Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos –  iš priešingų būsenų. Kitaip  šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“  O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.

#43098

Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Svarbiausia kabalos mintis

Veiksmas – mintis – noras

Klausimas: Visa, kas vyksta pasaulyje, reiškia, kad man rodo tai, ką esu pasirengęs išvysti, ir turiu tarsi imti ir priimti tą vaizdą sau?
Atsakymas: Turi suprasti, kiek būdamas integralioje sistemoje elgsiesi integraliau su kitais, kiek tu ir visi aplinkiniai įstengsite pasiekti geresnės būsenos. Negali atsiskirti nuo kitų. Bus blogai jiems – bus blogai tau.
Esame tokioje sistemoje, kur visiškai priklausome nuo kitų, ir ko linkiu jiems, tą patį gaunu iš jų. Taip sukurtas pasaulis. Gali su tuo nesutikti, rėkti, pykti, bet bus tik taip.
Klausimas: Kaip turiu reaguoti į tai, kas vyksta?
Atsakymas: Ar gamtai svarbi tavo reakcija? Ji kelia tau naujas sąlygas ir viskas, o tu reaguoji. Nenori – nereaguok, mirk kaip mamutai.
Klausimas: Kokius veiksmus turiu atlikti su savimi?
Atsakymas: Perkurti ir save ir supančią visuomenę.
Klausimas: O kaip perkursiu supančią visuomenę?
Atsakymas: Drauge su jais. Paaiškink jiems, kad būtina persitvarkyti.

#315227

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kas kaltas dėl pogromų?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio gimimas

Pasaulio permaina

Priklausyti nuo visos žmonijos

Ateities matymas paslėptas nuo paprasto žmogaus. Ir teisingai, nes būtų atimta valios laisvė.
Priešingai, žmogui duota tamsa, tuštuma. Nori ateiti prie tokios būsenos, kai būsi aukščiau laiko? Prašom, eik, bet savo jėgomis, kai būsi tame sluoksnyje sąmoningai ir niekaip nepakenksi kitiems.
Tu visuomet tylėsi, net jeigu būsi tame sluoksnyje. Ir tai niekada neapribos tavęs ir tavo laisvo judėjimo – nepasiduosi kokiam nors kvailam fanatizmui, kad plauktum per tą sluoksnį fatališkai.
Žmogus pakyla į tą sluoksnį tik su ekranu, kai prisiima atsakomybę eiti pirmyn taip, kad net ir matydamas 100% nulemtą ateitį, vis tiek norės ją realizuoti pats. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.

#310037

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kabalistai prieš ekstrasensus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip nuskrieti į ateitį?

Nulemti ateitį

Patiems kurti ateitį

Klausimas: Gal mums nepavyksta sukurti laiko mašinos dėl to, kad mūsų pasaulis iliuzinis ir egzistuoja tik mūsų vaizduotėje?
Atsakymas: Jis egzistuoja tavyje tokiu pavidalu, kad dabar sėdi priešais kamerą ir kalbiesi su manimi. O aplink tave dar dešimt milijardų žmonių ir t. t. Iš principo, visa tai – žinoma, tavo pasaulis.
Tau taip atrodo. Tame tavo pasaulyje egzistuoju ir aš. Ir aš save įsivaizduoju egzistuojantį kažkokiame savo pasaulyje.
Kabalistai rašo, kad ateityje visi žmonės jausmiškai susivienys į vieną žmoniją ir taps it vienas organizmas. Esant tokiai būsenai laikas išnyksta.
Jei niekas nesijaus kaip atskiras žmogus, o tik kaip visos žmonijos visuma, tai niekas iš ateities pas mus neatskris, nes nebus tokios būsenos, kai įsivaizduojame atskirus žmones. Juk visi tapsime kaip vienas žmogus, „Adomas“.
Ir tuomet, kaip rašoma kabaloje, materiali tikrovė tarsi išnyks iš mūsų pojūčių, nes nesijausime atsiskyrę vieni nuo kitų, o imsime egzistuoti viename bendrame dvasiniame kūne.
Todėl mums nereikia kurti laiko mašinos, kad nuskrietume į ateitį, juk ji egzistuoja visiškai kitoje savybėje.

#307507

Iš 2022 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skristi į nuostabią ateitį

Kelias į visišką išsitaisymą

Ar gali kabalistas pakeisti ateitį?

Klausimas: Paprastai laiką įsivaizduoja kaip upę, tekančią viena kryptimi. Kai kurie žmonės tvirtina, kad laikas it lietus, susidedantis iš atskirų lašelių. Ir tuomet visas mūsų gyvenimas atrodo kaip atskirų kadrų rinkinys tarsi kino juostoje. O kaip jūs įsivaizduojate laiką?
Atsakymas: Neįsivaizduoju laiko, įsivaizduoju veiksmus. Žmonėms, kurie matuoja save pagal savo atliktus veiksmus, laikais teka visiškai kitaip, kitu mastu nei kitiems.
Komentaras: Jei teisingai suprantu, materialiame pasaulyje laikas teka nepriklausomai nuo to, ar keičiasi mūsų būsenos, t. y. nepriklausomai nuo mūsų.
Atsakymas: Kieno atžvilgiu keičiasi laikas? Mano. O mano kaimyno laikas toks kaip mano ar ne? Ar jo mastas kitas? Juk viskas subjektyvu.
Mes gyvename pagal mechanines valandas, kuriomis matuojame save. Bet kaip ta valanda praeina man ir jam – nežinau.
Klausimas: Jeigu kabalistas pats sąmoningai keičia savo būsenas – jas paspartina, sulėtina, tai tuomet išeitų, kad jis valdo laiką?
Atsakymas: Jis kontroliuoja laiką priklausomai nuo savo priartėjimo prie Kūrėjo ar nutolimo nuo Jo.

#307366

Iš 2022 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas priklauso nuo mūsų

Pakilti virš laiko

Skristi per laiką

Klausimas: Sapnuodami matome įvairius vaizdus, patiriame įvairias situacijas. O pabudę, suprantame, kad visa tai netikra ir tai, ką sapnavome, tiesiog neegzistuoja. O kitądien sapną visai pamirštame.
Kabala sako, kad mūsų pasaulis – tai iliuzija. Ar tai reiškia, kad įėjęs į dvasinį pasaulį žmogus pabunda iš žemiško miego ir iliuzija išsisklaido?
Atsakymas: Ne. Esmė ta, kad iliuzija neišnyksta iki visiško viso pasaulio išsitaisymo. Ir net jeigu žmogus nebeturi kontakto su pasauliu per kūną, jis vis vien ir toliau esti šiame pasaulyje . Kitaip tariant, mirusieji yra kartu su mumis.
Juk visa tai noras, kuris piešiamas prieš mus. Jis gali įgyti ypatingas formas, bet pas savaime yra amžinas.
Šviesa sukūrė norą, kuris turi įgyti formą, panašią į Šviesą, pereiti nuo gavimo savybės prie davimo savybės. Toks visas kelias. Bet pats noras egzistuoja paraleliai su Šviesa, jie tarsi lygiaverčiai.

#309647

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Tikrovė sapne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzija ir tikrovė

Iliuzija ar tikrovė?

Mūsų pasaulio iliuziškumas

Klausimas: Žmogus turi suvokimo standartus, pirmines nuostatas. Vystydamasis jis kažkaip jas keičia. Kitaip tariant, galima nusiteikti tam tikram pasaulio matymui, o pasistengus, pakeisti jį priklausomai nuo raidos tikslo. Kokie tai instrumentai, galintys pakeisti pasaulio vaizdą priklausomai nuo galutinio tikslo?
Atsakymas: Yra tik vienas būdas matyti pasaulį kitaip – suartėti vieniems su kitais. Atitolimas neleis įsisąmoninti, kad labiau įsiskverbiame į pasaulį. Suartėjimas atves prie to, kad mums kils daugybė pasipriešinimo tam jėgų.
Ir susidūrus mūsų pastangoms suartėti ir gamtos jėgoms mus išskirti, imsime jausti gamtos atskleidimą, savęs atskleidimą. Ten išvysime žmogų.
Tai bus visiškai kitoks tikrovės suvokimas – teisingas, tikras egoizmo atskleidimas. Jei imsime tarpusavyje suartėti ir jausti, kaip prigimtis mus stumia vienus nuo kitų, o mes vis tiek siekiame suartėti, tai šių dviejų priešingų jėgų susidūrime atskleisime tiesą.

#297674

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Komentaras: Žinomas psichiatras K. Jungas manė, kad „problemos išsisprendžia, kai žmogus ima suprasti, kad konfliktai neretai kyla dėl skirtingo pasaulio suvokimo, o ne dėl egocentrizmo ar blogų kėslų“.
Atsakymas: Žinoma. Visi mes skirtingi, kitaip nebūtų „mes“, ir žmogus būtų it vienas egzempliorius. Todėl jei sakome, kad kokios nors mūsų nuomonės sutampa, tai suteikiame sau laisvę sugretinti savo nuomones ir pasakyti, kad tai vienas ir tas pats.
Bet iš principo, tai vyksta dėl to, kad negalime jų išmatuoti, kaip nors nustatyti, kad atpažintume, kad nėra dviejų vienodų būsenų, nuomonių ir t. t.
Klausimas: iš esmės, čia nėra blogų kėslų, yra skirtingi suvokimai, kurių nuo pat pradžių neįstengiame sugretinti. Bet vis tiek turime kokiu nors būdu susitarti?
Atsakymas: Tai priklauso nuo mūsų tikslų.
Klausimas: Koks tokios sistemos tikslas, kitaip tariant, tų dėsnių, pagal kuriuos viskas sukurta?
Atsakymas: Kūrėjas mus sukūrė tokiais skirtingais todėl, kad nepaisant to suprastume, kad esame vienodi ir net daugiau: mes – viena visuma.
Klausimas: Ką tai duos žmogui?
Atsakymas: Tiesą.
Klausimas: O ką tai duos Kūrėjui?
Atsakymas: Kad žmonės atskleidė Jį tiesoje.

#297640

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suvokiame pasaulio paveikslą

Pilnaverčio gamtos jautimo link

Kas atsiskleidžia suvokimo procese?

Klausimas: Pagal kabalą dabar egzistuodamas žmogus neturi jokio savarankiškumo, jokios savo minties?
Atsakymas: Taip, neturi, žinoma. Iš kur?
Ką reiškia „savo“? Iš kur apskritai gali atsirasti sava mintis? Iš tuščios erdvės, kur nors iš tuštumos? Ji juk turi iš kur nors kilti!
Augančiam vaikui staiga atsiranda kokios nors mintys, netikėtai jis ima ką nors mąstyti. Iš kur? Juk nėra nieko iš nieko. Tai atsiranda ir atsiranda.
Tai panašu į radijo imtuvo įjungimą. Kas iš to, kad jį įjungiau? Turiu rasti bangą, ir tuomet jis duos man tam tikrą informaciją, kažkaip pasireikš. Kitaip tariant, iš esmės, esame bendro informacinio lauko, bendros minties imtuvai.
Mes automatiškai pildome tos minties nurodymus iki tam tikro raidos etapo, kol staiga mumyse atsiranda šis tas priešingo: nebenorime veikti kaip anksčiau, automatiškai. Man kyla revoliucingi norai – sukilti prieš tą mintį: noriu žinoti, kam, kodėl, dėl ko gyvenu, o ne būti automatu. Turiu pajausti, kad egzistuoju savarankiškai.
Ir čia žmoguje kyla maištas. Nuo tos akimirkos žmogus turi galimybę tapti kabalistu, kitaip sakant, gali suvokti tą mintį iš išorės ir tuomet sutikti arba nesutikti su ja. Taip jis ima judėti prie tos minties nesutikdamas, jausdamas atstūmimą, nutolimą, priešingumą.
Būtent iš to, žmogus suvokia savo priešingumą ir nenori sutikti su ta mintimi, ima ją tirti. Jis, kabalistas, ima ją tirti ir mato, kokia ji tobula, tyra, ir jis nori ją gauti.
Jis paverčia save tos minties imtuvu – ne automatiškai, kokiu buvo sukurtas, o savarankiškai, aiškiai. Ir tai reiškia suvokti Kūrėją.

#297513

Iš 2010 m. gruodžio 19 d.  TV laidos „Stambiu planu. Nemirtingumo paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Pasaulis – tai siauras tiltas

Minties jėga

Klausimas: Įjungti visą pasaulį į save – toks žmogaus suvokimas teisingas? Ar priešingai, ištirpti visame pasaulyje? Ar gali būti tokie kraštutinumai?
Atsakymas: Tai ne kraštutinumai, o iš esmės vienas ir tas pats. Tai reiškia, kad turiu anuliuoti savo egoizmą, savo „aš“ pasaulio atžvilgiu, ir tuomet pajausiu, kad aš jame ar kad jis manyje.
Priežastis, kodėl yra skirstymas į save ir visą pasaulį, – tai žmogaus egoizmas, kuomet viską, ką jaučiu, daliju į „aš“ ir kažką „ne manyje“. O jeigu pamažu nutrinu šią ribą, tai anuliuoju savo egoizmą, ir imu jausti pasaulį kaip savo dalį.
Norėdamas teisingai suvokti pasaulį, turi anuliuoti savo egoistinį suvokimą, ir tuomet išvysiu pasaulį tokį, koks jis yra. Idealiu atveju, žinoma, tai ilgas kelias. Prie to priartėti galima tik susivienijus, susiliejus, suartėjus su viskuo, kas supa.
Gamtoje negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus lygmenys egzistuoja aplink mus. Ir jei suartėjame su jais, tai pamažu artėjame prie to, kad apimtume visą gamtą taip, kad ją imsime visiškai jausti.

#297517

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas ir pasaulio suvokimas

Tinkamas tikrovės suvokimas

Gyventi suvokiant egzistavimo prasmę