Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos – iš priešingų būsenų. Kitaip šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“ O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.
#43098
Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“
Daugiau šia tema skaitykite:
Klausimas: Žymus psichologas Viktoras Franklis rašė, kad gyvenimas tampa nepakenčiamas ne dėl aplinkybių, o dėl prasmės ir tikslo nebuvimo. Tačiau šiandien tyrinėtojai sako, kad žmogus tampa laimingas ne tada, kai gyvenimas turi tikslą, o tada, kai gyvenimas lengvas, malonus, be problemų. Kas yra laimė?
Klausimas. Viename jūsų interviu girdėjau, kad norint prisipildyti šviesa, reikia visiškai išsilaisvinti nuo egoizmo. Ar mėgavimasis gamtos, žmogaus kūno, paveikslų, garsų grožiu yra egoizmas?
Tikėti, kad Kūrėjas visur ištaiso mane, atsiduoti Jo rūpesčiui tiek kylant, tiek krintant. Tada visos būsenos juntamos kaip kilimas. Pastangos būti nusileidime kaip pakilime vadinasi budinimu iš apačios ir veda į suartėjimą su Kūrėju, jaučiant, kad taip Kūrėjas pritraukia jį.
Klausimas. Ar studijuojant kabalą galima euforijos būsena?
Klausimas. Kodėl vieniems žmonėms kabala tampa gyvenimo prasme, vertybe, o kitiems – nepriimtinu dalyku?
Klausimas. Ką man duos sielos ištaisymas?