Komentaras: Didžiąją gyvenimo dalį žmogus skiria maistui, viskas sukasi aplink valgymą. Kodėl taip sudaryta sistema, kad maitinimosi procesas praktiškai užima visą mūsų gyvenimą?
Atsakymas: O kuo dar užsiimtum?
Jeigu tinkamai organizuotume gyvenimą mūsų pasaulyje pagal aukštesniąsias dvasines šaknis, tai maisto problemomis užsiimtume daugų daugiausiai dvi valandas per parą, kad normaliai, racionaliai save aprūpintume, o visas kitas laikas būtų skiriamas mūsų dvasiniam vystymuisi, prisipildymui.
O taip švaistome laiką gamindami nereikalingus daiktus, pardavinėjami juos vieni kitiems, greitai atsikratome ir gaminame naujus.
Iš esmės, miegas, maistas ir dvasinis darbas – to ir reikia žmogui šiame gyvenime, kad imtų greičiau jausti naują, kvantinį, dvasinį pasaulį ir pasiektų amžinybę, tobulumą.
Ko dar mums reikia? Kam mums užtrukti čia, šioje pusiaukelėje?

#310077

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Maistas – gyvenimo prasmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šiukšliadėžių maistas

Maistas sielai

Apie skanų ir sveiką maistą

Klausimas: Sakote, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jam iš aukščiau duodama galimybė realizuoti savo individualumą, sielą, kitaip tariant, pasiekti aukštesniojo, amžino egzistavimo. Kokia ta akimirka?
Atsakymas: Kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jis jaučia turįs rasti egzistavimo tikslą, sužinoti, kodėl gyvenąs. Beje, nebūtinai iš blogos būsenos. Žmogus tiesiog jaučia, kad privalo rasti save, kad tai ne tikras gyvenimas, be jo yra kažkas kito.
Negali būti, kad jis toks būtų. Tai kažkoks žaidimas, kažkoks sapnas, kažkas, ko iš tikrųjų neegzistuoja. Ir visi jį žaidžia, visi tarsi apsimeta: štai aš gimiau, gyvenu, štai mano šeima, vaikai, štai aš dirbu, lakstau paskui kokius nors pasiekimus. Žaidimas.
Tai toks pat žaidimas, kaip žaidžia vaikai. Tik sau jį pavertėme itin rimtu. O koks čia rimtumas? Nieko čia nėra.
Ir išeitų, kad kai imu šitai jausti, kyla klausimas: „Ką daryti toliau?“ Kur manyje yra kažkas, kur neapsimetinėčiau, nežaisčiau? Kažkas išties esančio viduje, giliai, kažkas subtilaus, prie ko net baisu prisiliesti – mat labai skaudės.
Kai žmogus pasiekia tokią būseną, jis gauna galimybę tirti gyvenimą.

#290553

Iš 2010 m. sausio 15 d. TV laidos „Iš arti. Individas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikroji likimo dovana

Noras suprasti prasmę

Atskleisti gyvenimo prasmę

Koronavirusas pasuko mūsų gyvenimą 180 laipsnių kampu, tačiau būtent dėl jo mokomės teisingai žiūrėti į gyvenimą. Gyvenimo prasmė – tai ne bėgioti nuo ryto iki vakaro verčiantis įvairiais verslais ir ne siekti patenkinti visus savo egoistinius norus ir polinkius.
Nesiūlau asketizmo, tačiau užsipildyti galima tik su sąlyga, kad tuo pat metu suprantame gyvenimo esmę ir jo tikslą, ir tai mums svarbiausia. Todėl požiūris į gyvenimą turi būti toks, kad pirmiausia norime atskleisti, kur mus veda gyvenimas.
Kaip per epidemiją atsiriboti nuo negatyvaus požiūrio ir teigiamai žvelgti į gyvenimą? Manau, kad žmonijos dabar laukia itin pozityvi ir daug žadanti perspektyva, jei žmogus supranta, ką gamta jam ruošia.
Ir priešingai, jeigu nesutiksime su gamta – kentėsime. O gamta vis tiek išmokys mus, kaip tinkamai žiūrėti į gyvenimą. Pasiekėme brandą ir dabar kaip suaugę žmonės žengiame į naują gyvenimo etapą.
Ar gyvenimo ir nežinios baimė gali būti teigiama perspektyva? Nemanau, kad turime bijoti, juk atsidūrėme vaiko situacijoje: jis užaugo ir turi įgyti profesiją, kurti savo gyvenimą kaip suaugęs vyras.
Vyras (gėvėr – hebr. k.) kilęs iš žodžio „įveikimas“ (hitgabrut – hebr. k.), nes jis įveikia visus sunkumus bei problemas ir kuria savo gyvenimą: turi kurti šeimą, statyti namą, gimdyti vaikus ir aprūpinti juos visais būtinais dalykais.
Štai taip turėtume suvokti šį gyvenimo periodą, kad svarbiausia būtų ne siekis praturtėti, pradėti įvairius verslus ir skraidyti po pasaulį. Visa tai gali būti, bet svarbiausia, jog matytume, kam visa tai darome.
Turime žinoti, kaip pasiekti gyvenimo esmę, jo tikslą, sukurti naują, teisingą žmoniją, pačius save ant Žemės rutulio. Ir ne senąja forma, kai žaidėme it vaikai, varžydamiesi vieni su kitais, o rimtai pažvelgti į save ir savo gyvenimą, kad suvoktume jį, kaip įėjimą į kitą gyvenimą, tobulą ir amžiną, kupiną prasmės.
Žmonija užaugo ir privalo elgtis, kaip suaugusi – štai ko iš mūsų reikalauja koronavirusas. Turime ji suprasti, kaip kvietimą rimčiau pažvelgti į savo gyvenimą. Nūnai mūsų gyvenimo prasmė yra gauti malonumą. O rytoj atskleisime naują gyvenimo prasmę – kad mūsų gyvenimas taptų amžinas. Šito iš mūsų reikalauja gamta.
#264950

Iš 2020 m. gegužės 5 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, II dalis

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Kaip jautiesi, žmogau, šiomis visuotinės koronaviruso epidemijos dienomis? Įtrauktas į jausmų ir minčių sūkurį, kai būsenos keičiasi kaip kaleidoskope – nuo širdies priepuolio iki visiško abejingumo?
Siaubo bangos ritasi viena po kitos, tarsi nematomos gamtos jėgos maltų tave mėsmale? Viskas, ką žinojai ir mokėjai, viskas, prie ko buvai įpratęs per dešimtmečius: vaikai, darbas, uždarbis – užbraukiama ir paneigiama?
Kaip tau palengvinti šį didžiulį skausmą?
Veikiausiai esi racionalus, protingas, gerbiamas darbe žmogus. Tau patinka turėti konkrečius skaičius ir manipuliuoti jais be nereikalingų emocijų. Bet dabar tau neabejotinai norisi išgirsti kažką, kas paliestų širdį.
Pasistengsiu tai padaryti, tik suprask, kad kabalos mokslas kreipiasi į žmogaus širdį per jo protą arba į jo protą per širdį. Kabala sujungia šias dvi skirtingas, net priešingas sistemas.
Visą mūsų gyvenimą sudaro santykių ratai: santykiai su savimi, su žmona ar vyru, vaikais, santykiai su Kūrėju. Dabar visi šie santykiai yra peržiūrimi, o pirmiausia – santykiai su pačiu savimi.
Koronavirusas taip radikaliai pakeitė gyvenimą, kad žmogus nuolat patiria stresą, net panišką baimę, bukinančią protą ir apsunkinančią širdį: jausmas lyg tave ištiko stenokardijos priepuolis, lyg įvarė į spąstus kaip laukinį žvėrį. Apie ką reikėtų galvoti, norint šiek tiek nusiraminti ir jaustis saugiau?
Manau, kad verta visiškai pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Pažiūrėk priešingai – tai prieš koronavirusą buvome amžinoje įtampoje ir sumišime, supainiotos ir nesubalansuotos būsenos. Sukomės nuo ryto iki vakaro, kad atliktume tai, ką mus įpareigojo visuomenė, valdžia, šeima ir dar kas nors… Buvome skolingi bankams, darbui, skolingi visiems… Skola buvo mūsų gyvenimas.
Ir tada pasirodė kažkas, ką vadina koronavirusu. Ir būtent jis staiga nuramino visą mano gyvenimą. Nebeinu į darbą, lieku namuose. Vaikai niekur neskuba, sėdi savo kambaryje, žmona taip pat namie. Kartu žiūrime televizorių arba prie kompiuterio ramiai tvarkome savo reikalus. Atrodo, kad viskas gerai.
Tikriausiai pagrindinė nerimo priežastis yra baimė prarasti uždarbį. Anksčiau viskas buvo aišku, staiga viskas tapo nesuprantama, ir kasdien perspektyva vertinama kaip grėsmingesnė. Nerimauju ne dėl tolimos ateities, kai išeisiu į pensiją, bet dėl to, kad kitą savaitę, kitą mėnesį nebus pinigų maistui.
Bet tai kol kas tik baimės, o ne tikrovė. Namuose yra produktų, jų pilnas šaldytuvas. Sąskaitoje vis dar yra pinigų. Jaučiu tik hipotetinę baimę dėl galimo įvykių vystymosi. Bet jeigu gyvenu šiandiena, galiu sakyti, kad gyvenimas tapo… ramesnis.
Kokia prasmė nerimauti dėl galimos ateities, jei tai niekuo nepadeda? Apskritai, nežinome, kas nutiks rytoj, tad kam šiandien taip jaudintis ir panikuoti?
Be abejo, turime įsipareigojimų savo šeimai ir vaikams, tačiau nerimas tam nepadės. Kas bus, tas bus – esame aukštesnės jėgos rankose, ir visos mūsų pastangos nieko nepakeis – nei gera linkme, nei bloga. Kaip planavo Kūrėjas, taip ir bus.
Gal tokioje situacijoje greičiau suprasiu, kur mane kreipia Kūrėjas? Juk nėra nieko kito, išskyrus Jį, ir Jis visada mus veda tikslo link. Taigi pagalvokime apie šį tikslą ir išsiaiškinkime, ko Kūrėjas nori iš mūsų. Mūsų būklė yra gamtos programos pasekmė, ir neverta manyti, kad esame protingesni už ją. Gerai bus, jei kada nors suprasime, kur esą: kurioje visatoje, kurioje terpėje, veikiant kokioms jėgoms.
Viskas priklauso ne nuo mūsų – esame tik mažos kūrinijos dalelės, manančios, kad šį tą išmano apie gamtą, kūriniją apskritai. Bet net jeigu mums iš tikrųjų pavyksta ką nors suprasti, naudojame tai savo pačių nenaudai. Todėl nesigailėkime, kad nepasiekėme tikslo, kurį išsikėlėme sau, nes jame nebuvo nieko gero.
Prieš prasidedant epidemijai žmonija jau buvo ant katastrofos slenksčio visame pasaulyje. Visi jau atvirai kalbėjo apie tai, kad neįmanoma išvengti karo ir bendros visuotinės krizės: ekologijos, žmonių santykių, pramonės, politikos ir finansų srityse. Pasaulis, sukurtas žmogaus, grįstas jo savanaudišku protu ir jausmais, buvo tiesiog baisus ir gyvavo nuo vienos krizės iki kitos.

Kas buvo gero ankstesniame gyvenime, ko dabar ilgimės? Tiktai kad tarp visų šių problemų pavyko gauti apgailėtiną atlyginimą ir pamaitinti savo šeimą? Ir tai jau leido jaustis tobulam ir laimingam?
Ilgiesi to, kad bent jau žinojai iš anksto, kad iki mėnesio galo pakaks pinigų ir kur jų pasiskolinti, jei pritrūks? Buvo bent šioks toks tikrumas, o dabar nervina nežinia? Ką daryti su šia vidine suirute ir karštligiškomis mintimis: „O kas, jeigu…?“
Tokios mintys dabar kankina daugumą pasaulio gyventojų, ši epidemija netrukus apims visus žemynus. Koronavirusas praryja visą pasaulį, visą žmoniją. Visi pradės galvoti: „Kas su manim atsitiks rytoj? Nuo ko priklausau? Kaip paveikti savo likimą? Kaip galiu sau garantuoti gerą šiandieną, rytojų ir porytojų? Labai gerai, kad tokie klausimai kyla žmonėms, ypač jauniems.
Ar viskas susiję tik su pinigais? Jei mums rūpi vien atlyginimas, tai reiškia, kad norime gyventi kaip gyvūnai: jiems pakanka būti tikriems, kad jie gaus ėsti šiandien, rytoj, o visa kita nėra svarbu. Taigi, „noriu ėsti su asilu iš vieno lovio“ ar esu žmogus ir mąstau plačiau?
#262031

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 1214

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsauga nuo baimių

Ties raudona linija

O kodėl taip norite gyventi?

Klausimas. Savižudybė – tai kraštutiniausias nusivylimo aktas. Dabar savižudybės tiesiog užlieja pasaulį. Kodėl taip vyksta?
Atsakymas. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje yra nusivylęs, nes nemato egzistavimo prasmės, nemato tikslo, nemato netgi priežasčių, kodėl turėtų gyventi ir kentėti šiame pasaulyje.
Kita vertus, jis tiek išsivystęs, kad supranta viską, kas vyksta ir gali nutikti. Galiausiai jis nusprendžia tai pabaigti. Kam gyventi, kenčiant, jeigu galima neegzistuoti ir nekentėti? Visai protinga.
Žinoma, niekas nesako, kad sprendimas teisingas, bet jis visai logiškas. Ir todėl, jeigu atskleisime žmogui, kad yra galimybė mūsų pasaulyje pasiekti tobulą egzistenciją, žinojimą, supratimą, kam jis gyvena, kaip viskas sukasi ir svarbiausia, kad priešais jį yra amžinas, tobulas tikslas ir jis gali jį pasiekti, tai taip galime stipriai pakeisti negerą statistiką. Tai išėjimas iš aklavietės.
#257316

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Komentaras. Šešiolikmetė Malaizijos gyventoja nusižudė po to, kai socialiniame tinkle sekėjų paprašė padėti apsispręsti, ką pasirinkti – gyvenimą ar mirtį. 69 procentai sekėjų balsavo už mirtį.
Atsakymas. Labai daug žmonių išeitų iš gyvenimo, jei tai būtų lengva padaryti. Išgertum kokią nors tabletę, užmigtum – ir viskas. O kam kentėti? Jei šis gyvenimas tavęs neužpildo, neįkvepia, nepadeda siekti svajonių, tai jis – nelaimingas. Mirti vis tiek reikės.
Visuomenė, valstybė teisingai daro, kad neleidžia tam plisti. Kaip sakoma Toroje: „Rinkis gyvenimą“. Bet juk gyvenimą reikia pasirinkti. Reikia dėl to stengtis, siekti, ieškoti.
Kabala tai siūlo, tik reikia į ją ateiti ir rasti amžiną, tobulą gyvenimą.
Klausimas. Kodėl aukštesniojo valdymo tikslas – sukelti žmogui tokią būseną?
Atsakymas. Tam, kad žmogus įsitikintų, jog gyvenimas turi prasmę. Tik ne tas gyvūninis, kurį jis gyvena. Reikia pakilti į kitą lygmenį.
Klausimas. Jūs už tai, kad žmogų trauktų malonumai ar kad verstų kančios?
Atsakymas. Malonumai.
Klausimas. Vadinasi, reikia parodyti jam, kad šis pasaulis vertas gyvenimo?
Atsakymas. Aukštesnysis pasaulis, žinoma.
Komentaras. Pasaulis virš egoizmo, kaip jūs visą laiką teigiate.
Atsakymas. Taip, būtinai. Žmogus pastebės, kad nuolat tobulėja, vystosi. Tai visai kitoks pasaulis, kitoks pojūtis.
Žmogus pamatys, kaip diena po dienos jame kažkas keičiasi, kyla, leidžiasi, nesvarbu kaip, bet jame yra vidinis judesys, išankstinis mėgavimasis. Jau iš pat pradžių jis atskleidė aukštesniąją būseną, amžiną, tobulą pasaulį. Jis savo jausmais, suvokimu, pažinimu palieka gyvūninį kūną ir pajunta aukštesniąją būseną.
Klausimas. Ar būdamas harmonijoje, pusiausvyroje su gamta, meilės ir davimo dėsniu, nebesirgsiu, nebejausiu baimių ir šio pasaulio kančių? Ar iš jų išeisiu?
Atsakymas. Yra ligų, kurių nebejausi, nes jos priklauso gyvūninei būsenai. Yra periodiškai jaučiami pojūčiai, jie priklauso psichologinei būsenai. Bet iš esmės pradėsi vadovautis kitokiu požiūriu į savo egzistavimą ir pasaulį.
Klausimas. Svarbiausia – pakeisti požiūrį?
Atsakymas. Žinoma! Tai žmogui svarbiausia. Žmogus gyvas dvasia.
#249644

Iš 2019 m. birželio 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Ties pasirinkimo tašku

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Komentaras. Einšteino citatos gana paprastos, tačiau kartu labai gilios, – prašome pakomentuoti jo žodžius.
Citata. „Stenkis siekti ne sėkmės, o prasmingo gyvenimo.“
Atsakymas. Tik tuomet galėsi tapti tikrai sėkmingas. Ne dairydamasis į kitus žmones, bet lygindamas save su gamta, kaip galėtum ją iš tikrųjų atskleisti, pažinti ir būti harmonijoje su ja. Būti harmonijoje su gamta – tai yra gyvenimo prasmė.
Citata. „Jei norite laimingai gyventi, turite prisirišti prie tikslo, o ne prie žmonių ir daiktų.“
Atsakymas. Čia net nebėra ką pridurti, viskas labai teisingai. Suprantama, kad prie daiktų nevalia prisirišti, prie žmonių – taip pat, nes jie prisirišę prie daiktų. Vadinasi, turi atsiplėšti nuo visko, nustatyti sau aukščiausią tikslą ir siekti tik jo. Kartu bandyti paaiškinti kitiems žmonėms, nukreipti juos į tą patį tikslą. Einšteinas tai darė visą gyvenimą.
Citata. „Vienintelis dalykas, trukdantis man mokytis – tai mano gautas išsilavinimas“.
Atsakymas. Iš esmės, bet koks išsilavinimas žmogų uždaro į tam tikrus rėmus, neleisdamas iš jų ištrūkti. Tačiau be to neišsiversi. Kita vertus, reikia taip veikti, kad išsilavinimas neribotų. Apie tai sakoma: „Auklėk jaunuolį pagal jo polinkius“, t. y. nukreipdamas taip, kad jis pats ugdytųsi.
Citata. „Klausimas, vedantis mane į aklavietę: ar beprotis aš, ar visi aplinkui?“
Atsakymas. Geriau būtų sakyti, kad beprotis – tai aš. Bet kas nuo to pasikeis? Vis dėlto tikiu, kad mano „beprotybė“ pasauliui ko nors duos, supurtys jį, kada nors padės, paliks tokį pėdsaką, po kurio žmonėms taps lengviau siekti tikslo, kuriam buvo sukurti.
Klausimas. Ar jūs kalbate apie save?
Atsakymas. Žinoma. Argi galėčiau kalbėti už kitus?
Komentaras. Pasakysiu tiesiai – jus laiko ne bepročiu, bet ne visai pakaltinamu, nesuvokiančiu, kas vyksta.
Atsakymas. Nesuvokiu, kas vyksta?! Priešingai, esu pasiruošęs kalbėtis su kiekvienu. Šioje studijoje lankosi politikai, mokslininkai.
Komentaras. Bet jūsų siūlymai keisti žmogų juos pribloškia. „Žmogaus nepakeisi!“ – sako jie.
Atsakymas. Taip, jie teisūs – mūsų žemiškais metodais nepakeisi. Čia aš su jais visiškai sutinku.
Tačiau yra dar vienas metodas, kurį naudojant galima pakeisti žmogų ir žmoniją. Ir nieko nebus, turėsime tai daryti. Paprasčiausiai žmonija, stovėdama ant mirties slenksčio, vis tiek sutiks.
#246037

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kai skaitome šaltinius dviese ar grupėje, ar reikia daryti seminarus, kad giliau suprastume teksto prasmę?
Atsakymas. Ir taip, ir ne. Esmė ta, kad kartais gilinimasis į teksto prasmę painioja mus, ir užuot jautę ir jungęsi tarpusavyje, mėginame nagrinėti tekstą vos ne iki fonetinių, orfografinių, kalbinių elementų ir savybių. Manau, kad tokios būtinybės nėra.
Nagrinėti galima tik pagal mūsų konkrečius suvokimus tame tekste: ką jis turi suteikti mūsų vienybei siekiant atskleisti Kūrėją. To pakanka. Visa kita ateis.
Vos tik tarpusavyje imsime atskleisti Kūrėją, pradėsime praktinę kabalą, ir tuomet, tai, apie ką rašoma knygoje, taps aišku. Skaitydami suprasime, apie ką kalbamą „Mokyme apie dešimt sfirų“ ir kituose šaltiniuose.
#243022

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąvokos ir kalba

Kabalistiniai tekstai

Kas slypi kabalistų tekstuose

Klausimas. Mane kamuoja klausimai, kokia gyvenimo prasmė, ir kam gyventi.
Atsakymas. Gyvenimo prasmė – pasiekti savo šaknį. O šaknis, iš kurios išeiname, yra Kūrėjuje.
Kabaloje studijuojame, kaip sklinda ir vystosi keturios tiesioginės Šviesos stadijos, kol sukuria mus čia, apačioje.
O dabar turime kilti šiomis pakopomis atgal iš apačios į viršų iki mūsų Šaltinio. Tai mūsų užduotis. Tik tada galėsime jaustis visiškai patogiai, pajausime amžinybę, amžiną ramumą.
#242217

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl ko mes gyvename?

Kokia gyvenimo prasmė

Atskleisti gyvenimo prasmę

Klausimas. Ar studijuojant kabalą galima euforijos būsena?
Atsakymas. Žinoma. Žmogus to nori.
Klausimas. Ar ji gali nesibaigti?
Atsakymas. Ji praeis ir keisis itin dideliu tuštumos jausmu, nusivylimu, ir vėl užpildymu, euforija tol, kol žmogus neims valdyti dviejų linijų: dešinės ir kairės. Tuomet linksma ir liūdna būsena, pripildymas ir tuštuma žmogui bus vienodi, nes abu veda į tikslą ir abu būtini.
Klausimas. Kaip atskirti džiaugsmą ir susijaudinimą, kylantį bendraujant su žmonėmis ir džiaugsmą susivienijus pagal kabalą?
Atsakymas. Pagal tikslingumą, prasmę. Kabaloje bet kokios būsenos turi prasmę, nes kiekviena iš jų mus veda pirmyn. Nesvarbu, kokius veiksmus atliekate, ir kaip jaučiatės, bet jie dar per milimetrą priartina jus prie tikslo. Todėl gyvenimas nepraeina veltui.
#241056

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio darbo esmė

Panorėsime dabar – bus dabar!

Greičiau praeiti paslėpties etapą