Klausimas: Iš kur žmogui kyla vidinės tuštumos jausmas?
Atsakymas: Mumyse noras nuolatos auga. Jis turi užaugti tiek, kad imsime reikalauti šviesos taip, kad tai pranoks mūsų pasaulį, tuomet nevalingai teks išeiti iš tų rėmų, kuriuose gyvename ir pakilti į kitą matavimą.
Šis pakvietimas į kitą lygmenį jau yra žmoguje, todėl jis jaučia tuštumą.
Jis žaidžia gyvenimą, jaučia, kad nėra kuo užsipildyti. „Kol kas gyvensiu taip. Ką padarysi? Tiesiog taip baigti gyvenimą? Bet už to niekas nešviečia. O taip nors kaip nors užsižaidžiu, užpildau laiką.“ Žmogus turi savisaugos instinktą.
Bet iš principo, iš vidaus jį kankina dvasinis alkis, kuris kviečia pasiekti ko nors aukščiau. Ir šis noras vystosi kito lygmens, didesnės šviesos porcijos link, kitaip tariant, kito gyvenimo link.
Klausimas: Išeitų, kad neturime jokios valios laisvės gyvendami?
Atsakymas: Valios laisvė – pagreitinti savo raidą. O pagreitinti galima tik per tam tikrą aplinką.
Sukurdami aplink save tokią aplinką – knygos, mokytojas, draugai – galėsime pakelti savo norą, tinkamai jį nukreipsime, labiau suformuosime jį, jis bus didesnis, tikslingesnis. Ir tuomet greitai išeisime iš mūsų pasaulio į kitą matavimą.

#298571

Iš 2011 m. vasario 20 d. TV laidos „Stambiu planu. Dievas egzistuoja?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, kai jauti tuštumą?

Virš prasivėrusios tuštumos

Materialusis ir dvasinis augimas

Klausimas: Sakote, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jam iš aukščiau duodama galimybė realizuoti savo individualumą, sielą, kitaip tariant, pasiekti aukštesniojo, amžino egzistavimo. Kokia ta akimirka?
Atsakymas: Kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jis jaučia turįs rasti egzistavimo tikslą, sužinoti, kodėl gyvenąs. Beje, nebūtinai iš blogos būsenos. Žmogus tiesiog jaučia, kad privalo rasti save, kad tai ne tikras gyvenimas, be jo yra kažkas kito.
Negali būti, kad jis toks būtų. Tai kažkoks žaidimas, kažkoks sapnas, kažkas, ko iš tikrųjų neegzistuoja. Ir visi jį žaidžia, visi tarsi apsimeta: štai aš gimiau, gyvenu, štai mano šeima, vaikai, štai aš dirbu, lakstau paskui kokius nors pasiekimus. Žaidimas.
Tai toks pat žaidimas, kaip žaidžia vaikai. Tik sau jį pavertėme itin rimtu. O koks čia rimtumas? Nieko čia nėra.
Ir išeitų, kad kai imu šitai jausti, kyla klausimas: „Ką daryti toliau?“ Kur manyje yra kažkas, kur neapsimetinėčiau, nežaisčiau? Kažkas išties esančio viduje, giliai, kažkas subtilaus, prie ko net baisu prisiliesti – mat labai skaudės.
Kai žmogus pasiekia tokią būseną, jis gauna galimybę tirti gyvenimą.

#290553

Iš 2010 m. sausio 15 d. TV laidos „Iš arti. Individas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikroji likimo dovana

