Tiesos formavimas iš priešingybės – tai kertinė kabalos mokslo tema, mat norint ką nors suprasti, turime suvokti patį reiškinį ir jam priešingą būseną. Kitaip nieko nejausime.
Jeigu būtų tik tamsa arba tik šviesa, jų nejaustume. Tik tarp jų atsirandus tam tikras santykiui, imame jas jausti. Ir taip visiškai visur.
Todėl svarbiausia – mūsų gebėjimas kuo aštriau jausti priešingybes bet kokiuose reiškiniuose. Ir remiantis tuo kilti savo suvokime ir pojūčiuose.
Specialistas – tas, kas turi daug prieštaringų savybių, pojūčių, žinių, kas gali derinti ir priešpriešinti įvairius dalykus ir taip mokytis.
Klausimas: Vadinasi, nereikia bijoti tamsos?
Atsakymas: Žinoma, ne. Be tamsos negalėtume apibrėžti šviesos. Todėl esame sukurti tamsoje – egoizme. Juk egoizmui nuolatos augant, galime atskleisti mūsų didžiulį priešingumą Kūrėjui, o vėliau – ir panašumą į Jį.
Pastaba: Kabalos moksle viskas atvirkščiai. Sakote, kad reikia tapti didesniu egoistu, o visur kitur tai laikoma blogiu.
Atsakymas: Ne. Kaip pasakyta: „Kas didesnis už kitus, to norai, egoizmas didesni.“
Viską matuojame būtent pagal savo egoistinio noro dydį – per jį matuojame aukštesniąją Šviesą, jos poveikį, pokyčius mumyse ir net patį Kūrėją.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas augs ir nieko su tuo negalėsime padaryti?
Atsakymas: Nieko nereikia su juo daryti. Priešingai – tegul auga.
Todėl šis mokslas vadinamas „kabalos“ mokslu, tai yra „gavimo mokslu“:kaip gauti viską, kas tik įmanoma, „susišluoti sau“, bet vardan davimo. Štai kur visas paradoksas. Pamažu prie to prieisime.

#257887

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Gėris priešingoje šviesoje

Esame savo egoistiniame nore, kuris natūraliai priverčia mus rūpintis tik pačiais savimi. Todėl jei norime jausti ir suvokti Kūrėją, pakilę į dvasinį egzistavimą, turime priešintis savo egoizmui ir kovoti prieš jį, kad užuot sekę savo nuomone eitume pagal Toros, Kūrėjo nuomonę.

Šis darbas (nusižeminimas, savo egoistinio noro nulenkimas Kūrėjo noro atžvilgiu) turi vykti nepaliaujamai, ir taip kuriame aukštesnįjį pasaulį virš šio pasaulio.

Toks darbas vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo, nes mes Kūrėjo norą laikome aukščiau savojo, keldami save aukščiau gavimo jėgų prie davimo jėgų. Nepaisant noro atitolti nuo kitų, mums reikia nusižeminti draugų atžvilgiu. Ir taip formuojame savyje Kūrėjo savybes, imame jausti Jį pagal savo savybių panašumą.

Šis darbas tampa vis aiškesnis, labiau fokusuotas, tikslesnis. Vis iš naujo grįžtame prie savo noro mėgautis, kad vėl performuotume jį, iš naujo organizuotume. Tačiau jei pakeisime savo norą į Kūrėjo davimo norą, tai vietoj šio pasaulio išvysime aukštesnįjį, dvasinį pasaulį, tikrą ir amžiną.

Tam nuo žinojimo pereiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kodėl tai vadinama tikėjimu, o ne tiesiog aukštesniosios pakopos nuomone? Mat kaskart kuriame Kūrėjo savybę virš savo noro mėgautis, virš davimo savybės. Išeitų, kad tai ne šiaip tikėjimas ar davimas, Kūrėjo nuomonė, o tikėjimas aukščiau žinojimo, kitaip tariant, virš Malchut viešpataujanti Bina.

Tik taip vis aukščiau kylame, kol išsilaisvinę iš šio pasaulio jautimo ir atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį, ir taip einame, kol visiškai įgyjame Binos savybę. Pirmiausia atitolstame nuo Malchut ir įeiname į Biną, o paskui ir Malchut įsijungia į Biną, ir taip pasiekiame Kėtėr.

Šiame darbe kiekvienąsyk vis labiau atskleidžiame Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį. Pamažu įeiname į pramintą kelią, vedantį mus į supratimą, kas yra kūrinys, kaip sukurta žmonija ir visa visata, visa gamta, pasauliai. Viskas turi įsijungti į mūsų kelią, leisti mums vis labiau išsiaiškinti ryšį tarp visų dalių ir jausti save kūrinijos viduje.

Tuo pat metu neišvengiamai krisime ir painiosimės. Pereinant iš būsenos į būseną, iš pakopos į pakopą, visa, kas buvo anksčiau, išsitrina ir mes netenkame visų pojūčių, įeidami į naują pakopą. Juk tikrovę suvokiame dešimtyje sfirų, ir kai jos atsinaujina, kai ateina naujas noras ir virš jo naujos dešimt sfirų, tai vyksta fundamentalūs mūsų kli pokyčiai, kur jaučiame tikrovę. O todėl atsiplėšiama nuo ankstesnės būsenos, nuo dvasinio suvokimo bei jautimo ir pereinama į naują būseną.

Reikia priprasti prie tokių perėjimų, kurie vadinasi „diena“ ir „naktis“ Kūrėjo darbe. Nauja diena neateina be nakties, be naujų, neištaisytų kelim atskleidimo. Ir atsidūrę šiuose naujuose noruose, nesuprantame, kur esą, susipainiojame. Tai vadinama naktimi dvasiniame darbe.

Reikia priprasti prie tokio darbo naktimis, prie tamsos jautimo, pojūčių ir supratimo netekimo, įsisąmoninti tokių būsenų būtinybę, be jų neįmanoma ateiti į naują būseną, į naują pakopą. Būtent darbas tamsoje padeda pamatyti, ko trūksta norint, kad diena susilygintų su naktimi, o tamsa nušvistų kaip šviesa, kad ateitume į būseną, kur viskas – diena.

Visas šis kelias nuo pradžios iki galo eina per nusižeminimą, savo egoizmo sutaikymą, kol imsime vis labiau su juo dirbti. Nuo Malchut iki Binos palenkiame savo norą, o įgydami Binos pakopą, davimo pakopą, imame žadinti norą mėgautis ir kylame iš Binos į Kėtėr.

#286887

Iš 2021 m. rugsėjo 1 d. pamokos „Nusižeminimas ir susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Po tamsos išaušta

Esame ypatingoje tikrovėje, kuri visa slepia Kūrėją. Bet jeigu į ją žiūrime teisingai, tai per visus jos lygmenis (negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmonės) pamažu išsiaiškiname, kad Kūrėjas nori, kad Jį atskleistume.
Ši paslėptis moko mus, kaip išsitaisyti, kad atskleistume Kūrėją: nelikti aklai tinkintiems, o pasiekti aukštesniąją jėgą aiškiai, atvirai, nuo paslėpties pereinant prie atskleidimo.
Todėl reikia suvokti šį pasaulį kaip galimybę atskleisti Kūrėją. Už materialaus pasaulio imsime atskleisti dvasinį pasaulį, daugybę jo pakopų, kaskart pakildami nuo paslėpties prie atskleidimo.
Per tokius Kūrėjo mums parengtus pratimus nuo kūrinijos pradžios iki pabaigos, įgyjame protą, pojūčius ir sužinome, kaip Kūrėjas slepiasi, kaip reikia Jį atskleisti, ir per paslėptį ir atskleidimą suprantame, ką Jis nori mums pasakyti.
Žinoma, kad „šviesos pranašumas suvokiamas iš tamsos“, tačiau tamsa – tai pirmasis suvokimas. Tik joje imame atskleisti Šviesą ir Kūrėją, mokomės Jo kalbos, raidžių: tašką, liniją, apskritimą, trikampį, sankirtą, įvairias tamsos ir šviesos formas, atsiskleidžiančias viena kitos fone.
Taip pamažu pradedame suvokti, imame kalbėti su Kūrėju viena kalba, perprantame Jo programą, pagal kurią turime suformuoti save, kad Jį suprastume, pajaustume ir taptume Jo partneriais, sūnumis visoje pasaulių sistemoje, visose Jo paslėpties ir atskleidimo formose.
Galiausiai visos paslėptys tik palaiko atskleidimą. Paslėptis nedingsta, virsta fonu, kuriame atskleidžiame aukštesniąją jėgą ir patys apimame savyje tamsą ir šviesą, pasiekdami savo taisymosi pabaigą.
Paslėptis suvokiama atskleidimo fone, o atsleidimas – paslėpties. Svarbiausia būti abiejų būsenų ir mokėti savo jėgomis pereiti iš vienos į kitą ir atgal; ir taip suprasti Kūrėjo kreipimąsi, Jo kalbą, žinant, ką Jis nori mums pasakyti.
Visas kūrinys susideda iš dviejų jėgų: pliuso ir minuso, šviesos ir tamsos, kurie atsiskleidžia mūsų atžvilgiu kaip paslėptis ir atskleidimas. Todėl taip svarbu patiriant visas pereinamas būsenas kasdien ir kas akimirką nenusisukti nuo to, kas vyksta, kad matytume, kokia tame paslėpties dalis, o kokia atskleidimo.
Svarbu nepamiršti, kad stovime prieš Kūrėją, kuris visuomet piešia mums pasaulį, sudarytą iš paslėpties ir atskleidimo. Tarsi užrašydamas juodas raides ant balto popieriaus Kūrėjas atskleidžia mums savo santykį, savo prigimtį, kad Jį ištirtume, mokytumės suprasti, bendradarbiauti ir taip su Juo susilietume.
Per visą gyvenimą, bet kurioje situacijoje reikia prisiminti, kad esame su tam tikra Kūrėjo paslėptimi ir tam tikru atskleidimu; derindamas šias dvi formas Ji piešia mums pasaulį ir mūsų savęs pačių pojūtį. Tuomet žinosime, kaip tinkamai kreiptis giliau į vidų į Jį, kad jaustume ne save mūsų pasaulyje, o Kūrėją, kitaip tariant, kaip Jis kuria mus ir mūsų pasaulį.

#276148

Iš 2020 d. gruodžio  29 d. rytinės pamokos, tema „Paslėptis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savo sielos lapus bevartant

Kad paslėptis neužgožtų Kūrėjo

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Klausimas: Sakykime, jaučiu, kad nei protu, nei širdimi negaliu pateisinti Kūrėjo. Bet vis dėlto tai juk sąmoninga būsena?
Atsakymas: Taip. Čia yra labai sklandi gradacija, kuri gali pereiti nuo dvigubos paslėpties prie viengubos ir atgal prie dvigubos, ir vėl prie viengubos. Mat, kai einame į priekį, nuolat taisydami savo pojūčius, ištaisome juos kildami ir krisdami, kildami ir krisdami.
Kilimai ir kritimai leidžia pajausti dvigubą ir viengubą Kūrėjo atskleidimą, paskui – paslėptį, po to – atskleidimą. Kitaip tariant, šios būsenos visą laiką kaitaliojasi.
Nepaisant to, kad paslėptis mane atstumia ir nematau Kūrėjo, nesuprantu Jo, nuolat abejoju ir jaučiu prieštaravimus, bet vis tik nepalieku šio darbo ir atkakliai siekiu Jį suvokti bei apibrėžti. Tada Kūrėjas pamažu atsiskleidžia man.
Pradedu jausti, kad viskas išeina iš Jo ir turi savo priežastis, kurios specialiai man taip pasireiškia, suteikdamos galimybę būti ir dviguboje / vienguboje paslėptyje, ir dvigubame / viengubame atskleidime, kad visuomet jausčiau kontrastą tarp šviesos ir tamsos. Juk būtent iš šių kontrastų imu suprasti, kaip Jis valdo mane ir kaip turiu reaguoti grįžtamuoju ryšiu.
Iš principo man reikia pasiekti būseną, kai nei dviguba, nei vienguba paslėptis neužstoja Jo nuo manęs. Kildamas aukščiau savęs bet kokioje tamsoje, jausiu, kaip turiu tinkamai elgtis ir tamsa niekaip neatskirs manęs nuo Kūrėjo. Priešingai, ji man padės, kad, kildamas virš jos, vis tiek būčiau susijęs su Juo.

#274951

Iš 2019 m. sausio 14 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Slėpynės su Kūrėju

Kas paslėpta nuo kabalisto?

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Klausimas: Kai Kūrėjas atsiskleidžia man ir aš Jį pateisinu, kieno atžvilgiu Jis atsiskleidžia?
Atsakymas: To, ką jaučiu visose savo savybėse. Jaučiu jose tinkamą kryptį, tinkamą sujungimą, tinkamą judėjimą prie vienos, vientisos, absoliučiai geros būsenos.
Klausimas: Kaip apibrėžti, kad tai ne iliuzija? Gal man tik atrodo, kad Jį pateisinu?
Atsakymas: Būtent dėl to, kad turiu savyje sujungti šviesą ir tamsą, geras ir blogas būsenas, pateisinti jausdamas blogas būsenas ir semtis jėgų iš gerų būsenų, judu pirmyn vidurio linija, ne tamsoje ir ne šviesoje, o per vidurį, sujungdamas vieną liniją su kita. Iš jų kuriu savo būseną.
Kitaip tariant, kuriu savo santykį su Kūrėju taip, kad visuomet būčiau tokios būsenos, kai šviesa ir tamsa bus lygiavertės. Taip turiu tikslų orientyrą, kryptį kaip kompasas. Jei šviesa ir tamsa man lygiavertės, tai teisingai jaučiu savo ir pasaulio būseną. Ir neturiu problemų, tiksliai žinau, kad tai ne iliuzija.

#275026

Iš 2018 m. lapkričio 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl į gėrį einame per blogį?

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Jeigu visiškai įveikiame savo egoizmo priešinimąsi, kuris mums duotas pagal sielos šaknį ir susijungiame dešimtuke, tai tarp mūsų gali atsiskleisti Kūrėjas.

Šviesos ir tamsos priešprieša, atsiskyrimas ir vienybė pasiekia tokią ribą, kai šis kontrastas tarp egoizmo ir šventumo yra pakankamas, kad tamsa nušvistų kaip šviesa. Mumyse atsiskleidžia pirmoji Šviesa – Šviesa Nėfėš ir mes žengiame į Šviesos kelią.

Įtampa tarp atsiskyrimo ir siekio susivienyti pasiekia tokį dydį, kai leidžia Šviesai įsižiebti it lemputei, užsidegančiai nuo 220 voltų įtampos. Mūsų vienybės galia ir mūsų priešinimasis tampa tokie dideli, kad pati tamsa ima šviesti kaip Šviesa. Iš tamsos kviečiame ir pritraukiame Kūrėją į savo vienybę.

Kiek priprantu vertinti tamsias būsenas, kai neturiu nei noro, nei proto, nei teisingų minčių, žinodamas, kad būtent jos mus sutelkia, tiek uždegu Šviesos savo tamsioje sieloje, kitaip tariant, vis labiau atskleidžiu Kūrėją.

#275191

Iš 2020 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Kaip pritraukti Šviesą?

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Nėra kitos Šviesos, tik išeinanti iš tamsos. Mat kai ta pusė pavergiama, tai pakyla Kūrėjas į viršų <…> iš tamsos, ir tik iš blogio išteka gėris.
Kai žmogus, pradėjęs eiti blogu keliu jį palieka, tuomet Kūrėjas Savo šlovėje pakyla. Ir todėl viso ko tobulybė – tai gėris ir blogis drauge, kad paskui kreiptųsi į gėrį. Nėra gėrio, kuris neišeitų iš blogio, ir tame gėryje išaukštinta Kūrėjo šlovė. Tai ir yra tobulas tarnavimas Jam. (Zohar visiems, Tecavė skyrius, 86 p. )
Tobulas tarnavimas Kūrėjui – sutikti ir priimti, teisingai vertinti Šviesą kylančią iš tamsos ir suprasti, kad tamsa – tik priešinga Šviesos pusė, kitaip nejaustume Šviesos. Todėl reikia sveikinti tamsą kaip Šviesą, kaip kažką einantį prieš ją.
Jei nesu susijungęs su grupe, tai kritimą, tamsą jaučiu kaip blogį.
Jei esu susijungęs su grupe, mane veikia supanti Šviesa, ta mano būsima būsena. Tuomet savo dabartinę vidinę tamsą, tuštumą vertinu būsimos būsenos atžvilgiu, supančios Šviesos atžvilgiu. Ir todėl tamsa nenubloškia manęs žemyn, sveikinu ją.
Kiek esu susijungęs su grupe, su supančia Šviesa, tiek savo kritimus jaučiu ne kaip kritimus, o kaip būtiną kitos pakopos dalį. Ir čia galiu save patikrinti: ar esu susijęs su grupe, ar ne.
Mūsų teisingiausia reakcija į bet kokį reiškinį, kuris ne šviesa – siekti dešimtuko centro. Tik ten rasime teisingus atsakymus, jėgas, tinkamus poelgius. Viskas – dešimtuko centre.
#254976

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Klausimas. Jeigu tamsa – tai didelė būtinybė užmegzti ryšį su Kūrėju, tai išeina, kad kuo toliau, tuo ji gūdesnė. Ši situacija turi atsiskleisti vienu metu ar gali būti ištęsta laike?
Atsakymas. Ištęsta per periodus: tamsos periodas – Šviesos periodas. „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“
Klausimas. Kaip per tamsą galiu pažadinti dešimtuką, jei asmeninis pavyzdys nepadeda? Noriu juos išjudinti, o išeina priešingas rezultatas.
Atsakymas. Per tamsą galite tiesiog prašyti jų padėti, nes patys esate tamsoje. Padėdami jums, jie dar labiau susivienys. O kaip dar galite kreiptis į juos iš tamsos? Tik iš to, kad esate tokios būsenos, ir neturite jėgų, tačiau norite susivienyti.
Jausti tamsą – tai jausti priešingą Šviesos pusę. Kitaip tariant, matau tamsoje, ko man trūksta. Todėl galiu prašyti, ir kreipiuosi į dešimtuką.
#254460

