Pateikti įrašai su tuštuma žyme.


Pakvietimas į naują tikrovę

Gyvenimo prasmė, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Iš kur žmogui kyla vidinės tuštumos jausmas?
Atsakymas: Mumyse noras nuolatos auga. Jis turi užaugti tiek, kad imsime reikalauti šviesos taip, kad tai pranoks mūsų pasaulį, tuomet nevalingai teks išeiti iš tų rėmų, kuriuose gyvename ir pakilti į kitą matavimą.
Šis pakvietimas į kitą lygmenį jau yra žmoguje, todėl jis jaučia tuštumą.
Jis žaidžia gyvenimą, jaučia, kad nėra kuo užsipildyti. „Kol kas gyvensiu taip. Ką padarysi? Tiesiog taip baigti gyvenimą? Bet už to niekas nešviečia. O taip nors kaip nors užsižaidžiu, užpildau laiką.“ Žmogus turi savisaugos instinktą.
Bet iš principo, iš vidaus jį kankina dvasinis alkis, kuris kviečia pasiekti ko nors aukščiau. Ir šis noras vystosi kito lygmens, didesnės šviesos porcijos link, kitaip tariant, kito gyvenimo link.
Klausimas: Išeitų, kad neturime jokios valios laisvės gyvendami?
Atsakymas: Valios laisvė – pagreitinti savo raidą. O pagreitinti galima tik per tam tikrą aplinką.
Sukurdami aplink save tokią aplinką – knygos, mokytojas, draugai – galėsime pakelti savo norą, tinkamai jį nukreipsime, labiau suformuosime jį, jis bus didesnis, tikslingesnis. Ir tuomet greitai išeisime iš mūsų pasaulio į kitą matavimą.

#298571

Iš 2011 m. vasario 20 d. TV laidos „Stambiu planu. Dievas egzistuoja?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, kai jauti tuštumą?

Virš prasivėrusios tuštumos

Materialusis ir dvasinis augimas

Komentarų nėra

Kai nėra gyvenimo tikslo

Auklėjimas, vaikai, Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmogus – tai indas, kuriam gyvastį teikia tam tikros energijos šaltinis. Kodėl šiandien jaunimui taip reikia energetinių gėrimų? Jie tarsi jaučia, kad trūksta gyvybiškumo. Kodėl tokiame jauname amžiuje žmonėms trūksta gyvenimo dvasios?
Atsakymas: Mat jie neturi ko siekti. Esmė ne gyvenimo energija. Ją gauname iš tikslo.
Kai priešais save matau didžiulį, didų tikslą, manyje atsiranda energija, užsidegu it jautis, kurio akys prisipildo krauju. Ir aš bėgu prie to tikslo, bet tik tuo atveju, jeigu priešais mane šis tikslas yra, it raudonas audeklas priešais jautį. O jei nėra, žmogus tiesiog nyksta.
Mūsų kartos egoizmas itin didelis, ir jam pasiekiama viskas šiame pasaulyje. Žmonės gali skraidyti, važiuoti, bendrauti per internetą su bet kuriuo kitu pasaulio kraštu. Jie žiūri į visa tai ir jaučia, kad negali pasisotinti. Nėra dėl ko judėti, geriau griebtis narkotikų, kurie atjungia nuo beviltiškumo, tuštumos.
Tad narkotikai, antidepresantai – tai, kas lieka žmogui.
O kabala sako: štai už to lygmens, kuris atrodo beviltiškas ir tuščias, nieko vertas, matai, kokia mūsų Žemė maža, apvali ir viskas joje ribota, ir šiandien – rytoj viskas gali pasibaigti, bet yra visai kitas pasaulis, naujas, aukštesnis matavimas. Ten galime patekti. Šiandien, dabar galime to pasiekti.
Beje, interneto raida padeda mums pajausti, kad bendraujame tarpusavyje, ir šis bendravimas gali pakelti mus į kitą lygmenį. Štai čia ir pasiekiame neįtikėtinas galimybes.

#298490

Iš 2011 vasario 20 d. TV laidos „Stambiu planu. Dievas egzistuoja?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad išgyventum šiame pasaulyje

Suvokti gyvenimo tikslą

Gyvenimo energijos nebuvimas

Komentarų nėra

Po tamsos išaušta

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokias būsenas, žemiškus malonumus ir kančias patyrėte, kol atskleidėte Kūrėją?
Atsakymas. Daug ką praėjau. Ir jūs praeisite. Visa tai kartojasi su kiekvienu.
Klausimas. Ar jautėte tuštumą ar depresiją?
Atsakymas. Kaip jų galima nejausti, jeigu tai būtinos būsenos netgi prieš gaunant bet kokias žinias? Turite pajausti, kad jums trūksta tų žinių, kad kažko nesuprantate, kad esate susipainiojęs.
Taip ir su dvasiniu suvokimu. Prieš atskleidžiant ką nors dvasiško, jums kyla pojūtis, kad nieko nesuprantate, esate bejėgis. Atrodo, kad niekada nepasieksite, ko norite, ir visi jų užsiėmimai beverčiai, betiksliai, kvaili. Imate keikti ir save, ir mane, ir mus visus.
O paskui ši būsena keičiasi. Išaušta nauja diena, nauja šviesa, ir viskas atrodo naujai, tik jau aukštesnėje pakopoje.
Ir taip kaskart keičiasi tamsa ir šviesa, naktis ir diena, kol nesukaupiate pakankamai įspūdžių, kurie virsta jūsų nuolatiniu pojūčiu – žinojimu.
#244641

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Tikėjimas virš žinojimo=siela

Gyvenimo Šviesa

Komentarų nėra

Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, Gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentarų nėra

Ką daryti, kai jauti tuštumą?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai man bloga, jaučiu tuštumą. Ką tokiu atveju pagal kabalą geriausia daryti? Pakeisti save, pakeisti savo mintis, pradėti ką nors skaityti, klausyti ar galvoti, kad tai iš Kūrėjo?
Atsakymas. Kai man bloga, pirmiausia imu skaityti straipsnį iš knygos „Šamati“ („Išgirdau“) – „Nėra nieko kito, tik Jis“.
Po to imu karaliaus Dovydo Psalmes ar kokias nors mėgstamas pamokas. Bendrai tariant, yra daugybė straipsnių, užrašų, kurie gali padėti sunkią minutę.
Tačiau geriausia, jeigu yra galimybė iškart panirti į grupę, pasijungti prie jos ir rasti kokią nors įdomią pamoką. Kai dar nebuvo kompiuterių, užsirašydavau įdomias man pamokų ištraukas. O jūs galite kaupti jas kompiuteryje ar mobiliajame telefone. Nuspaudei mygtuką, perskaitei kokią nors citatą ar paklausei pamokos fragmentą ir blogos nuotaikos kaip nebūta.
Klausimas. Kitaip tariant iš anksto kūrėte saugumo zoną?
Atsakymas. Žinoma. Jei iš anksto žinau, kad man bus blogai, tai turiu apsaugoti save, kaip mūsų pasaulyje perkame draudimą, mokame ligonių kasai ir t. t. Privalau tai daryti, ir tuomet tarsi užkertu kelią nemaloniems įvykiams, kurie labai greitai prašokuoja.
#244068

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra tuštuma?

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Karas už laisvę

 

Komentarų nėra

Kuo ypatinga šiuolaikinė karta?

Dvasinis darbas

Šiuolaikinės kartos ypatumas tas, kad ji nežino: „Kaip pasiekti malonumą, kur jis iš tikro yra, kodėl jo nėra mūsų pasaulyje?“ Kuo labiau vystomės, tuo stipriau auga noras gauti malonumą, o užpildymo jam nėra.
Tokia raida skirta atvesti mus į kitą užpildymo lygmenį, kuriame užpildymas nėra maistas, seksas, pinigai, garbė, žinios, o dvasinės vertybės, leidžiančios mums pajausti amžiną pasaulį, amžiną ir neribotą užpildymą.
Dabartinė karta juda šio tikslo link, todėl ji negali rasti užpildymo materialiame pasaulyje ir griebiasi narkotikų, ją apima neviltis. Kad ir kiek stengtųsi užsipildyti visokiomis netikromis vertybėmis, galiausiai randą tuštumą, juk neįmanoma amžinai apgaudinėti savęs.
Vadinasi, žmogus arba tampa tikru narkomanu, arba visą savo gyvenimą paverčia narkotiku, neleisdamas sau galvoti apie svarbiausią dalyką – dėl ko aš gyvenu. Tiesiog nesusimąstant daryti ir daryti, kaip visi, pasiduodant reklamai, melagingoms naujienoms, kad tik neleistų sau susimąstyti.
Žmogus nežino, kur parduodama tokia tabletė, kuri galėtų užpildyti šį naują, jame atsiskleidžiantį norą. Juk esame paskutinėje kartoje, kuri jau turi atskleisti Kūrėją.
#241987

Iš 2019 m. kovo 2 d. rytinės pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra

Dvasinių būsenų tikslingumas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar studijuojant kabalą galima euforijos būsena?
Atsakymas. Žinoma. Žmogus to nori.
Klausimas. Ar ji gali nesibaigti?
Atsakymas. Ji praeis ir keisis itin dideliu tuštumos jausmu, nusivylimu, ir vėl užpildymu, euforija tol, kol žmogus neims valdyti dviejų linijų: dešinės ir kairės. Tuomet linksma ir liūdna būsena, pripildymas ir tuštuma žmogui bus vienodi, nes abu veda į tikslą ir abu būtini.
Klausimas. Kaip atskirti džiaugsmą ir susijaudinimą, kylantį bendraujant su žmonėmis ir džiaugsmą susivienijus pagal kabalą?
Atsakymas. Pagal tikslingumą, prasmę. Kabaloje bet kokios būsenos turi prasmę, nes kiekviena iš jų mus veda pirmyn. Nesvarbu, kokius veiksmus atliekate, ir kaip jaučiatės, bet jie dar per milimetrą priartina jus prie tikslo. Todėl gyvenimas nepraeina veltui.
#241056

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio darbo esmė

Panorėsime dabar – bus dabar!

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Komentarų nėra

Nepatogus žmogus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Iki kabalos studijų buvau lengvas, džiaugsmingas žmogus, o dabar susižavėjimas, lengvumas, linksmumas pradingo. Ėmiau viską stebėti, tapau nepaslankus. Kodėl?
Atsakymas. Pasakyta: „Gausinantis žinias didina sielvartą“. Kabala užsiimantis žmogus negali būti lengvas, lengvabūdis, tiesiog malonus, nes apima savyje daugybę skirtingų, priešingų savybių, nuomonių.
Todėl kabalistas – nelengvas žmogus: ne flirtui, o rimtam gyvenimui, darbui su savimi, kad pasiektų Kūrėją.
Tačiau pačiame dvasiniame darbe daug džiaugsmo, daug malonumo suvokiant aukštesniuosius pasaulius, aukštesniąsias savybes, aukštesniąsias priežastis ir pasekmes. Lengvabūdiškumas po savęs palieka karčią tuštumą.

Iš 2018 m. vasario 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalisto atsakomybė

Kam skirtas kabalos mokslas?

Kaip gyvena kabalistas?

Komentarų nėra

Dykuma IV d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nepasitenkinimą savo gyvenimu jaučiantis žmogus bėga į dykumą, ieškodamas savęs. Juk dykuma – tai tyla, amžinybės pojūtis, kažkas pirmykščio, visiškai nepanašaus į gyvenimo ciklą, kuriame nuolat sukamės.
Kodėl būtent dykumoje žmogus ieško vidinio užsipildymo?
Atsakymas. Nepatarčiau užstrigti ties išoriniu dykumos vaizdu. Kai Toroje minima dykuma, turima omeny vidinė žmogaus būsena. Vidinė dykuma, tai ieškojimas išdžiūvusiame gyvenime, kuriame negimsta joks vaisius.
Egoizmas visiškai išdžiovino žmogų ir neatsako į klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslą, todėl jis jaučiasi esąs vidinėje dykumoje. Ir tada, žinoma, jam reikia rasti gyvojo vandens šulinį, kitaip tariant, aukščiausią Šviesą, kuri atsiskleidžia būtent per sausrą dykumoje.
Klausimas. Kaip iškasamas šulinys dykumoje?
Atsakymas. Šulinys atsiranda iš klausimų. Pradžioje jis visada uždengiamas akmeniu, o prieš atidarant, akmuo nuritinamas… Aplink šulinį visada įsiplieskia ginčai.
Klausimas. Kokie klausimai pragręžia žemę?
Atsakymas. Žmogus nori nusigauti iki gyvenimo šaltinio. Jis visada tikrina save ir tiria realybę: kur galima rasti savo gyvenimo šaltinį. Jis ieško būtent dykumos sausroje, nebėga nuo šio klausimo, o vis labiau gilinasi į savo gyvenimą.
Jis turi rasti savo šaltinį ir suprasti, kodėl gyvenąs, su kokiu tikslu, koks yra šio trumpo, kupino kančių gyvenimo rezultatas. Per tokius ieškojimus žmogus galų gale pasiekia šaltinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma I dalis

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Komentarų nėra

Dykuma III d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai