime pakeisti gamtos planus?

Klausimas: Kodėl šiandien atsiskleidžia toks paradoksas: viena vertus, pasaulis globalus, kita vertus, nepaisant to, kad visi šaukia apie globalias ekonomikos, ekologijos ir pan. problemas žmogui tai neįdomu? Jį domina tik jis pats, ir kas su juo nutiks.
Atsakymas: Nejau mažas žmogus gali apimti visą globalų pasaulį? Kaip žmogus gali jį pajausti? Tai dar sykį įrodo, kabalistinio teiginio teisingumą, kad tik bendros ryšių tarp mūsų sistemos atskleidimas suteiks mums galimybę tinkamai vieniems su kitais elgtis.
Mažas žmogus to nemato aiškiai, ir pasirodo, kad jis, jo šeima, darbas, sveikata, viskas, kas jį supa, priklauso nuo viso pasaulio. Jeigu jis nuolatos galvos apie visą pasaulį, tai vis tiek neįstengs jo pilnai apimti. O jeigu galvos, kad visiems būtų gerai ir tuomet jam bus gerai – to pakanka. Juk pasaulyje veikia mūsų mintys ir norai. Tai pati didžiausia mūsų jėga.
Todėl vos tik žmogus supranta, kad priklauso nuo kitų, ir viskas priklauso nuo jo, ir ši bendra, abipusė priklausomybė tiesiogiai susijusi su jo mintimis, jis staiga mato, kad ši mintis – tai visa persmelkianti jėga pasaulyje, kuri veikia nepriklausomai nuo atstumų.
O iki tol jis tiesiog nejaučia, kaip jo mintys grįžta jam. Bet jeigu jis matytų, kokios jėgos iš jos kyla, tai bijotų blogai galvoti apie kitus, nes jaustų, kiek paskui jas užsuka atgal sau ir sukuria aplink save neigiamą kokoną. Ir tai – mūsų gyvenimas.

#288130

Iš 2009 m. spalio 14 d. TV laidos „Stambiu planu. Atskaitos taškas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties galia – galingiausia gamtos jėga

Minties jėga ir problemų sprendimas

Mintis – pati stipriausia jėga

Klausimas: Sąmonė – tai mūsų mintys ir jausmai. Mintis – proto produktas. Pagal kabalą, egzistuoja tik viena kūrimo mintis, t.y. informacinis laukas. Ta prasme mintys ir širdys papildo vienos kitas. Judinantis mechanizmas – širdies norai, o šių pojūčių apdorojimo rezultatas – mintis. Vadinasi mintis – irgi pojūtis?
Atsakymas: Jei kalbame apie visos mūsų prigimties pagrindą – tai šitai pojūtis. Tik pojūtis. Kitaip tariant, noras ir tai, kas jame suvokiama. O protas – ryšys tarp tų pojūčio dalelyčių.
Klausimas: Sakydamas „palikite savo protą“, turite omenyje išorinį protą, kuris atplėštas nuo jausmų? Jeigu jis grindžiamas jausmais, tai jau kas nors kito?
Atsakymas: Norint tinkamai jausti, reikia atitrūkti nuo proto, o paskui vėl prie jo grįžti. Tarp jausmų turi būti protas: jausmai – protas, jausmai – protas. Bet kai jie drauge, tai praktiškai trukdo vienas kitam, neleidžia vystytis.
Tarkime, ką nors pajaučiau, dabar galiu apdoroti tai protu, o paskui tarsi atsitraukti ir vėl pamėginti išplėsti savo juslių diapazoną.

#279952

Iš 2019 m. sausio 3 d. TV laidos „Susitikimai su kabala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – sąmonės išplėtimo priemonė

Kaip atsiranda sąmonė?

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Klausimas: Baimė išsakyti mintis, išreikšti emocijas, jausmus kyla dėl to, kad žmogus nežino, kaip sureaguos kiti. Jis bijo būti atstumtas ar išjuoktas. Ką patartumėte tokiems žmonėms?
Atsakymas: Tai įprastinis žmogiškas egoizmas, kai žmogus nori pasirodyti teisus, pažengęs, tinkamai nusiteikęs. Dažniausiai žmogus baiminasi, kad jį ims kritikuoti, atstums ir t.t.
Bet iš esmės, jeigu pasirengsime specialiai iki prasidedant integraliems ugdymo kursams ar tiesiog pradėsime nuo to, kaip atsargiai, iš tolo atvesti žmones prie šito, manau, kad baimė praeis lengvai jau per pirmus užsiėmimus.
O paskui viskas taps natūralu. Po poros užsiėmimų jie pasijaus visiškai atsipalaidavę, ir tarp jų nebus skirtumo. Jie supras, kad dirba su visiškai naujomis savybėmis, kurios yra paslėptos giliai juose ir neturi nieko bendra su žemiškomis ypatybėmis ar jų išsivystymo lygiu.

#274840

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rato bendrumas – problemų sprendimas

Kaip atsikratyti visų baimių

Kaip išmokti išgirsti kitus?

Klausimas: Ar pakanka virtualaus ryšio, kad žmogus vystytųsi kaip asmenybė?
Atsakymas: Ateityje virtualus ryšys bus kitokios kokybės. Ji bus jausminių, vidinių ryšių plėtojimo pagrindas, šių ryšių bet kuriuo atveju neperduosi per verbalinį ar fizinį bendravimą.
Mums tik atrodo, kad taip vieni su kitais kažkaip kontaktuojame. Turime užmegzti širdžių, minčių ryšį, o ne fiziškai stovėti vieni priešais kitus ir taip suvokti kitus, dalintis įspūdžiais.
Klausimas: Kokius naujus pojūčių organus patartumėte išvystyti, kad geriau komunikuotume pasitelkę virtualų ryšį?
Atsakymas: Patarčiau žmonėms mokytis gyventi vien mintyse, kad visi mėgintų būti susiję į vieną mintį, vadinamą „kūrinijos sumanymu“. Kad tame sumanyme suprastų vieni kitus, susilietų tarpusavyje, ir užmegztų ryšį su ta mintimi, kuri valdo visą Visatą, visą pasaulėdarą, ir į kurią turime įsijungti.

#274608

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys tarp mūsų

Į ką sutelkti savo mintis

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Klausimas: Protas padeda apdoroti jausminę informaciją, kitaip tariant, suprasti naudą iš jausmų. O jūs sakote, kad jausmai pirminiai, o protas antrinis. Kaip tai įmanoma?
Atsakymas: O kur atsiskleidžia protas, jei ne lyginant jausmus? Protas skirtas tam, kad patenkintų mūsų norus. Kuo labiau išsivystęs žmogus, tuo protingesnis pildydamas norus.
Klausimas: Sakoma, kad didžiausia jėga pasaulyje – minties jėga. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
Atsakymas: Taip, tai pati didžiausia jėga.
Klausimas: O kaip galima ją išnaudoti?
Atsakymas: Tai priklauso nuo visuomenės, kuri turi nukreipti mus tinkama linkme, į tinkamą tikslą, ir visąlaik ten mus palaikyti.
Turime galvoti apie tai, kaip susisieti kartu į vieną vienintelę jėgą, į vieną mintį, kad tai virstų sumanymu, kuris sutaptų su gamtos sumanymu. Tuomet jai prilygsime.

#273275

Iš 2020 m. rugpjūčio 7 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Keičiasi noras, keičiasi mintys

Kad kiltų teisingos mintys

Noras, mintis ir protas

Jei leidžiu blogai minčiai apie kitus išsiveržti į išorę, būti išsakytai ir išgirstai, taip suteikiu jai galimybę pasireikšti. Kol ji mano viduje, dar galiu ją nuslopinti, uždrausti šioms mintims išeiti iš manęs, kitaip tariant, galiu apriboti savo nuolatinę egoistinę prigimtį.
Neigiama mintis apie artimą prilygsta veiksmui. Bet galiu pagauti ir sustabdyti mintį, neleisdamas jai pasireikšti ir pakenkti kitiems. Mintis inicijuoja veiksmus, nors ir ne materialius. Jeigu leidžiu blogai minčiai laisvai tekėti bei veikti, nemėgindamas jos kontroliuoti ir nuslopinti, tai šituo kenkiu savo artimui ir atlieku blogą veiksmą pasaulyje.
Gyvename minčių pasaulyje. Mintis ir yra veiksmas. Todėl leisdamas blogoms mintims pasklisti ir manydamas, kad tai nieko baisaus, darau žalą ir taip lemiu, kas vyksta tikrovėje. Visas mūsų pasaulis, kiekvienas žmogus turės patikrinti save ir išsiaiškinti, kokį poveikį jis daro kitiems. Prireiks gilaus vidinio darbo ir daug pastangų iš kiekvieno.
Žmogus turi savyje pakeisti minčių kryptį kitų atžvilgiu: iš negatyvių į pozityvias. Ir tuomet šiame pozityviame požiūryje į kitą, žmogus pajaus papildomą gamtos jėgą, kurios anksčiau nejautė.
Pakeitę savo mintis iš neigiamų į teigiamas, išsigelbėsime nuo koronaviruso ir išvaduosime visą pasaulį nuo epidemijos ir kitų problemų. Juk taip imame atitikti gamtą, kad visi jos lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) būtų harmonijoje, su geromis mintimis, vienas kitą papildytų.
O tam trukdo tiktai mūsų blogoji prigimtis, egoizmas. Todėl šį egoistinį požiūrį į kitus būtina paversti geru. Tam reikia dirbti grupėse, kad pritrauktumėte gamtoje slypinčią gerąją jėgą ir priverstumėte ją atsiskleisti. Reikalaujame, kad tarp mūsų grupėje atsiskleistų ši gera jėga, geri santykiai, vienybė.
Jei leisime egoistiškoms mintims valdyti mus ir nepasieksime vienybės, koronavirusas vis labiau plis. Nuo šios ligos nebus vaistų, mat koronavirusas demonstruoja mūsų blogus tarpusavio santykius. Mes tik įvardijame tai virusu.
Ateis dar daug tokių „virusų“, kurie kyla dėl mūsų piktų minčių, ir labai kentėsime. Prieš pusmetį dar vylėmės, kad epidemija palaipsniui atslūgs. Bet dabar matome, kad bus tik blogiau, kol nepasakysime: „Gana!“
Mūsų neišsitaisymas pasireiškia kaip virusas, nes visas žmogaus kūnas užpildytas virusais. Virusai – tai  informaciniai blokai, kurie nuolat bendrauja tarpusavyje visuose kūno lygmenyse. Mes juos vadiname virusais, bet iš tikrųjų negalime egzistuoti be jų. Kiekvienas virusas – itin sudėtingas darinys, ir nesuprantame net milijoninės jo veikimo principo dalies. Mums nėra žinoma, kaip veikia mūsų kūnas.
Kai atsiskleidžia tokie gedimai virusų pavidalu, juos ištaisyti galima tik didesne už juos jėga. O aukščiau už virusą yra mintis. Virusai – nešėjai, perduodantys mintis, duomenis, informaciją į įvairias kūno dalis ir smegenis. Kadangi mūsų mintys ir norai veikia labai aukštu egoistiniu lygiu, todėl jie pasireiškia tokiais pavojingais virusais.
Jei norime juos nuraminti ir subalansuoti, reika kabalos mokslo. Pusiausvyra atkuriama per apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą. Būtina subalansuoti visas jėgas, kurios aktyvuoja šiuos virusus, kad jie būtų apriboti ir atsidurtų po ekranu. Tuomet visi virusai, kurie šiandien sukelia ligas, virs naudingais.

#272576

Iš 2020 m. spalio 15 d. pokalbio su žurnalistais