Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos