Klausimas: Kodėl šiandien atsiskleidžia toks paradoksas: viena vertus, pasaulis globalus, kita vertus, nepaisant to, kad visi šaukia apie globalias ekonomikos, ekologijos ir pan. problemas žmogui tai neįdomu? Jį domina tik jis pats, ir kas su juo nutiks.
Atsakymas: Nejau mažas žmogus gali apimti visą globalų pasaulį? Kaip žmogus gali jį pajausti? Tai dar sykį įrodo, kabalistinio teiginio teisingumą, kad tik bendros ryšių tarp mūsų sistemos atskleidimas suteiks mums galimybę tinkamai vieniems su kitais elgtis.
Mažas žmogus to nemato aiškiai, ir pasirodo, kad jis, jo šeima, darbas, sveikata, viskas, kas jį supa, priklauso nuo viso pasaulio. Jeigu jis nuolatos galvos apie visą pasaulį, tai vis tiek neįstengs jo pilnai apimti. O jeigu galvos, kad visiems būtų gerai ir tuomet jam bus gerai – to pakanka. Juk pasaulyje veikia mūsų mintys ir norai. Tai pati didžiausia mūsų jėga.
Todėl vos tik žmogus supranta, kad priklauso nuo kitų, ir viskas priklauso nuo jo, ir ši bendra, abipusė priklausomybė tiesiogiai susijusi su jo mintimis, jis staiga mato, kad ši mintis – tai visa persmelkianti jėga pasaulyje, kuri veikia nepriklausomai nuo atstumų.
O iki tol jis tiesiog nejaučia, kaip jo mintys grįžta jam. Bet jeigu jis matytų, kokios jėgos iš jos kyla, tai bijotų blogai galvoti apie kitus, nes jaustų, kiek paskui jas užsuka atgal sau ir sukuria aplink save neigiamą kokoną. Ir tai – mūsų gyvenimas.

#288130

Iš 2009 m. spalio 14 d. TV laidos „Stambiu planu. Atskaitos taškas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties galia – galingiausia gamtos jėga

Minties jėga ir problemų sprendimas

Mintis – pati stipriausia jėga

Klausimas: Sakoma, kad norint vadovauti reikia trijų dalykų: laiko, talento ir noro. O jūsų nuomone, vadovu gali būti tas, kas nemėgsta vadovauti. Kodėl?
Atsakymas: Mat tokiu atveju jis nepainios žmonių, tikslingai jai nemanipuliuos. Vadovavimas geras tada, kai tiksliai žinai tikslą, nuolatos ieškai vis konkretesnių ir trumpesnių kelių jam pasiekti, ir žinai, kokius žmones pajungti, kad realizuotum tą tikslą.
Klausimas: Norite pasakyti, kad geras vadovas tas, kuriam nepatinka vadovauti, o vadovavimo imasi tiesiog iš būtinybės?
Atsakymas: Taip. Kitaip žmogus paskęs tame darbe, nuolatos jaus malonumą besikapstydamas jame.
Klausimas: Vadinasi, žmogui koks nors tikslas turi būti svarbesnis nei noras valdyti ir vadovauti?
Atsakymas: Žinoma. Jei įstengsiu nušokti į proceso galą, tai šitai man bus svarbiausia. Nemėgstu komanduoti, mėgstu pasiekti.

#271618

Iš 2020 m. birželio 11 d. TV programos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patraukti širdis

Lyderis – idėja

Naujojo laikotarpio lyderystė

Klausimas: Skirtingai nuo paprastų įpročių ir papročių (gimtadienių šventimas, vestuvės, palyda į armiją, įvairūs ritualai) moralės normų laikomasi ne dėl įprastos visiems priimtos tvarkos, bet dėl to, kad jos randa idėjinį padrindimą žmogaus įsivaizdavimuose.
Kaip manote, kuo turėtų remtis visuomenės moralės pricipai?
Atsakymas: Bet kuri moralė turėtų būti grįsta tuo, kad kiekvieną savo raidos akimirką visuomenė būtų nukreipta į abipusį susiliejimą, meilę, draugystę, į tai, kaip pasiekti absoliutų, pilną, visą bendrą norą, vadinamą „siela“.
Gamtos tikslas – pakelti žmogų, o po jo ir visą gamtą į amžinybės ir tobulybės lygmenį. O geri santykiai tarp mūsų – būdas šiam tikslui pasiekti. Juk jeigu jo nebūtų, tai nebūtų ir jokio poreikio mylėti artimą, ir kokios nors moralės.

#274683

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Kas apibrėžia moralę?

