Tiesos formavimas iš priešingybės – tai kertinė kabalos mokslo tema, mat norint ką nors suprasti, turime suvokti patį reiškinį ir jam priešingą būseną. Kitaip nieko nejausime.
Jeigu būtų tik tamsa arba tik šviesa, jų nejaustume. Tik tarp jų atsirandus tam tikras santykiui, imame jas jausti. Ir taip visiškai visur.
Todėl svarbiausia – mūsų gebėjimas kuo aštriau jausti priešingybes bet kokiuose reiškiniuose. Ir remiantis tuo kilti savo suvokime ir pojūčiuose.
Specialistas – tas, kas turi daug prieštaringų savybių, pojūčių, žinių, kas gali derinti ir priešpriešinti įvairius dalykus ir taip mokytis.
Klausimas: Vadinasi, nereikia bijoti tamsos?
Atsakymas: Žinoma, ne. Be tamsos negalėtume apibrėžti šviesos. Todėl esame sukurti tamsoje – egoizme. Juk egoizmui nuolatos augant, galime atskleisti mūsų didžiulį priešingumą Kūrėjui, o vėliau – ir panašumą į Jį.
Pastaba: Kabalos moksle viskas atvirkščiai. Sakote, kad reikia tapti didesniu egoistu, o visur kitur tai laikoma blogiu.
Atsakymas: Ne. Kaip pasakyta: „Kas didesnis už kitus, to norai, egoizmas didesni.“
Viską matuojame būtent pagal savo egoistinio noro dydį – per jį matuojame aukštesniąją Šviesą, jos poveikį, pokyčius mumyse ir net patį Kūrėją.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas augs ir nieko su tuo negalėsime padaryti?
Atsakymas: Nieko nereikia su juo daryti. Priešingai – tegul auga.
Todėl šis mokslas vadinamas „kabalos“ mokslu, tai yra „gavimo mokslu“:kaip gauti viską, kas tik įmanoma, „susišluoti sau“, bet vardan davimo. Štai kur visas paradoksas. Pamažu prie to prieisime.

#257887

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Gėris priešingoje šviesoje

Kūrėjas turi didžiulę problemą – Jis tobulas. Kaip Jam sukurti ką nors tobulo ne Savyje? Dar daugiau, jei Jis tobulas, tai, kaip gali būti kas nors be Jo? O jeigu ir yra kas nors, ir tas kas nors turi būti kaip Kūrėjas, tai kaipgi tada su Jo tobulumu?
Čia kyla dilema. Iš mūsų požiūrio taško, Kūrėjas tarsi nesupranta, kas apskritai vyksta? Ką jam daryti su kūriniu?
Pasirodo, jog norint, kad kūrinys būtų tobulas, jį reikia sukurti priešingą Kūrėjui, idant tas priešingumas būtų prilygintas Jam. Ir nors nuo pat pradžių kūrinys priešingas, t. y. visiškai netobulas, tačiau savo transformacijos pabaigoje prilygs Kūrėjui.
Kūrinys turi perimti iš Kūrėjo Jo tobulumą ir įsivilkti į jį. Tuomet abu išoriškai bus lygūs ir tai atves juos į visišką susiliejimą, supanašėjimą, į visišką abipusę meilę.
Tačiau kūrinyje vis tiek lieka visiškai priešingas Kūrėjui taškas – noras mėgautis, galvoti ir rūpintis tik savimi. Ir tuo kūrinys skirsis nuo Kūrėjo.
Todėl Kūrėjo tobulumas – Jo kupina meilės ir davimo prigimtis. O kūrinio tobulumas atsiskleis, kai jis taps panašus į Kūrėją.

#275736

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo ir jo kūrinių beribiškumas

Kūrėjas – tobula altruistinė sistema

Netobulumo nėra!

Klausimas. Ar blogio įsisąmoninimas – tai negalimybė suartėti?
Atsakymas. Negalimybė susijungti, suprasti, kas yra meilė ir yra blogio įsisąmoninimas. Meilę pažįstame tik iš priešingybės. Todėl Kūrėjas sukūrė egoizmą, absoliučiai priešingą savo savybei, ir mes, įsisąmoninę mūsų prigimtinį ego, pamažu pereiname prie jo priešingybės.
Klausimas. „Blogio įsisąmoninimas“ – suprantama, bet kodėl visąlaik vartojate tokį neigiamą žodį „neapykanta“?
Atsakymas. O ką dar gali supriešinti su meile? Meilė ir neapykanta – tai dvi tarpusavyje priešingos savybės.
Klausimas. Neapykanta savo egoizmui ar egoizmui artimo?
Atsakymas. Neapykanta savo blogiui, tam, ko niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip ryšio su kitais, ištirpimo, kur pradingsta mano „aš“. Man tai neįmanoma.
Tačiau tai sukūrė Kūrėjas. Ir todėl išeina, kad vienybės paieškos atveda prie atstūmimo, o atstūmimas prie tikrosios meilės pojūčio.
#258797

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Tarp meilės ir neapykantos

Neapykantą paversti meile

Klausimas. Nuo ko priklauso, koks bus materialios iliuzijos skonis – kartus ar saldus? Ar galime tai kontroliuoti?
Atsakymas. Tai galime kontroliuoti tik įsisąmoninę, jog tai kyla iš aukščiau, iš Kūrėjo, ir todėl bet koks kartumas apsalsta.
Nors iš tikrųjų pasaulėdaroje apskritai niekur nėra saldumo. Tai blogis, tai absoliutus kartumas, absoliuti druska, pipirai, rūgštis. Tačiau ėmus šiuos pojūčius susieti su Kūrėju, juos persmelkia saldumas.
Pačios karčiausios, sūriausios, rūgščiausios ir kitokios panašios būsenos persismelkia Kūrėjo saldumu ir virsta nepaprastai skaniomis! Ir niekas neprilygsta tam saldumui.
Aukštesniojo pasaulio saldumas sudarytas iš dviejų priešingybių, kurios tarpusavyje užpildo kits kitą. Kaip mūsų pasaulyje, tarkime, yra kas nors saldžiarūgščio. Tarkime, gaminant saldainus į šokoladą įpila konjako ar degtinės. Be to nieko nebus. Turi būti kas nors tokio, kitaip nepajausi skonio.
Klausimas. O kaip saldumas gavus „Oskarą“ ar Nobelio premiją mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Ne, tai visiškai kitokio tipo saldumas, kuris pridedamas, nes žmonės kenčia. Juk jie visgi deda pastangas.
Klausimas. Iš tiesų, kai man įteikė izraelietišką „Oskarą“, tai paėmęs statulėlę į rankas pajaučiau, kaip iš manęs išeina visas malonumas. Išeina. Tarsi nieko ir nelaukei. Viens ir viskas nuplauta.
Atsakymas. „Sic transit gloria mundi!“ – taip praeina žemiška šlovė!
#245898

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Dvasinis kelias grįstas dviem priešybėmis: pakilimais ir nuopuoliais, ir abu vienodai svarbūs ir veda į vieną tikslą. Priešingi laikai, būsenos, kūriniai, turintys atvirkščias savybes, bet vis tiek susijungiantys draugėn – visas dvasinis pasaulis grįstas dviem priešingybėmis, veikiančiomis kaip viena visuma.
Priešingos savybės neanuliuoja viena kitos ir nesikeičia, o veikia paraleliai, tuo pat metu.
Galintis iškęsti tokį susidvejinimą sukurs sau įėjimą į dvasinį pasaulį. O kas neiškęs nesugebės sukurti kli dvasiniam suvokimui.
Kūrėjo atžvilgiu, žinoma, nėra jokio prieštaravimo, ir viskas susijungia į viena. Prieštaravimai egzistuoja tik kūrinio atžvilgiu, nes jis susideda iš viena kitai priešingos materijos ir dvasios. Mums dar teks suprasti ir pajausti, kiek jų priešybė nepakeičiama, nesutaikoma, visiškai neišsprendžiama.
Kai prieštaravimas kyla mūsų pasaulyje, ieškome kompromiso, tarpinio sprendimo, sutaikančio vieną su kitu. Tačiau dvasiniame pasaulyje neieškome kompromiso, priešingai, kuo toliau vystomės dvasiniame pasaulyje, tuo silpniau jaučiame priešybes tarp materijos ir formos įsivelkančios į materiją, tarp noro mėgautis ir noro duoti, tarp egoizmo ir dvasingumo, ekrano, šviesos.
Reikia tirti šį priešingumą ir laukti, kad Šviesa suformuotų mumyse galimybę išlaikyti tokią priešpriešą ir įjungti į save dvi, vis poliariškesnes priešybes. Iš to aišku, kad dvasinis suvokimas skiriasi nuo materialaus, jis yra visiškai kitame matavime. Neįmanoma jo suprasti nepatyrus.
Dvi priešybės veikiančios išvien – tai formulė, dvasinio kli pagrindas, visa jo esmė. Tai itin subtilus, pikantiškas, įdomus dalykas – nesuprantamas ir drauge patrauklus. Jis leidžia pajausti tam tikrą dvasinio pasaulio skonį net tiems, kas ten nėra, kaip kvantinė fizika, pasiekianti materijos ir šviesos ribas.
Štai todėl dvasinis darbas vyksta tikėjimu aukščiau žinojimo, aukščiau mūsų gyvūninio proto, juk jis remiasi mums neįprastomis, priešingomis savybėmis. Žmogus susideda iš dviejų formų: žmogiškos ir gyvūninės.
Žmogus eina tikėjimu aukščiau žinojimo, priimdamas abi priešybes kaip lygiavertes vienos visumos dalis. O gyvūninis kūnas vadovaujasi materialiu protu ir jausmais. Ir žinoma, žmogus turi pažaboti savo gyvūną, atsisėsti ant jo iš viršaus.
#235015

Iš 2018 m. spalio 16 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Meilė – tai harmonija

Kabala, moralė ir etika