Klausimas: Kas man dabar, pamokos metu, yra apribojimas?
Atsakymas: Dabar negali atlikti jokio apribojimo, nes dar nejauti, kas vyksta, kai skaitome „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Todėl pamokos metu turime būti kuo arčiau to, ką perteikia ir aprašo tekstas.
O vėliau galėsime nustatyti, kas būtent turima omenyje: ką kalba gaunantysis arba duodantysis; iš kur kyla veiksmas – iš aukštesnės pakopos į žemesniąją ar iš žemesniosios į aukštesniąją ir t. t.
O kol kas turime tiesiog atidžiai skaityti ir įsivaizduoti, kas su mumis vyks, jeigu įgysime davimo ir gavimo savybes.
Klausimas: Ką reiškia įsivaizduoti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Įsivaizduoti dvasinį pasaulį reiškia, jog suprantu, kas vyksta, ir stengiuosi įsivaizduoti, kad atlieku tą knygoje aprašytą veiksmą.

#347217

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Kaip žmogus ateina prie „ašarų vartų“? Jaučiu, kad Kūrėjas paslėptas nuo manęs, Jo nėra mano gyvenime, Jis nepriartėja, neatsiskleidžia. Maniau, kad yra būdų priartėti prie Kūrėjo ir įeiti į dvasinį pasaulį, tačiau dabar tampa aišku, kad niekas neatsiskleidžia, viskas užverta.
Tačiau noras dvasingumui neišnyksta, jis didžiulis, o galimybių nėra. Nelieka jokių būdų pasiekti dvasinį pasaulį, prisiliesti prie davimo savybės.
Ir tuomet atrandu, kad yra galimybė įgyti davimo savybę! Reikia susijungti su Kūrėju. Dabar suprantu, kad atskleisti Kūrėją, susijungti su Juo – reiškia susijungti su davimo savybe, meile, susivienyti su visais, rūpintis visais kaip Kūrėjas rūpinasi visais. Tai ir reiškia, kad susijungiu su Kūrėju.
Anksčiau taip nemaniau. Tikėjausi, kad susijungęs su Kūrėju matysiu daugiau, jausiu daugiau, suprasiu daugiau, ir būtent pats prisipildysiu. Dabar matau, kad atskleisti Kūrėją ir susijungti su Juo – reiškia turėti galimybę visiems duoti, rūpintis visais. Aš taip noriu visus mylėti, visiems duoti, kad ašaros užlieja akis! Tai reiškia, kad stoviu prie „ašarų vartų“.
Tai labai gera būsena. Juk visiškai nenoriu galvoti apie save, noriu visiems duoti ir kenčiu dėl to, kad neturiu galimybės daryti žmonėms gera. Visa pasaulis ir visas mano gyvenimas atrodo tamsa, jei negaliu jiems nešti gėrio.
Ašarų vartai – tai įėjimas į davimo ir meilės pasaulį, išėjimas iš savęs, į tikėjimą aukščiau žinojimo. Taip įeiname į tiesos pasaulį, tikrąją realybę. Iš tiesų mes joje egzistuojame, tiesiog dabar esame uždaryti tam tikroje siauroje kapsulėje, kurioje jaučiame savo pasaulį ir gyvename savyje.

#346294

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” 18 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vartai į keliones laiku

