Žmogus gauna pripildymą ne iš pačios meilės, o iš meilės ilgesio, siekdamas to, ką myli. Jį džiugina, kad jis patiria tokius jausmus, negaudamas egoistinio pripildymo.
Todėl dvasinis veiksmas atliekamas tikėjimu aukščiau žinojimu, „dėl davimo“. Tai kitas kli. Būtent siekis užpildo žmogų ir yra pagrindinis, todėl reikia jį auginti.
Mūsų pasaulyje galioja ta pati taisyklė: kol siekiame tikslo, jis mus užpildo labiau, nei jo pasiekimas ir svajonės realizavimas. Tuomet matome, kad tai buvo visai ne tai, ką įsivaizdavome. Bet kodėl?
Mat iš tikrųjų norų ir pripildymų prigimtis taip neveikia. Tikras, nuolatinis, amžinas pripildymas gali būti tik siekiant, o ne patenkinant norą. Noras mėgautis sukurtas ne tam, kad jį pripildytume, o tam, kad virš jo išvystytume siekį mylėti ir duoti.
#248844

Iš 2019 m. liepos 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ir davimo formulė

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Gyventi ir mėgautis, II dalis