Kodėl vieniems žmonėms pabunda taškas širdyje, o kitiems ne? Tam nėra paprasto atsakymo, mat būtina matyti visą sielų visumą, kitaip tariant, visų širdžių su visais taškais širdyje visumą.
Tik tuomet galėsime suprasti kiekvieno kelią ir kodėl vienas ateina prie to, o kitas ne, kodėl vyksta tokie pokyčiai žmogaus, žmonių grupės, žmonijos gyvenime.
Visa tai susiję su aukštesniuoju valdymu. Taip Kūrėjas artina visas sudužusias bendro noro, bendros širdies dalis ir pamažu veda prie vienybės ir taisymosi.
Taškas širdyje nuolatos susijęs su Kūrėju. Ir žmogaus užduotis – atskleisti tą tašką ir išvystyti tą ryšį tiek, kad jis virs kanalu, jungiančiu jį su Kūrėju.
O paskui žmogus pastebės, kad turi ne vieną kanalą, o tris, per juos gali palaikyti tarpusavio ryšį su Kūrėju, palaikyti su Juo dialogą, suprasti Jį ir jausti tiek, kad tampa neatskiriama Kūrėjo dalimi.
Todėl taškas širdyje toks svarbus. Žmogus gali pamažu ištaisyti visus kitus norus, kurie nuo pat pradžių sugadinti, ir per juos praplėsti savo ryšį su Kūrėju nuo vieno taško širdyje iki visos širdies. Taip jis vis labiau artėja prie Kūrėjo, kol visiškai prilygsta Jam, ir todėl vadinasi žmogumi, Adam, t. y. panašus (domė) į Kūrėją. Tai mūsų raidos tikslas ir kiekvienas turi jį pasiekti.
Kūrėjas sukūrė žmogų panašų į Save, ir paskui tyčia sudaužė, kad galėtume suprasti save iš priešybių kontrasto. Iš šių dviejų priešingų savybių: priešingos Kūrėjui ir panašios į Jį, gautos taisantis, galima suprasti visą aukštesniosios jėgos esmę, kuri ir vadinasi Kūrėju (Borė), kitaip sakant, „ateik ir pamatyk“ (bo u rė)
Juk artėjame prie Jo iš toli, priešinga forma ir pamažu prilygstame jam, tampame tokie pat geri ir nešantys gėrį kaip Jis.
Mano širdis – tai visų mano norų, minčių, lūkesčių centras. Ir jeigu ištaisau jį į meilę artimui, tai dėl to imu jaustis esąs panašus į aukščiausią jėgą.
Taškas širdyje neturi jokio pločio, gelmės, aukščio, jokių matmenų. Tai tėra vienas ryšio su Kūrėju taškas. Bet jei norime likti tik tame taške dėl ryšio su Kūrėju, tai pamažu imame atskleisti per šį požiūrį visą Kūrėjo esmę.
Pastebime, kad iš tiesų esame Kūrėjo meilės, jo jausmų ir veiksmų mūsų atžvilgiu vandenyne. Tik mums Jis viską sukūrė ir daro. Ir visa tai ateina mums per tą tašką, neturintį jokių matmenų – vieną ryšio tašką it adatos smaigalys.
Jei norime tokio ryšio su Kūrėju ir ne daugiau, tai per šį adatos smaigalį mums atsiskleidžia didžiulė aukštesniosios Šviesos, išminties, pojūčių, supratimo, vienybės tėkmė, kuri paverčia mus į neišsenkantį šaltinį.

#293750

Iš 2022 m. vasario 6 d. programos „Pagrindinės kabalos mokslo sąvokos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje ir sielos persikūnijimai

Taškas, kuriame Kūrėjas

Taškas širdyje

Abipusio laidavimo būtinybė kyla iš to, kad visi priklausome integraliam kli, rutuliui. Kiekvienas noras jame, netgi pats menkiausias, antrinis, gali tapti aukštu ir svarbiu, jeigu pasuksime rutulį taip, kad tas taškas atsidurtų viršuje.
Išeina, kad ir kaip pasuksi kamuolį, kuris nors vienas jos taškas bus aukščiau visų. O jeigu pasuksi kamuolį kitaip, tai kitas taškas pakils į viršų. Todėl laidavimas – tai neginčijamas dėsnis, būtinas taisant bendrą sielą. Ir tuomet susiliejame į vieną sielą.
Nėra jokios kitos galimybės iš savęs padaryti tą sielą, kurią sukūrė Kūrėjas ir sudaužė. Juk kiekvienas taškas šioje sieloje turi būti aukščiausias ir laiduoti už visus.
Nėra nieko svarbiau laidavimo, nes jis mus atveda į panašumą su Kūrėju.

#279130

Iš 2021 m. kovo 4 d. rytinės pamokos, tema – „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimas: ištirpti visuose ir kiekviename

Kas yra „abipusis laidavimas“

Komentaras: Yra tokia sąvoka „ksenofobija“ – savisaugos siekis. Ji grindžiama netolerancija žmonėms su kita odos spalva, antsvoriu ar žemu ūgiu ir t. t. Mūsų smegenys iš karto atpažįsta juos kaip svetimus.
Egzistuoja savybių panašumo dėsnis, pagal kurį panašūs žmonės vienas kitą pritraukia, o priešingi atstumia. O mes kalbame, kad turime eiti pagal gamtos dėsnius.
Atsakymas: Ne, gamtos dėsnis nereiškia, kad privalome artėti prie panašių į save. Daugeliu atvejų reikia jungtis su tais, kurie skiriasi nuo tavęs, kad sukurtume platesnį visuomeninių santykių lauką.
Todėl tarp biologinių junginių matome įvairiausių rūšių ir tai, kad jiems būtini jungtis su kitomis, kartais ne visai panašiomis rūšimis. Tai veda į dar įvairesnę gamtą. Todėl nepradėsime kryžminti tik raudonplaukių su raudonplaukiais, aukštų su aukštais ir t. t., tai tegali sukelti nepageidaujamų pasekmių.
Klausimas: Ir vis dėlto kas yra savybių panašumo dėsnis: panašūs traukia panašius?
Atsakymas: Omenyje turimas vidinis panašumas, kai žmonės traukia vienas kitą, jausdami vienodus siekius.
Kabaloje tai – svarbiausia savybė: vienijamės į grupes pagal savo ketinimą ateiti į ypatingą, beje, nežemišką tikslą, kurio neapibrėžia standartinės materialios sąlygos.
Jungtis gali žmonės, kurių odos spalva nevienoda, kurie aukšti ir žemi, stori ir liekni. Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų norą pakilti virš savo prigimties, susijungti su kitais aukščiau prigimties. Jie ima vienytis visiškai pagal kitą požymį, be to, vienijasi tokiomis savybėmis, į kurias žemėje nekreipiame dėmesio.
Kitaip tariant, kalbėdami apie panašumą turime galvoje panašų tikslą, tačiau žmonių savybės, charakterio bruožai lieka skirtingi. Ir kuo didesnė įvairovė, tuo didesnį panašumą įgyjame.

#275005

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Kūrėjas turi didžiulę problemą – Jis tobulas. Kaip Jam sukurti ką nors tobulo ne Savyje? Dar daugiau, jei Jis tobulas, tai, kaip gali būti kas nors be Jo? O jeigu ir yra kas nors, ir tas kas nors turi būti kaip Kūrėjas, tai kaipgi tada su Jo tobulumu?
Čia kyla dilema. Iš mūsų požiūrio taško, Kūrėjas tarsi nesupranta, kas apskritai vyksta? Ką jam daryti su kūriniu?
Pasirodo, jog norint, kad kūrinys būtų tobulas, jį reikia sukurti priešingą Kūrėjui, idant tas priešingumas būtų prilygintas Jam. Ir nors nuo pat pradžių kūrinys priešingas, t. y. visiškai netobulas, tačiau savo transformacijos pabaigoje prilygs Kūrėjui.
Kūrinys turi perimti iš Kūrėjo Jo tobulumą ir įsivilkti į jį. Tuomet abu išoriškai bus lygūs ir tai atves juos į visišką susiliejimą, supanašėjimą, į visišką abipusę meilę.
Tačiau kūrinyje vis tiek lieka visiškai priešingas Kūrėjui taškas – noras mėgautis, galvoti ir rūpintis tik savimi. Ir tuo kūrinys skirsis nuo Kūrėjo.
Todėl Kūrėjo tobulumas – Jo kupina meilės ir davimo prigimtis. O kūrinio tobulumas atsiskleis, kai jis taps panašus į Kūrėją.

#275736

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo ir jo kūrinių beribiškumas

Kūrėjas – tobula altruistinė sistema

Netobulumo nėra!

Viena vertus, kovodami su koronavirusu šį tą laimėjome: įstengėme jį labiau ištirti, suprasti, netgi pradėjome kurti vaistus, palengvinančius ligą.
Kita vertus, epidemiologai perspėja apie antrosios epidemijos bangos pavojų rudenį. Virusas nepaliks mūsų ramybėje, kol nepakeisime žmonių visuomenės, ir šis integralus, pasaulinis smūgis nepakeis žmonijos veido.
Virusas privers mus vienytis visame pasaulyje ir įsisąmoninti, kad mus valdo viena aukštesnė jėga. Problema yra ne priešintis koronavirusui, o ta, kad esame priešingi aukštesnei jėgai. Žinoma, epidemija nesibaigs tol, kol tarpusavyje susivienysime, kad bent šiek tiek, pirmoje pakopoje prilygtume aukštesnei jėgai.
Sakoma, kad Kūrėjo smūgiai gydo. Ir iš tikrųjų tai – gydymas, juk virusas rodo mums, kaip skiriamės nuo aukštesnės jėgos. Ir taip vyksta kiekvienoje pakopoje: jeigu iš karto nesuprantame, ką reikia daryti, tai tučtuojau gauname smūgį ir kentėjimas verčia mus taisytis.
Tikėkimės, kad būsime protingi ir nepriversime savęs kentėti bergždiai, o suprasime, ką reikia daryti.

* * *
Viskas ateina iš Kūrėjo, iš aukštesnės jėgos, iš vieno šaltinio, kuris tiesiausiu keliu veda mus į tikslą iš dabar esamo taško į galutinį kūrimo sumanymą. Remdamiesi tuo, turime suprasti, kas vyksta su mumis, su visa žmonija, ir kokia yra epidemijos priežastis.
Visas problemas visada sukelia nukrypimas nuo tiesaus kelio, kuriuo turėjome eiti, jei tęstume idealų judėjimą nuo savo taško iki taisymosi pabaigos, t. y., nuo egoizmo, blogojo prado iki visiško išsitaisymo į Kūrėjo prigimtį, davimą ir meilę.
Visos mūsų būsenos, koronavirusas kyla dėl mūsų neatitikimo tam, ką reikėjo atlikti. Jei būtume ėję idealiu, tiesiu keliu, nebūtume jautę jokio spaudimo ar nemalonumų. Bet kadangi nejudame taip, kaip turėtume, ir atsiduriame netinkamoje vietoje, kyla kliūčių, atsižvelgdami į kurias, galime ištaisyti nukrypimą nuo kelio.
Nuklydome nuo teisingos krypties ir pradėjome naudoti savo egoizmą daugiau nei reikia, todėl esame sugrąžinti į kelią per smūgį, koronavirusą. Tuomet judame toliau ir vėl einame tiesiu keliu ir gauname naują smūgį: badą šalyje, kaip aprašyta Toroje.
Ir tada kitos bausmės viena po kitos: kraujas, varlės, utėlės ir kt. – visos dešimt bausmių prieš išeinant iš Egipto (iš mūsų egoizmo), kylant iš egoistinio proto į tikėjimą aukščiau žinojimo, į altruistinį protą, į davimo išmintį.
Kiekvienas kenčiantis šiame pasaulyje turi suprasti kančios priežastį. Tik tinkamai traktuodami smūgį, galime jį ištaisyti.
Jei gydomės nuo koronaviruso vaistais, tai tėra išorinė priemonė, kuri negali išgydyti mūsų iš vidaus bei ištaisyti ligos priežasties: mūsų neatitikimą Kūrėjui. Todėl tai nėra gydymas, ir liga grįš. Tikrasis vaistas – paprašyti Kūrėjo vienybės jėgos, kad sujungtų mus ir išstumtų iš dabartinės būsenos (kai esame dvasiškai nutolę vienas nuo kito) bei labiau mus suartintų.
Tik toks bus tinkamas gydymo būdas: Kūrėjas šviečia mums stipriau ir taiso mūsų santykius. Tai tinkamas vaistas, tikrai išgydysiantis visus koronavirusus. Antraip, vietoj vienų problemų kviečiame daug rimtesnes, ypač mūsų laikais, kai artėjame prie taisymosi pabaigos.
Gyvename vadinamojoje „paskutinėje kartoje“, kur žmonija ima jausti save kaip vieną organizmą, vieną šeimą aplink vieną Žemės rutulį, valdant vienai bendrai jėgai. Šiandien tai neigiamas poveikis, tačiau tikėkimės, kad rytoj jį pakeisime į teigiamą.
Tikrasis paskutinės kartos požymis yra tai, kad žmonija tampa integrali.
#264260

