Klausimas. Ar reikia iš pradžių pratintis prie ketinimo duoti egoistiškai, kad tam tikru metu kiekybė peraugtų į kokybę?
Atsakymas. Pirmiausia tai realizuojama ne visoje žmonijoje, o mažoje grupėje – dešimtuke, kai susirinkę dešimt žmonių sudaro sąjungą: „Norime tapti panašūs į Kūrėją“.
Kiekvienas atskirai to pasiekti negali, reikia, kad visi kartu imtų treniruotis, kaip vienas kitam duoti.
Tarpusavyje sudarome sutartį, kad palaikysime kits kitą, rodysime pavyzdį, anuliuosime save kitų atžvilgiu, demonstruosime tikslo svarbą būdami vienybėje. Šitaip savo dešimtuke sukuriame nedidelę konstrukciją, panašią į visą ištaisytą žmoniją, tik mažu masteliu: ne mažiau ir ne daugiau dešimties. Pagal kabalos mokslą tai optimalus variantas.
Pamažu tarpusavyje pradedame jausti ypatingas būsenas, atskleisti aukštesniuosius pasaulius, jausti tarp mūsų esantį Kūrėją  ir mus jungiančias jėgas.
Pradedame suprasti, kokios tai jėgos, kurios iš jų vadinamos „angelais“, kurios – „šventaisiais gyvūnais“ ir t. t. Pradedame jausti aukštesniąsias jėgas, tai yra davimo, meilės savybę. Ir svarbiausia, kad jų viduje veikia ypatinga jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“ – viso, kas egzistuoja, šaltinis, palaikantis visą Visatą, kuris atsiskleidžia mums dėl mūsų atliekamų veiksmų.
Mūsų darbo rezultatas bus pojūtis, kad galime sutalpinti savyje visatą, visą žmoniją. Mums su ja dirbti nereikia. Juk jeigu sukuriame tokį dešimtuką, tai pakanka darbuotis jame, kad visa žmonija automatiškai įsijungtų į mus.
Ir tada pasijausime visiškai išsitaisę, panašūs į Kūrėją, esantį su mumis mažame rate.
Žmonija šito nejaučia, nes ji neištaisė savo savybių iš gavimo į davimą, iš egoizmo į altruizmą, o mes jaučiame. Tačiau galutiniam išsitaisymui reikia, kad pasiekę tam tikrą išsitaisymo slenkstį, iš karto pradėtume šią metodiką platinti visai žmonijai. Toks mūsų darbas.
Todėl, jei noriu priartėti prie Kūrėjo, turiu išeiti už savo dešimtuko ribų ir platinti metodiką visiems kitiems. Būtent taip artėsiu prie Kūrėjo ir dar aiškiau Jį atskleisiu.
Tai panašu į holografinį paveikslą, kurio mažame gabalėlyje (piešinyje pažymėta raudona spalva) jausiu Kūrėją labai silpnai, tarsi žiūrėčiau į pasaulį be akinių ir viską matyčiau miglotai.

Jei prie šios dalelės jungčiau kitas tokias pačias, tai paveikslas vis ryškėtų, pilnėtų, atsirastų vis daugiau detalių. Tad nesvarbu, ar atskleidžiau Kūrėją savo dešimtuke, ar didesnėje grupėje.
Viskas priklauso tik nuo raiškos: kai išeiname į didesnes mases ir prie savo dešimtuko pritraukiame daug įvairių žmonių, atskleidžiame Kūrėją vis aiškiau, ryškiau, vis labiau suprantame, vis stipriau jaučiame.
Todėl pati sistemos struktūra įpareigoja mus platinti. Daugiau platindamas, labiau atskleisiu Kūrėją, kilsiu į Jo lygmenį, kol galutinai užpildysiu visą apimtį, įjungdamas į save visą žmoniją tuo, kad jiems per save perduosiu Aukštesniąją Šviesą. Taip tapsiu lygus Kūrėjui, visiškai ištaisysiu savo sielą.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Apsigyventi dvasiniame pasaulyje