Kabalistai rašo, kad Kūrėjas atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų, grupės centre. Ir viskas, kas vyksta tarp mūsų, mūsų grupės centre, yra suvokiama aukštesnėje už mus pakopoje, kuri vadinama „Kūrėju“.

Esame ant dvasinių laiptų, kuriais reikia pakilti į kitą, aukštesnę už mus pakopą, o paskui vis aukščiau. Ir visuomet gausime nurodymus, Šviesą, signalus ir pažadinimus iš aukštesniosios pakopos.

Tad reikia siekti užmegzti ryšį su aukštesniąja pakopa, įsijungti į ją. Šis ryšys pasiekiamas dėl aukštesniosios pakopos didumo.

Aukštesnioji pakopa žemesniosios atžvilgiu visuomet yra Kūrėjas kūrinio atžvilgiu. Juk mes nusileidome tomis pakopomis iš Begalybės pasaulio per parcufus Galgaltą, AB, SAG iki šio pasaulio pakopos: per penkis pasaulius po penkis parcufus kiekviename pasaulyje ir po penkias sfiras kiekviename parcufe – dėl to 5х5х5=125 pakopos.

Tomis pačiomis pakopomis kylame atgal. Ir kaskart vis aukštesnė pakopa žemesniosios atžvilgiu vadinasi Kūrėju. Pirmiausia, todėl, kad ji išties pagimdė žemesniąją pakopą leisdamasi iš viršaus žemyn. O dar todėl, kad per ją galime pakilti atgal, ją suvokti, „ateiti ir išvysti“ Kūrėją (Borė). Iš jos galėsime pakilti dar aukščiau ir taip eisime pirmyn.

Kiekvienam dešimtukui yra gija, nutiesta iš Begalybės pasaulio. Ir per tą giją turime pakilti iki Begalybės pasaulio iki taisymosi pabaigos. Jei pildome kabalistų patarimus, tai kaskart kylame iš pakopos į pakopą: nuo Malchut prie Binos, ir vėl nuo Malchut prie Binos.

Žemesnioji pakopa vadinasi Malchut aukštesniosios pakopos (Binos) atžvilgiu. O kilimo jėga – vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, Binos jėga, kuri aukščiau už Malchut jėgą, norą mėgautis. Jei teikiame pirmenybę norui duoti, draugų vienybei, tai galėsime pakilti nuo Malchut prie Binos, nuo žemesnės pakopos prie aukštesnės.

#288292

Iš 2021 m. spalio 7 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 19

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Šventovės – dvasinio atskleidimo pakopos

Klausimas. Tarkime, aš gaunu ir net nejaučiu iš ko, manęs tai nedomina. Kaip gyvūnas, kuriam kažką duodi ir kuriam nerūpi, kas tu.
Tačiau šviesa taip vysto malchut, kad staiga paskutinėje stadijoje ji pradeda suprasti, kas jai duoda, ir nori tapti tokia, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Taip. Priešingai savo pirminiam norui. Norėdama tai padaryti, ji turi atsisakyti prieš tai atliktų veiksmų. Todėl ji iš viso nustoja gauti ir tokiu būdu kažkiek prilygsta Aukštesniajai jėgai, kuri neturi noro gauti. Tada prasideda jos vystymasis, padiktuotas visai kitų impulsų. Malchut nusprendžia tapti savarankiška, kitaip – jos nėra.
Jei ji tiesiog gauna ar nustoja gauti, kaip vyksta keturiose tiesioginės šviesos stadijose, tai ji veikia visiškai laikydamasi tiesioginės šviesos nurodymų. Todėl tai ir vadinasi „keturios tiesioginės šviesos stadijos“.
Kada gi ji gali tapti savarankiška? Tik jei priešinasi šviesai. Kaip priešinasi? Ji sutinka su visais veiksmais tik tada, kai pati leidžia šviesai save paveikti. Tiek, kiek ji gali apsisaugoti nuo šviesos įtakos ir pasielgti taip, kad pirmiausia užkirstų kelią jos veikimui ir tik po to leistų jai veikti, tai parodo malchut savarankiškumą, jos supratimą apie Kūrėją, pritarimą Jo veiksmams.
Tai yra, aš riboju savo nesavarankiškumą, nustoju būti gyvūnu ir tampu žmogumi. „Žmogus“ hebrajų kalba „Adomas“, nuo žodžio „panašus“ į Kūrėją. Tiek, kiek aš galiu atsiriboti nuo nesąmoningo gyvūninio gavimo ir padaryti save sąmoningu gavėju, vadinuosi Žmogumi.
Tai jau absoliuti kontrolė, supratimas to, ką aš darau, Kūrėjo savybių pasireiškimas manyje.
#248137

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Visi esame uždaryti šiame pasaulyje it povandeniniame laive, iš kurio neišeisi: arba nužudysime vieni kitus, arba kiekvienas anuliuos savo egoizmą, ir tada povandenis laivas išsiplės ir virs nauju pasauliu.
Iš pradžių ta vieta atrodo siaubinga, tamsi, ankšta. Bet jeigu anuliuosime savo egoizmą, Malchut, ir jos atžvilgiu padidinsime Biną, tai tamsi, spaudžianti vieta virs motinos įsčiomis.
Paskui ji dar labiau išsiplės virsdama ištisu pasauliu. Juk mes Malchut pridedame prie Binos savybių, nuo ko Bina išsiplečia neribotai apimdama visą tikrovę. Imame kūrybingai naudoti Malchut ir Binos jėgas, Malchut prilygindami Binai. Malchut tapdama panaši į Biną 620 kartų duoda daugiau.
Siauroje, spaudžiančioje vietoje randu priešingą sau valdžią, kuri reikalauja iš manęs paklusti, anuliuoti savąjį ego. O aš negaliu to atlikti, šaukiu, meldžiu, tačiau galiausiai vis dėl to randu tam jėgų. Anuliuodamas save davimo jėgos atžvilgiu, matau, kokia ta jėga gera.
Iki tol nemačiau jos gėrio. Man atrodo, kad duoti – nieko gero, ir gera vien gauti. Bet neturėdamas išeities atsidūręs siauroje, tamsioje, siaubingoje vietoje, tarsi gyvas palaidotas žemėje, nusprendžiu pasikeisti, kad išeičiau į naują pasaulį.
Juk kapas – tas pats, kas gimda. Suvokiu ją kaip kapą, kol nerandu ten Binos jėgų ir nesusitapatinu su ja. Ir tuomet ji virsta motinos įsčiomis.
Tame kape turiu dešimt minučių, kol neuždusiu be oro. Vienintelė išeitis – kuo greičiau rasti Binos jėgą ir paversti kapą gimda. Reikia įdėti visas jėgas, kad rastum, jog „Nėra nieko kito tik Kūrėjas“, kuris atvedė mane į šią būseną ir slepiasi jos viduje. Turiu užmegzti su Juo ryšį, kad pradėčiau naudoti norą duoti ir taip vystyčiausi naujame pasaulyje.
#232799

Iš 2018 m. rugsėjo 3 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai teisuolis mieste

Ne tikėtis, o veikti!

Ką taisyti?

„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.

#231305

Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp menkumo ir didybės

Grupė =10 + žmonija

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Tuo metu, kai „teisuolis mieste“, kitaip tariant, kai žmogus pateisina savo būseną, jis yra pasirengęs eiti aukščiau visų asmeninių išskaičiavimų ir suteikti malonumą Kūrėjui per draugus. Jis priima viską, kas aplinkui, kaip priklausаntį Kūrėjui.
O kai „teisuolis“ dingsta iš „miesto“ (miestu vadinamas žmogus, o teisuoliu – pateisinimas), kitaip tariant, kai žmogus negali pateisinti savo būsenos ir vėl krenta į proto išskaičiavimus, jis grįžta į save. Ir tuomet ima galvoti kitaip, pasveria, kokią naudą gaus ir ar verta. Tai Malchut, o ne Binos išskaičiavimai.
Binos ir Malchut santykis aiškinamas visame „Mokyme apie dešimt sfirų“: Malchut kyla į Biną, nusileidžia į savo vietą, atlieka antrąjį apribojimą, sudūžta. Viskas sukasi aplink vieną klausimą: ar teisuolis žmoguje, t. y. ar pateisina, tai, ką su juo daro Kūrėjas, su sąlyga, kad žmogus pats nieko negaus pačioje Malchut, kuri turi būti apribota.
Reikia pajausti skirtumą tarp dviejų būsenų, susipažinti su jomis. Šis skirtumas tarp būsenų žinant bei pakilimo virš žinojimo ir vėl puolimo į žinojimą
Šis perėjimas vadinamas „machsomu“ – tai dvasinio pasaulio riba. Ir jis taps mums suprantamas, įprastas, galimas valdyti, juk ten yra apribojimas ir ekranas, ten visas mūsų darbas, ten aiškinamės iki noro gelmių, kiek įstengiu apibrėžti, kad esu aukščiau jo.
O kai staiga krentu, ar galiu greitai pateisinti Kūrėją, kad šis kritimas buvo su tikslu toliau pakilti? Nėra veiksmų, nevedančių į pakilimą.

#231199

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos tema „Nuo bejėgiškumo iki šauksmo Kūrėjui“ 

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiek augs Faraonas?

Kaip pateisinti Kūrėją?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Klausimas. Jei iš istorijos pašalintume visą melą, tai visai nereiškia, kad liks viena tiesa, galiausiai gali visai nieko nelikti. Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Ar tai tiesa? Jei tyrinėtume pralaimėjusiųjų istoriją, ji atrodytų visiškai kitaip?
Atsakymas. Esmė ta, kad istorijos nėra. Yra pradinė būsena kūrimo pradžioje – vadinamoji Begalybės pasaulio Malchut, kurioje yra viso kūrinio pradinė substancija. Visi pasauliai ir gyvenantys juose egzistuoja Begalybės pasaulio Malchut.
Kabaloje tiriamos keturios tiesioginės Šviesos sklidimo stadijos. Viskas prasideda nuo Šviesos arba Kūrėjo. Šviesa vadinama „Kūrėju“, nes kuria, apgyvendina. Tai fizinė substancija – davimo savybė.
Šviesa, leisdamasi iš viršaus į žemyn, sukuria norą, – tai pirmoji stadija. Ji pereina į antrąją, paskui trečiąją ir galiausiai į ketvirtąją stadiją, kuri vadinama Malchut. Čia baigiasi tiesioginės Šviesos sklidimas keturiomis stadijomis.

Visa kita vyksta pačioje Malchut, kuri – didžiulis noras gauti.
Malchut, jausdamasi atskirta nuo Šviesos, priešinga jai, nenori sutikti su šia būsena ir atlieka susitraukimą. Po to ji nusprendžia, kad būtinai turi tapti panaši į Šviesą, kitaip tariant, atlikti su ja tam tikras operacijas. Taip ji pamažu suartėja su Šviesa.
Svarbiausia Malchut vystantis – sukurti iš savęs būseną, kuri vadinama „pasauliu“ (nekalbama apie mūsų pasaulį), kuriame ji formuoja kūrinį, sakykime, žmogų. Pavadinkime jį „Adomu“.
Problema, kurią nori išspręsti Malchut: kaip sugretinti Adomą su pasauliu taip, kad visa jo apimtis (geltona spalva piešinyje) užsipildytų aukštesniąją Šviesa.

Tai atlieka žmonės, kurie mūsų pasaulyje bando prilygti Šviesai. Jie kuria bendrą norą panašų į Kūrėją ir pasiekia visiško išsitaisymo būseną – Gmar Tikun.
Čia slypi visa žmonijos istorija.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinė istorija pagal kabalą I dalis

Rešimot istorija ir vystymasis

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Mūsų būsena, kai esame tarpusavyje susijungę, vadinasi Begalybės pasaulio Malchut, Šchina. Šchina – tai „vieta“, kur atsikleidžia aukščiausioji Šviesa, dėl savo veiksmų vadinama Šochėn − jis karaliauja, įsikuria joje.
Mes – tai norai, sujungti tarpusavyje bendra davimo savybe. Ir todėl turėdami šią savybę atskleidžiame, užpildančią mus, Šviesą.
Todėl, kol nesijaučiame esą susivieniję, kol mūsų būsena nėra tobula, kol ji nėra ištaisyta Šchina, ištaisytas mūsų tarpusavio ryšio tinklas, tol esame paslėptyje, neatskleidžiame Šchinos − mes tremtyje. Šis indas neatskleistas ir todėl vadinasi ,,Šchina tremtyje“ – tremtyje, paslėptyje mūsų atžvilgiu.

Iš 2011 m. rugsėjo 18 d. Toronto kongreso 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Keletas minčių iš ,,Šamati“: Įžanga

Klausimas: Mes skaitome originalius kabalistinius šaltinius, kuriuose slypi Šviesa. Ar galima Ją pritraukti kaip nors kitaip?
Atsakymas: Turi mokytis ir palaikyti ryšį su sistema, kurioje žmonės yra davime. Turi palaikyti ryšį su kabalistais – su pačiais pirminiais šaltiniais. Juk juos pripildo Aukščiausioji Šviesa.
Visi esame Begalybės pasaulio Malchut sistemoje. Visa, kas su mumis vyksta, tėra įsivilkimai, paslėpimai, užsklandos, už kurių mūsų būsena vis tamsėja. Bet tai yra ta pati Malchut.
Todėl, kai nori pažadinti būsimą būseną, turi užmegzti ryšį su žmonėmis, su sielomis, su norais, kurie jau ištaisyti – su kabalistais. Tu skaitai tai, ką jie tau parašė, kad palaikytum ryšį su jais, kad būtum kaip galima arčiau jų vietos bendroje sistemoje.
Kaip be šito pritrauksi grąžinančią į šaltinį Šviesą? Reikalingas nors koks siūlelis, rišantis su pačia idėja, kabalistų siunčiama žinia. Gali skaityti išverstą tekstą, gali skaityti adaptuotą jo variantą, jei tau sunku suprasti kabalistų pateiktą formą – bet pati idėja tau būtina. Nors šiek tiek turi būti surištas su Baal Sulamo, Akivos, Ramchalio, Ari, Mošė… noru.  Tau reikalingas siūlas, jungiantis su ištaisyta sistemos dalimi.
Kaip gi kitaip? Paprasčiausiai šūkalioti apie laidavimą gatvėse? Apie ką galvoja egoistai,  skanduojantys panašius šūkius? Tarsi futbolo gerbėjai jie pasiruošę ką nors primušti – juk jų tarpusavio meilė nukreipta prieš kažką. Toks egoizmas, ir nieko kito jis nesupranta.
Žodis „fašizmas“ taip pat reiškia ryšį, susijungimą – bet tik prieš ką nors. Štai kas gali atsitikti, jeigu mes pasauliui neduosime Šviesos, kuri neutralizuos tokį požiūrį ir paskleis laidavimą visam pasauliui, nukirsdama galimybę vienus mylėti, o kitų nekęsti.
Pasauliui būtina ši žinia, kitaip jame įsivyraus nacistiniai režimai. Žmonės susijungs kovai su krize  ir sukils vieni prieš kitus.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas slypi kabalistų tekstuose

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!