Noras suprasti prasmę

Atskleisti gyvenimo prasmę

Klausimas: Kokių globalios krizės apraiškų nepastebime, nors turėtume į tai atkreipti dėmesį?
Atsakymas: Centrinis taškas, globalios krizės šaknis – žmonių tarpusavio atitolimas. Sėdamės prie savo kompiuterių, užsižaidžiame lyg vaikai ir nieko daugiau nesiimame.
Turime suprasti, kad tik mūsų vienų su kitais suartėjimas pasitelkus geras jėgas gali išvesti mus iš bendros krizės. Kitaip tariant, tai žmonių atitolimo krizė, kai kiekvienas siekia užsidaryti tam tikrame kokone, apie nieką daugiau negalvoti ir dėl nieko nesirūpinti.
Klausimas: Kodėl žmonės ne itin jaučia, kad yra krizė. Galbūt, jos neįvertina? Pavyzdžiui, pramonės krizę galiu įvertinti: atėjau – tuščios lentynos. O santykių krizė kažkaip slepiasi nuo žmogaus. Jis nesupranta, kas už to, ir kad tai labai rimta.
Atsakymas: Žmonės užsižaidžia su prisigalvotais „žaislais“. Įsitraukimas į žaidimą atitraukia juos nuo tikrosios problemos.
Todėl, viena vertus, žmonija tarsi auga, kita vertus, ji miršta. Viskas priklauso nuo tos būsenos blogio įsisąmoninimo. O kol kas judame tik tam, kad pripildytume kiauras kišenes tiems, kurie komanduoja ir viskam vadovauja.
Nieko gero priešakyje nematau. Reikia paaiškinti žmonėms, kur visa tai atves. Bus įsisąmonintas itin kartus, ilgas kelias, kai dirbome savo pačių priešams, kurie galvojo vien apie tai, kaip praturtėti mūsų sąskaita, kad galiausiai viską, ką sukaupėme ir perdavėme jiems, paleistų vėjais. Taip dirba žiaurus žmogaus egoizmas.
Būtina įsisąmoninti egoizmą kaip blogį ir suprasti, kad tai vienintelis blogis. Tuomet jau galėsime kalbėti, kaip iš jo išsivaduoti.

#289519

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Žmogaus pareiga

Žmonijos diagnozė

Evoliucija būtinai atves mus į panašumą su Kūrėju, geruoju ar per kančias – yra tik du keliai. Iš pradžių visas pasaulis vystosi nesąmoningai, vien dėl gamtos jėgos. Tačiau pradedant tam tikru vystymosi etapu žmogus atsiplėšia nuo savo gyvūninės egzistencijos ir vysto žmogų savyje, į Kūrėją panašią dvasinę formą.
Tokie žmonės gali pritraukti sau aukštesniąją jėgą ir paspartinti savo raidą, o per save, kaip per atvirą kanalą, perduos šią vystymosi jėgą visiems kitiems. Galiausiai visas blogis virs gėriu, tačiau turime tai paskatinti, tapdami aktyviais šio proceso dalyviais.
Esame vystymosi proceso finišo tiesiojoje, todėl verta aktyviai dalyvauti, kad mūsų nenublokštų atgal. Kitaip, kyla pavojus, kad nutiks, kaip vaikų žaidime: kai žaidėjas keletą žingsnių eina pirmyn, bet po kauliuko metimo staiga grįžta atgal, vos ne į žaidimo pradžią.
Jeigu norime išvengti tokio baudos rato evoliucijoje, verta laikytis gamtos dėsnių, Kūrėjo dėsnių, ir stengtis vis labiau susivienyti ir susisieti su aukštesniąja jėga. Tuomet per mus tekės vis daugiau Šviesos į pasaulį.
Pasaulis niekuo dėtas, viskas priklauso nuo „Israel“ dalies, kuri siekia Kūrėjo – tų, kurie susieja visas tautas, visą tą ratą su Kūrėju per liniją, tiesioginį kanalą.

#274223

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israel misija kūrinijoje

Padėti žmonijai pakilti

Finišo tiesioji

Klausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.
#266099

Iš 2020 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – amžina substancija

Kas turi sielą?

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų yvenimą

Klausimas: Kuo svarbus žaidimas žmogui einant dvasiniu keliu?
Atsakymas: Pasakyta: „Visas gyvenimas – žaidimas“. Ir tai tikra tiesa. Juk žaidimas vysto žmones.
Todėl Kūrėjas vysto mus per žaidimą, pakišdamas mums įvairiausias problemas ir kliūtis. O mes mokomės jas įveikti, ir taip auginame save.
Kasdieniame gyvenime mokomės mokykloje, universitete, kažko mokomės namuose ar dar kur nors. Visąlaik įveikiame kokias nors kliūtis, ir taip mokomės gyvenimo mokykloje.
O kabaloje mums duodamos ypatingos kliūtys, kad atvestų mus į būseną, kuri vadinama „visiškas išsitaisymas“, kai žmogus tampa panašus į Kūrėją. Šios kliūtys jau iš anksto duotos kiekvienam žmogui, t.y. kiekvienam sielos tipui, ir turime kaskart jas įveikti.
Taip mūsų siela keičiasi ir pamažu prilygsta Kūrėjui. Kiek įveikiame kliūčių, tiek Kūrėjas atsiskleidžia, iki tiek, kad susivienysime su Juo.
#260557

