Kalbėdami apie Pesachą, nagrinėjame ne atėjusios pagal kalendorių šventės detales, o dvasinį kelią, judėjimą galutinio išsitaisymo link. Šis kelias ne trumpas, jis apima daugybę etapų. Pats pirmasis  – pradėti teisingai žiūrėti į savo norą mėgautis, į savo prigimtį, ir suprasti, kodėl ši būsena vadinama tremtimi, „Egiptu“.
Kiekvienas, norintis patekti į Izraelio žemę, pakilti į aukštesnes dvasines pakopas, pirmiausia privalo pereiti „Egipto“ tremtį. Studijuojame dvasinius dalykus būtent iš tremties būsenos, kitaip tariant, būdami nutolę nuo dvasinio pasaulio.
Tremtis moko ir auklėja mus, pakeičia į tinkamą formą. Supratę, kad ši būsena yra visiškai būtina, galėsime išsilaisvinti iš tremties. Išsilaisvinti įmanoma tik prieš tai patekus į tremtį.
Kokia tai tremtis? Ne materialūs sunkumai, ne kančios dėl bado, troškulio ar sunkaus darbo. Tremtį reiktų įsivaizduoti kaip ištrėmimą iš dvasinio pasaulio. Tačiau dar juk nežinome, kas yra dvasinis pasaulis! Ir kaip tik tuomet, kai patiriame tremties būseną, imame jausti, koks turėtų būti dvasinis pasaulis, kur jis egzistuoja, kodėl esame toli nuo jo ir ko mums trūksta.
Taip pamažu pradedame gauti kelim – norus dvasingumui. Ir kai šie norai pasiekia pilną matą, pabėgame iš tremties būsenos. Ji išties tampa mums nebepakeliama, ir mes nebegalime tenai likti.

Iš pamokos Pesacho tema

#309862