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Juoda skylė

Klausimas. Ar galima sukurti naują miestą, kur gyvens tik tie, kurie nori keisti šį pasaulį ir save? Kiti, pavargę nuo nelaimių, pamažu pereis į tą gyvenimo lygmenį ir supras, kad materialus pasaulis nelaimingas.
Atsakymas. Jeigu sukursite miestą, į kurį persikels norintys pasikeisti egoistai, tai jie tiesiog išžudys vieni kitus. O kiti žiūrėdami į juos tikrai nenorės prisiartinti prie tokios būsenos.
Nėra ko kurti „saulės miesto“. Reikia veikti tiksliai, kaip sako kabalos mokslas. Taisantis pamažu atsiskleis tie, kurie galės sukurti ne miestą, o atskiras tokių žmonių intarpus visuomenėje.
Atsiras grupės, kurios susijungs tarpusavyje altruistiškai. Jos ir paskatins mūsų pasaulyje didesnį dvasinių jėgų pasireiškimą. Taip pamažu pasieksime to, kad imsime sveikinti dvasines savybes, norėsime jų, suprasime, kad jų norime sau, visuomenei ir t.t.
O iš egoistų statydamas „saulės miestą“, gausime „tamsos miestą“. Iš pradžių reikia taisyti save.
#254827

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Idealus ateities visuomenės principas

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Žmogaus darbas – savybėmis supanašėti su aukščiausia jėga, susilieti, suartėti, pamilti Kūrėją. Visa tai, iš esmės, yra vienas ir tas pats. Norint pasiekti šį tikslą, turime atitolti nuo egoistinio ketinimo ir įgyti ketinimą duoti, o tai yra savybių panašumas, t. y. nuo gavimo veiksmų pereiti prie davimo.
Kitaip tariant, turime vertinti Kūrėjo jėgą labiau už kūrinio jėgą, norą mėgautis, blogą egoistinį pradą. O tiksliau, turime nuspręsti, kad mūsų prigimtis bloga, o Kūrėjo prigimtis – gėris.
Tad Kūrėjo didybė atskleidžiama kūrinio menkumo, nereikšmingumo atžvilgiu. Tai dviejų rūšių darbas, tačiau kabalistai pataria nesikapstyti blogyje, netgi tam, kad atskleistume jo menkumą. Pagrindinis darbas turėtų būti nukreiptas į Kūrėjo didybės įsisąmoninimą, o pakeliui, be abejo, teks pasinerti į tamsą, kad atskleistume Šviesos pranašumą iš jos.
Bet į tamsą įeiname, nes mus panardina ten iš viršaus, nuleidžia, kad pajaustume visas mūsų egoizmo blogybes. Tai labai nemalonūs, sunkūs laikotarpiai, kai jaučiame baimę, savo nereikšmingumą, tačiau po jų kaip tik ir prasideda priešingas laikotarpis, kai labai vertiname davimo norą, artumą Kūrėjui, mūsų ryšį, Kūrėjo didybę.
Todėl mūsų darbas siejamas ne su įvairiausiomis blogio apraiškomis, bet su įvairiausiomis gėrio formomis, daugiausia dėmesio skiriant Kūrėjo didybei tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Neužsiimame priešinga puse, kūrinio nereikšmingumu, nebent iš aukščiau duodama tokia būsena, kai siekiama padidinanti norą mėgautis, t. y. parodomos suskilusios sielos dalys, kurios pamažu turėtų būti ištaisomos.
Užsiimame tik Kūrėjo didybe ir svarba, visąlaik ieškome, kaip ją padidinti: it susilenkęs senukas, kuris eina tarsi būtų kažką pametęs. Akivaizdu, kad jis ieško ne savo sudužusių norų, bet kur dar gali pridėti prie Kūrėjo didybės. Kitaip tariant, ieškome tikslo, o ne priemonių. Priemonės atsiskleidžia pačios, o aš nenoriu nė akimirkai susieti savęs su sudužusiais norais, egoizmu bet kokia jo forma.
Tad Kūrėjo didybė – pagrindinė mūsų tema, kurios negalima palikti nė akimirkai. Ir tuomet Jo šviesoje pamatysime Šviesą: visi sudužę, žemiški norai atsiskleis Kūrėjo šviesoje, šviesos, o ne kančių keliu, ne atskirtyje nuo Jo
#226621

Iš 2018 m. gegužės 11 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Pakilti į lygmenį „Žmogus“