Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo valdymas yra geras, su geru tikslu. O žmogus paskendo egoizme, ir tai sukelia jo priešingumą Kūrėjo savybių atžvilgiu tam, kad jis atliktų išsitaisymą „vardan Kūrėjo“, vadinamą savybių panašumu. (Baal Sulamas, „Šamati“, „Žemės pranašumas – visur“)
Kyla klausimas: „Ką reiškia, jog žmogus turi tikėti?“. Tikėti tuo, ką man sako, – tai, žinoma, kvailystė.  Įtikinėti savęs irgi neverta.
Tikėjimu vadinamas Kūrėjo jautimas. Pasiekti tikėjimą reiškia pajausti Kūrėją Chasadim šviesoje. Jei žmogus visąlaik išsilaiko šiame lygmenyje, jam nebaisios jokios gyvenimo problemos. Jis žino, iš kur viskas kyla ir kur viskas eina – jis palaiko nuolatinį ryšį su aukštesniąja jėga. Tai jo inkaras, jo būties šaknis.
Todėl mums reikia pasiekti Binos savybę – davimo savybę, kai prisijungiame prie Kūrėjo net ir minimaliai. Ir tuomet visa, ką jausime, bus tarsi ryšys su amžinybe, su mūsų būsenų amžina tėkme.
Klausimas: Kodėl tai vadinama tikėjimu?
Atsakymas: Tikėjimas – tai Binos savybė, kai pakylu virš savo egoizmo ir viską matau jau ne egoizme, o virš jo.
Pastaba: Pasirodo, kad mūsų pasaulyje tikėjimo samprata visiškai iškreipta. Mums kažką sako, o mes aklai tikime.
Atsakymas: Mūsų pasaulyje, kai man kažką pasako, tai priimu kaip žinojimą. Tai visiškai neteisinga. Tikrasis tikėjimas – tai, kai suvokiu Kūrėjo egzistavimą ir susijungiu su Juo.

#258604

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas kabaloje

Absoliutus tikėjimas

Nėra nieko stipriau už tikėjimą

Pasaulyje egzistuoja tik dvi jėgos – davimo ir gavimo. Savo tarpusavio sąveika jos turi pasiekti pusiausvyrą, susiliejimą, vienybę.
Noras gauti ima formuotis noro duoti, Šviesos viduje. Šviesa visąlaik veikia norą gauti, jį vysto, o šis reaguoja į Šviesą – taip pasiekiami abipusiai veiksmai. Galų gale noras mėgautis išsivysto ir savarankiškai veikia, jaučia, galvoja, reaguoja į davimo norą.
Taip šie du norai pamažu mažėja, leidžiasi vis žemiau, juk galiausiai tai leis analizuoti tokias smulkias detales, kurias sujungus, bus galima pastatyti visą sistemą.
Tarsi pereiname nuo globalaus tyrimo prie paties smulkiausio, tarsi su pincetu, ir iš to gauname tokią informaciją, prie kurios neprieitume žvelgdami bendrai. O bendras tyrimas suteikia tai, ko nėra detaliame.
Pabaigoje turime pasiekti būseną, kai tiek visuma, tiek dalis bus maksimaliai ištirtos ir galutinai ištaisytos. Todėl dvasiniai pasauliai ir nusileido iki pat šio pasaulio, paskui vyksta raida jame, kol jis praeina tas pačias keturias stadijas ir prieina prie davimo noro sukūrimo – iš apačios į viršų, kad grįžtų atgal į Begalybės pasaulį.
Kabalistams labai svarbu paaiškinti mums visą šį procesą. Jie pirmiausia mokslininkai, o tai dviejų kūrinijoje veikiančių jėgų fizika. Ji aiškina, kaip šios dvi jėgos pasiekia mus, kad įsijungtume į jas ir pradėtume su jomis dirbti. Juk jos realizuojasi tik mūsų noruose, ketinimuose ir išsiaiškinimuose.
Gamtoje šios dvi jėgos subalansuotos. Tačiau iš mūsų reikalaujama įsijungti ir tarp jų sukurti save, visiškai įimant abi jėgas į save.
Išeitų, kad kaip gamta, Kūrėjas susideda iš šių dviejų jėgų, savo davimo jėgos ir gavimo jėgos, per kurią Jis mus veikia, – taip ir mes turime sukurti save iš šių dviejų jėgų. Tame ir slypi visa kūrimo programa ir raidos procesas.

#42017

Iš pamokos „Dešimties sfirų mokymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Jėgų pusiausvyra

Dvasinio darbo ypatingumas

Tiesos formavimas iš priešingybės – tai kertinė kabalos mokslo tema, mat norint ką nors suprasti, turime suvokti patį reiškinį ir jam priešingą būseną. Kitaip nieko nejausime.
Jeigu būtų tik tamsa arba tik šviesa, jų nejaustume. Tik tarp jų atsirandus tam tikras santykiui, imame jas jausti. Ir taip visiškai visur.
Todėl svarbiausia – mūsų gebėjimas kuo aštriau jausti priešingybes bet kokiuose reiškiniuose. Ir remiantis tuo kilti savo suvokime ir pojūčiuose.
Specialistas – tas, kas turi daug prieštaringų savybių, pojūčių, žinių, kas gali derinti ir priešpriešinti įvairius dalykus ir taip mokytis.
Klausimas: Vadinasi, nereikia bijoti tamsos?
Atsakymas: Žinoma, ne. Be tamsos negalėtume apibrėžti šviesos. Todėl esame sukurti tamsoje – egoizme. Juk egoizmui nuolatos augant, galime atskleisti mūsų didžiulį priešingumą Kūrėjui, o vėliau – ir panašumą į Jį.
Pastaba: Kabalos moksle viskas atvirkščiai. Sakote, kad reikia tapti didesniu egoistu, o visur kitur tai laikoma blogiu.
Atsakymas: Ne. Kaip pasakyta: „Kas didesnis už kitus, to norai, egoizmas didesni.“
Viską matuojame būtent pagal savo egoistinio noro dydį – per jį matuojame aukštesniąją Šviesą, jos poveikį, pokyčius mumyse ir net patį Kūrėją.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas augs ir nieko su tuo negalėsime padaryti?
Atsakymas: Nieko nereikia su juo daryti. Priešingai – tegul auga.
Todėl šis mokslas vadinamas „kabalos“ mokslu, tai yra „gavimo mokslu“:kaip gauti viską, kas tik įmanoma, „susišluoti sau“, bet vardan davimo. Štai kur visas paradoksas. Pamažu prie to prieisime.

#257887

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Gėris priešingoje šviesoje

Kaip žmogus ateina prie „ašarų vartų“? Jaučiu, kad Kūrėjas paslėptas nuo manęs, Jo nėra mano gyvenime, Jis nepriartėja, neatsiskleidžia. Maniau, kad yra būdų priartėti prie Kūrėjo ir įeiti į dvasinį pasaulį, tačiau dabar tampa aišku, kad niekas neatsiskleidžia, viskas užverta.
Tačiau noras dvasingumui neišnyksta, jis didžiulis, o galimybių nėra. Nelieka jokių būdų pasiekti dvasinį pasaulį, prisiliesti prie davimo savybės.
Ir tuomet atrandu, kad yra galimybė įgyti davimo savybę! Reikia susijungti su Kūrėju. Dabar suprantu, kad atskleisti Kūrėją, susijungti su Juo – reiškia susijungti su davimo savybe, meile, susivienyti su visais, rūpintis visais kaip Kūrėjas rūpinasi visais. Tai ir reiškia, kad susijungiu su Kūrėju.
Anksčiau taip nemaniau. Tikėjausi, kad susijungęs su Kūrėju matysiu daugiau, jausiu daugiau, suprasiu daugiau, ir būtent pats prisipildysiu. Dabar matau, kad atskleisti Kūrėją ir susijungti su Juo – reiškia turėti galimybę visiems duoti, rūpintis visais. Aš taip noriu visus mylėti, visiems duoti, kad ašaros užlieja akis! Tai reiškia, kad stoviu prie „ašarų vartų“.
Tai labai gera būsena. Juk visiškai nenoriu galvoti apie save, noriu visiems duoti ir kenčiu dėl to, kad neturiu galimybės daryti žmonėms gera. Visa pasaulis ir visas mano gyvenimas atrodo tamsa, jei negaliu jiems nešti gėrio.
Ašarų vartai – tai įėjimas į davimo ir meilės pasaulį, išėjimas iš savęs, į tikėjimą aukščiau žinojimo. Taip įeiname į tiesos pasaulį, tikrąją realybę. Iš tiesų mes joje egzistuojame, tiesiog dabar esame uždaryti tam tikroje siauroje kapsulėje, kurioje jaučiame savo pasaulį ir gyvename savyje.

#346294

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” 18 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vartai į keliones laiku

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Praėjimas į kitą matavimą

Jeigu pasaulis yra tokios kritinės būklės, kodėl Kūrėjui nepažadinus didelėse žmonių masėse didelio susidomėjimo kabalos mokslu taip stumtelint pasaulį išsitaisymo link?
Reikalas tas, kad Kūrėjas organizuoja pasaulį pagal tą didelį egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Jis nesirenka norų ir jų nespaudžia. Sistema, kurią Jis sukūrė kūrinijos pradžioje, ir visos sąlygos atsiskleidžia ir realizuojasi per visą istoriją.
Kūrėjas proceso viduryje neketina peržiūrėti ir keisti kūrinijos veikimo ir nesileis į kompromisus. Mes esame sistemoje ir savo pastangomis turime nustatyti, kurios jėgos turi būti joje stipresnės, o kurios silpnesnės, ir kaip pasitelkus šias jėgas mums tinkamai susijungti.
Mes neanuliuojame jokių jėgų. Viskas lieka: ir blogos jėgos, ir didelis egoizmas. Niekas nesunaikinama, kad ir kaip to norėtume. Viena egzistuoja prieš kitą, tereikia padidinti davimo jėgą gavimo jėgos atžvilgiu, gerumo jėgą blogio jėgos atžvilgiu. Tik taip pasieksime pusiausvyrą tarp šių dviejų sistemų.
Kai jos palaipsniui pasieks pusiausvyrą, tarp jų, tinkamame jų derinyje, atskleisime Kūrėjo jėgą.

#288810

Iš pamokos pagal knygos „Šamati“ 26 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Prisitaikyti prie Gamtos programos

Komentaras: „Tobulybė pasiekta ne tada, kai nėra, ko pridurti, o tada, kai nėra, ko atimti“ (A. De Sent-Egziuperi). Prašau apibūdinti kabalisto visiškos harmonijos būseną.
Atsakymas: Manau, kad tobulumą pasiekiame atsikleisdami dvi priešingas jėgas – gavimą ir davimą, kurie tarpusavyje sąveikauja, subalansuoja kitas kitą, kad atskleistų vieną, juos pagimdžiusią jėgą, kurioje šios jėgos tik ir gali drauge egzistuoti.

#306138

Iš 2022 m. lapkričio 18 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Kaip rasti harmoniją?

Meilė – tai harmonija

Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

#299946

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Nelygybės veiksnys

Mūsų mokykla − nelygybės mokykla

Davimo savybė – pati pilnavertiškiausia, nepriklausoma aukštesnė savybė, kurią galime atskleisti. Todėl, jei norime užmegzti ryšį su Kūrėju, turime įvaldyti šią savybę – davimo savybę.
Bet kad išmoktume suprasti šią savybę, ją jausti, graduoti, kaip nors suteikti jai įvairius vardus, turime kultivuoti tarpusavyje įvairius ryšius. O kad suprastume, kokie mūsų tarpusavio ryšiai galimi (kad visi išvystytume save), esame sukurti visuomenėje priešingi – vyrai ir moterys.
Mums reikia pasiekti būseną, kai virš visų egoistinių atstūmimų, kuriuos Kūrėjas specialiai sukūrė kaip priešingus davimo savybei, priartėjame prie tokio tarpusavio ryšio, kuris vadintųsi meilė artimui. O meilė bus tada, kai imi suvokti kitą ne kaip save, o aukščiau savęs, kai kitas tau tampa svarbesnis už tave.

#292091

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinio pripildymo metodika

Ar yra gamtoje grynas davimas?

Įgyti davimo ir meilės savybę

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulis suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

#288842

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija: santykiai tarp mokytojo ir mokinio

Aukštesnioji psichologija

Kabala ir psichologija