Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Tačiau visas šis susiskaldymas, atskyrimas ir visas „priešiškumas“, kuris išskaido šias dalis ir padaro jas priešingas – egzistuoja tik mumyse, mūsų suvokime. Mums tiesiog trūksta vienybės, kad išvystume viską kaip vieną visumą, kur kiekviena dalis papildo kitą.
Jeigu ištaisysime savo norą, apginkluodami jį ketinimu „duoti“, šie du poliai (kairysis ir dešinysis) susiglaus draugėn ir susijungs vidurio linijoje. Tuomet mums viskas susijungs į viena – ir Kūrėjo jėga, ir kūrinijos jėga. Ir taip suprasime, kad visos skiriančios jėgos, kurios mus plėšė į dalis, buvo reikalingos tik tam, kad atskleistume mūsų vienybę. Priešingu atveju, jos nepasiektume! Juk šviesos viršenybė pažįstama iš tamsos.
Šviesos (vienybės, davimo, meilės) pranašumas suvokiams iš tamsos – iš priešingų būsenų. Kitaip šito nesuvoksiu, nesuprasiu ir nepajausiu susiliejimo skonio. Žmogus viską suvokia tik iš priešybių kontrasto.
Todėl kūrimo sumanyme yra tik viena savybė, bet kūrinyje egzistuoja dvi priešybės, kad jis galėtų pats save ištaisyti ir jas sujungti į vieną. Tada jis taps panašus į Kūrėją.
Kūrėjo tobulumas – viena Jo savybė, davimas. O kūrinys yra tobulas, jeigu jame egzistuoja dvi savybės: noras gauti, bet tam, kad duotų. Kūrinio ketinimas – duoti, bet jis jungia ir priešybę, – norą gauti pripildymą. Ir iš jų skirtumo kūrinys pasiekia vienybę.
Todėl sakoma: „Kuo didesnis žmogus – tuo didesnis jo egoizmas.“ O didžiausias skirtumas ir susipriešinimas pasireiškia prieš pat pasiekiant Begalybę. Ten žmogus jaučia begalinį atotrūkį tarp gavimo ir davimo – jų nesujungiamumą ir tarpusavio nesuderinamumą.
Būtent taip jis jaučiasi prieš atlikdamas savo paskutinįjį išsitaisymą.
#43098
Iš pamokos pagal „Dešimties sfirų mokymą“
Daugiau šia tema skaitykite:
Klausimas: Visa, kas vyksta pasaulyje, reiškia, kad man rodo tai, ką esu pasirengęs išvysti, ir turiu tarsi imti ir priimti tą vaizdą sau?
Ateities matymas paslėptas nuo paprasto žmogaus. Ir teisingai, nes būtų atimta valios laisvė.
Klausimas: Gal mums nepavyksta sukurti laiko mašinos dėl to, kad mūsų pasaulis iliuzinis ir egzistuoja tik mūsų vaizduotėje?
Klausimas: Paprastai laiką įsivaizduoja kaip upę, tekančią viena kryptimi. Kai kurie žmonės tvirtina, kad laikas it lietus, susidedantis iš atskirų lašelių. Ir tuomet visas mūsų gyvenimas atrodo kaip atskirų kadrų rinkinys tarsi kino juostoje. O kaip jūs įsivaizduojate laiką?
Klausimas: Žmogus turi suvokimo standartus, pirmines nuostatas. Vystydamasis jis kažkaip jas keičia. Kitaip tariant, galima nusiteikti tam tikram pasaulio matymui, o pasistengus, pakeisti jį priklausomai nuo raidos tikslo. Kokie tai instrumentai, galintys pakeisti pasaulio vaizdą priklausomai nuo galutinio tikslo?
Komentaras: Žinomas psichiatras K. Jungas manė, kad „problemos išsisprendžia, kai žmogus ima suprasti, kad konfliktai neretai kyla dėl skirtingo pasaulio suvokimo, o ne dėl egocentrizmo ar blogų kėslų“.
Klausimas: Įjungti visą pasaulį į save – toks žmogaus suvokimas teisingas? Ar priešingai, ištirpti visame pasaulyje? Ar gali būti tokie kraštutinumai?