Klausimas: Stovime ant naujųjų metų slenksčio. Kodėl keičiasi metai, o žmonės jaučia tam tikrą jaudulį, prisipildymą? Kokia šio reiškinio šaknis? Juk žinome, kad dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Kodėl žmonės šitaip suvokia?
Atsakymas: Pirmiausia, dvasiniame pasaulyje nėra žemiško laiko, o žemėje nėra dvasinio laiko. Tad kalbėti apie laiką nėra paprasta.
Iš esmės laiko sąvoka gana sudėtinga. Tai susiję su tuo, kokios mūsų koordinatės, kieno atžvilgiu ir kaip matuojame laiką, ar jis apskritai yra. Tai vien mūsų subjektyvūs vidiniai pojūčiai ar iš tiesų kokia nors konstanta, kuri visąlaik diktuoja mums mūsų egzistavimo tėkmę. Tai nėra paprasta.
O tai, kad žmonės jaučia jaudulį keičiantis metams, tai įprastinis reiškinys, kuris neturi nieko bendro su dvasinėmis šaknimis.
Laiko pradžia, laiko pabaiga, tam tikri laikai – tai, žinoma, yra. O patys „naujieji metai“ žmonių priimti tik tam, kad būtų koks nors atskaitos taškas.

#307190

Iš 2022 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Laikas priklauso nuo mūsų

Naujas laikas, nauji dėsniai

2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės

Klausimas: Ką reiškia, kas akimirką naujas pasaulis? Ar tikrai taip?
Atsakymas: Taip, nes duomenys nuolatos keičiasi. Jei matytume, kaip viskas keičiasi, tai žinoma, mums tai būtų aiškiau.
Klausimas: Kodėl žmogus jaučia arba nejaučia pokyčių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokiose koordinatėse jis priprato matyti ir suvokti pasaulį. Jei man pasaulis – stabilus, pristabdytas, tai nematau jame jokių pokyčių. Nors yra šiek tiek, juk kadaise būtą dinozaurų, o dabar jų nėra. Bet iš principo, galiu pasakyti, kad pasaulis statiškas, nors viskas nuolatos sukasi: Saulė, Mėnulis, Žemė.
Lygiai taip galime kalbėti apie pasaulio raidą. Matome, kaip vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamtas ir pats žmogus. Tad viskas praeina tam tikrą savo raidos dialektiką.

#303444

Iš 2022 m. rugsėjo 23 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai pokyčiai

Kokie pokyčiai tavęs laukia

Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė

Komentaras: Ilonas Maskas yra pasakęs: „Per 4 milijardus žemiškos istorijos metų nutiko keletas išties svarbių įvykių: vienaląsčių organizmų atsiradimas, daugialąsčių organizmų atsiradimas, išsiskirstymas į gyvūniją ir augaliją, gyvūnų išsilaipinimas sausumoje, žinduolių vystymasis ir sąmonės vystymasis. Kitas didžiulis žingsnis – tarpplanetinis gyvenimas, tai beprecedentė kelionė, kuri dramatiškai pakeis ir praturtins mus.“ Prašau jus tai pakomentuoti.
Atsakymas: Su tuo visiškai nesutinku. Ką tai duos?! Kodėl ankstesnės raidos pakopos turi atvesti mus prie šios paskutinės – „skraidysim nuo žvaigždės prie žvaigždės?“. Juolab, kad mūsų energetinė ir fizinė būsena tokia, kad tie skrydžiai atsieis šimtus metų! Kam skristi? Nuo vienos pievutės prie kitos?
Klausimas: Kitu didžiuliu žingsniu jis laiko tarpplanetinę raidą. O koks anot jūsų kitas didelis žingsnis?
Atsakymas: Kitas didelis žingsnis bus gyvybės prasmės atskleidimas: kodėl ji apskritai atsirado kadaise iš nieko, o paskui ėmė vystytis tomis pakopomis, kurias jis paminėjo.
Klausimas: O toliau žmogus ateina prie to, dėl ko jis gyvena?
Atsakymas: Taip. Kuo toliau vystomės, tuo labiau norime žinoti savo šaknį, šaltinį. Štai tai mus domina. Tai ir yra gyvenimo prasmės ieškojimas, nes mūsų šaknyje slypi viskas.
Šiandien, kai ką nors darome, vystome jėgas ar duomenis, esančius mūsų šaltinyje.

#302978

Iš 2022 m. birželio 30 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Kabalistų užduotis – papasakoti žmonės, perduoti jiems, kad gali pasiekti tokią būseną, kai ims jausti aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją ir save šios būsenos pakopoje. Tam mokomės.
Bet problema ta, kad mokomasi žmogaus viduje, kai jis pajaučia, kad jo ryšys su kitais žmonėmis turi būti aukščiau jo asmeninės dalies.
Svarbiausia – ryšys tarp žmonių, jų susijungimas į vieną kūrinį, kaip ir buvo iki Adam sudužimo. Tuo užsiima kabala.

#303049

Iš 2022 m. rugsėjo 15 d. pokalbio su Gruzijos grupe

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos užduotis

Kabalos mokslo tikslas

Visų tikslas vienas

Laisvė – tai būsena, kai žmogus pakyla virš visų ribojančių rėmų ir vidinės laisvės atžvilgiu viską duoda visuomenei. Būtent tai leidžia jam jaustis visiškai laisvam ir niekuo neapribotam.
Jei žmogus viską, kas tik galima, duoda visuomenės labui, jis tik tuo ir gyvena, tai jį užpildo.
Tuomet iš egoizmo pusės nejaučia jokių apribojimų, nes išnaudoja jį tam, kad duotų.
Klausimas: Išeitų, kad žmogus ateities visuomenėje nejaus jokių apribojimų?
Atsakymas: Ne, jis gyvena kitame matavime – kai duodama, o ne gaunama. Jis tarsi keičia savo prigimtį.

#299986

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti integralia visuomenės dalimi

Integralaus pasaulio link

Integralios atsakomybės link

Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

#299946

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Nelygybės veiksnys

Mūsų mokykla − nelygybės mokykla

Žmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą

Komentaras: Gydytoja psichoterapeutė Marija Bloch savo straipsnyje įdomiai rašo: „Šiuolaikinėje visuomenėje motinystė išgyvena krizę. Pasikeitė moterų padėtis, smarkiai padidėjo gyvenimo tempas. Žmonės nori greito pasitenkinimo, vertybės linksta į savimeilės pusę. Reikia gauti malonumą čia ir dabar, nededant didelių pastangų.O būti tėvais – tai ne gavimas, o davimas. Tam turime mokėti mėgautis davimu. O šiandien tai krizėje.“
Kaip tai pakomentuotumėte?
Atsakymas: Pasiekėme tokį egoizmą, kad nenorime vaikų! Nenorime augti, nenorime duoti netgi savo vaikams. Tegu auga kaip tinkami arba tegu valstybė juos aprūpina ir rūpinasi jais. O mes – ne.
Tai motinystės krizė, šeimos krizė apskritai. O kas yra šeima be vaikų?
Jei anksčiau žmonės priešinosi internatams, vaikų darželiams ir panašioms įstaigoms, tai šiandien priešingai: „Kurgi man nusiųsti vaiką, kad galėčiau užsiimti savimi“ – svarsto šiuolaikinė moteris.
Klausimas: Ar grįšime prie normalios motinystės?
Atsakymas: Manau, kad taip. Per kančias, bet grįšime.
Klausimas: Tvirtinimas, kad buvimas tėvais – tai davimas, o ne gavimas, teisingas?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Kitai tariant, davimas patiria krizę?
Atsakymas: Taip. Visa gamta sukurta taip, kad per santykį su vaikais mokytumės duoti, o paskui duotume kitiems – suaugusiems, supantiems, visuomenei ir t.t. – visai gamtai.
Klausimas: Bet juk matome, kad mama ypatingai mėgaujasi, kai vaikas šypsosi, iš šaukštelio košės valgo. Matome, kad tai didžiulis malonumas. Kur jis dingsta? Kodėl nenorima to pratęsti, dar susilaukti vaikų?
Atsakymas: Niekas nekaltas, tai gamta taip nuteikia. Ji nori, kad žmonės įsisąmonintų, kokie jie egoistai. Egoizmas stumia mus, kad būtume geromis motinomis.
Klausimas: O kaip dar galima gimdyti?
Atsakymas: Pirmiausia reikia pakeisti tikslą, o paskui gimdyti.
Klausimas: Koks turi būti tikslas? Kam gimdau vaikus?
Atsakymas: Tik pasauliui. Kad pasaulyje būtų daugiau gerų, teisingų žmonių gimdysiu ir taip auklėsiu savo vaikuis. Tam juos gimdau.
Pasiekėme būseną, kai privalome užsiimti būtent ketinimu – kam tai darau.
Klausimas: Kitaip tariant, ketinimas bus svarbiausias, norint susilaukti vaiko?
Atsakymas: Taip. Pirmiausia ketinimas, paskui veiksmas.
Klausimas: Todėl šiandien ir vyksta ši krizė?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Bet taip bus?
Atsakymas: Taip tikrai bus!
Klausimas: Ir štai taip visi gimdys vaikus?
Atsakymas: Taip. Ir tai bus naujas pasaulis.
Klausimas: Ir tie vaikai bus laimingesni?
Atsakymas: Žinoma! Jais rūpinsis kitaip, jie jaus, gimstą naujame pasaulyje ir tame pasaulyje norės gyventi.
Klausimas: O mamos irgi bus laimingesnės?
Atsakymas: Žinoma. Jos žinos, kam auga, gyvena ir egzistuoja jų vaikas. Jos jaus gamtą kaip beribę.

#288261

Iš 2021 m. rugpjūčio 12 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kas penkta moteris nenori gimdyti

Gimdyti dėl savęs

Klausimas: Sakoma, kad norint vadovauti reikia trijų dalykų: laiko, talento ir noro. O jūsų nuomone, vadovu gali būti tas, kas nemėgsta vadovauti. Kodėl?
Atsakymas: Mat tokiu atveju jis nepainios žmonių, tikslingai jai nemanipuliuos. Vadovavimas geras tada, kai tiksliai žinai tikslą, nuolatos ieškai vis konkretesnių ir trumpesnių kelių jam pasiekti, ir žinai, kokius žmones pajungti, kad realizuotum tą tikslą.
Klausimas: Norite pasakyti, kad geras vadovas tas, kuriam nepatinka vadovauti, o vadovavimo imasi tiesiog iš būtinybės?
Atsakymas: Taip. Kitaip žmogus paskęs tame darbe, nuolatos jaus malonumą besikapstydamas jame.
Klausimas: Vadinasi, žmogui koks nors tikslas turi būti svarbesnis nei noras valdyti ir vadovauti?
Atsakymas: Žinoma. Jei įstengsiu nušokti į proceso galą, tai šitai man bus svarbiausia. Nemėgstu komanduoti, mėgstu pasiekti.

#271618

Iš 2020 m. birželio 11 d. TV programos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patraukti širdis

Lyderis – idėja

Naujojo laikotarpio lyderystė