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Praėjimas į kitą matavimą

Komentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Atsakymas: Šį pasaulį galima pamilti tik kaip laiptelį į kitą pasaulį, o jo paties – niekaip ir nė už ką.
Klausimas: Kitaip tariant, tai kaip mažas laiptelis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu atsiduoti šiam pasauliui, tai geriau negimti.
O jeigu priimi jį kaip tarpinę grandį – tuomet jį vertini. Mat jeigu tiksliai žinai, kaip juo pasinaudoti (kiek tai pavyksta, juk tai nėra paprasta), tuomet iš tiesų galima ko nors pasiekti.
Komentaras: Bet juk reikia prasibrauti iki to, kad yra kitas tikslas, o ne šiaip įsitaisyti šiame pasaulyje.
Atsakymas: Jei sakau, kad tai tarpinė ir tik pirma pakopa – taip. Svarbiausia – atsiplėšti.
Klausimas: Tad kokio tikslo siekti paprastam žmogui?
Atsakymas: Nėra paprasto žmogaus. Yra tokie, kuriems daugiau ar mažiau sekasi suprasti šį pasaulį ir paversti jį pakopa, kuri kelia juos į Aukštesnįjį pasaulį. Bet iš principo visi turi tą galimybę, ir kiekvienas gauna ją kokiu nors metu. Trumpai tariant, šis pasaulis geras tuo, kad gali būti preliudija ir pakopa, tramplinas į kitą būseną. Kitos būsenos neturime laukti po mirties. Kita būsena – tai kita pakopa, kai atskleidžiame kitą pasaulį būdami šiame.
Klausimas: Koks jis, kitas pasaulis? Ko man siekti?
Atsakymas: Kitas pasaulis – jis toks, kai atskleidi, kad kiekviena minutė, kiekvienas kokių nors reiškinių, veiksmų, jėgų pasireiškimas – visa tai tam, kad priartintų tave prie tiesos atskleidimo.
Tiesa – atskleisti Kūrėją.
Klausimas: Kas man yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Kūrėjas – tai visų tobulumą atskleidžiančių jėgų visuma.
Klausimas: O kai sakoma frazė „tobula meilė“ – kas turima omenyje?
Atsakymas: Tobula meilė – kai imi suvokti savo būseną, kai tau visos tarpusavyje priešingos jėgos ima kita kitą papildyti.
Klausimas: Kitaip tariant, sakote, kad jėgos – tai norai. Visi mano norai: neapykanta, meilė, dar kažkas jie tarsi papildo vieni kitus. Tai yra absoliuti meilė? Tai ir galima pavadinti tobulumu?
Atsakymas: Taip, bet esmė ta, kad tai ne šiaip jėgos, tai reiškia pakilti virš savęs, tarpusavyje užpildyti save ir kitus, kai atsiplėši nuo savęs ir įsijungti į kitus. Kitaip tariant, tai ne šiaip jėga, tai tokios emocijos, atsiradusios priešybėse, ir todėl jos tiek daug atskleidžia.
Bet vis tiek visa tai žmogaus atžvilgiu. O jeigu tai nėra žmogaus atžvilgiu – nesuprantame, nežinome.
Komentaras: Visąlaik sakote: būtent priešingi norai, būtent priešingos jėgos.
Atsakymas: Antraip, nėra apie ką kalbėti, nieko nejaustume. Jei nėra priešybių, kurios tarpusavyje yra kokios nors būsenos, tai neturime, ko pasakyti.

#303592

Iš 2021 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dėl ko egzistuoja ši tikrovė?

Manęs dažnai klausia: kas yra dvasinis pasaulis, kaip jį įsivaizduoti? Tai labai paprasta. Šis pasaulis – tai mūsų vidinis pojūtis, kuriam esant, mums atrodo, kad kažkas vyksta viduje.
Tačiau iš tiesų visa, kas vyksta, pradedant didžiule Visata su visomis žvaigždėmis ir tuo, kas vyksta ant Žemės rutulio (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės ) – visa tai man atrodo mano nore mėgautis. O jei galėčiau atjungti savo egoistinį norą, tai nejausčiau nei savęs, nei išorinio pasaulio.
Ir visas šis paveikslas, atsiskleidžiantis man mano noro mėgautis viduje jo pirminiu pobūdžiu, kaip sukurta Kūrėjo, be mano darbo ir ištaisymų, o tik kaip pažadinimo iš aukščiau pasekmė, vadinasi „šiuo pasauliu“. Žinoma, mes visąlaik jaučiame pokyčius, bet tai pokyčiai mūsų nore gauti. Ir todėl mums atrodo, kad pasaulis juda. O iš tikro niekas nejuda, tiesiog keičiasi įspūdžiai mūsų nore mėgautis, nes kinta noras.
Tačiau su dvasiniu pasauliu yra visai kitaip. Dvasiniame pasaulyje aš ne tik gaunu įspūdžius iš aukštesniosios pakopos poveikio, bet drauge ir pats veikiu. Jei visas šis pasaulis yra aukštesniosios jėgos veiksmų pasekmė, tai dvasinis pasaulis – sąveikos, ryšio tarp mano veiksmų ir Kūrėjo veiksmų rezultatas. Ir kuo labiau atitinku Kūrėją, tuo labiau atskleidžiu dvasinį pasaulį, priklausomai nuo savo panašumo į aukštesniąją jėgą.

#290136

Iš 2021 m. lapkričio 16 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 59

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialus ir dvasinis sapnas

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Ar dvasinį pasaulį gali atskleisti pats?

