Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Meilė – tai aukščiausia vienybės forma, maksimaliai galima tarp dviejų priešybių. Mes visi visuomet augame savo egoizme ir turime jį ištaisyti, kad susivienytume nepaisydami egoizmo.
Išeitų, kad viduje tampu vis egoistiškesnis ir tarsi atsiskiriu nuo kitų. Bet drauge, turiu sukurti tokius santykius, kurie priartina mane prie visko, kad visas mano egoizmas virstų davimu.
Viduje tampu vis grubesnis egoistas, bet iš išorės pridedu susitraukimą, ekraną, supančią Šviesą ir vienybės jėgas tiek, kad pasiekiu meilę. Viduje liepsnoja neapykantos ugnis, o išorėje – meilės liepsna. Tai vadinama noro gilumu, susitraukimu, ekranu, atspindėtąja Šviesa, vedančia prie vienybės ir susiliejimo.
Taip šitai išsiverčia iš vidaus į išorę. Ir žmogus jaučia skirtumą tarp visų šių būsenų, iš to suvokia kūrimo gelmę, kūrinijos medžiagą ir Kūrėją, sukūrusį visą šį procesą, šią sistemą iš išorės į vidų ir žmoguje iš vidaus į išorę.
* * *
Reikia stengtis už kiekvieno draugo matyti Kūrėją, kuris slepiasi už jo. Juk Kūrėjas slepiasi taip: Jis neturi pavidalo, neturi galimybės atsiskleisti. Ir todėl Jis kuria tokį ypatingą apvalkalą ir projektuoja save per jį, per visą žmoniją, per Visatą, per visus šio pasaulio reiškinius.

#283677

Iš 2021 m. birželio 15 d. TV laidos „Eiti pergalint“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą paversti meile

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Dvasinis kelias grįstas dviem priešybėmis: pakilimais ir nuopuoliais, ir abu vienodai svarbūs ir veda į vieną tikslą. Priešingi laikai, būsenos, kūriniai, turintys atvirkščias savybes, bet vis tiek susijungiantys draugėn – visas dvasinis pasaulis grįstas dviem priešingybėmis, veikiančiomis kaip viena visuma.
Priešingos savybės neanuliuoja viena kitos ir nesikeičia, o veikia paraleliai, tuo pat metu.
Galintis iškęsti tokį susidvejinimą sukurs sau įėjimą į dvasinį pasaulį. O kas neiškęs nesugebės sukurti kli dvasiniam suvokimui.
Kūrėjo atžvilgiu, žinoma, nėra jokio prieštaravimo, ir viskas susijungia į viena. Prieštaravimai egzistuoja tik kūrinio atžvilgiu, nes jis susideda iš viena kitai priešingos materijos ir dvasios. Mums dar teks suprasti ir pajausti, kiek jų priešybė nepakeičiama, nesutaikoma, visiškai neišsprendžiama.
Kai prieštaravimas kyla mūsų pasaulyje, ieškome kompromiso, tarpinio sprendimo, sutaikančio vieną su kitu. Tačiau dvasiniame pasaulyje neieškome kompromiso, priešingai, kuo toliau vystomės dvasiniame pasaulyje, tuo silpniau jaučiame priešybes tarp materijos ir formos įsivelkančios į materiją, tarp noro mėgautis ir noro duoti, tarp egoizmo ir dvasingumo, ekrano, šviesos.
Reikia tirti šį priešingumą ir laukti, kad Šviesa suformuotų mumyse galimybę išlaikyti tokią priešpriešą ir įjungti į save dvi, vis poliariškesnes priešybes. Iš to aišku, kad dvasinis suvokimas skiriasi nuo materialaus, jis yra visiškai kitame matavime. Neįmanoma jo suprasti nepatyrus.
Dvi priešybės veikiančios išvien – tai formulė, dvasinio kli pagrindas, visa jo esmė. Tai itin subtilus, pikantiškas, įdomus dalykas – nesuprantamas ir drauge patrauklus. Jis leidžia pajausti tam tikrą dvasinio pasaulio skonį net tiems, kas ten nėra, kaip kvantinė fizika, pasiekianti materijos ir šviesos ribas.
Štai todėl dvasinis darbas vyksta tikėjimu aukščiau žinojimo, aukščiau mūsų gyvūninio proto, juk jis remiasi mums neįprastomis, priešingomis savybėmis. Žmogus susideda iš dviejų formų: žmogiškos ir gyvūninės.
Žmogus eina tikėjimu aukščiau žinojimo, priimdamas abi priešybes kaip lygiavertes vienos visumos dalis. O gyvūninis kūnas vadovaujasi materialiu protu ir jausmais. Ir žinoma, žmogus turi pažaboti savo gyvūną, atsisėsti ant jo iš viršaus.
#235015

Iš 2018 m. spalio 16 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Meilė – tai harmonija

Kabala, moralė ir etika