Gamtos tikslas

Klausimas: Jeigu visuomenė ar netgi mažas kolektyvas nori rasti kokį nors sprendimą, tai niekad nesuklys ėmę vienytis dėl aukštesniojo tikslo. Tuomet bendras sprendimas bus teisingesnis nei kiekvieno individualus?
Atsakymas: Savaime suprantame. Nereikia painioti dviejų dalykų: bendro sprendimo radimas sudėjus egoizmus ir bendro sprendimo radimas pakilus virš savęs, tikėjime aukščiau žinojimo.
Minios išminčiai būdinga, kad esant tam tikroms sąlygoms žmonės randa visų nuomonių vidurį, ir tuomet tai būna arčiau tiesos.
O norint suvienyti daugybę žmonių, kiekvienas turi anuliuoti savo egoizmą dėl aukštesnio tikslo.

#273891

Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išminčiai priiminėjo sprendimus

Minios elgesio psichologija

Kolektyvinė ir individuali sąmonė

Komentaras: Vienas iš dvasiniam vystymuisi priskiriamų jausmų yra puikybė. Savivertės, savigarbos jausmas, pasitenkinimas įsisąmoninus pasiektas sėkmes, pranašumas kieno nors atžvilgiu.
Rašote, kad viską galima ištaisyti, išskyrus puikybę. Tai aukščiausia egoizmo apraiška. Ji mus nutolina nuo vienybės tikslo.
Atsakymas: Esmė ta, kad puikybė uždengia mums akis ir ausis. Ji tiesiog užkiša žmogų, jis negali nieko suvokti, nejaučia kitų. Tokiu atveju jis negali nieko savyje pakeisti.
Klausimas: Meilė sau – irgi puikybė?
Atsakymas: Puikybė – tai savimeilė. O meilė sau kur kas žemiau nei puikybė.
Klausimas: Kaip įveikti puikybę? Ar yra kokia nors metodika?
Atsakymas: Ne. Tai ateina pamažu, kai jauti visiškai esąs gamtos rankose.
Komentaras: Kita vetus, yra teigiama puikybė, kai sakoma, kad žmogus turi didžiuotis priklausąs kokiam nors ratui, pavyzdžiui, mokslininkų.
Atsakymas: Tai didžiavimasis tuo, kad priklausam kam nors. O didžiavimasis keliu, tikslu – tai didžiavimasis tuo, kad priklausai tam keliui.

#273212

Iš 2020 m. rugpjūčio 7 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ir yra virusas

Dvasinė išdidumo, puikybės šaknis

Išeiti iš savimeilės kelio

Klausimas: Kada atsirado laikas, ir ar yra vieta, kur jis neegzistuoja?
Atsakymas: Laiko apskritai nėra, išskyrus tai, kad jį jaučiame.
Klausimas: Ar egzistuoja laikas be žmogaus?
Atsakymas: Ne. Niekas neegzistuoja be žmogaus. Visa, kas egzistuoja, – tai, ką jaučia žmogus.
Klausimas: Laikas yra absoliutus ar santykinis dydis?
Atsakymas: Absoliučiai santykinis. Kitaip sakant, tik santykinis.
Klausimas: Ar įmanoma teleportacija laike?
Atsakymas: Kadangi laikas pats savaime neegzistuoja, ir yra tai, kaip suvokiame visatą, gyvenimą, save, tai ir teleportacija neegzistuoja.
Klausimas: Ar laikas turi paslapčių?
Atsakymas: Nesuprantu šio klausimo. Ką reiškia „laiko paslaptys“? Jei laiko, kaip tokio nėra, ir jis tėra subjektyvus žmogaus pojūtis, tai šio subjektyvumo įminimas ir yra paslapties atskleidimas.
Klausimas: Ar galima sustabdyti laiką?
Atsakymas: Be problemų. Jei pakilsite virš laiko, tai šitaip sustabdysite jį sau.
Klausimas: Laikas yra žmogaus pagalbininkas ar priešas?
Atsakymas: Priklauso nuo to, kaip į tai žiūrėsite. Jei imate vertinti save laiko atžvilgiu, tai pagalbininkas.
Klausimas: Kam neverta švaistyti savo laiko?
Atsakymas: Nereikalingiems dalykams.
Klausimas: Ar galima išmokti valdyti savo laiką?
Atsakymas: Taip, jei sistematiškai teisingai vertinti galimybes.
Klausimas: Ar neužims per daug laiko mokymasis, kaip valdyti laiką?
Atsakymas: Ne. Tai vyksta lygiagrečiai.
Klausimas: Ar reikia skirti laiko mintims – sėdėti, medituoti? Ar tai neatsiejama nuo veiksmų?
Atsakymas: Man svetimi tokie dalykai, kaip meditacija. Galiu sėdėti prie kabalistinių šalinių. O tiesiog sėdėti ir medituoti –nesuprantu to. Turi būti kryptis, kuri nurodoma gyvūniniam kūnui tam, kad jis imtų kilti virš savęs.
#270121