Kabalistai rašo, kad Kūrėjas atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų, grupės centre. Ir viskas, kas vyksta tarp mūsų, mūsų grupės centre, yra suvokiama aukštesnėje už mus pakopoje, kuri vadinama „Kūrėju“.

Esame ant dvasinių laiptų, kuriais reikia pakilti į kitą, aukštesnę už mus pakopą, o paskui vis aukščiau. Ir visuomet gausime nurodymus, Šviesą, signalus ir pažadinimus iš aukštesniosios pakopos.

Tad reikia siekti užmegzti ryšį su aukštesniąja pakopa, įsijungti į ją. Šis ryšys pasiekiamas dėl aukštesniosios pakopos didumo.

Aukštesnioji pakopa žemesniosios atžvilgiu visuomet yra Kūrėjas kūrinio atžvilgiu. Juk mes nusileidome tomis pakopomis iš Begalybės pasaulio per parcufus Galgaltą, AB, SAG iki šio pasaulio pakopos: per penkis pasaulius po penkis parcufus kiekviename pasaulyje ir po penkias sfiras kiekviename parcufe – dėl to 5х5х5=125 pakopos.

Tomis pačiomis pakopomis kylame atgal. Ir kaskart vis aukštesnė pakopa žemesniosios atžvilgiu vadinasi Kūrėju. Pirmiausia, todėl, kad ji išties pagimdė žemesniąją pakopą leisdamasi iš viršaus žemyn. O dar todėl, kad per ją galime pakilti atgal, ją suvokti, „ateiti ir išvysti“ Kūrėją (Borė). Iš jos galėsime pakilti dar aukščiau ir taip eisime pirmyn.

Kiekvienam dešimtukui yra gija, nutiesta iš Begalybės pasaulio. Ir per tą giją turime pakilti iki Begalybės pasaulio iki taisymosi pabaigos. Jei pildome kabalistų patarimus, tai kaskart kylame iš pakopos į pakopą: nuo Malchut prie Binos, ir vėl nuo Malchut prie Binos.

Žemesnioji pakopa vadinasi Malchut aukštesniosios pakopos (Binos) atžvilgiu. O kilimo jėga – vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, Binos jėga, kuri aukščiau už Malchut jėgą, norą mėgautis. Jei teikiame pirmenybę norui duoti, draugų vienybei, tai galėsime pakilti nuo Malchut prie Binos, nuo žemesnės pakopos prie aukštesnės.

#288292

Iš 2021 m. spalio 7 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 19

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Šventovės – dvasinio atskleidimo pakopos

Esame savo egoistiniame nore, kuris natūraliai priverčia mus rūpintis tik pačiais savimi. Todėl jei norime jausti ir suvokti Kūrėją, pakilę į dvasinį egzistavimą, turime priešintis savo egoizmui ir kovoti prieš jį, kad užuot sekę savo nuomone eitume pagal Toros, Kūrėjo nuomonę.

Šis darbas (nusižeminimas, savo egoistinio noro nulenkimas Kūrėjo noro atžvilgiu) turi vykti nepaliaujamai, ir taip kuriame aukštesnįjį pasaulį virš šio pasaulio.

Toks darbas vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo, nes mes Kūrėjo norą laikome aukščiau savojo, keldami save aukščiau gavimo jėgų prie davimo jėgų. Nepaisant noro atitolti nuo kitų, mums reikia nusižeminti draugų atžvilgiu. Ir taip formuojame savyje Kūrėjo savybes, imame jausti Jį pagal savo savybių panašumą.

Šis darbas tampa vis aiškesnis, labiau fokusuotas, tikslesnis. Vis iš naujo grįžtame prie savo noro mėgautis, kad vėl performuotume jį, iš naujo organizuotume. Tačiau jei pakeisime savo norą į Kūrėjo davimo norą, tai vietoj šio pasaulio išvysime aukštesnįjį, dvasinį pasaulį, tikrą ir amžiną.

Tam nuo žinojimo pereiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kodėl tai vadinama tikėjimu, o ne tiesiog aukštesniosios pakopos nuomone? Mat kaskart kuriame Kūrėjo savybę virš savo noro mėgautis, virš davimo savybės. Išeitų, kad tai ne šiaip tikėjimas ar davimas, Kūrėjo nuomonė, o tikėjimas aukščiau žinojimo, kitaip tariant, virš Malchut viešpataujanti Bina.

Tik taip vis aukščiau kylame, kol išsilaisvinę iš šio pasaulio jautimo ir atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį, ir taip einame, kol visiškai įgyjame Binos savybę. Pirmiausia atitolstame nuo Malchut ir įeiname į Biną, o paskui ir Malchut įsijungia į Biną, ir taip pasiekiame Kėtėr.

Šiame darbe kiekvienąsyk vis labiau atskleidžiame Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį. Pamažu įeiname į pramintą kelią, vedantį mus į supratimą, kas yra kūrinys, kaip sukurta žmonija ir visa visata, visa gamta, pasauliai. Viskas turi įsijungti į mūsų kelią, leisti mums vis labiau išsiaiškinti ryšį tarp visų dalių ir jausti save kūrinijos viduje.

Tuo pat metu neišvengiamai krisime ir painiosimės. Pereinant iš būsenos į būseną, iš pakopos į pakopą, visa, kas buvo anksčiau, išsitrina ir mes netenkame visų pojūčių, įeidami į naują pakopą. Juk tikrovę suvokiame dešimtyje sfirų, ir kai jos atsinaujina, kai ateina naujas noras ir virš jo naujos dešimt sfirų, tai vyksta fundamentalūs mūsų kli pokyčiai, kur jaučiame tikrovę. O todėl atsiplėšiama nuo ankstesnės būsenos, nuo dvasinio suvokimo bei jautimo ir pereinama į naują būseną.

Reikia priprasti prie tokių perėjimų, kurie vadinasi „diena“ ir „naktis“ Kūrėjo darbe. Nauja diena neateina be nakties, be naujų, neištaisytų kelim atskleidimo. Ir atsidūrę šiuose naujuose noruose, nesuprantame, kur esą, susipainiojame. Tai vadinama naktimi dvasiniame darbe.

Reikia priprasti prie tokio darbo naktimis, prie tamsos jautimo, pojūčių ir supratimo netekimo, įsisąmoninti tokių būsenų būtinybę, be jų neįmanoma ateiti į naują būseną, į naują pakopą. Būtent darbas tamsoje padeda pamatyti, ko trūksta norint, kad diena susilygintų su naktimi, o tamsa nušvistų kaip šviesa, kad ateitume į būseną, kur viskas – diena.

Visas šis kelias nuo pradžios iki galo eina per nusižeminimą, savo egoizmo sutaikymą, kol imsime vis labiau su juo dirbti. Nuo Malchut iki Binos palenkiame savo norą, o įgydami Binos pakopą, davimo pakopą, imame žadinti norą mėgautis ir kylame iš Binos į Kėtėr.

#286887

Iš 2021 m. rugsėjo 1 d. pamokos „Nusižeminimas ir susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Po tamsos išaušta

Vos ėmę studijuoti kabalą, jaučiamės esą užtikrinti, savo gyvenimo šeimininkais, žinančiais, ką daryti. Bet kurį laiką pasimokę staiga netenkame šio tikrumo. Ir tai mums duodama tikslingai, ne kaip tiesioginė kabalos studijavimo patirtis, bet dėl naujo, rimtesnio Kūrėjo santykio su mumis.
Kūrėjas nori, kad visą savo gyvenimą susiečiau tik su Juo, kitaip tariant, eičiau per gyvenimą laikydamasis už dviejų jėgų. Viena jėga – tai šio pasaulio žinios, kitaip tariant, gebėjimas normaliai organizuoti savo materialų gyvenimą kaip tai priimta. Bet drauge, turiu eiti tikėjimo jėga, kuri priskiriama dvasingumui.
Visą savo santykį reikia padalinti į dvi tikslias dalis: santykį su dvasiniu gyvenimu ir su materialiu. Materialaus egzistavimo atžvilgiu reikia pasistengti būti maksimaliai ramiais, kad neperneščiau ten įtampos ir nepasitenkinimo, kurį jaučiu dėl savo dvasinio vystymosi.
Toks yra mūsų darbas, ir jeigu žmogus moka tinkamai viską sudėlioti į vietas, jis labai greitai eis pirmyn dvasiniame pasaulyje.
Reikia suprasti, kad materialus gyvenimas duotas mums ne tik tam, kad parūpintų būtiną duonos kąsnį, tačiau kaip neatsiejamas dvasinės raidos papildymas. Materialiu turime vystytis taip, kaip dvasiškai, ir galiausiai pasistengti sujungti du pasaulius draugėn.
Dar išvysite, kaip nuostabiai viskas susijungia į vieną. Mano mokytojas Rabašas dirbo statybose armuotoju, betonuotoju, vėliau buvo batsiuvys, tarnavo ofise. Jis ėmėsi bet kokio darbo, nes tuo metu buvo nepaprasta su darbais. Žmogus privalo dirbti, būti santuokoje, išlaikyti šeimą, pasistengti viską subalansuoti. Būtent esant tinkamui visų gyvenimo sričių balansui žmogus galės tinkamai eiti pirmyn.
Bet kuriuo atveju tai užtruks metų metus… Juk būnant šiame žemiausiame, blogiausiame pasaulyje pamažu statome laiptus, vedančius į visos kūrinijos viršūnę. Ir mes jau šiek tiek pakilome šiais laiptas, bet šios pakopos kol kas neįsisąmonintos kaip kūdikio – kuris gyvena, tačiau nesupranta savo gyvenimo: nei kur gyvenąs, nei dėl ko, nei kam. Tam jam dar reiks daug augti. Bet kada nors tai būtinai priaugsime.

#283680

Iš 2021 m. birželio 15 d. TV laidos „Eiti pergalint“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pastangos – dvasinis kapitalas

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Slaptas sielos vystymasis

Sapnas mūsų gyvenime – tai labai rimtas smegenų darbas, kai jos apdoroja ir sudėlioja informaciją, sukauptą per dieną, o gal ir kelias. Smegenys ją rūšiuoja ir padeda į savo archyvą. Kartu atsiranda chaotiškų ryšių, todėl sapnai kartais atrodo nerealūs.
Iš tikrųjų sapne vyksta labai galingi veiksmai ir sprendimai. Smegenys dirba itin intensyviai, tik tokiais giliais, vidiniais lygiais, kurių dar negalime tirti. Kai ši informacija sudėliota ir pasąmonės lygmeniu suvokta viduje, žmogus būna pasirengęs pabusti.
Visada sapnuojame. Sapnai nuolat pereina per mus, nes tai klajojantys procesai mūsų smegenyse.
Ir žmogus jau pasirengęs kitai dienai, pasirengęs tinkamai suvokti informaciją remdamasis praėjusia diena ir patirtais sapnais, kitaip tariant, iš naujo įvertino informaciją miegodamas. Taip sapnas, atjungdamas tave nuo tikrovės, padeda tinkamai persikrauti ir ateiti į naują būseną, naujai vertinant realybę.
Dvasiniame pasaulyje viskas yra taip pat, nes mūsų pasaulis yra dvasinio pasaulio atspindys.
Dvasiniame pasaulyje (kitaip nei mūsų pasaulyje) neužmigdami ir neatsijungdami nuo realybės, sąmoningai keliame save į kitą pakopą, tarsi į kitą dieną. Atsiskyrę nuo ankstesnės pakopos ir dar nepakilę į kitą pakopą, esame tarp jų ir norime sąmoningai pervesti vieną į kitą. Tai ir yra naktis tarp dviejų dienų.
Bet būdami tarp dviejų realybių galime pajausti tokias būsenas, kurioms viduje dar nesame pasirengę. Galime pajausti tai, ko dar nesuprantame, pamatyti tai, kas mums dar neva nepriklauso; kam dar nesame pasiruošę.
Todėl sapnai yra labai ypatinga, graži būsena, iš kurios vėliau galima padaryti toli siekiančias išvadas, ateiti į naujus siekius.

#278131

Iš 2010 m. kovo 12 d. TV laidos „Knygos Zohar jėga“ Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Sapnas – kitos pakopos nuojauta

Sapnai naktį – dienos tęsinys

Realybė sapne

Klausimas: Ar gali žmogus pats atskleisti dvasinį pasaulį per vidinę žiūrą?
Atsakymas: Ne. Itin sunku. Tai ilgametės paieškos. Netikiu, kad tai įmanoma. Iš principo, istorijoje būta tokių atvejų, tačiau tuo nesikliaučiau.
Čia gali padėti tik metodika, kurią mums parašė pasiekusieji teigiamą gamtos jėgą. Reikia sekti ja ir atskleisti ją savyje.
Klausimas: Vienas žmogus to negali atlikti, o žmonių grupė gali prisijungti prie aukštesnės gamtos?
Atsakymas: Taip. Jie randa tą teigiamą jėgą ieškodami harmonijos tarpusavyje.

#279959

Iš 2019 m. balandžio 24 d. iš pokalbio „XXI am. Iššūkiai. Įvadas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienam pas Kūrėją nėra ko eiti

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Žmogaus vystymąsi veikiantys faktoriai