Tikėti, kad Kūrėjas visur ištaiso mane, atsiduoti Jo rūpesčiui tiek kylant, tiek krintant. Tada visos būsenos juntamos kaip kilimas. Pastangos būti nusileidime kaip pakilime vadinasi budinimu iš apačios ir veda į suartėjimą su Kūrėju, jaučiant, kad taip Kūrėjas pritraukia jį.
Kritimuose privalai visame kame atnaujinti Kūrėjo valdžią. Ir tai bus naujos dvasinės būsenos pradžia: ten, kur nejaučia savo nore Kūrėjo valdžios, pastangomis užpildo ją Kūrėjo valdžia. Ir taip kiekviename kritimo pojūtyje, Kūrėjo valdžios nebuvimas užpildo dalimis malchut.
1. Žmogus – egoistas nore gauti prisipildymus. Bet palaipsniui vis labiau jaučia jų nebuvimą savo gyvenime – ir pradeda ieškoti pripildymo dvasinio. Svarbiausia – pripildyti save. Tai – dvasinio vystymosi pradžia – „lo li šma“, dėl savęs, būsenoje.
2. Per kabalos užsiėmimus ir grupę suvokia, kad reikia pakilti aukščiau egoizmo ir pats nepastebėdamas kelia prašymą save pripildyti – MAN. Kūrėjas ištaiso ego-MAN ir suteikia jam vietoj pripildymo jėgą sulaikyti malonumą, pripildymą, jėgą atstumti egoizmą, – ekraną.
Negalime Aš ir Jis būti kartu: jei žmogaus Aš nėra anuliuotas, kai jam nerūpi, kas vyksta su juo, tai negali pajausti Kūrėjo, juk šią vietą-norą užima jo Aš. Žmogaus pasaulyje gali būti tik viena valdžia: jo arba Kūrėjo. Atskleisti Kūrėją – vadinasi – anuliuotis prie Jį.
Nuo Kūrėjo didybės pojūčio yra pasiekiama būsena „ne dėl savęs“, kai nėra išskaičiavimo „o kas bus man“, o tik dėl tiesos, dėl Kūrėjo, aptarnauti Jį, pamirštant save, anuliuojantis kaip žvakė prieš fakelą, taip jis Kūrėjo pojūtyje pasiekia būseną „davimas dėl davimo“.
#247142

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Pakilti iš savojo Kėtėr į aukštesniojo Malchut

Kūrėjo didybė