Manęs dažnai klausia: kas yra dvasinis pasaulis, kaip jį įsivaizduoti? Tai labai paprasta. Šis pasaulis – tai mūsų vidinis pojūtis, kuriam esant, mums atrodo, kad kažkas vyksta viduje.
Tačiau iš tiesų visa, kas vyksta, pradedant didžiule Visata su visomis žvaigždėmis ir tuo, kas vyksta ant Žemės rutulio (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės ) – visa tai man atrodo mano nore mėgautis. O jei galėčiau atjungti savo egoistinį norą, tai nejausčiau nei savęs, nei išorinio pasaulio.
Ir visas šis paveikslas, atsiskleidžiantis man mano noro mėgautis viduje jo pirminiu pobūdžiu, kaip sukurta Kūrėjo, be mano darbo ir ištaisymų, o tik kaip pažadinimo iš aukščiau pasekmė, vadinasi „šiuo pasauliu“. Žinoma, mes visąlaik jaučiame pokyčius, bet tai pokyčiai mūsų nore gauti. Ir todėl mums atrodo, kad pasaulis juda. O iš tikro niekas nejuda, tiesiog keičiasi įspūdžiai mūsų nore mėgautis, nes kinta noras.
Tačiau su dvasiniu pasauliu yra visai kitaip. Dvasiniame pasaulyje aš ne tik gaunu įspūdžius iš aukštesniosios pakopos poveikio, bet drauge ir pats veikiu. Jei visas šis pasaulis yra aukštesniosios jėgos veiksmų pasekmė, tai dvasinis pasaulis – sąveikos, ryšio tarp mano veiksmų ir Kūrėjo veiksmų rezultatas. Ir kuo labiau atitinku Kūrėją, tuo labiau atskleidžiu dvasinį pasaulį, priklausomai nuo savo panašumo į aukštesniąją jėgą.

#290136

Iš 2021 m. lapkričio 16 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 59

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialus ir dvasinis sapnas

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Ar dvasinį pasaulį gali atskleisti pats?

Iš kur mumyse kyla toks didžiulis noras mėgautis? Kūrėjas sukūrė tik mažą norą, vieną mažą tašką. O toliau noras mėgautis auga ir pučiasi, nes Kūrėjas atsiskleidžia mums, o mūsų noras mėgautis trokšta Kūrėjo. Mes tiesiog nejaučiame, kad taip vyksta.
Mūsų noras vis labiau auga. Kūrėjas įsivelka į visus kūrinius, į skirtingus objektus ir mes visa tai norime gauti, kol pasiekiame tašką, kai esame pasirengę praryti visą visatą. Tačiau pakeliui gauname ištaisymus ir pamažu atsisakome malonumų, kol neprilyginame savęs Kūrėjui.
Taip iš Kūrėjo palengva gauname didžiulį norą mėgautis ir drauge palaipsniui įgyjame norą duoti. O turėdami du tokius norus, galime tapti panašūs į Kūrėją, naudodami norą mėgautis davimui.
Visa tai ateina mums iš aukščiau, o iš pradžių turime tik vieną tašką – mūsų atsiskyrimo nuo Kūrėjo tašką. Tik šito mums ir reikia. Jeigu yra toks atsiskyrimo taškas, tada visa kita ateis iš paties Kūrėjo.
Norą mėgautis gauname iš Kūrėjo, norą duoti taip pat gauname iš Jo. Viskas ateina iš Kūrėjo, išskyrus vienintelį mūsų atsiribojimo nuo Jo tašką, kuris yra mūsų pamatas. Šis taškas nėra Kūrėjuje, todėl iš šio mažo smėlio grūdelio statoma visa kūrinija.
Todėl Jis vadinamas Kūrėju (,,ateik ir pamatyk“ ), nes sukūrė kažką, ko anksčiau nebuvo. Tačiau visa kita yra pridedama iš Jo: ir šviesa, ir tamsa, kaip sakoma: ,,Sukūręs šviesą ir sukūręs tamsą“.
#266268

2020 m. birželio 12 d. iš pamokos tema ,,Kūrinijos sumanymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinys – tai noras gyventi

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Noras, duotas iš aukščiau

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Klausimas. Yra žmonių, kurių ego nuolatos auga. O yra tokių, kuriems apskritai nieko nereikia, jie nieko nenori, jiems pakanka gulėti ant sofos ir žiūrėti serialus. Kas yra augantis egoizmas ir kur jis yra?
Atsakymas. Egoizmas – tai noras kaip nors kuo nors save užpildyti. Ego yra ne tik kiekviename iš mūsų, net ir negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje materijoje. Kitaip, materija neegzistuotų.
Materija jaučiasi materija tik tiek, kiek jaučia savo egoizmą, norą mėgautis, išlaikyti save, palaikyti savo egzistavimą.
Kur yra egoizmas? Pačioje materijoje. Be to, jis yra jos dvasinė sudedamoji dalis. Jei keičiasi egoizmas, keičiasi ir materija. Ego – tai ta vidinė jėga, kuri laiko materiją, verčia ją egzistuoti, priverčia suktis elektronus ir atomus.
Mokykloje atlikinėjome chemines reakcijas ir žinome, kas yra elementų valentiškumas, kaip jie jungiasi tarpusavyje priklausomai nuo laisvųjų elektronų išorinėse atomų orbitose. Tai ir rodo mūsų egoizmo būsenas.
#258846

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Žmogus gauna pripildymą ne iš pačios meilės, o iš meilės ilgesio, siekdamas to, ką myli. Jį džiugina, kad jis patiria tokius jausmus, negaudamas egoistinio pripildymo.
Todėl dvasinis veiksmas atliekamas tikėjimu aukščiau žinojimu, „dėl davimo“. Tai kitas kli. Būtent siekis užpildo žmogų ir yra pagrindinis, todėl reikia jį auginti.
Mūsų pasaulyje galioja ta pati taisyklė: kol siekiame tikslo, jis mus užpildo labiau, nei jo pasiekimas ir svajonės realizavimas. Tuomet matome, kad tai buvo visai ne tai, ką įsivaizdavome. Bet kodėl?
Mat iš tikrųjų norų ir pripildymų prigimtis taip neveikia. Tikras, nuolatinis, amžinas pripildymas gali būti tik siekiant, o ne patenkinant norą. Noras mėgautis sukurtas ne tam, kad jį pripildytume, o tam, kad virš jo išvystytume siekį mylėti ir duoti.
#248844

Iš 2019 m. liepos 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ir davimo formulė

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Gyventi ir mėgautis, II dalis

Klausimas. Ar būna nesavanaudiška draugystė? Jei taip, tai kur santykių lygybė ir priklausomybė?
Atsakymas. Materialiame pasaulyje nėra nieko nesavanaudiško, nes viskas grįsta egoizmu – mūsų prigimties pagrindu. Tad nereikia skraidyti padebesiuose.
Visa prigimtis grįsta egoistiniu principu – noru mėgautis. Esmė ta, kad padedant Šviesai, t. y. veikiant Kūrėjui, galime pakilti aukščiau mūsų prigimties ir pradėti išnaudoti ją kitaip – dėl naudos kitiems. Mes tarsi pakylame virš žemės, įveikiame Žemės traukos jėgą, bet tik padedant Šviesai.
#233806

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra draugystė?

Altruizmo nėra!

Ką taisyti?

Pradėdami dvasinį darbą, nejaučiame jokio ryšio su Kūrėju. Kartais iš Jo tikimės, kartais keliame Jam pretenzijas – psichologiniu lygmeniu.
O dar kabala moko mus, kad nuo Kūrėjo priklauso viskas. Žmogus viską gauna iš aukščiau – klausimas tik tas, kaip jis dalyvauja procese.
Apskritai mūsų dalyvavimas – tai prašymas ir dėkingumas. Ir todėl mums reikia kuo greičiau išvystyti jautrumą Kūrėjui, pajausti ryšį su Juo. Jis geras ir kuria gėrį, Jis sukūrė viską, viską pateikė, išskyrė mums tam tikrą „teritoriją“, kurioje galime veikti, formuodami savo kreipimąsi į Jį.
Sakoma, kad gerai žmogui melstis visą dieną. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kas yra „malda“. Ši sąvoka kabaloje neatitinka tradicinių įsivaizdavimų.
Pagal kabalistinę terminologiją, prašymas, kurį keliame Kūrėjui, vadinasi pažodžiui „moteriški vandenys“ (mei nukvin arba MAN). Kalbama apie kūrinio (Malchut) norą, kuris nori įsijungti į aukštesniąją pakopą (Biną), turinčią „vandens“ savybes (Šviesa Chasadim).
Galiu kreiptis į Kūrėją pavydėdamas draugams, arba nusivylęs savo jėgomis. Priežasčių būna įvairiausių – malonių ir nemalonių mano egoistiniam norui. Esant galimybei tikrinu jų norą duoti, savo požiūriu į davimą, kuris man atrodo artimas ar tolimas.
Vienaip ir kitaip, žmogui verta pasikapstyti savyje: kas būtent jį judina, kas ir kaip jį nukreipia? Kam jam reikia Kūrėjo?
Jeigu suteiksime svarbą kreipimuisi į Kūrėją, tai eisime geru, greitu keliu. Kitaip raidos mechanizmai pažadins mus savo laiku griežtais metodais.
* * *
„Dvasingumui“ reikia suteikti kuo tikslesnį apibrėžimą. Tai ne šiaip kreipimasis į Kūrėją ar grupę ir net ne svarstymas apie tai, kad nėra nieko kito, tik Jis. Daug religijų, tikėjimų ir praktikų užsiima kuo nors panašiu.
Iš tikrųjų „dvasingumas“ – tai davimas virš gavimo jėgo, tikėjimas aukščiau žinojimo. Tai kai noriu, kad mane judintų artimųjų, o ne mano paties poreikiai.
Man artimo noras užima centrinę vietą visoje kūrinijoje ir įgyja didesnę svarbą. Visas mano dvasinis ieškojimas susiveda į tai: kur slypi esminis noras kūrinijoje – „taškas širdyje“? Ir kiek jis „kalba“ manyje?
Taip aš kokybiškai einu pirmyn, kreipdamasis į Kūrėją. Juk dvasiniame pasaulyje svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė.
Šis svarbiausias, centrinis noras išreiškiamas vienybės siekiu. Jis pažadina mus pačius ir skatina paaiškinti jį kitiems taip, kad jie galėtų jį realizuoti.
Susivieniję visi atksleidžiame abipusio davimo jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“. Iš esmės, Jo ir prašome vienybės, ar tai būtų dešimtukas, ar daug dešimtukų, Izraelio tauta ar visa žmonija, prisijungusi prie altruistinio ketinimo.
#232923

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir jo aplinka

Akmeninės širdies malda

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

„Sfira“ – tai noras mėgautis, kuris apriboja save ir atsiveria, kad duotų artimui, kitaip tariant, noras jau turi ekraną, atspindėtą Šviesą, išskaičiavimą dėl davimo. Kiek šis noras duoda artimam, tiek yra laikomas šviečiančiu, todėl vadinasi „sfira“.
Noras dalijamas į dešimt sfirų, kurios nori šviesti, duoti viena kitai ir todėl susijungia, kad duotų Kūrėjui. Ir tiek Kūrėjas šviečia joms. Tuomet jos pačios ima šviesti ir vadinasi „dešimt sfirų“.
Su šiomis dešimt sfirų galime dirbti skirtinguose lygmenyse, su sąlygą, kad įstengėme pakilti virš savo noro ir paversti jį šviečiančiu, Šviesos šaltiniu.
Žinoma, negaliu būti Šviesos šaltinis, tačiau, kiek noriu duoti, tiek manyje atsiskleidžia Šviesa ir suteikia davimo jėgą. Taip tampu kanalu, perduodančiu Šviesą kitiems. Kiekvienas turi tapti tokiu vamzdeliu, sujungiančiu Kūrėją su kitais. Taip atkuriame sugriautą Adam Rišon sistemą – vieną bendrą sielą visai žmonijai.
Priklausome „paskutiniajai kartai“, turinčiai didžiulį norą mėgautis, kurį sudėtinga ištaisyti. Ir todėl priešinamės taisymui, tempdami laiką.
Kita vertus, tai toks sunkus ir ilgas procesas, nes mes atliekame bendrą taisymą. Kažkada, kad priartėtume prie Kūrėjo, kad atskleistume aukštesniąją jėgą ir išsitaisytume, pakako vieno žmogaus ar nedidelės grupelės, juk jie atliko savo asmeninį taisymąsi.
Šiandien esame bendro taisymosi proceso pradžioje, ir todėl turime iš savęs padaryti pereinamąjį adapterį visai žmonijai, visoms sieloms.
Todėl mūsų taisymasis toks gilus, platus, ko dar nebuvo istorijoje. Štai dėl to mums tenka dėti tiek daug pastangų, kad pirmąsyk įeitume į dvasinį pasaulį.

* * *
Tik susijungus galima paspartinti mūsų dvasinį vystymąsi. Be to, svarbu žinoti, kam mums reikia vienybės, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Mūsų laikai – tai taisymosis pabaigos epocha. Ir todėl turime judėti šios norimos būsenos link, ir iš jos imti sukti ratą atgal ir žiūrėti, ką reikia daryti dabar.
Bet nuo pradžių reikia taikytis į veiksmų pabaigą. Taisymosi pabaigos pats plačiausias ratas ir pats arčiausias ratas su dešimtuku jame, kuris jau ne ratas, o linija, – turi būti suderinti viename taikiklyje.
#234056

Iš 2018 m. rugsėjo 27 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Ieškotojų karta

Tapti viena visuma

„Embrionas“ – tai pirmoji dvasinė pakopa, įėjimas į dvasinę erdvę, aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo pajautimas. Tai tikra revoliucija žmogui suvokiant tikrovę, jaučiant ir suprantant gyvenimą.
Žmogus pagaliau ima suprasti Kūrėjo savybes. Tačiau paties Kūrėjo negalime suvokti ir todėl tiriame Jo savybes, įspaudžiame jas savo prigimtyje.
Viena vertus, embriono būsena – sunkiausiai pasiekiama, juk įeiname į nežinomą mums tikrovę. Kita vertus, lengviausia, pati pirmutinė pakopa, kur iš mūsų be savęs anuliavimo nieko nereikalaujama. Tereikia anuliuoti save tarsi visai neegzistuoji, it vaisius motinos kūne.
Ir tada imame vystytis, patiriame daugybę būsenų per „devynis nėštumo mėnesius“, kuomet Malchut anuliuoja save devynių pirmųjų sfirų atžvilgiu, pereina per tris skirsnius: NECHI-CHAGAD-CHABAD. Žmogus vis labiau anuliuoja save tarsi nebylys neklausdamas ir visur sutikdamas su aukštesniosios pakopos valdžia. Taip eina pirmyn.
Šis procesas gali būti labai greitas, o gali būti, kad devyni nėštumo mėnesiai išsitęs į daugybę mėnesių. Svarbiausia pasistengti įsivaizduoti, ką reiškia būti dvasiniu embrionu, visur save anuliuojant.
Esu aukštesnėje pakopoje: Kūrėjas – tai viskas, „Nėra nieko kito, tik Jis“. Tai mano pirmasis aukštesniosios jėgos suvokimas, kai suprantu, kad iš tiesų be jos nieko nėra ir įsivaizduoju esąs jos viduje. Visas mano protas ir širdis, visa, kas vyksta su manimi, yra aukštesniosios jėgos rankose, o aš tik anuliuoju save.
Tai pats lengviausias dvasinis veiksmas iš visų, kuriuos vėliau teks atlikti esant „maitinimo“ (jėnika) ir „brandos“ (gadlut) būsenų. Ten prireiks mūsų aktyvaus darbo, kad taptume panašūs į Kūrėją ir imtume duoti.
Dabar tai tik savęs anuliavimas. Gal mums ir tenka įveikti kliūtis, sunkumus, išblaškančias pagundas, tačiau tik anuliuojant save, kol visiškai neanuliuosime savo egoizmo pačiu mažiausiu laipsniu.
Visose kitose pakopose jau reiks ir apribojimo, ir ekrano, ir atspindėtos Šviesos. Prasidės darbas ties noru mėgautis siekiant jį paversti noru duoti.
#232860

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas davimo veiksmas

Prašykite Kūrėjo!

Dvasinis judėjimas pirmyn

Kabalos mokslas nustato tvarką veiksmų, kurie vyksta mūsų nore mėgautis su ketinimu gauti arba duoti. Noras mėgautis yra mums įgimtas, o ketinimas priklauso nuo žmogaus. Noro pokytis ir ketinimo pokytis kartu yra vadinami dvasiniu judėjimu.
Tik apie tokį judėjimą ir kalba kabalos mokslas. Ir nereikia jo painioti su judėjimais, kuriuos mes matome šiame pasaulyje: šis pasaulis iliuzinis, su įsivaizduojamais judėjimais ir vaizdiniais. Čia visas sunkumas – atsiriboti nuo išorinių veiksmų, įskaitant mūsų psichologiją, ir pradėti atskirti vykstančius mumyse pokyčius nuo vidinių, dvasinių veiksmų.
Įeiti į pirmą dvasinę būseną (užuomazgą) nereiškia persikelti ten toks, koks tu esi, o reiškia patirti tam tikrą kiekį pokyčių. Dar klausimas, kas lieka mumyse iš mūsų ankstesniųjų, pereinant nuo vienos būsenos prie kitos.Tai nėra toks persikėlimas, tarsi aš sėdžiu mašinoje ir važiuoju. Esant dvasiniam judėjimui, aš pats keičiuosi ir palaipsniui pasiekiu dvasinės užuomazgos būseną.
Todėl reikia pasitikrinti, kokius pokyčius mes gauname, kieno sąskaita. Ar veda jie mus prie įėjimo į dvasinį pasaulį? Ar tampu aš kiekvieną dieną nauju žmogumi, ir kas man lieka iš vakarykštės dienos? Ar galima pasakyti, kad aš žengiau žingsnį pirmyn, ir kokie dar žingsniai reikalingi, kad tapčiau dvasine užuomazga?
Kabalistas turi būti itin jautrus vykstantiems jame pokyčiams. Visa, ką aš maniau ir jaučiau vakar, ne šiaip išnyksta, kaip paprastam žmogui, o aš visiškai keičiu savo pagrindą į naują norą, mintį. Galima sakyti, kad aš kiekvieną dieną – naujas žmogus.
Kaip gyvatė nusineria odą, taip mums reikia pakeisti savo norus, ketinimą, įpročius, kad vis labiau atitiktume pirmąją dvasinę būseną – geisti jos, stengtis priartėti ir laukti, kad ji atsivers kitą akimirką.
O jei ji neatsivers, tai aš bent jau žengiau dar vieną žingsnį jo link, dar vienas pokytis manyje, ir nedelsiant ruošiuosi naujiems pokyčiams. Taip aš praeisiu būtiną skaičių pokyčių, kol įgausiu dvasinės užuomazgos formą.

#220048

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos besiruošiant kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Pakilti iki Kūrėjo lygmens