Iš 2020 m. liepos 2 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas subjektyvus laikas… I dalis

Laikas priklauso nuo mūsų

Laikas dvasiniame ir materialiame pasaulyje

Klausimas: Įsimylėjus vienas laikas, kalėjime – kitas. Jaunystėje laikas teka lėtai, senatvėje – tiesiog šuoliuoja. Kodėl?
Atsakymas: Tai pojūtis. Juk laikas neegzistuoja. Jis pasireiškia tik mūsų pojūčiuose, kaip ir apskritai visas pasaulis.
Klausimas: Pati gražiausia moteris po laiko teptuku virsta senute. Kodėl laikas griauna grožį?
Atsakymas: Tai subjektyvu. Priklauso nuo to, į kokį grožį žiūri. Jei ilgą laiką gyveni šalia žmogaus, tai nepastebi, kaip jis sensta. Nors, žinoma, visa tai yra natūralu. Problema ta, kad sukuriame tam tikrus standartus išoriniam, fiziniam grožiui ir nesujungiame jo su vidiniu grožiu.
Klausimas: Kas yra laikas? Kaip jį apibūdintumėte?
Atsakymas: Laikas – tai kiekvieno iš mūsų vidinis pojūtis.
Klausimas: Sakoma, kad laimingi valandų neskaičiuoja. Kodėl laimingiems laikas skrieja neregėtu greičiu?
Atsakymas: Mat gaudami malonumą, jie pamiršta, kad laikas laikinas. Jei žmogus mėgaujasi, jis nepastebi, kaip eina laikas.
Klausimas: Ar tiesa, kad laikas žudo meilę?
Atsakymas: Laikas žudo viską! Absoliučiai viską! Jei neatnaujiname savo įspūdžių, tai jie pradingsta.
Klausimas: Manote, kad laikas keičia žmones? Netgi jei žmogus nerealizuoja savęs?
Atsakymas: Taip, žinoma. Pats laiko veiksnys keičia žmogų .Tai vadinama rešimot (dvasinių informacinių duomenų) kaita.
Bus tęsinys…
#270121

Iš 2020 m. liepos 2 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas

Kas stipriau – laikas ar kantrybė?

Laiko šeimininkas

Pranešimas. UNESCO įtraukė Izaoko Niutono veikalų rankraščius, saugomus Jeruzalės hebrajų universiteto nacionalinėje bibliotekoje, į oficialų žmonijos didžiausių dvasinių lobių sąrašą.
Niutonas neturėjo šeimos, tad po jo mirties 1727 metais visas jo archyvas buvo perduotas sūnėnams. Kembridžo universiteto, Britų muziejaus darbuotojai ir kiti, susipažinę su rankraščiais, atsitraukdavo nuo jų lyg nuo maro ir atsisakydavo juos įsigyti.
1936 metais dalį Niutono archyvo įsigijo lordas D. M. Keinsas ir jį išstudijavęs paskelbė skandalingą straipsnį ,,Kitoks Niutonas“, kuriame tvirtino, kad didysis fizikas save laikė mistiku ir tikėjo ne krikščionių, o žydų Dievą.
Tai gąsdino mokslo istorikus: Niutono rankraščiai niekaip nesisiejo su materialisto, gryno mokslo šalininko įvaizdžiu, kurį sukūrė jo biografai. Tame pačiame aukcione didelę dalį Niutono rankraščių įsigijo kažkoks Biblijos tyrinėtojas Jehuda.
Jehuda parodė Niutono knygą „Senovės karalysčių chronologija“ Albertui Einšteinui, kuris pasiūlė ją kaip dovaną Harvardo, po to Jeilio universitetui. Tačiau abu universitetai atsisakė priimti rankraščius netgi iš tokio autoriteto kaip Einšteinas.
1951 metais Jehuda perdavė Niutono archyvą Jeruzalės nacionalinei bibliotekai. Biblioteka su dėkingumu priėmė rankraščius, tačiau jų tyrimas prasidėjo tiktai 1980 metais, ir nuo to laiko publikuota keletas monografijų, skirtų didžiojo fiziko pasaulėžiūrai.
Tapo aišku, kad Niutonas studijavo Tanachą ir kabalą hebrajiškai, Jeruzalės Šventyklą laikė visatos sandaros modeliu, buvo įsitikinęs, jog originaliame Toros tekste užšifruotos svarbiausios pasaulio paslaptys, ir t. t.
Remdamasis savo skaičiavimais jis tvirtino, kad 1880 metais žydai pradės grįžti į protėvių žemę, 1940 metais po kažkokio baisaus kataklizmo, per kurį žus milijonai žmonių, Erec Israel (Izraelio žemėje) atgims žydų valstybė. 2060 metais ateis Mesijas.
Suprantama, kad toks Niutonas akademinio mokslo adeptams buvo nereikalingas, dėl to jie ir baidydavosi jo rankraščių paveldo. Didžiojo mokslininko darbai vis dar slepia didžiausias paslaptis.
Komentaras. Kiek dar įdomių faktų, kurie atsiskleis žmonijos paskutinėmis dienomis, slypi jos istorijoje…