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas visuose gamtos lygmenyse

Nesidrovėkite žaisti

Kūrėjo žaidimas su žmogumi

Klausimas: Žaidimas – tai socialiai įtraukiantis principas tiek mūsų pasaulyje, tiek dvasiniame žmogaus darbe? Kitaip tariant, turiu suprasti, koks mano siekiamas tikslas, laikytis tam tikrų principų, žaisti pagal juos?
Atsakymas: Taip. Be šito neįmanoma.
Žaidimo principus turi netgi augalai, tiesiog to nepastebime. O žvelgdami į gyvūnus aiškiai matome, kaip žvėriukai žaidžia tarpusavyje, kitaip, jie nesivystytų. Ir jų gimdytojai tai supranta ir leidžia jiems žaisti, žvelgia į tai labai kantriai.
Kalbant apie mus, savaime suprantame, žinome, kad per žaidimą galime išugdyti žmogų. Niekaip kitaip! Todėl pasitelkiame visus žaidimo elementus. Pažvelkite, kiek įvairiausių žaislų prigalvota būtent tam, kad vaikai vystytųsi.
Lygiai taip ir kabaloje. Kabala atveria mums visiškai naują pasaulį, kur žmogus turi vystytis dvasiškai nuo nulio, kad ir kuo jis būtų šiame pasaulyje. Tai gali būti trisdešimtmetis-keturiasdešimtmetis vyras, kupinas jėgų, mokytas, išmintingas, tačiau dvasiniame pasaulyje jis visiškai neišsivystęs. Todėl išrandame įvairiausius veiksmus, kurie gali jį išvystyti. Ir pirmiausia tai veiksmai grupėje.
#260816

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Remiantis kabalistine metodika galima pasakyti, kad kiekvieno grupės nario pareiga vaidinti, elgtis taip, lyg jo būsena būtų labiau ištaisyta nei iš tikrųjų?
Atsakymas: Taip, nes tuo aš rodau pavyzdį savo draugams, o jie rodo man pavyzdį, ir taip mes kylame. Nors tai tik pavyzdys, be to, suvaidintas, juk aš nesu tokios būsenos, kurią rodau draugams, bet stengiuosi taip, kaip vaikai stengiasi žaisdami.
Sakykime, vaikas vairuoja žaislinę mašinėlę ir burzgia. Jam rodosi, kad jis važiuoja su šia mašina. Dėl ko, kai jis apsimeta suaugusiuoju, jis vystosi, auga? Todėl, kad jis taip pritraukia Aukštesniąją šviesą ir Ši jį augina.
Taip ir mes vienijimusi pritraukiame Aukštesniąją šviesą ir Ji iš mūsų formuoja vieną bendrą norą, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas. Tai dvasinis, labai atsakingas, didis žaidimas.
Klausimas: Bet tuo tarpu mano vidiniai norai lieka egoistiniai, nors išorėje aš galiu atlikti tam tikrus altruistinius veiksmus ir tuo rodyti pavyzdį kitam?
Atsakymas: Taip. Aš tiksliai suprantu, kad negaliu pasikeisti savo vidinių norų. Bet aš noriu pakilti į kitą būseną, todėl stengiuosi elgtis taip, tarsi joje būčiau. Tarsi. Tai juk žaidimas. Ir tiek, kiek stengiuosi taip elgtis, mane veikia Aukštesnioji šviesa.
Klausimas: Kitaip tariant, viduje aš nieko negaliu padaryti, aš nevaldau savo norų?
Atsakymas: Absoliučiai niekaip.
Klausimas: Bet išoriškai aš galiu, pavyzdžiui, organizuoti pietus, pakviesti draugus, bandyti kažką dėl jų daryti, rodydamas, kad juos myliu ir palaikau?
Atsakymas: Taip, tai būtent taip ir veikia.
#261104

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dirbti išvien su Kūrėju

Draugai, įjunkite Šviesą!

Kūrimo kryptimi

Klausimas: Kodėl vaikai žaidžia natūraliai, tikroviškai, o suaugusiam žaidimas atrodo kaip melas? Mes suaugusieji nelabai mėgstame žaisti.
Atsakymas: Tačiau mes visąlaik žaidžiame!
Komentaras: Galbūt, nesąmoningai. Tačiau, jeigu dabar pasakysite man „Pažaiskime kokį nors žaidimą…“
Atsakymas: Tu atsakysi: „Neturiu laiko. Man reikia užsiimti svarbiais reikalais.“ Nors visi rimti dalykai – vien apsimetinėjimas.
Vaikams žaidimas – aiški, įsisąmoninta būtinybė, kad vystytųsi ir užpildytų savo laiką ir mintis. Jie jaučia tame savo egzistavimo prasmę. Jiems žaidimas itin svarbus. Pažvelkite į mažą, sergantį vaiką: jis karščiuoja, bet vis tiek žaidžia. O suaugęs žmogus jau nepajėgus.
Todėl jam reikia pateikti tą žaidimą, kurį su mumis sumanė Kūrėjas, kaip patį svarbiausią, ir tuomet jis pamatys, kad kiekviena jo gyvenimo akimirka vertinga, nes jis gali susieti tai su žaidimu su Kūrėju.
Iš tikrųjų viskas, ką matome aplink, surengta Kūrėjo. Jis taip žaidžia su mumis, kad per visas šitas aplinkybes, per visą pasaulį (hebr. k. žodis „pasaulis“ – olam kyla iš žodžio alama – „paslėptis“), per visas paslėptis būtume susiję su Juo.
#261017

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaisti su Kūrėju pakištynių

Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!

Žaidimas – tai labai rimta

Klausimas. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija įtraukė vaizdo žaidimus į priklausomybių ligų ir sutrikimų sąrašą. Žmogus laikomas priklausomu nuo žaidimų, jeigu jiems skiria didesnę savo laiko dalį, iki tokio lygio, kai žaidimai užgožia visus kitus gyvenimo interesus.
Koks pagrindas tam, kad žmogus taip prilimpa prie žaidimo, jog jis tampa jam gyvenimu?
Atsakymas. O kas yra mūsų gyvenimas? – Taip pat žaidimas.
Taigi, nieko daugiau nėra, žmogus vieną keičia kitu. Be to, žaidimas, kurį žaidžia žmogus, yra jam pavaldus, jis egzistuoja žaidime, gauna malonumą, veikdamas jį. Tai jam daug artimesnis ryšių, veiksmų ir santykių spektras.
Jis tame aktyviai dalyvauja! Žmonės tam skiria didelius pinigus ir pasiruošę tame tiesiog gyventi.
Klausimas. Ar manote, kad tai liga?
Atsakymas. Manau, kad visos pramogos, kurios neatitraukia nuo kūrinio tikslo, gali būti kaip laisvalaikis, o daugiau – jau liga.
Klausimas. Ar galima šią ligą įveikti?
Atsakymas. nemanau, kad žmogus savanoriškai jos atsisakys. Nes reiktų pakeisti pasakų pasaulį į tikrovę, o tai jam reikštų paprasčiausiai vogti iš savęs gyvenimą.
Komentaras. O juk jam gyvenimas – žaidimas.
Atsakymas. Iš tiesų jam tai ne žaidimas, o jo gyvenimas! O štai mūsų gyvenimas – kvailas žaidimas.
Komentaras. Visą laiką kalbate tik apie vieną dalyką: kai žmogus galiausiai priartės prie gyvenimo prasmės klausimo, tuomet viskas jam taps vaikiškais žaidimais.
Atsakymas. Visa tai savaime atkris. Dėl to, kad viltis atskleisti tikrąjį, amžinąjį pasaulį užgoš visus žaidimus, viską, kas šiandien jį domina.
Klausimas. Tai galbūt dėl to žaidimai ir egzistuoja, kad ji priartintų prie tos vilties?
Atsakymas. Ne priartintų, o paprasčiausiai sutrumpintų laiką, per kurį žmonija suvoks, kokioje beviltiškoje baigtinėje būsenoje ji atsidūrusi.
Klausimas. Kada gi tas laikas ateis?
Atsakymas. Tai priklauso nuo dviejų faktorių: kada žmonija prisikentės pakankamai, ir kada kabalistai sugebės priartėti prie jos ir visiems paaiškinti, kas vyksta.
#231630