Iš 2020 m. gegužės 6 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Apie grupės svarbą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įeiti į kūrimo mintį

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Koronavirusas keičia tikrovę X d.

Klausimas: Kuo svarbus žaidimas žmogui einant dvasiniu keliu?
Atsakymas: Pasakyta: „Visas gyvenimas – žaidimas“. Ir tai tikra tiesa. Juk žaidimas vysto žmones.
Todėl Kūrėjas vysto mus per žaidimą, pakišdamas mums įvairiausias problemas ir kliūtis. O mes mokomės jas įveikti, ir taip auginame save.
Kasdieniame gyvenime mokomės mokykloje, universitete, kažko mokomės namuose ar dar kur nors. Visąlaik įveikiame kokias nors kliūtis, ir taip mokomės gyvenimo mokykloje.
O kabaloje mums duodamos ypatingos kliūtys, kad atvestų mus į būseną, kuri vadinama „visiškas išsitaisymas“, kai žmogus tampa panašus į Kūrėją. Šios kliūtys jau iš anksto duotos kiekvienam žmogui, t.y. kiekvienam sielos tipui, ir turime kaskart jas įveikti.
Taip mūsų siela keičiasi ir pamažu prilygsta Kūrėjui. Kiek įveikiame kliūčių, tiek Kūrėjas atsiskleidžia, iki tiek, kad susivienysime su Juo.
#260557

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas visuose gamtos lygmenyse

Nesidrovėkite žaisti

Kūrėjo žaidimas su žmogumi

Klausimas. Ar gali mintys paveikti Kūrėją ir Jo tikrovę pasaulyje?
Atsakymas. Ne, Kūrėjo mes niekaip negalime paveikti. Tai yra Absoliutas – jėga, kuri supa viską. Ji egzistavo dar iki mūsų sukūrimo ir todėl asmeniškai paveikti Jo negalime.
Mes galime daryti poveikį tik Jo santykiui su mumis. Kitaip tariant, tiek, kiek esame panašūs į Jį, Jis su mumis elgsis geriau, o esant priešpriešai su Juo – blogiau. Bet tik dėl to, kad efektyviau pastūmėtų mus išsitaisyti, įgyti visišką panašumą į Jį.
#247506

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Susipažinti su Kūrėju

Pažadinti Kūrėją

Kaip paveikti Kūrėją?

Klausimas. Kad taptume panašūs į Kūrėją, mums suteikta visuomenė. Kitaip tariant, aplink mane vaikšto dar keletas milijardų žmonių, ir viskas, ko man reikia – elgtis jų atžvilgiu altruistiškai? Ir tada aš galėsiu tapti panašus į aukštesniąją būtybę?
Atsakymas. Jokios aukštesniosios būtybės nėra! Yra aukštesnioji davimo ir meilės savybė. Tai – emanacijos jėga, vystymosi jėga, davimo jėga, teigiamo poveikio jėga.
Klausimas. Ta jėga yra tokio tipo kaip traukos jėga, t. y. bendras dėsnis, kuris veikia visus, norime to ar ne?
Atsakymas. Mūsų prigimtyje nėra tokios jėgos, apie kurią kalbame. Dvasinė prigimtis – tai noras atlikti kažką tik kažkieno kito labui, dėl jo visiško gėrio, be jokio ryšio su savimi. Kai aš atsiplėšiu nuo savęs (ši būsena vadinama „cimcum“ – savo noro sumažinimu) ir noriu duoti kitam viską, kad jam būtų gerai, nelaukdamas grįžtamojo ryšio, – taip aš atlieku dvasinį veiksmą.
Klausimas. Vadinasi, aplink mane yra žmonių, ir aš turiu jiems kažką duoti? Ką gi duoti, juk nieko neturiu?
Atsakymas. Tu neturi ką duoti, o jiems nėra ko gauti. Mes tik turime teisingai nukreipti mūsų norus. Jei aš nukreipiu visus savo norus į kitus, aš tampu laidininku, vamzdžiu, pro kurį į juos pratekės aukštesnioji gausa, Šviesa. Bet mano kryptis, nusistatymas jų atžvilgiu, turi būti absoliučiai nesavanaudiškas.
Klausimas. Vadinasi, kalbama apie ketinimą, o ne apie veiksmus?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Dabar esu susitelkęs į save, kiekvieną sekundę aš automatiškai galvoju apie tai, kaip pagerinti savo būseną. Taip žmogus rūpinsis ir kitais?
Atsakymas. Taip. Tokiu atveju jis bus dvasiniame pasaulyje, dvasiniame veiksme, ir tada jis pamatys visą pasaulį visai kitokį.
#247187

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sujungti dvigubą pasaulio vaizdą

Kur yra dvasinis pasaulis?

Nupieškime tobulą pasaulį!

Klausimas. Kai naudoju elektros jėgą ar traukos jėgą man nieko dėl nieko nereikia prašyti. Kodėl sąveikaujant su aukščiausia gamtos jėga turiu suformuoti dvasinį prašymą?
Atsakymas. Būnant negyvosios, augalinės ar gyvūninės (juk gyvendami žemėje irgi esame priskiriami gyvūnams) gamtos pakopoje mūsų būsena yra tiksliai materiali.
Ir čia neturime ko prašyti. Mums tiesiog pakanka žinoti, kaip orientuotis, tirti ir naudoti materialią gamtą, studijuoti jos dėsnius ir mėginti juos kaip nors teisingai realizuoti.
O kai norime pakilti į kitą, dvasinį mūsų egzistavimo lygmenį, tai ten susiduriame su visiškai kitokiais santykiais – santykiais su Kūrėju. Ir todėl visuomet esame su Juo susiję. Jis kreipiasi į mus, o mes kreipiamės į Jį.
Kai kreipiamės norėdami Jam prilygti, sukuriame panašumo į Kūrėją pavidalą, kuris vadinasi „mūsų siela.“
#243509

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisinigas prašymas Kūrėjui

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Klausimas. Sakėte, kad kreiptis į Kūrėją galima tik iš panašumo Jam – per dešimtuką. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Turite pasiekti tą patį dažnį. Kai reguliuojate savo dvasinio priėmėjo-perdavėjo dažnį, turite pagauti bangą su Kūrėju.
Iš Jo jums ateis davimo ir meilės savybė, todėl ir iš jūsų Jam turi eiti analogiška savybė. Kitaip Jis jūsų neišgirs, nes Kūrėjas – tai sistema, kuri rezonuoja, priima tik į ją panašius signalus.
Klausimas. Išeitų, kad kreiptis į Kūrėją galima ir iš džiaugsmo?
Atsakymas. Ne iš džiaugsmo, o tik iš panašumo. Džiaugsmas – ne panašumo rodiklis. Jis atsiranda iš jo kaip pasekmė. Juk iš principo, džiaugtis gali kas tik nori.
Kitaip tariant, pirmiausia turime kreiptis į Kūrėją per modemą, per tam tikrą jungiantį prietaisą, kuris pritaikytų mūsų savybes Kūrėjo savybėms. Šio modemo vaidmenį atlieka grupė, dešimtukas.
#242307

Iš 2019 m. vasario 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kreiptis į Kūrėją per grupę

Į ką Kūrėjas kreipia dėmesį?

Teišgirsta tave Kūrėjas!