Komentaras: Balandžio pirmoji – juoko diena. Ji ir melagių, pokštų diena. Yra daugybė puikių balandžio pirmosios pokštų! Manoma, kad melagių diena – vienintelė šventė, suvienijanti visų rasių, religijų ir amžiaus žmones. 🙂
Atsakymas: Žmogus linkęs kvailioti. Jei vos šiek tiek atitrauksime jį nuo teroro, karų, problemų, baimių, jis ims kvailioti, nes tai vaikystė, tai laisvė, kilimas virš savęs.
Humoras mėgstamas. Satyra – nelabai, nes ji nors ir linksmina, bet palieka kartėlį. O humoras – tai grynas džiaugsmas, nes jame sužiba žmogaus protas, sumanančio tokias būsenas, kurių iš tikrųjų nėra.
Tačiau jos susideda iš dviejų priešingų teiginių ir todėl, kai vienas prieštarauja kitam ir jį anuliuoja, ir tuo pat metu abu kartu egzistuoja, sukelia mums linksmumą. Džiaugiamės tokiais proto blyksniais, tokiomis išdaigomis, mėgstame tokias būsenas. Tuo mes vaikai.
Klausimas: Ko palinkėtumėte balandžio pirmosios proga?
Atsakymas: Iš šios šventės turėtume padaryti išvadą, kad žmogui patinka būti pakilios būsenos, kai pakylama virš savęs! Juk mes šaipomės iš savęs: iš savo egoizmo, iš savo ribotumo, iš naivaus tikėjimo tuo, kuo mus „peni“ žiniasklaida ir kiti žmonės.
Praktiškai liekame mažais vaikais. Mums tetrūksta šilto, patikimo pasaulio, kad jis pats savaime būtų nuolatinio šilumos ir džiugesio objektas.
Juk kaip gera būti vaiku, jei tik jo neprispaudžia mokykla, muštras ir visa kita, ir jis plaukia per gyvenimą, vystosi, kai visi jo užsiėmimai atitinka tai, kas traukia jo sielą.
Galime sukurti sau tokį gyvenimą ir jaustis ne kaip per „balandžio pirmąją“, kuomet tartum apgaudinėjame save. Pamėginkime apgauti mūsų egoistinę prigimtį, padarykime taip, tarsi mes virš jos, suprantame savo egoizmą ir išvien veikiame prieš jį. Ir staiga išvysime, kad tai įmanoma, kad mūsų prigimtis mūsų rankose.
Padėkime kits kitam apgauti ne kitus žmones, o pačius save! Ir pamatysime, jog galime sukurti nuostabų pasaulį, visuomenę, gerus tarpusavio santykius ir taip vieni kitiems be perstojo rodysime pavyzdį. Tuomet balandžio pirmoji tęsis ištisus metus!
Sėkmės mums!

Pranešimas (iš Mičigano universiteto): Dalyvavimas socialiniame tinkle „Facebook“ padeda žmonėms sukurti jausmą, kad jie visada turi ryšį, bet nuo to jie netampa laimingesni. Kuo daugiau laiko žmogus būna socialiniame tinkle, tuo mažiau jį džiugina asmeninis gyvenimas. Žmonės nejaučia, kad yra laimingi, turėdami šimtus virtualių kontaktų.
Atrodytų, kad „Facebook“ turi tenkinti poreikį bendrauti, bet pasitenkinimo gyvenimu lygis dėl jo ne kyla, o  krinta.
Komentaras: Žmonijos vystymosi procesas artina mus į visišką tuštumą ir būtinybės jungtis suvokimą: negalėjimas bendrauti nei įprastai, nei naujai nukreips mus į dvasinius (davimo ir meilės) santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Facebook“ auditorijos sumažėjimas

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas