Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Klausimas: Kokia gavimo ne dėl savęs esmė?
Atsakymas: Gauti ne dėl savęs reiškia, kad išnaudoju visas savo galimybes tam, kad užpildyčiau kitus. Kai visi žmonės taip veikia, tuomet jie užpildo kitas kitą, ir išeina, kad jie visiškai tarpusavyje susiję, formuoja vieną vienintelį, vienintelį bendrą norą, kuriame atsiskleidžia aukštesnioji jėga. Kiekvienas žmogus ir visi kartu suvokia tą jėgą ir būna jos amžinybės ir tobulumo lygmenyje.
Pamažu einame prie to. Aukštesnioji jėga valdo mus. O mes iš savo būsenos turime ateiti prie visiško tarpusavio ryšio ir gauti tik dėl kitų, dėl Kūrėjo. Toks ir yra mūsų sukūrimo tikslas, mūsų taisymosi tikslas.

#285577

Iš 2021 m. liepos 23 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo užmanymas – džiuginti kūrinius

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs